2022 m. DEMOS kritinės minties institutas organizavo virtualių skaitymų grupę. Jos pavadinimas „Darbas ir jo formos XXI amžiuje: reflektuojant išnaudojimą ir automatizaciją“ atspindėjo svarbiausią diskusijų temą ir siekį – būtinybę geriau suprasti šiandienos darbo formas sparčiai besivystančios automatizacijos ir dirbtinio intelekto (DI) kontekste. Be to, buvo keliami ir socialinės emancipacijos klausimai mūsų kovose prieš išnaudojimą bei geresnės visuomenės vizijos ieškojimuose.[1]

Viena iš skaitytų knygų buvo 2019 m. „Verso“ leidykloje išleista Aarono Bastani knyga Visiškai automatizuotas prabangos komunizmas (Fully Automated Luxury Communism). Vėliau ši knyga buvo perleista po metų, tai savaime byloja jos populiarumą. Apie ką ji? Ir kas yra jos autorius?

Aaronas Bastani yra žymus Britanijos žurnalistas, politinis aktyvistas ir, kai kas pridėtų, kontroversiškai vertinamas viešasis intelektualas. Vyraujančios žiniasklaidos atstovai (taip pat ir The Guardian) buvo ne kartą apkaltinę jį faktų iškraipymu ir neteisingos informacijos skelbimu. Kartu su kitais kairiaisiais aktyvistais Bastani įkūrė alternatyvų antikapitalistinį žiniasklaidos kanalą Novara Media, kritikuojantį dominuojančią politiką, įvairias rasizmo, ksenofobijos, seksizmo ir ekonominės nelygybės formas.

Panašiai kaip jos autorius, Visiškai automatizuotas prabangos komunizmas (toliau FALC) plačiai pagarsėjo knygai pasirodžius, bet buvo ir aršiai sukritikuotas.[2] Knyga parašyta iš istorinio materializmo perspektyvos, o jos pagrindinę filosofinę-metodologinę tezę galima trumpai nusakyti taip.

Technologinė plėtra yra esminė, jei norime suprasti mūsų dabarties egzistencijos sąlygas ir galimybes. Siekiant žmonijos išsilaisvinimo, būtina technologijų pažanga, kuri užtikrintų mūsų daugialypių poreikių patenkinimą. Komunizmas buvo neįmanomas XIX a., kai rašė Marxas, jis buvo neįmanomas ir XX amžiuje. Sovietų Sąjungos valstybinis socializmas nebuvo nei laisvas, nei komunistinis, net jei, anot autoriaus, Sovietų Sąjunga buvo „vienas didžiausių XX a. pasiekimų“. Komunizmas galimas tik tuomet, kai bus nugalėta trūkumu grįsta ekonomika, o kertinis gamybos elementas taps „informacija“, kuri maksimaliai atpigins gamybą. Taigi, visiškai automatizuotas prabangos komunizmas (toliau VAPK) įmanomas tik šiandien, pirmiausia dėl nūdienės technologinės pažangos. PAPK – tai istorijos pradžia, o ne jos pabaiga, teigia autorius.

Sekdamas Marxo ir Engelso pradėta tradicija, A. Bastani tvirtina, kad jo knyga – politinio veikimo manifestas. FALC paskutinis sakinys skamba panašiai kaip Marxo ir Engelso Komunistų partijos manifesto paskutinis sakinys: „išdrįskime mąstyti ir argumentuoti, įtikinti ir statyti. Yra pasaulis, kurį reikia laimėti.“ 

Kokias technologiškai pažangaus komunizmo prielaidas aptinkame knygoje? Tikrai laisva visuomenė galima tik sukūrus materialines sąlygas gyventi be stygiaus. Taigi, socializmas nėra ir negali būti lygaus skurdo ir nepritekliaus visuomenė, kokia buvo Sovietų Sąjunga. Gamybai vis labiau tampant skaitmeniniu kodu, informacija, prekių gamybos ribiniai kaštai artės link nulio, todėl stygiumi grįsta gamyba ir ekonominė teorija bus pakeistos robotų darbu. Trumpai tariant, anot Bastani, technologinė pažanga suteikia galimybę pasiekti VAPK: visiškai emancipuotą visuomenę, kurioje žmonės bus išlaisvinti iš skurdo, stygiaus ir beprasmių darbų.

Prieš bandant įvertinti šią tezę, būtina aptarti knygos struktūrą ir svarbiausius argumentacijos žingsnius. Pirmoje dalyje „Chaosas po saule“ aptariami trys gamybinių jėgų ir gyvenimo būdo istoriniai lūžiai: žemdirbystės atsiradimas, pirmoji pramonės revoliucija (Vato garo mašinos išradimas) ir, trečiasis, kibernetikos, kompiuterizacijos bei genetikos sukelta gamybinių jėgų transformacija. Taip teigdamas autorius, kaip minėta, seka istoriniu materializmu. Šioje dalyje taip pat aiškinama, kodėl neoliberalus kapitalizmas neveikia ir kaip jis atvedė žmoniją į gilėjančią krizę. Penki jos aspektai yra 1) potenciali klimato katastrofa, 2) su ja susijęs gamtos resursų išsekimas, 3) pasaulyje išaugęs žmonių skaičius, greit pasieksiąs 9 milijardus, 4) senstanti visuomenė ir 5) technologijos plėtros sukelta bedarbystė.

Anot Bastani, VAPK yra tinkamiausias atsakas į šią kapitalizmo krizę. Antros dalies „Naujieji pakeleiviai“ skyriuose aptariama, ką naujasis komunistinis manifestas gali atsakyti į šią daugialypę kapitalizmo krizę. Joje pateikiami apmąstymai apie visiškai pasiektą automatizaciją ir darbą po-stygiaus visuomenėje (4 skyrius), atsinaujinančios energijos politinę ekonomiją, siekiant įveikti energijos krizę (5 skyrius), gamtos išteklių gavybą danguje (!) (6 skyrius), stygių ir ligas nugalėsiančią sveikatos politiką (7 skyrius) ir maisto be gyvūnų kankinimo ir žudymo politinę ekonomiją (8 skyrius). Trečia dalis „Atrastas rojus“ analizuoja įvairias pasipriešinimo politikos formas, akcentuodama būtinybę įtikinėjimo ir politiniu kovų būdu įveikti neoliberalizmą ir jo sukurtą ekonominę tvarką.

Iš esmės komunizmą Bastani supranta kaip laisvą visuomenę be darbo. Jo teiginys, kad Marxas suprato išsilaisvinimą kaip egzistenciją be sunkaus, alinančio darbo, žinoma, gali būti kvestionuojamas.[3] Šiuos teiginius Bastani grindžia cituodamas Marxo Gotos programos kritikos „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“, taip pat ir garsųjį straipsnį „Ekonominės mūsų anūkų galimybės“, kuriame beveik prieš šimtą metų Johnas Maynardas Keynesas teigė, kad 2030 m. žmonės dirbs 15 valandų per savaitę.

Esminė tokios transformacijos prielaida yra tezė[4] apie informacija grįstų prekių „norą tapti laisvomis“. Tai tezė, jog technologijoms vystantis prekės „kaina taps lygi ribiniams kaštams“, t. y., skaitmeniniam kodui tapus prekės gamybos pagrindu, jų atgaminimo kaštai artės prie nulio. Kitaip tariant, pagaminti prekes beveik nieko nekainuos. Ši politinės ekonomijos tezė Bastani tampa (ateities) laisvos visuomenės be stygiaus pagrindu. Tačiau klausimas išlieka: kaip pasiekti tokią egzistenciją, kai resursai, atrodytų, yra riboti?

Automatizacijos ir DI plėtra reiškia, kad kapitalas tampa darbu, taip išstumdamas darbininkus. Knygoje patvirtinama tai, ką jau žinome: šiuolaikinės pramonės ir technologijos plėtra per pastaruosius kelis dešimtmečius naikina darbo vietas tiek gamybos, tiek ir kituose sektoriuose, todėl nedarbas auga, o ateityje tik dar labiau augs. Bastani cituoja Jungtinių Tautų prognozes, kad amžiaus viduryje beveik ketvirtadalis (24%) pasaulio žmonių bus bedarbiai. Jis taip pat remiasi Carlo Benedicto Frey‘aus studija, kurioje teigiama, kad 47% JAV darbų jau dabar yra automatizuotini.[5]

Žavėdamasis robotus gaminančios įmonės „Boston Dynamics“ robotu Atlas, galinčiu atlikti šuolį kūliavirsčia, Bastani teigia, kad Hanso Moraveko paradoksas – šiuolaikinės technologijos daug lengviau automatizuoja žmonių kognityvines funkcijas nei mūsų sensorinio pasaulio kūnišką judėjimą (pavyzdžiui, dulkių nuvalymą nuo mūsų baldų) – atrodo, gali būti įveiktas. Robotai, atliekantys tokius sudėtingus judesius kaip saltomortale, ilgainiui galės atlikti ir kitus žmonių daromus darbus.

Galbūt įdomiausi svarstymai knygoje yra apie po-stygiaus energiją. Bastani aptaria būtinybę daugiau investuoti į saulės baterijas, kurios sparčiai plinta ir Lietuvoje, vėjo jėgaines bei pasyvių namų technologiją. Visa tai, be abejo, gerai žinoma. Svarbu, jog pabrėžiama, kad, šioms technologijoms toliau vystantis, jos taps pigesnės ir prieinamesnės vis didesniam žmonių ratui. (Prisiminkime kompiuterių kainas prieš 30 metų ir jų prieinamumą šiandien.) Tačiau klausimas išlieka apie ribotus mineralus, kurių reikia saulės baterijų ir kitų atsinaujinančios energijos šaltinių gamybai. Bastani atsakymas šiandien skamba kaip fantastinis: asteroidų kasyba taps ateities technologijų ir kartų užduotimi, kuomet prie žemės esantys asteroidai bus priartinti ir potencialiai taps „degalinėmis“, kaip beveik neišsenkamas mineralų, būtinų energijos gamybai, šaltinis.

Panašiai optimistiškai (galbūt per daug optimistiškai) skamba ir požiūris į sveikatos apsaugą. Pagrindinis Bastani akcentas – sveikatos apsauga ateityje vis labiau remsis genų inžinerija, kuri ne tik padės numatyti ligas, bet ir jas išgydyti. Į mitybos sritį jis siūlo žiūrėti būsimos žaliosios revoliucijos žvilgsniu. Teigdamas, kad šiandien „maistas galų gale yra informacija“, jis formuluoja tezę, kad galbūt žmonija tik pradeda suprasti, jog „gamta suteikia mums beveik neribotą gausą“: mokslas – sykiu ir ląstelinės žemdirbystės vystymas – padės nugalėti badą 9 milijardų gyventojų planetoje. Pripažindamas gyvulininkystės daromą žalą ekologijai, Bastani siūlo mažiau valgyti mėsos, tačiau jos neatsisakyti, o natūraliai auginamą mėsą pakeisti sintetine mėsa. Panašių utopinių pasiūlymų knygoje yra ir daugiau, tad tiems, kam įdomi futurologinė literatūra, knyga tikrai patiks 🙂

Prieš imdamas skaityti šią knygą buvau gan skeptiškas jos atžvilgiu. Bastani, kaip minėjau, – kontroversiška figūra, o ir knyga plačiai nuskambėjo, ir ne visada teigiamai. FALC buvo skaitoma ir kairiųjų būreliuose Lietuvoje. Perskaitęs ją supratau, kad ji vis dėlto verta dėmesio. Ne dėl to, kad viskas, kas joje parašyta, įtikina, bet dėl jos ambicijos mąstyti apie ateitį anapus neoliberalaus kapitalizmo. Joje aptinkame daugybę įdomių pasiūlymų. Pavyzdžiui, vietoje universalių bazinių pajamų Bastani siūlo kalbėti apie universalias bazines paslaugas, kurių pagrindas būtų šešios viešosios gerybės: švietimas, demokratija, būstas, maistas, transportas ir informacija. Šia prasme Bastani yra teisus: apie tai iš tikrųjų verta galvoti ir diskutuoti.

Knyga yra į ateitį nukreiptas manifestas. Gal dėl to autorius nesiima analizuoti, kaip automatizacija ir DI pramonė vystosi šiandien. Jis nekalba apie tai, apie ką kalba kiti autoriai: šiandien matome ne (tik) augančias išsilaisvinimo galimybes naujausių technologijų vystymosi kontekste, bet (ir) naujas įkalinimo formas. Autorius, žinoma, supranta ir knygoje teigia, kad kapitalas nėra suinteresuotas žmonių išsilaisvinimu iš stygiaus, todėl jis kūrė ir kurs barjerus ir atskirtį. Visgi, knygoje nekalbama apie naujas skaitmeninio kapitalizmo formas, apie milžinišką DI pramonės rinkos monopolizaciją ir apie tai, kaip galima priešintis technokapitalizmui, kuris vis labiau įgauna technofeodalizmo formas. Bet tai, pasakytų Bastani, kitų tyrinėjimų ir pasakojimų reikalas.

Andrius Bielskis – filosofas, Mykolo Romerio universiteto Aristoteliškų studijų ir kritinės teorijos centro direktorius, Kauno technologijos universiteto profesorius, daugelio monografijų ir straipsnių lietuvių, anglų ir graikų kalbomis autorius.

[1] Šis straipsnis taip pat yra Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto (Nr. S-MIP-21-48) „Žmogaus klestėjimas ir nesusivetimėjęs darbas automatizacijos eroje“ dalis.

[2] Pavyzdžiui, Andy Kessleris, vienas iš kapitalizmo šauklių, pavadino Bastani knygą visiška nesąmone (žr. A. Kessler, „Automated Luxury Communism?“, The Wall Street Journal, www.wsj.com, 2021).

[3] Marxas Kapitale teigė, kad net laisvoje visuomenėje, kuri socialiai kontroliuoja žmogiškas galias kaip „tikslą savyje“, žmogiška egzistencija visuomet išliks ir „būtinybės sfera“ dėl žmogaus buvimo gamtos dalimi (žr. K. Marx, 1991. Capital. Vol. III, London: Penguin, p. 958-9).

[4] Ją pabrėžia ir Paulas Masonas knygoje Postkapitalizmas (Vilnius: Demos, 2019).

[5] Carl Benedikt Frey, 2019. The Technology Trap. Princeton: Princeton University Press, p. 320.