Prieš jus, mieli skaitytojai, žurnalo „Lūžis“ pirmasis numeris. Kurti periodinį politinės kairės žurnalą buvo svarstyta daugelį kartų ir tai darė ne vienas kairiųjų sambūris. Tačiau iki šiol realizuoti šių kalbų nepavyko, net jei buvo ir yra „Juodraštis“, „Anarchija.lt“, „Gyvenimas per brangus“, „Demos“ ir kiti leidiniai. Vis kažko pritrūkdavo, dažniausiai finansų, kartais energijos ir ryžto. Tad galime pasidžiaugti, kad šį sykį tai pagaliau pavyko padaryti ir viliamės, kad, sėkmingai startavęs, žurnalas gyvuos ir ateityje.

Šiandien gyvename lūžio laikais. Ekologinė krizė graso daugelio bendruomenių ir gyvūnų rūšių išlikimui, o milžiniška nelygybė skatina didėjantį ekonominį ir socialinį nestabilumą, kuris bet kada gali pratrūkti įvairiausiomis socialinės destrukcijos formomis. Prieš dešimt metų išgyvenę ekonominę krizę, esame ant dar vienos slenksčio. Ciklinis kapitalizmo judėjimas nuo krizės prie krizės trunka maždaug dešimt metų. Šiandien ekonominis nuosmukis kyla dėl sunkiai suvaldomo koronaviruso. Galima tik spėlioti šio nuosmukio mastą, bet jau dabar prognozuojama, kad 2020 m. krizė ir jos pasekmės bus labai dramatiškos. Ji paveiks pažeidžiamiausius visuomenės narius – moteris, vaikus, vienišas mamas ir tėvus, neįgaliuosius, senjorus, darbininkus ir smulkiuosius verslininkus.

Kritiškai mąstantys analitikai sutinka, kad nauja finansų krizė, jei jos mastas bus panašus į 2008–2009-ųjų, valstybių viešiesiems finansams bus sunkiai pakeliama. 2008-aisiais bankrutavę korumpuoti bankai buvo išpirkti mokesčių mokėtojų pinigais. Nors dalį jų vyriausybės nacionalizavo, ilgainiui šie bankai buvo atiduoti atgal į privačias rankas. Fundamentali finansinių institucijų reforma – įtvirtinant daug griežtesnę bankų kontrolę ar juo labiau nacionalizuojant dalį jų – nebuvo įvykdyta. Priešingai, neteisėta vyriausybių ir bankų simbiozė 2009-aisiais smogė valstybių viešiesiems finansams, o bankų ir visos finansinės sistemos ekonominė nesėkmė buvo socializuota. Atpirkimo ožiais tapo silpniausieji – privataus ir viešojo sektoriaus darbuotojai, pensininkai, sergantieji, vaikai. Jie labiausiai nukentėjo nuo taupymo politikos, kuri drastiškai apkarpė viešąsias paslaugas.

Didžiausias technologinės plėtros iššūkis šiandien yra dirbtinis intelektas ir sparti automatizacijos plėtra. Žinoma, technologinė plėtra ir įrankių tapimas sudėtingomis mašinomis visuomet buvo kapitalistinio gamybos būdo dalis. Karlo Marxo santykinės pridedamosios vertės didinimo strategijų analizė Kapitalo I tome įtikinamai parodo šiandien jau banalybe tapusią tiesą, kad įmonių konkurencinis pranašumas tampa įmanomas investuojant į gamybos priemonių technologinę pažangą. Taigi, įrankių tobulinimas ir gamybinių galių didinimas yra kapitalizmo neišvengiamybė. Tačiau iki šiol automatizacija vystėsi pirmiausia kaip ištobulintos, iš fizinio darbo išlaisvinančios gamybos priemonės. Tokia ji yra ir šiandien. Visgi, automatizacijos ir dirbtinio intelekto tobulėjimo sparta yra tokia milžiniška, kad šiandien kalbama apie tai, kad daugelį vadinamųjų baltų apykaklių darbų (įvairių darbų biuruose) pakeis dirbtinis intelektas ir kognityvinės automatizacijos robotai. O tai taps ir jau dabar tampa milžinišku politiniu ir ekonominiu iššūkiu. Tiesa, technologijų plėtra ir jos galimybės nebūtinai reiškia, kad automatizacija bus sparčiai įdarbinama ir panaudojama nūdienos kapitalizme. Priešingai, kolektyvinės darbuotojų galios sumenkinimas ir darbo užmokesčio stagnacija rodo, kad kapitalo savininkų investicijos į gamybos priemonių technologinę pažangą nėra jokia būtinybė, jei kapitalistai gali konkuruoti mažindami išlaidas darbui. Pastaruosius dešimt metų privačios investicijos į gamybos priemones buvo labai menkos. Dar daugiau, atvirų sienų ir ekonominės globalizacijos kontekste stebima priešinga tendencija: automatizacijos sumažėjimas – dalis paslaugų, kurios anksčiau buvo robotizuotos, dabar atliekamos pigiu imigrantų darbu.   

Šiame kontekste Marxo suformuluota metodologinė tyrinėjimų paradigma tampa reikšminga. Žurnalo „Lūžis“ redakcija seka nedogmatiškai suprantamu istoriniu materializmu. Jo svarbiausia nuostata – įsitikinimas, kad visuomenėje vykstančių procesų analizė turi būti grįsta gamybinių jėgų ir gamybinių santykių supratimu. Nesupratę ir nematydami gamybinių procesų ir ekonominio konteksto, kapitalistinių santykių prieštaravimų, nesugebėsime suprasti visuomenės sąmonės formų. Šią tezę geriausiai nusako šmaikštus Marxo palyginimas, jog lygiai taip, kaip nesprendžiame apie žmogų pagal tai, ką ji/s mano apie save, taip negalime spręsti apie pokyčius ir fundamentaliausius įvykius visuomenėje gilindamiesi tik į tos visuomenės sąmonės apraiškas. Anot Marxo, būtina vadovautis priešinga nuostata: tai visuomenės sąmonės apraiškos – ideologija pačia plačiausia prasme – turi būti suprantamos materialiojo gyvenimo prieštaravimų ir egzistuojančių konfliktų kontekste.

Kokius prieštaravimus ir konfliktus turėjo omeny Marxas? Visų pirma, Vokiečių ideologijoje, o taip pat ir kituose Marxo (ir Engelso) veikaluose, akcentuojama, kad visuomenės tyrinėjimus reikia pradėti nuo esminių faktų, jog žmonės egzistuoja pasaulyje, kad jų poreikių patenkinimui reikia pasigaminti pragyvenimo reikmenis, o gaminimas vyksta santykyje su gamta ir bendradarbiaujant su kitais žmonėmis. Šitaip žmogus gamina ne tik pragyvenimo reikmenis, bet ir „materialinį savo gyvenimą“. Tarp žmogaus ir gamtos įsiterpia darbas kaip pragyvenimo reikmenų gaminimas. Gaminimas šia prasme yra skiriamasis žmogaus bruožas, gamyba kaip materialinio gyvenimo sąlygų kūrimas yra ir sąmonės sąlyga. Tik kurdami savo pasaulį, kaip pranokstantį išimtinai gamtinę valingu veiksmu nepakeistą aplinką, žmonės išvysto sąmonę. Šia prasme Marxas papildo, o ne paneigia Aristotelio teiginį, kad žmogus yra politinis gyvūnas, turintis protą (logos): žmogaus sąmonė, protas ir kalba išsivysto kolektyviai gaminant ir kuriant žmogišką pasaulį, o šio kolektyvinio proceso centre yra įrankių visuma. Tad, gyvenimo sąlygų gamybai vystantis, vystosi ir visuomenė (bei jos kolektyvinė sąmonė), didėja darbo pasidalinimas. Besivystant įrankiams, auga gamybiniai pajėgumai, o taip pat ir sudėtingėja gamybiniai santykiai.    

Kaip tik tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių ilgainiui atsiranda prieštaravimai ir konfliktai. Tuomet, manė Marxas, prasideda socialinio nestabilumo ir socialinės revoliucijos laikotarpis. Gamybinės jėgos yra visų kolektyviai sukurtų ir egzistuojančių įrankių, technologijų ir iš jų išplaukiančių gebėjimų gaminti visuma. Jei turiu kastuvą, o jūs turite ekskavatorių, tai jūsų gamybinė jėga kasant duobes yra šimtus kartų didesnė nei mano. Svarbu tai, kad, jei tariama, kad taip suprastos gamybinės jėgos yra visuomenės egzistencijos pagrindas, tuomet istorijos raida yra progresuojanti. Į pasaulį atėjusios naujos kartos randa jau egzistuojančias gamybines jėgas ir visą materialinę kultūrą, sukurtą prieš tai egzistavusių kartų. Dviračio išrasti mums nereikia, jis jau buvo išrastas ir šiuo technologiniu pasiekimu mūsų karta naudojasi. Įrankiai vystosi, technologinės inovacijos kaupiamos ir perduodamos iš kartos į kartą. Sykiu kaupiamas ir perduodamas ir visas materialinis visuomenės egzistavimo pagrindas – nekilnojamas ir kitoks greitai nesunykstantis turtas. Šitaip, vertinant materialinės kultūros požiūriu, progresyviai auga ne tik žmonijos gamybinės jėgos, bet ir generuojamas turtas, nors šis teiginys nereiškia, kad jų plėtra istoriniame procese nepatiria nuosmukių dėl stichinių nelaimių, karų, krizių ar kitų radikalių permainų. Tačiau augančios gamybinės jėgos, turtas ir jo teikiama nauda visuomenėse pasiskirsto netolygiai ir nelygiai. Jų pasiskirstymas priklauso nuo tuo metu egzistuojančių gamybinių santykių. Pastarieji yra politiškai ir teisiškai įtvirtinti nuosavybės santykiai.

Gamybiniai santykiai yra nusistovėję socialiniai santykiai gaminant pragyvenimo reikmenis. Būtent gamybinės jėgos – įrankių ir technologijų visuma – ilgainiui nulemia ir struktūruoja gamybinius santykius. Žinoma, tai nereiškia, kad egzistuoja nepajudinami istorijos dėsniai, lemiantys socialinių santykių ir istorijos vystymąsi. Šia prasme Karlo Raimundo Popperio tezė apie detalų istorijos dėsningumų ir ateities numatymo skurdą dėl nenuspėjamos mokslo ir technologinės plėtros įtakos istorijai yra teisinga ir neturėtų būti priešinama čia ginamam istoriniam materializmui. Geriausiai šią gamybinių santykių priklausomybę nuo gamybinių jėgų galima suprasti retrospektyviai – žvelgiant į istoriją, o ne modeliuojant ateitį. Visgi, bendrą tendenciją galima formuluoti taip: įrankių ir technologijų tobulėjimas bei gamybinių jėgų augimas suteikia materialines sąlygas (bet negarantuoja) individų išsilaisvinimui iš despotiškų gamtinių ir gamybinių santykių.

Bendrai kalbant, gamybiniai santykiai lemia, kas ką daro gamybos procese, kaip jis organizuojamas, kas ir kokia nuosavybės forma kontroliuoja gamybos priemones bei kam atitenka gamybos metu sukuriama pridedamoji vertė. Tarkime, jei tam tikra nuosavybės forma kontroliuoju didžiąją dalį krašto gamybos priemonių, tuomet jos man suteikia galimybę valdyti gamybos procesą, viena ar kita forma įdarbinti ar kitaip panaudoti kitų darbo jėgą, o taip pat ir pasisavinti sukuriamą produktą. Tokiu būdu gamybos priemonių (žemės, kapitalo, įrankių, žinių, pinigų) nuosavybė suteikia jos savininkui milžinišką galią. Ji sukuria struktūrinę nelygybę tarp socialinių grupių – tarp tų, kurie kontroliuoja gamybos priemones ir pačią gamybą, ir tų, kurie dirba naudodami šias priemones ir kurdami jiems nepriklausysiantį produktą. Taip susiformuoja valdančiųjų ir valdomųjų socialinės klasės, kai gamybos priemones kontroliuojanti klasė įtvirtina savo dominavimą teisinėmis ir politinėmis priemonėmis, t. y. pasitelkdama politinę galią savo interesų įtvirtinimui.

Gamybos santykių visuma ir ją formuojančios gamybinės jėgos sudaro gamybos būdą. Pastarasis yra ne tik tam tikra nusistovėjusi gamybinių santykių tvarka, bet ir gyvenimo būdas. Gamybos būdas Marxui yra iš dalies panašus į tai, ką Aristotelis laikė politine santvarka (politeia): visuomenės institucine sąranga, kuri yra politiškai įsikūnijusi gyvenimo būdo forma. Ateidami į šį pasaulį žmonės nesirenka, kada ir kur gims ar į kokius socialiai įtvirtintus santykius pateks – šie santykiai nepriklauso nuo žmonių valios. Kaip tik ekonominė ir politinė sąranga, kaip gamybos būdas, yra socialinis kontekstas, kurio horizonte vystosi konkretaus į pasaulį atėjusio žmogaus sąmonė. Būtent šia prasme Marxas teigė, kad bazė – ekonominis visuomenės pagrindas – apsprendžia individų sąmonės raišką, kurią formuoja įsitvirtinęs visuomenės ideologinis antstatas. Taigi, ne sąmonė lemia gyvenimą, o gyvenimas lemia sąmonę, teigiama Vokiečių ideologijoje.

Paliekant nuošaly Marxo aptartus skirtingus gamybos būdus ir su jais susijusias nuosavybės formas – bendruomeninę-gentinę, vergovinę-antikinę, feodalinę-luominę ir kapitalistinę-privačią – konflikto tarp gamybos jėgų ir gamybos santykių iliustracijai pakaks transformacijos iš feodalizmo į kapitalizmą. Ši transformacija – geriausias socialinės revoliucijos pavyzdys – yra paradigminė. Ji leido, kaip manė ne vienas Marxo interpretatorius ir kritikas, suformuluoti istorinio materializmo koncepciją. Trumpai šį konfliktą ir jo iššauktą transformaciją galima nusakyti taip: luominė nuosavybė, būdinga feodalizmui, turėjo būti ir buvo pakeista privačia nuosavybės forma dėl to, kad pirmoji ilgainiui tapo sparčiai besivystančių gamybinių jėgų pančiais. XVI a. pabaigoje Europoje, ypač iš Habsburgų išsivadavusioje Olandijoje, suklestėjus prekybai, įsikūrė tekstilės manufaktūros. Tai sukėlė vilnos paklausą, paskatinusią XV a. prasidėjusį ir XVI a. pagreitį įgavusį aptvėrimų procesą Anglijoje. Aptvėrimai tapo vienu pirmųjų neteisėtų privatizacijos procesų.

Luominė nuosavybė feodalizme buvo iš dalies naudojama bendrai. Žeme naudojosi ne tik feodalas, bet ir prie jo žemės „pririšti“ valstiečiai. Be to, žemė nebuvo prekė, ją feodalas gaudavo arba kaip dovaną už lojalumą ir tarnystę karūnai, arba paveldėjimo teise. Panašiai dalį feodalo kontroliuojamos žemės gaudavo valstiečiai, kurie už galimybę naudotis „savo“ sklypais įdirbdavo ir feodalo žemę, o didžioji dalis sukuriamo produkto atitekdavo feodalui. Taigi, luominė žemės nuosavybė buvo naudojama bendrai ne ta prasme, kad visų teisės į naudojimąsi ja ir iš jos sukuriamą produktą buvo vienodos, bet ta prasme, kad žemė nebuvo tik vieno žemvaldžio privati nuosavybė. Užėjus šalčiams, valstiečiai nevaržomai ir niekieno nedraudžiami galėjo pasirinkti šakų feodalo kontroliuojamoje žemėje. Aptvėrimai, kurie Anglijoje prasidėjo XV a. ir tęsėsi kelis šimtmečius, buvo bendra nuosavybės teise kontroliuojamos žemės užgrobimas. Kaip teigė britų istorikas E. P. Thompsonas Anglų darbininkų klasės sukūrime, aptvėrimai buvo klasinis apiplėšimas, pavertęs ne tik nuo žemės nuvarytus valstiečius pragyvenimo šaltinio nebeturinčiais darbininkais, bet ir didžiuosius žemvaldžius – pirmaisiais kapitalistais, kurie prievarta užimtas žemes paskelbė savo privačia nuosavybe ir vietoje valstiečių užveisė avis. Perfrazuojant Thomą More’ą cituojantį Marxą, kapitalizmo plėtros sąlyga tapo procesas, kurio metu avys suėdė žmones. Jis pagimdė kapitalistiniam gamybos būdui būtiną privačios nuosavybės instituciją.

Čia verta grįžti prie Marxo minimos socialinės revoliucijos. Vyresnės kartos žmonės Lietuvoje buvo įpratinti laikyti 1917 m. bolševikų revoliuciją Marxo Įvade į politinę ekonomiją aptartos socialinės revoliucijos pavyzdžiu. Visgi toks sovietinio marksizmo požiūris buvo ir yra grubi ir neteisinga Marxo interpretacija. Istorinio materializmo požiūriu, socialinė revoliucija kyla iš apačios, iš gamybinių jėgų augimo ir išsivystymo. Be to, Marxas suprato ją kaip ilgalaikį procesą, „socialinės revoliucijos erą“. Taigi, revoliucija negali būti coup d’état – prievartinis valstybinės valdžios perversmas – kuris vieną politinę valdžią pakeičia kita. Revoliucija prasideda ekonominėje bazėje: egzistuojantys nuosavybės santykiai ima riboti gamybinių jėgų plėtrą, tuomet kyla naujai besiformuojančios socialinės grupės pasipriešinimas sustabarėjusiems gamybiniams santykiams, vyksta socialinė kova dėl hegemonijos, kuri baigiasi naujos ekonominės klasės įsitvirtinimu politinėmis priemonėmis. Transformacijos iš feodalizmo į kapitalizmą atveju tai buvo buržuazijos – privataus kapitalo savininkų – politinė ir ekonominė pergalė prieš žemę kontroliuojančią aristokratiją. Geriausias toks naujos klasės politinio įsitvirtinimo pavyzdys yra vadinamoji 1688 m. Šlovingoji revoliucija Anglijoje. Jos metu buvo pasipriešinta prancūziško tipo absoliutizmui, sukuriant konstitucinę monarchiją, be to, o tai dar svarbiau, politiškai ir teisiškai buvo įtvirtintos biurgeriškos privačios nuosavybės teisės. T. y., galutinai teisiškai įtvirtintas bendros nuosavybės teise egzistavusios žemės užgrobimas. Tokiu būdu XVIII a. Adamas Smithas Tautų turte jau galėjo rašyti, kad „privati nuosavybė yra šventa“ ir būtina rinkos kapitalizmo plėtrai.

Kuo šis analitinis požiūrio taškas yra mums reikšmingas šiandien? Prieš bandant atsakyti į šį klausimą, verta paminėti teisėtą istorinio materializmo kritiką, kuri buvo išsakyta tiek aršių Marxo kritikų, tiek ir sekėjų. Pastarųjų kritika, žinoma, daug reikšmingesnė. Vieną jos versiją būtų galima suformuluoti taip: iš esmės istorinis materializmas, kaip teorinė-metodologinė prieiga, akcentuojanti gamybinių jėgų sukeltą socialinę revoliuciją, kuri ilgainiui išsprogdina sustabarėjusius gamybinius-nuosavybės santykius, tinka pirmiausia, o galbūt ir tik, transformacijai iš feodalizmo į kapitalizmą. Cornelius Castoriadis, kaip ir kai kurie kiti, pastebėjo, kad antikinio pasaulio transformacija į ankstyvąjį feodalizmą buvo priešingas procesas, kai kur kas labiau išsivysčiusi Romos imperija buvo nukariauta mažiau išsivysčiusių (gamybos priemonių ir jėgų prasme) gotų genčių. Tiesa, šį konkretų gamybinių jėgų smukimą mini ir pats Marxas (ir Engelsas) Vokiečių ideologijoje. Visgi, šis priekaištas yra reikšmingas tiek, kiek istorinis materializmas suponuoja materialinių gamybinių jėgų determinizmą, dogmatiškas vadovavimasis kuriuo gali tik apriboti mūsų tyrinėjimus.

Beje, įdomus ir toks klausimas, susijęs su šia kritika: kaip iš istorinio materializmo požiūrio taško paaiškinti Sovietų Sąjungos griūtį ir posovietinę transformaciją Lietuvoje? Kitaip tariant, kas lėmė Sovietų Sąjungos subyrėjimą: gamybinių jėgų paskatinta socialinė transformacija ar permainos iš viršaus, pvz., bolševikų revoliucija, t. y. politinis projektas, iš viršaus primetęs naują politinę ir ekonominę tvarką? Vienareikšmį atsakymą pateikti būtų sunku, be to, neverta šio klausimo redukuoti į banalų „Kas pirmas – višta ar kiaušinis?“ tipo priežastingumą. Viena vertus, gamybinių jėgų nykimas ir stagnacija nuo pat XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Sovietų Sąjungoje buvo akivaizdūs. Michailo Gorbačiovo ekonominės ir politinės reformos – perestroika ir glasnost – buvo reakcija į šį gamybinių jėgų ir technologijų atsilikimą nuo kapitalistinių Vakarų, kas atsispindėjo ir tuometėje oficialioje sovietų retorikoje. Visgi prasidėjęs demokratizacijos procesas iššaukė Sovietų Sąjungoje prispaustų kraštų – Lietuvos, Latvijos ir kitų – nacionalinius judėjimus, kurie baigėsi šių visuomenių atsiskyrimu. Klausimas, žinoma, yra: kas visgi paskatino ekonomines reformas, t. y. laipsnišką, bet skirtingose posovietinėse visuomenėse labai radikalią privatizaciją, ir kas ja labiausiai pasinaudojo? Lyginant su „kapitalistiniais Vakarais“ ir darant prielaidą, kad ekonomika ir gamybinės jėgos Vakaruose buvo labiau pažengusios, privatizacija iš Vakarų atėjo su tuomet vyravusia neoliberalia šoko doktrinos ideologija ir buvo politiškai įgyvendinta iš viršaus. Boriso Jelcino Rusijoje, o ir posąjūdinėje Lietuvoje, ji pirmiausia buvo naudinga (buvusiai) sovietinio valstybinio socializmo nomenklatūrai: Komunistų partijos (eks)vadovybei, įvairiausio plauko aparatčikams, įmonių direktoriams ir kitiems aukšto rango valdininkams, kurie ir įvykdė privatizaciją, ir pasinaudojo ja. Reali privatizacija, patariant Tarptautiniam valiutos fondui ir Pasaulio banko ekspertams, pagal vadinamąjį Vašingtono konsensusą, Lietuvoje prasidėjo 1991 m. ir jos pirmasis etapas – spekuliacija investiciniais čekiais – vyko iki 1996 m., o jos centre buvo Lietuvos demokratinė darbo partija, 1992 m. triuškinančiai laimėjusi rinkimus. Kitaip tariant, transformacija iš valstybinio kapitalizmo (taip sovietinį valstybinį socializmą vadino Britanijos ir JAV Naujosios kairės teoretikai), t. y. iš Komunistų partijos kontroliuojamos planinės ekonomikos, į privačia nuosavybe grįstą rinkos ekonomiką buvo įvykdytas buvusios sovietinės nomenklatūros, kurios dalis ilgainiui tapo stambiais kapitalistais. Geriausias to pavyzdys, žinoma, yra buvęs valstybinės įmonės „Azotas“ direktorius, ministras pirmininkas, o vėliau koncerno „Achemos grupė“ vadovas ir akcininkas Bronislovas Lubys.

Bet grįžkime prie dabarties ir istorinio materializmo reikšmės. Šiandien kapitalizmas išgyvena milžinišką krizę. Neoliberalus kursas ir pastarųjų penkiasdešimties metų kapitalizmo forma nepasiteisino daugeliu atžvilgių. Jie nesugebėjo generuoti tokio ekonominio augimo, kokio tikėjosi jų šaukliai, sukūrė milžinišką nelygybę ir stagnuojančius atlyginimus, jų metu suklestėjo spekuliatyvus finansų sektorius, kuris seniai nustojo finansavęs gamybą, o privačių investicijų lygis per pastaruosius dešimt metų išlieka rekordiškai žemas. Egzistuoja milžiniškas kapitalo perteklius, kuris nėra išlaisvinamas investicijų į naujas gamybos technologijas forma. Tad esminiai klausimai, į kuriuos mes – kritiškai mąstančių žmonių bendruomenė, atsisakanti laiko ženklus vertinti pagal visuomenių paviršiuje mirgantį ideologinį maskaradą – turime atsakyti, nėra lengvi. Ar iš tikrųjų gamybinės jėgos – sparčiai besivystanti skaitmenizacija, verčianti vis didesnę gamybos dalį skaitmeniniu kodu, dirbtinis intelektas ir automatizacija – išsėmė privačia nuosavybe grįstus kapitalistinius gamybinius santykius? Jei taip, kaip mano ir vis daugiau kapitalizmo kritikų, kokia ir kur yra ta naujai begimstanti socialinė klasė, kuri perims ir valdys šias naująsias technologijas? Būtų nesąžininga žadėti, kad mes, leidžiantys „Lūžį“ ir jam rašantys, atsakysime į šiuos sudėtingus klausimus. Tačiau mąstyti apie tai ir kitus svarbius klausimus verta. Kaip tik toks ir yra šio žurnalo tikslas.