Dabartinis raganų bei vampyr(i)ų sugrįžimas popkultūroje turi daug bendro su radikalėjančiu politiniu klimatu, kuriame feministiniai judėjimai turi, ar bent jau turėtų turėti, svarbų vaidmenį siekiant visų grupių emancipacijos. Ragana kaip galios simbolis sugrįžta į šiuolaikinę kultūrą, moterų teisių protestuose matomi plakatai ir paplitę haštagai, kuriuose – rašytojos Tish Thawer parafrazė: „Mes esame anūkės raganų, kurių jus nesugebėjote sudeginti“.

Taigi, ką bendro turi ir kuo susiję feminizmo filosofija ir monstrai – raganos ir vampyrės? Galbūt dėl problemiškos moterų padėties visuomenėje jos įkvėpė kultūrą, iš kurios jos pačios kaip aktyvios dalyvės buvo išstumtos. Iš tiesų didžiąją dalį kultūros istorijos, atrodo, moterys, ypač jų kūnai, buvo viskas, apie ką visi  galvojo.

Galbūt todėl šiuo metu itin svarbu atkreipti dėmėsį į monstro figūrą ir monstriškumo sampratos svarbą feministinėje filosofijoje – monstro ir žmogaus perskyros istorija gali parodyti šiuolaikinio nerimo, kūno politikos ir vyriškumo krizės ištakas. Raganos ir vampyrės, kaip moterys-monstrai, išryškina kultūrines baimes dėl moters kūno ir seksualumo. Nepamirškime, kad moterų deginimas ant laužo apkaltinus raganyste, dažnai todėl, kad kaltinamoji neturėjo vaikų arba buvo patraukli ir jauna, yra dalis mūsų istorijos, ir tokia istorija neišnyksta be pėdsako. Šiuolaikiniai garbės nusikaltimai (angl. honour crimes), kai smurtautojas pateisina savo elgesį kaip reikalingą šeimos garbei apginti, ir jų gausėjimas gali būti matomi kaip šiuolaikiniai raganų teismai, kuriuose moterys miršta dėl to, jog nepakluso išvaizdos, elgsenos, seksualinės išraiškos, kultūrinei normai.

 Raganų teismai parodo baimės galią manipuliuoti žmogaus suvokimu. Nuolatinė (mistinių) atakų baimė privertė žmones ieškoti atpirkimo ožio – juodosios magijos atstovo, kuris atsakytų už visas visuomenės problemas. Juodoji magija juk buvo krikščioniška idėja, kuri tarnavo kaip priešprieša krikščioniškai, dorovingai normai. Krikščioniška norma – religinis mąstymas ir stabilus, tvarkingas, organizuotas, švarus, šviesus subjektas. Jo priešingybė – maginis mąstymas ir tamsioji sritis, chaotiškas ir nešvarus kitas, monstrai, raganos.

Raganų klanas, į kurį vyrai nekviečiami, buvo esminis raganų medžiotojų taikinys. Neretai vienišos jaunos moterys buvo laikomos dideliu pavojumi. Išlikę Salemo teismų protokolai rodo, kad moteris buvo teisiama kaip ragana vien todėl, kad parodė per daug sąmojo ar buvo ne pagal metus protinga. Kas tokio baisaus ir pavojingo moteryje, kuri neatitinka krikščioniškojo kultūros standarto, kad ją reikia arba paversti ragana ir sudeginti, arba leisti įstatymus, kontroliuojančius jos kūno veiklą, arba įsteigti dorovės policiją, kuri siektų uždengti jos kūną, o pačią raganą nutildyti?

Ragana parodo baimę, jaučiamą dėl moterų seksualumo, juk ragana yra moteris. Raganų kūjis (Malleus Maleficarum, 1486) buvo it raganų žinynas, antras populiariausias tekstas po Biblijos, padėjęs atpažinti ir nuteisti raganas. Ši knyga, kaip ir Biblija, rodo nerimą ir baimę dėl tam tikro moterų elgesio. Moters seksualumas tampa ne tik nuodėme, bet ir tamsos bei blogio sfera. Dauguma raganavimų kildavo iš kūniškos meilės, todėl raganos ar vampyrės patraukli išvaizda buvo ir popkultūroje tebėra vaizduojama kaip apgaulės priemonė.

Ragana kaip tamsos ir visko, kas priešinga tvarkai simbolis neišnyko ties Viduramžius nutraukusia Apšvieta ir humanizmu. Priešingai, humanizmas įtvirtino šviesos kaip normos (aš) ir tamsos kaip blogio ir abnormalijos (kito) kategorijas. Moteris kaip ragana, vampyrė arba, bendrai – monstrė atstovauja kitybės kategoriją, tai, kas nepriimtina, tamsu, svetima, pavojinga. Monstras ir žmogus, arba, kitaip, norma (vyras) ir kitybė (moteris) nulemia vienas kitą. Jei neegzistuotų apibrėžimas, kuris pozityvia kokybe nusako normą, tai negatyvi kokybė, nusakanti kitybę, negalėtų egzistuoti. Normos, vyriškojo subjekto, kuris išvestinas iš tobulo kūno, ištakos aiškiai matomos humanistinėje tradicijoje.

Taip, kaip pradžioje buvo šviesa, pradžioje buvo jis. Europa buvo svarbiausia šio universalizmo viešpatavimo dalis. O humanizmo centre – Vitruvijaus žmogus, kuris tapo kultūros ir civilizacijos epicentru. Dėl humanizmo užgimimo Europoje europocentrizmas tampa kultūros kūrimo struktūra, taigi, humanizmas, o ypač Europos humanizmas, tampa civilizaciniu idealu. Kaip struktūrinė paradigma, eurocentrizmas įsteigia binarinę tapatybės logiką: savęs ir kito dialektiką. Pasak italų filosofės Rosi Braidotti, ši binarinė logika tampa universalaus humanizmo kultūrinės struktūros motyvu. Šios universalios pozicijos ir jos implikuojamos binarinės logikos (savas ir kitas) centre yra skirtis: vyras / moteris; civilizuotas / necivilizuotas; normalus / nenormalus. Ši struktūra nurodo civilizuotą žmogų kaip racionalumo ir vertės matą, pagal kurį matuojami visi kiti, pagal tai, kaip su juo sutampa arba nuo jo nukrypsta. Visi kiti, nukrypę nuo šio standarto, vertinami kaip mažiau racionalūs, žemesni, nenormalūs ir todėl – monstriški. Šalia vitruviškojo žmogaus kaip humanizmo matmens taip pat svarbi aukso pjūvio idėja. Aukso pjūvis – taip pat humanizmo epochoje atgaivinta sąvoka, dar vadinama auksine taisykle, dieviškąja proporcija, tobula kompozicija, grožio formule, apibūdinančia tobulą matematinę taisyklę, kuri įkvėpė Leonardo da Vincio Vitruvijaus žmogų. Tad nuokrypis nuo tobulosios proporcijos, nuo tobulos normos, nuo auksinės grožio proporcijos daro žmogų nenormalų, negražų, netobulą, kitaip tariant, nukrypusį – monstrišką.

 Moteris tokiame diskurse struktūrizuojama kaip gyvybės nešiotoja ir maitintoja, panašiai kaip ir kolonijinis subjektas, ji sugretinama su gamta ir gamtos pasauliu kaip vulgari, hiperseksualizuota, nekontroliuojama ir tuo pavojinga. Neatsitiktinai tokios savybės popkultūroje apibūdina raganas ar vampyres.

 Idealo ir normos vertinimo ir apibrėžimo struktūros pasiūlė dvipoles hierarchijas, kurios, pasak Braidotti, į istoriją atnešė binarinę sistemą, kuri įtvirtino savęs ir kito, draugo ir priešo, žmogaus ir nežmogaus, normalaus ir nenormalaus psichologinę nuostatą. Monstrą sudaro ir apibrėžia neigiamą krūvį turinti kultūrinės normos priešingybė: nenatūralus, nežmogiškas, nenormalus, nešvarus, rasinis ar lytinis kitas. Visos šios priešybės apibrėžiamos ir suvokiamos kaip trūkumas. Filosofė Margrit Shildrick pastebi, kad, nors nuo Viduramžių iki ankstyvųjų Naujųjų laikų ir buvo plačiai diskutuojama apie žmogiškumą, žmogiškuosius monstrus ir nevakarietiškas rases, jos buvo iškeliamos į kultūrą kaip kiti, kurių anomalūs kūnai tarnavo standartinio (europietiškojo) modelio normalumui įtvirtinti. Bet koks kūnas, laikytas nenormaliu, tarnavo kaip struktūra, apibrėžianti normatyvinį standartą – normatyvinį vakarietišką subjektyvumą, normalų kūną. Bet koks nukrypimas nuo standarto tarnavo ne tik to standarto įgyvendinimui, bet ir jo reikšmei. Tie, kurie gimė kaip Vakarų visuomenės dalis, kurioje bet koks nukrypimas nuo normos standarto buvo monstriškumo rodiklis, buvo redukuojami į monstriškus kitus: monstras arba monstriškasis kitas – tai įkūnyta kitybė, kuri veikė kaip normos ir normatyvinio subjekto riboženklis.

Normatyvinio subjekto – normas atitinkančio aktyvaus veiksnio – pirminis riboženklis buvo moteris, per kūną pasireiškianti, o tiksliau, kūno nurodoma kitybė. Filosofė Simone de Beauvoir pastebi, kad moters kūnas sau pačiam implikuoja tam tikrą svetimumą ir disociacijos aspektą. Kaip ir vyras, moteris yra kūnas, tačiau ji taip pat yra ir kažkas kita nei jos kūnas. Kūnas niekada nėra visiškai tapatus žmogiškajam aš: kūnas, kuris yra ryšio su pasauliu šaltinis, taip pat yra svetimybė. Galima teigti, kad svetimumo (taigi ir kitoniškumo) aspektas moters kūne yra žymesnis nei vyro kūne būtent dėl istorizuotos moters biologijos ir mitinio bei mistinio jos kūno diskurso. Biologinės moters savybės išnešioti kūdikį, maitinti krūtimi, kas mėnesį kraujuoti įsteigia svetimumo sritį. Kūdikis moters pilve yra ir jos pratęsimas, ir svetimkūnis. Biologinės moters savybės ir tai, kad jos biologijos istorijoje apibrėžiamos kaip nuokrypis, daro ją svetimą sau pačiai. Panašiai kaip kūdikiu, kuris yra ir jos pratęsimas, ir svetimkūnis, moters kūnas yra tai, kas ją daro neapibrėžiamą, ji yra nefiksuota, kintanti, nuolat kvestionuojanti savo kūniškos tapatybės, taigi ir normatyvumo ribas. Moters biologinės savybės paverčia jos kūną ir to kūno realybę erdve mitams, jos kūnas prikausto moterį prie gamtos karalystės, paversdamas ją gamtiška, ne visai žmogiška, taigi – monstriška būtybe.

Istorinis diskursas, siejantis moteris su monstrais, kyla iš šio moters kūno natūralizavimo ir mistifikavimo. Kūnas ir protas, priklausę moteriai, buvo laikomi trūkumu, nukrypimu ir net sutrikimu, tad ir istorinis bei kultūrinis moterų gretinimas su monstrais neturėtų stebinti. Moteriškumas kaip monstriškumas buvo vertinamas gana prieštaringai – ir kaip netobulas silpnumas, ir kaip dalykas, kurio reikia bijoti. Pasak Schildrick, nepaisant viso mūsų kultūrinio ir technologinio išprusimo, Vakarų šalyse paveldėjome ideologinę naštą, kuri aiškiai sieja moteris su pavojumi, ypač seksualumo ir motinystės srityse. Ar tai būtų nėščia, ar lytiškai subrendusi, ar seksualiai atvira moteris, seksualinio aktyvumo požymių turintis moters kūnas vertinamas kaip nukrypęs nuo normos, nešvarus, nenuspėjamas ir todėl pavojingas, jos kūnas laikomas grėsme.

Tobulumo ribos, nors ir pasižyminčios griežta ir net smurtine hierarchija, niekada nebuvo užtikrintos, todėl, pasak Schildrick, normalumas kaip standartas taip pat buvo trapus, vyriškumas kaip suabsoliutinta norma visada jautė moters kūniškumo grėsmę, kaip ir vyro paternalizmas, jaučiantis motinišką grėsmę savo galioms. Kad ir kokios būtų gimdymo pasekmės, pats nėščios moters kūnas visada yra didžiulės galios tropas, nes jis byloja apie prigimtinį gebėjimą problemizuoti savo ir kito ribas. Shildrick pastebi, kad nėštumas ir moteriško kūno potencialas jam yra monstriškas įžeidimas deramai standarto tvarkai. Nėštumas ne tik sugriauna moters kūno vienybės ir savasties ribas, bet ir kvestionuoja vyro kaip normos ribų stabilumą. Juk ir pats vyras kadaise buvo moters kūno dalis. Taigi, moters kūno potencialas transformuoti(s) kelė grėsmę normalumo apibrėžtims, nes pats nuolat kvestionavo ir perženginėjo savo ribą. Monstras yra kažkas anapus normatyvumo, kas prieštarauja standartams ir vertybėms, siejamoms su vadinamuoju normalumu. Taip monstriškumas kaip kito kūno savybė meta iššūkį normatyviniam standartui ir tampa normatyvinio nerimo židiniu. Kadangi monstrą ir moterį glaudžiai sieja jų metamas iššūkis normatyvumui, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip nerimas dėl monstro (monstriškumo) susijęs su nerimu dėl moters (moteriškumo), o tiksliau, moters kūno ir to kūno veiklos – seksualumo. Kaip teigia Bramas Dijkstra, analizuojantis moteriškumo kaip blogio sampratą istorijoje, rasiniai, seksualiniai ir politiniai prietarai susiliejo ir pavertė moterį, kuri egzistuoja seksualinėje plotmėje, viena baisiausių visų laikų žmogiškųjų pabaisų. Taigi, moters kūno (todėl ir jos kaip individo) kitoniškumas istoriškai yra nerimo priežastis, jis meta iššūkį savo tamsiu ir nežinomu seksualiniu apetitu racionaliam, išgrynintam, doram Vakarų subjektui (kuris yra vyras). Kitas, ar jis būtų rasinis ar lytinis, yra vulgarizuojamas, jo nevaldomas ar nežinomas seksualumas tampa tiesiogine grėsme stabiliai normatyvinei vakarietiško baltojo vyriškojo subjekto tapatybei ir jo seksualinių išraiškų spektrui. Apibrėžtas, suprantamas ir normalus seksas (kaip išraiška, veiksmas, lytis ir seksualumas) egzistavo statiškai ir buvo tik vienos formos. 

Tokia moters geismo baimė rodo, jog kultūrinis nerimas dėl moters seksualumo nulėmė jos kūno kontrolę. Shildrick istorinė analizė paryškina, kad, nors moteris, kontroliuojama ir suvaldyta reprodukciniuose santykiuose, kuriuose šiaip jai leista egzistuoti tik pasyviai, buvo sveikinama kaip rasės grynumo motina, tik patys pranašiausi ir standartą atitinkantys vyrai galėjo tikėtis tokios sąjungos. Tačiau nuojauta apie moters seksualumą ir netvarkingus seksualinius troškimus, kurie slypi po civilizuotu kiekvienos moters paviršiumi, kėlė grėsmę tiek dominuojančios rasės ateičiai, tiek kiekvieno atskiro vyro sveikatai, vientisumui ir net garbei. Moters kūnas buvo kontroliuojamas atimant iš jos autonomiją, jos kūnas priklausė ne jai, o jos vyrui.

Tai paaiškintų masinę vyrų obsesiją ir paniką, kai moteris apnuogina savo kūną politiniuose protestuose, ypač vidurio Rytų šalyse. Ar vis labiau plintantys garbės nusikaltimai, kurių motyvas – vyras gina savo ar šeimos garbę, nužudydamas ar išniekindamas moterį, neretai savo sutuoktinę, merginą ar dukrą. Sutuoktinis arba tėvas, kuris savo nuosavybe, o todėl ir garbės rodikliu laiko (dažniausiai jaunos) moters – žmonos ar dukros kūną, bus pirmas eilėje tą kūną suvaldyti, o moterį nutildyti. Raganų teismuose sutuoktiniai ir šeimos nariai buvo dažniausi raganų skundikai. Garbės nusikaltimus būtų galima sugretinti su XVII a. raganų teismais, kurie buvo ne vieningas ar centralizuotas politinis veiksmas, o greičiau fenomenas, apėmęs Europą ir jos kolonijas Šiaurės Amerikoje. Didelės krizės ir paplitęs nerimas visuomenėje skatina bendruomenes ieškoti, ką kaltinti: moteris-monstrė, moteris kaip pavojus ir grėsmė – ne išimtis. Padidinta moterų kūnų kontrolė ar gausėjantis smurtinių nusikaltimų prieš moteris kiekis reprezentuoja šį raganų teismų palikimą šiandien. Garbės nusikaltimų logiką neseniai labai ryškiai išvydome Mahsos Amini žmogžudystėje, kai ji buvo suimta dorovės policijos dėl to, jog netinkamai devėjo galvos apdangalą. Dorovės policija jau implikuoja, kad tokia institucija sergsti visuomenės dorybes, nusitaikydama į jaunos moters kūną. Retai vidurio Rytuose išvysime nėščią moterį viešumoje, nes tai parodo, jog ji užsiiminėja seksu.

Santuokos ir reprodukcinių šeimos funkcijų srityje moters kūnas kontroliuojamas tam, kad tarnautų kaip visuomenės doros ir rasės grynumo ramstis. Istoriškai moters kūnas turėjo būti kontroliuojamas per jos elgesį ir šeimos funkcijų srityje, nes bijota, kad netvarkingas ir laukinis seksualinis potraukis slypi kiekvienoje civilizuotoje moteryje. Šeimos struktūra buvo ta forma, kurioje moters kūniška realybė pajungiama reprodukcinei funkcijai, kur kontroliuojama jos seksualinė realybė. Moters seksualumas buvo išgryninamas iki motiniško tyrumo arba aseksualizuoto angeliškumo tam, kad būtų kontroliuojamas jos reprodukcinis pajėgumas, nes kitaip jos potraukis gali kelti grėsmę rasės grynumui ir vyro garbei. Tad potencialas gimdyti vaikus kiekvienoje moteryje suvokiamas kaip viltingas ir kartu grėsmingas. Moters nekontroliuojamas troškimas (renkantis vyrą, meilužius), pagal šią logiką, galėjo užteršti visuomenę, išniekinti rasinį grynumą ir (arba) išduoti šeimos garbę. Tačiau vyrui taip pat keliamas normatyvo standartas, tik tam tikri vyrai gali būti normatyviniai subjektai, pasirenkamas tik toks vyras, kuris atitinka idealo reikalavimą: jis turi atitikti rasinius ar socioekoniminius reikalavimus, kad pasiektų sąjungą su išgryninta moterimi-motina.

Kaip į šios minties pavyzdį galima atsižvelgti į nacionalsocializmo epochą, kurioje rasės grynumo manijai tiesiogiai grėsmę kėlė visų kitų (už normatyvinio standarto esančiųjų) seksualumas. Tuo pat metu daugeliui (žydžių) moterų faktas, kad SS pareigūnas ar bet kuris arijas vokietis siekė sąjungos su jomis ar (ir) jas įsimylėjo, buvo būdas išgyventi. Taip normatyvo ribas peržengianti ir todėl monstriška vokiečio/-ės ir žydo/-ės romantinė, o ypač fizinė sąjunga buvo persekiojama ir kontroliuojama iki tol nematytu lygiu, siekiant užkirsti kelią tokiai monstriškai sąjungai – rasiniam nešvarumui. Žydės dažnai kaltintos, kad suvedžioja (kaip raganos) vokiečius vyrus. Tokia sąjunga kėlė grėsmę normatyvinei viršesnei išgrynintų arijų vyrų tapatybei; tarp šių žmonių gimusi trauka buvo baudžiama kalėjimu ir mirtimi, nes ji tiesiogiai rodė fizinę sąjungą tarp kito (žemesnio / nuodėmingo) ir normatyvinio standarto (viršesnio / dorovingo), kuri tiesiogiai kvestionavo arijų rasės mitologiją. Iš tokios sąjungos gimęs vaikas būtų naujas darinys, nauja monstriška grėsmė, nes tokia kitybė nebūtų nei visiškas kitas, nei visiška savastis ir standartas. Toks prigimtinis moters kūno monstriškumas – motinystės potencialas – yra monstriškai grėsmingas ir keliantis normos nerimą. Normatyvinio standarto nerimas kyla ne tik todėl, kad moteris, kuri gali tapti ar yra motina, visada gali sukurti monstriškumą, bet ir todėl, kad ji savaime yra monstriška: vaisingumas, jos kūno gebėjimas griauti normatyvinius apibrėžimus ir jos noras, gebėjimas pasirinkti bet kurį vyrą reprodukcijai sukelia normatyvinį nerimą. Tyra, angeliška ir sušventinta nėščia moteris yra mitas, kurį reikėjo sugalvoti norint uždusinti, paslėpti ir nuneigti moters seksualumą, jos autonominius troškimus ir poziciją. Moters kūnas yra monstriškas savo troškimais, nes potencialiai kelia grėsmę standartui – normatyviniam, tyram, švariam ir tinkamam baltojo vyro kūnui.

Shildrick pažymi, kad populiariojoje kultūroje moterys buvo plačiai vaizduojamos kaip vampyrės arba kaip plėšrūs gyvūnai, kurių monstriški apetitai gali žudyti. Moteriškumo ir blogio paralelių tyrėjas Dijkstra, analizuojantis populiarius istorinius ir biologinius tekstus, pabrėžė, kad kultūroje seksualinis santykis ir erotinis susitikimas buvo ta vieta, kur moteris tampa monstriška savo troškimu, nes seksas virto kanibalizmo forma, kai vyras praryjamas, kitaip tariant, vyras pralaimi moters seksualumui. Taigi visa moteriškų kūnų ir moters veiklos kontrolė parodo normatyvinio subjekto nerimą dėl moters (monstriško) seksualumo ir atspindi fiksuotos vakarietiško vyro tapatybės ribas. Moters kūnas ir moters veikla kelia vyrų nerimą, tuo moteris, jos kūniška realybė yra monstriška. Šis nerimastingumas parodo normatyvinio standarto trapumą. Moteris apibrėžiama preliminariai ir esmiškai per savo kūną, ji (jos kūnas) yra dominantinio subjekto kitas, o taip pat ir jo dalis, per kurį jis apsibrėžia save, šis priklausomybės santykis nulemia, kad moters kūniškumas yra šio dominantinio subjekto provokacija. Moters kūnas meta iššūkį sustingusioms savasties riboms ir, kaip pastebi Shildrick, esminio moters (seksualinio, kūniškojo) pertekliaus temą kaip leitmotyvą galima atsekti visoje Vakarų istorijoje.

Moters krikštas į kultūrinio kito poziciją pasireiškia kaip jos engimas, daugiausia per jos kūno politinę priežiūrą ir kontrolę. Pagal šią logiką, pasak Beauvoir, vyras viską, ko jis negali ir nenori priimti apie savo kūną ir jo ribotumą, perkelia į moters kūną. Taigi galima sakyti, kad moters kūnas tampa kultūriškai apibrėžtu savartynu, tai nėra jos kūnas kaip gyvas organizmas, ir tai nėra jos santykio su pasauliu plotmė. Moters kūnas tampa tam tikra riba, kurios nevalia peržengti, jos kūnas yra ne jos kūnas, o sustingusi struktūra, kuri jai buvo duota, paveldėta iš istorijos. Todėl, sekant Beauvoir linija, moters kūnas tampa mirties ir pasyvumo erdve: jos kūnas yra geismo objektas ir jai svetima struktūra. Šis moters kūnas kaip geismo objektas yra mistifikuojamas, tačiau tokiame mite ir idealizme glūdi kultūrinė biologija (t. y. biologija kaip kultūros konstruktas, neatsiejama nuo ideologijos ir kultūrinės normos), degradacija, irimas, nuosmukis. Tai, ko vyras nenori priimti apie save, jis perrašo moteriai ir jos kūnui. Moteris tampa ne žmogiškosios patirties galimybe su savo kūno patirtimi ir subjektyvumu, o simboliu (ir šiukšlynu) viso, kas žemiška, gamtiška ir nepaklusnu, tamsu ir ribota. Visa tamsos (gamtiškos, beatodairiškos, per daug kūniškos, iškrypėliškos, teplios) sfera tampa moters mitologija. Moters kūnas pačiai moteriai (ati)duodamas kaip paveldas ir kultūrinė struktūra, o ne kaip gyvas, atviras patirčių ir pojūčių laukas. Pitagoro mintis iliustruoja tokį kultūrinį moters kūno palikimą: yra gerasis principas, sukūręs tvarką, šviesą ir vyrą, ir blogasis principas, sukūręs chaosą, tamsą ir moterį (kas yra praktiškai raganos apibrėžimas).

Panašiai Aristotelis į moters kūną žiūrėjo per trūkumo prizmę. Moters kūnui trūksta to, kas sudaro normalų (vyro) kūną. Taigi, toks moters kūnas ir jo nešiotoja moteris turi būti koreguojami, drausminami ir prižiūrimi. Jos kūno, o todėl ir elgesio nuokrypis paverčia moterį monstriška. Tai paaiškintų istorinę ir kultūrinę obsesiją moterų kūnais ir jų veikla bei tokių monstriškų seksualinių padarų kaip ragana ar vampyrė kultūrines figūras, kurios kelia grėsmę standartui ir tvarkai.

Ideologinis palikimas aiškiai sieja moteris su pavojumi normai ir tvarkai, ypač seksualumo ir motinystės srityse. Seksualinė moters prigimtis yra prielaida visoje repdodukcijos problematikoje. Ši ideologinė našta moters kūnui motinystę paverčia pavojingai monstriška, bet ir, kartu, pasileidusių ar paklydusių moterų išsigelbėjimu. Motinystė lyg tariamai paklydusių moterų išgelbėjimas pažaboja moters geismą, tačiau jei moteris, būdama motina, yra seksualiai aktyvi ir, neduok šėtone, neįsipareigojusi vyrui, ji bus visiškai absurdiškai ir klaidingai laikoma bloga mama. Taip pat prigimtinis vaiko ir motinos ryšys kėlė grėsmę vyro, o kartu ir visos kultūrinės normos įtakai kontroliuoti būsimą tos normalios visuomenės narį – vaiką, ar steigti vaikui normatyvinio standarto vertybes, kitaip tariant, motina užgožia vyriško subjekto įtaką ir meta jai iššūkį.

Viena vertus, moters kūnas, suvokiamas kaip priklausantis gamtos sričiai buvo seksualizuojamas ir suvokiamas kaip gyvūniška-žveriška grėsmė, kita vertus, pati moteris buvo apibrėžiama ir disciplinuojama kaip iš prigimties pasyvi, neturinti jai pačiai priklausančio geismo. Kaip ir monstriška moteris, kolonijinio ar rasinio kito kaip mažiau-žmogaus samprata lėmė įsitikinimą, kad šie rasiniai kiti yra panašesni į gyvūnus, todėl juos valdo nekontroliuojami seksualiniai troškimai. Rasinis kitas, kaip ir moteris, priklausė gamtos pasauliui, todėl jų seksualumas ir geismas buvo laikomi pavojingais, gyvūniškais. Per visą istoriją moters kūnas buvo laikomas vyro garbės šaltiniu, todėl ir moters troškimas istoriškai buvo maskulinistinio nerimo priežastis. Moteris-motina kaip šventa ir kartu nešvari reiškė potencialą ne tik kurti, bet ir naikinti vyro garbę, vyriškos normos ir tėvišką galią. Moters seksualumas buvo laikomas pavojingu dėl jo potencialo paveikti rasės vientisumą, užteršti kultūrine vertybe laikomą rasės grynumą. Tačiau monstriški kiti skyrėsi savo vadinamojo blogio ištakomis. Buvo tikima, kad etninį / rasinį kitą valdo blogis, tačiau moters monstriškumą skatino nenuvaldomas ir pernelyg didelis seksualinis apetitas ir motinystės troškimas. Vienas iš aspektų, kodėl moteris buvo suvokiama kaip pavojinga (ir todėl monstriška), yra jos potencialas tapti motina, turinčia galią ir įtaką vaikui: toks moterų dominavimas prieš vyrus dėl visuomenės pratęsimo per vaikus žymi, anot Shildrick, vyro nerimą dėl vaiko kilmės ir jo baimę dėl moters galios. Gal dėl to tiek raganos, tiek vampyrės, kaip pavojingos ir geidžiančios būtybės, pasižymi arba negalėjimu turėti vaikų (vampyrės), arba vaikų nemėgimu (ragana). Galbūt todėl ragana ir vampyrė ir yra tokia pavojinga.

Shildrick teigia, kad moterų prokreacinės galios baimę lemia moterų gebėjimas savo dar negimusiems vaikams sukelti tiek fizinius, tiek psichinius išgyvenimus. Motinos kūnas, paveiktas jos minčių, troškimų ir išgyvenimų besilaukiant, yra nekontroliuojamas nei tėvo, nei institucijų. Pasak Shildrick, tai, kad vien moters jausmai ar mintys gali palikti pėdsaką vaisiaus kūne, perrašo visą vyriškos viršenybės principo tvarką. Normatyvinės ideologijos diktuoja, kad vyras-tėvas yra įteisinta galia ir hierarchinės galios struktūros šeimoje ir visuomenėje architektas. Tačiau motinos kūniškumas prieštarauja jo hierarchijai ir linksta prie to, kad tėvo įtaka gali būti lengvai nutraukta, o moters-motinos įtaka yra žymesnė. Todėl šiame suvokime, kad moteris yra grėsminga galios struktūrai, dėl motinos įtakos vaisiui, o vėliau vaikui, išryškėja moters vaizduotė kaip galios šaltinis. Shildrick pastebi, jog tokia motinos grėsmė pozicionuoja moters vaizduotę kaip retą moters galios pripažinimą. Motina mąstydama, jausdama ir geisdama įrašo vaisiaus ir būsimo vaiko kūną, taip paneigdama maskulinistinį idealą ir tėviškąją galią. Tad vaiko kūnas tampa moters patyrimų ir veiksmų paviršiumi. Tokią motiną reikia nuolat stebėti ir kontroliuoti, siekiant suvaldyti tokią jos galią. Moters-motinos vidinis pasaulis gali giliai paveikti vaisių, todėl, kontroliuojant moters idėjas (jos potraukį, seksualumą, elgesį), jos kūnas perimamas iš jos pačios, per moters idėjų kontrolę kūnas atimamas iš pačios moters. Todėl raganos ir vampyrės yra tokios pavojingos, jų neįmanoma kontroliuoti, priešingai, jos gali paveikti ir kontroliuoti normatyvinio standarto – vyro kūną ir mintis.

Todėl moterų apetitų buvo baiminamasi, moters mėgavimasis, baimių ir malonumų patyrimai buvo suvokiami kaip pavojus vyriškoms galioms. Baimės ir nerimas dėl moters kūno (reprodukcijos, troškimų, seksualumo) tik iškelia į paviršių normatyvinio standarto (vyras kaip subjektas) ir jo įkūnijimo (vyro kūno ideologija) pažeidžiamumą. Dėl užslėptos baimės moters vidujybei / vaizduotei (jos geismui, seksualumui, malonumui), dėl jos išorybės (kūno, vaisingumo, potencialo motinystei, reprodukcinės sistemos) atsirado griežta moterų kūnų, ypač jų seksualumo ir reprodukcinių funkcijų, priežiūra ir reguliavimas. Toks monstriško moters kūno reguliavimas išplėtė drausminimo ir kontrolės praktikas į vaizduotės ir idėjų lauką, per moters kūno kontrolę prasidėjo jos vidinio gyvenimo kontrolė. Ši kontrolė primetė skirtumo kaip menkumo ir blogio sampratą visiems kitokiems kūnams, kurie meta iššūkį normalumui ir įkūnytam idealui, subjektui aš-vyras. Tokiomis kontrolės praktikomis buvo paneigiamas žmogiškumas tų, kurie skiriasi nuo tokio normatyvo, paverčiant juos monstriškais. Todėl tiek ragana, tiek vampyrė, tiek visi kiti bestijos padeda atpažinti monstriškumą kaip kūnišką kito savybę, kuri parodo seksualumą kaip etinę sąvoką, taip suteikiant galimybę išlaisvinti kūną iš ideologijos pančių. Šviesa apakina, tad tamsoje galime susidurti su tikrove – taip ir monstriškume galime sutikti tiesą apie kūniškumą.

Audrė Gruodytė yra filosofijos magistro absolventė (2022), studijavusi filosofiją VDU bei Bolonijos universitetuose. Ji studijavo italų filologijos ir filosofijos bakalaurą VDU bei Pizos universitetuose. Audrė taip pat dirbo istorijos mokytoja Vašingtono lietuvių mokykloje, o šiuo metu yra stažuotėje filosofijos mokykloje Parrhesia Berlyne.