„Lietuvos publikai įspūdį daro arba autoriaus mirtis, tragiška žūtis, arba [tarptautinis] apdovanojimas“[1], – teigė Vaiva Grainytė viename interviu. Taip nutiko su „Saule ir jūra“, kuri sukėlė ažiotažą provincialioje Lietuvoje tik po to, kai opera sulaukė tarptautinio pripažinimo svetur. Perfrazuojant Šerloką – XXI a. Conan Doyle’io herojaus ekranizaciją – verta paklausti: „Ką iš šio fakto galėtume dedukuoti apie mūsų krašto širdį?“

„Saulę ir jūrą“ pažiūrėjau Vilniuje 2021 m. gruodį. Pastatas, kuriame vyko opera-spektaklis, – įspūdingas taksi autoparkas, ant kurio kažkada puikavosi milžiniškas užrašas anglų kalba, jog ateityje kiekvienas statinys pasaulyje taps žinomas 15 minučių. Vilniaus neoliberali plėtra šio pastato nesunaikino, vietoje jo neišdygo dar vienas banalus prekybos centras ar beveidis stiklinis biurų gremėzdas. Naujamiesčio pramoninė erdvė „Saulei ir jūrai“ galbūt tiko geriau nei prabangūs operos rūmai Romoje ar kitoje Europos sostinėje.

Kaip vientisas meno kūrinys, „Saulė ir jūra“ yra tobula estetinė forma, atitinkanti visas geriausias modernistinio meno konceptualizacijas. Dermė tarp vaizdo, garso ir minties žavi paprastumu ir išbaigtumu. Žiūrėjimas iš trisdešimties metrų aukščio į „saulėje“ besideginančius žmones – lyg melancholiškas Dievo žvilgsnis į save naikinantį kolektyvinį žmogaus iracionalumą. Operos veikėjų (įsimylėjėlių, pasiturinčios mamytės, filosofo, darboholiko, atostogautojų choro ir kitų) arijos – padrikos nūdienos žmonių mintys, sujungtos tradicinės muzikos elementų turinčia avangardine kompozicija. Linos Lapelytės kuriama muzika skamba daug įtaigiau, o sykiu estetiškai maloniau nei minimalistinis Philipo Glasso avangardinis triukšmas. „Saulė ir jūra“ yra lyg sirenos giesmė, kuri fenomenologiškai fiksuoja nūdienos visuomenės – „viduriniosios klasės“ – gundymus, nerimą ir abejingumą ekologinės katastrofos kontekste.

Kantiška modernistinio meno samprata suponuoja, jog kūrinys gali būti laikomas menu, jei jis yra visiškai originalus. „Saulė ir jūra“ iš tikrųjų tokia ir yra. Visų pirma tai kolosalus meninis projektas: tūkstančiai kilogramų smėlio, kiekvieną syki vis iš naujo sukviečiami spektaklio dalyviai bei dainininkai buvo ir yra milžiniškas logistinis galvos skausmas. Jo estetinė forma – lyg šviežias oro gūsis šiuolaikinio meno kontekste. Ir tai ypač akivaizdu žvilgtelėjus į kitų šalių 2019 m. Venecijos bienalės paviljonus. Daugelis jų buvo banalios ekspozicijos, bandančios pritrenkti žiūrovą riebiais vaizdiniais (pvz., Rusijos gremėzdiška beskonybė) ar pigiu politizavimu, kuris mažai ką bendro turi su įtaigiu socialiniu realizmu.  

Pirmieji įspūdžiai pažiūrėjus „Saulę ir jūrą“ buvo mintis, kad, nepaisant įstabios meno kūrinio estetinės formos, operai stinga socialinės-emancipacinės funkcijos. „Saulė ir jūra“ yra išimtinai šiuolaikinės „viduriniosios klasės“ gyvenimo ir jausenų ideologinis atspindys. Operos „herojai“ yra išsilavinę, po pasaulį keliaujantys, LGBT+ draugiški (?) kosmopolitai. Jų kontingentas, kaip ir pačios operos kūrėjos – tai socialiai jautri, pasiturinti Europos „vidurinioji klasė“, žmonių grupė, į kurią „progresyvi“ Lietuvos visuomenė taip uoliai daug metų lygiavosi. „Saulė ir jūra“ yra tobulai meniškas (šios) dalies visuomenės snapshot – platoniškasis mimesis, liūdnai fiksuojantis jos impulsų ir minčių prieštaringumą bei abejingumą ekologinės krizės akivaizdoje. Socialiniam realizmui ar avangardinio meno tradicijai būdingo išlaisvinančio užtaiso joje, atrodo, nėra. Prieštaringai Trumpą, Brexitą ar šeimų maršą remiančios marginalizuotos darbininkijos opera nevaizduoja. Tad, kaip teisingai teigiama vienoje niujorkiečio recenzijoje, „Saulė ir jūra“ „yra lyg [joje apdainuotas] bananas, paslaptingai atkeliavęs iš svetur tam, kad suteiktų mums [„viduriniajai klasei“] trumpalaikį hedonistinį malonumą, bet, priešingai nei bananas, taip pat kelia klausimus apie šio malonumo užslėptus ir represuotus kaštus“.[2]

Visgi, darsyk perskaičius libretą, aiškėja subtili, tiesa, gal kiek per daug užslėpta, socialinė kritika. Du mūsų aspiracijas generuojančios „viduriniosios klasės“ poliai spektaklyje yra: „pasiturinti mamytė“, besigirianti, kad jos sūnelis, būdamas tik aštuonerių, jau maudėsi visose pasaulio jūrose, ir nuvargęs darboholikas, kuris negali nustoti dirbęs, nes kolegos sakys, kad yra „silpnavalis“, be to, ir prieš save negalįs „pasirodyti nevykėlis“. Jų skirtinga materialinė padėtis ir jausenos byloja apie klasinę šių „herojų“ prarają. Mamytė džiaugiasi palikusi sūnelį ant kranto su tarnaite tam, kad panardžiusi po negyvų koralų brūzgynus po vandeniu įsikūrusiame restoranėlyje galėtų išgerti piña colados.

Darboholikas nuvargęs dirba, stengiasi šypsotis ir nesiskųsti, kad, išmetęs nuovargį kaip mamutą į istorijos šiukšlyną, galėtų projektuoti save ir būti šios neegzistuojančios „viduriniosios klasės“ dalimi. Taip veikia ideologija. Ji primeta tai, ko norėti nereikia, ji kuria aspiraciją į gyvenimo būdą, kuris kolektyviai naikina mūsų planetą, žadėdama tai, ko nebus: kad ir kiek dirbsi, neišnaudodamas kitų darbo, nepaveldėjęs privilegijos, negyvensi taip, kaip gyvena tie, kurie daugiausiai teršia ir mažiausiai suka dėl to galvą.

Čia slypi potenciali ideologijos kritika spektaklyje. Galima diskutuoti, ar neturėjo ji būti labiau išreikšta, kaip ir dėl to, ar Vilniaus mero paplūdimys Lukiškių aikštėje nebuvo ciniškas „Saulės ir jūros“ idėjos užgrobimas Laisvės partijos neoliberalios ideologijos sklaidai.

Mirties ir ekologinės krizės beviltiškumas užbaigiamas groteskine akseleracionizmo (accelerationism) parodija 3D sesučių dainoje. Pravirkus dėl koralų, barjerinių rifų, bičių sunykimo, distopinis 3D spausdintuvas atspausdins mamytę, sesutę, koralus, žvėris, mėsą ir krevetes, mus pačius ir bites, „kad nors kiek saldumo liktų“.    

Andrius Bielskis – filosofas, Mykolo Riomerio universiteto Aristoteliškų studijų ir kritinės teorijos centro direktorius, Kauno technologijos universiteto profesorius, daugelio monografijų ir straipsnių lietuvių, anglų ir graikų kalbomis autorius.

[1] LRT radijo laida „Pirmas sakinys. Vaivos Grainytės saulės, jūros, upeliai“ (ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta), 2022.02.03.

[2] Louis Bury , „Turning the Tide: “Sun & Sea” at the Brooklyn Academy of Music“ in artnews.com, 2021-10-08.