Kaip vaizduoti ir kalbėti apie prievartą, pavergimą, karo nusikaltimus mene? Rodyti ne tam, kad mėgautumės jais (lyg neužtektų mėgavimosi prievarta kine), o tam, kad atvertume tai, kas turi būti atverta. Kalbėti apie tai, apie ką kalbėti neįmanoma, bet būtina? Kroatijos menininkė Jelena Jureša 2019 m. filme „Afazija“ bando į tai atsakyti. Kino filmas, beje, buvo rodomas Kauno menininkų namuose vykusioje „Mokumentų“ peržiūroje[1].

Filmo estetinė forma – keista, bet įtaigi. Žiūrint jį dažnai suimdavo šiurpulys. Ne baimės ar pasišlykštėjimo, o nejaukumo (netinkamas žodis!), panašiai kaip odos šiurpulį kelia į asfaltą trinamas putplasčio garsas. Kai pagaugais nueina tavo oda ir tampi nesavas savo kūne.

Pirmasis filmo kadras kaip tik toks. Jis užduoda toną visam filmui: į žmogaus iškastą (?), apdengtą šakomis ir lapais duobę įkrenta stirna (?). Duobė ją praryja. Vėliau apie žmonijos kasamą duobę danguje praneša filmo pasakotojas.

Filmuotos medžiagos ir vientiso judesio filme nėra daug. Fone girdime įtaigius ir dažnai ironiškus pasakotojų balsus – iškalbingą scenarijaus tekstą – apie žmonijos, o tiksliau, modernios ir „civilizuotos“ Europos nusikaltimus. Tuo pačiu metu matome daug nuotraukų ir keistus dokumentinius kadrus. Matome gamtą, žvėris ir žmones, muziejų ir jo užkaboriuose sudėliotas gyvūnų iškamšas.

Apie ką visa tai? Apie kolonializmo ir jo padarytų nusikaltimų užmarštį bei apie kitas kolektyvinio, politinio smurto apraiškas. Apie tai, žinoma, geroje kinematografijoje kalbėta ir anksčiau. Michaelis Haneke ir jo 2005-ųjų „Paslėpta“ (Caché) taip pat apie tai kalba. „Paslėpta“ – tai filmas apie 1961 m. Prancūzijos valstybinio aparato smurtą prieš Paryžiuje protestuojančius alžyriečius, apie kurį filme užsimena tik prabėgomis. Haneke apkaltina Prancūzijos smulkiąja buržuaziją dėl jos tylos. Pats režisierius, kaip filmo veikėjas, filmuoja pagrindinį filmo antiherojų, neigiantį bet kokią savo kaltę, jog netiesiogiai prisidėjo prie smurto. Haneke terorizuoja savo paties kuriamą personažą, siuntinėdamas jam jį kompromituojančias vaizdajuostes.

Jelenos Jurešos estetinis metodas kitoks. Tai vizualinė eseistika apie smurtą. Filmas kalba apie Belgijos karaliaus Leopoldo II įkurtą Centrinės Afrikos muziejų Briuselyje. Balsas už kadro praneša, kad į jį eina minios moksleivių ir senjorų, muziejus, o kaip gi kitaip, „pripažįsta“ Belgijos kolonijinę praeitį! Rodomos muziejaus nuotraukos su tuščia ekspozicija ir gyvūnų iškamšomis sandėliuose. Galbūt tai nebylus reikalavimas, kad gyvūnų iškamšų muziejuje neturėtų būti. Girdime pasakojimą apie Belgijoje gaminamus ginklus, apie joje pagamintą pistoletą, kuriuo Sarajeve nušaunamas medžioklės aistruolis, Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinis Ferdinandas. Pasirodo „auksinis jūsų įpėdinis“, žuvęs nuo Gavrilo paleistos kulkos, turėjo tūkstantinę gyvūnų iškamšų kolekciją. Matome kadrą, kaip diriamas kailis.

Filmas pasakoja ir apie kitą kolonializmo „herojų“ – Belgijos karaliaus Leopoldo II nuotykius Konge, kur buvo įvykdytas vietinių gyventojų genocidas. Gavrilo šūvis pradeda Pirmąjį pasaulinį karą, imperinį karą, į kurį „civilizuota“ Europa siunčia darbininkus. Tiesa, į jį nacionalistinės pareigos vedami eina ir tokie žmonės kaip Ludwigas Wittgensteinas, bando įsiprašyti į jį ir Thomas Mannas. Abu jie vėliau, skirtingais būdais, priešinasi nacizmui…

Apibūdindama savo filmą autorė cituoja kroatų žurnalistės Slavenkos Drakulić įžvalgą, jog esame linkę manyti, kad nusikaltėliai yra monstrai, tam, kad atskirtume juos nuo savęs. Anot Jelenos Juršenos, „Afazija“ yra suabejojimo šia skirtimi rezultatas.

Afazija, kaip liga, kaip kalbos sutrikimas, kaip jos praradimas ar žodžių maišymas, nesugebėjimas rasti žodžių, ne tų žodžių vartojimas, dažnai yra traumos pasekmė. Tačiau afazija nėra nutylėjimas. Nutyli tiesą nusikaltėliai, įvykdę karo nusikaltimus ir besislapstantys už padorumo kaukės. Taip slapstėsi daugelis nacių, kuriuos noriai priėmė JAV, Britanija ir kitos „civilizuotų Vakarų“ šalys.

Už mandagumo kaukės tebesislapsto didžėjus Maksas, apie kurį pasakojama paskutinėje „Afazijos“ dalyje. Sakoma, kad jis buvo smagus vaikinas, grojęs madingiausiame Belgrado klube, buvo mylimas moterų. Buvusioje Jugoslavijoje įsiplieskus karui, šaunusis Maksas žvėriškai žudė civilius gyventojus, o nužudytą moterį spardė kojomis. Sužinome – o tai iš tikrųjų gali sukelti afaziją! – kad klubinė muzika Serbijoje (o gal buvusioje Jugoslavijoje?) gimė iš socialinio judėjimo už taiką! Kilęs nacionalizmas praryja žmonių protus, o tokie kaip Maksas tampa galvažudžiais.

O gal didžėjus Maksas visuomet juo buvo, žmogus, kuris iki 1995 m. gavo atlyginimą iš Serbijos slaptųjų tarnybų? „Afazija“ pasakoja apie liudininkus ir apie tai, kad Maksas buvo suimtas ir paleistas. Taip veikia nacionalizmo ideologijai tarnaujantis valstybinis aparatas. Galbūt filmą užbaigiantis frustracijos šokis, praradus kalbėjimo dovaną, yra atsakas į žmonijoje, mumyse slypintį žvėriškumą? 

Tai, ką čia parašiau, tik pirmi įspūdžiai, padrikas greitas atpasakojimas, nerandant tinkamų, geresnių žodžių. Tai neišsemia „Afazijos“ poveikio ir gelmės. „Afazija“ – puikus, bet sunkus filmas. Jį pažiūrėti labai svarbu, ypač vykstančio karo ir jo nusikaltimų kontekste.   

[1] Trejus metus iš eilės Kauno menininkų namai organizuoja videomeno ir dokumentinių filmų peržiūrų ir renginių ciklą kino centre „Romuva“. „Mokumentai“ analizuoja tyrimų metodus ir naratyvų konstravimą, kai mene naudojami ne meniniams filmams būdingi išgalvoti pasakojimai, o dokumentika.