TEOLOGIJA IR POLITIKA
Aušra Pažėraitė: Nuo apokaliptinės vaizduotės nepabėgsi

Mitinė vaizduotė dažnai gali save pagauti, kad gyvena pasaulyje, kuris yra lyg pasakojamas knygos siužetas. Moderniųjų technologijų ir kino atsiradimo amžiuje – ir kaip kino scenarijaus siužetas. Žmonės jame yra veikėjai, turintys jiems skirtą arba pačių pasirinktą vaidmenį. Nuo pasirinkimo priklauso veikėjo likimas po galutinio eschatologinio mūšio ir gėrio pergalės… Archajiški Artimųjų Rytų, Tarpupio, graikų mitai pasakojo apie kosmoso kūrimo pradžioje vykusius mūšius, kuriuose dalyvavo pirmykščiai dievai. Jie buvo sunkiai nupasakojamos pabaisos, ryjančios ir naikinančios jaunesniuosius ar tiesiog kitų stichijų dievus. Pastarųjų pergalės įgalino kurti žmonių ir kitų gyvių gyvenimui palankius pasaulius, turinčius egzistuoti tol, kol dievai jais rūpinsis.
Šiandien savo pirminę etimologinę prasmę praradusi sąvoka apokalipsė (atskleidimas, apreiškimas) vėl ir vėl pasirodo eschatologinės ([laikų] pabaigos) dramos reikšme. Nors jei atskleidimą suprasime kaip atskleidimą tikrosios pasaulio tvarkos, to, kaip pasaulis iš tiesų egzistuoja, „ant ko laikosi“, tai gal ta pirminė reikšmė niekur nedingo. Dingo gal tik krikščioniška ar judėjiška idėja, kad Mesijui atėjus ta pasaulio tvarka turėtų iš esmės pasikeisti. Helenistinėje žydų kultūroje atsiradęs apokalipsės žanras, tiesa, jau leido susieti abi minėtas sąvokas: biblinėje Danieliaus knygoje, pranašo Danieliaus apokaliptiniuose regėjimuose kaip tik ir randame ateityje vyksiančių katastrofų vaizdinius (Dan 8:15-19):
„Kai aš, Danielis, stebėjau tą regėjimą ir mėginau jį suprasti, pamačiau stovint prieš mane kažką, kas atrodė kaip žmogus. Išgirdau iš Ulajo žmogišką balsą, šaukiantį: „Gabrieli, paaiškink tam žmogui regėjimą!“ Jis priėjo netoli tos vietos, kur aš stovėjau. Kai jis priėjo, mane apėmė baimė ir aš puoliau kniūbsčias ant žemės. Bet jis man tarė: „Suprask, o marusis, kad tas regėjimas liečia baigmės metą“.
Kai jis man kalbėjo, nualpęs parpuoliau veidu į žemę. Tuomet jis palietė mane, pastatė ant kojų ir tarė: „Tikėk manimi, aš tau pasakysiu, kas įvyks vėliau pykčio laiku, nes tai liečia nustatytą baigmės metą.“
Tačiau tampriausiai apokalipsė kaip apreiškimas ir laikų pabaigos katastrofos susiejamos krikščioniškoje Apreiškimo knygoje. Dauguma vaizdinių, šiandien plačiai naudojamų kine ir literatūroje (septyni raiteliai, antspaudas, Antikristas, Armagedonas ir kt.), ja paremti. Visgi, apokaliptinė vaizduotė jau nepriklausomai nuo šių vaizdinių plėtoja pačius įvairiausius mitinius laikų pabaigos katastrofų, o taip pat ir postapokaliptinius scenarijus. Atkreipkime dėmesį, kad šiuose scenarijuose dažnai išryškėja mėgavimasis katastrofų vaizdiniais – branduoliniais sprogimais, sunaikinančiais visą gyvybę, vandenynu, nušluojančiu žemynus, šalčiais, sukaustančiais ištisus miestus, ateivių kosminiais laivais, subombarduojančiais Žemę, degančiais miškais ir žvėrimis, žemės drebėjimais, sugriaunančiais milžiniškus pastatus, Mėnulio įsirėžimu į Žemę. Šis mėgavimasis gerokai pranoksta norėtą perteikti žinią. Ją ne visada taip jau ir lengva iššifruoti. Jei paliksime istorijai vienus pirmųjų bandymų į kiną perkelti krikščioniškas apokaliptines vizijas, jas naujai aktualizuojant (tokius filmus kaip Vagis naktyje (A Thief in the Night), 1972 m.), tai vėlesni scenarijai dažniau siekdavo dviejų tikslų. Arba tiesiog eksploatuoti adrenaliną keliančią katastrofų temą, atsiremiant į krikščioniškas milenaristines, majų kalendorinių pranašysčių, ateivių invazijos ar Žemės susidėvėjimo idėjas, arba bent jau katastrofoms suteikti politinę, socialinę ar ekologinę reikšmę. Šaltojo karo metu dominavo politiniai motyvai – žmonijos nesugebėjimas susitarti ir susinaikinimas, paleidus vieni į kitus raketas su branduolinėmis bombomis. Vėliau, prieš pat 2000-uosius, atsiranda žaidimas biblinėmis milenaristinėmis baimėmis persunktais Apreiškimo Jonui knygos vaizdiniais, kurių galima rasti tokiuose siaubo filmuose kaip Ženklas (The Omen, 1976, 1978, 1981, 1991 m.), o kartu ir mokslinės fantastikos bei kriminaliniuose filmuose ir serialuose (pvz., Deksteryje (Dexter, 2006–2013 m.). Būtent čia šie vaizdiniai tampa arba kieno nors nesveiko religinio fanatizmo fantazijomis, skatinančiomis žudymus, arba piktavaliais anapusinės tikrovės įsiveržimais, su kuriais galima kovoti visiškai žmogiškomis technologijomis. Kitu atveju, apskritai joks veiksmas nėra įmanomas, nes nuo technologijų negelbsti net ir krikščioniška moralė ar atsidavimas Dievui. Panašiai, kaip artėjant esą majų žynių išpranašautai pasaulio pabaigai 2012 m. Anuomet pasaulį krėtusi šiokia tokia baimės karštinė nevedė prie jokių socialinių, politinių, ekologinių ar moralinių išvadų… Tad tokie filmai kaip 2012 (2009 m.) rodė tik vieną įmanomą gelbėjimosi scenarijų eiliniam pasaulio piliečiui – savo paties jėgomis ieškoti išsigelbėjimo sau ir savo šeimai jau vykstant katastrofai. Ilgainiui pasipylė serialai ir filmai apie pandemijas, ištinkančias visą žmoniją, kurios likutis kovoja arba su zombiais tapusiais nuo ligos mirusiaisiais, arba tiesiog, žlugus visoms politinėms sistemoms, su kitų išlikusiųjų banditaujančiomis grupuotėmis. Dėmesys pandemijoms tampriai susijęs su ekologijos tema, kuri išryškina šiuolaikinį technologijų vystymąsi, gamtos nualinimą, radiaciją ir taršą, vedančią ne tik prie pandemijų, bet ir prie fantastiškesnių scenarijų. Pastarieji byloja apie žmonijos likučio išsigelbėjimą kosminiu laivu, kol Žemė atsistatys, bet grįžus randamos stipriai mutavusios žmonių rūšys, negailestingai kovojančios tarpusavyje dėl išlikimo (pvz., serialas Šimtukas (The 100, 2014–2020 m.).
Daugelis tų katastrofų scenarijų, „dienos temai“ išsisėmus ir nuslūgus, šiandien kartais atrodo juokingi savo naivumu. Kiti – tiesiog siaubo ar katastrofų žanro filmai, patenkinantys poreikį, kaip ir pirmykščiai mitai apie dievų kovas su chaosą keliančiomis pirmykštėmis pabaisomis ir pasaulio tvarkos steigimą vėl ir vėl iš naujo, kiekvienais metais. Šio steigimo kulminacija dažniausiai būdavo jau esamo karaliaus karaliavimo patvirtinimas, suteikiant jam dievų palaikymą ir pateisinimą. Mitinis pasaulio tvarkos, kuriai nuolat gresia subyrėjimas, pabaisų, galinčių kiekvieną kartą įgyti vis kitokius pavidalus, puolimas, herojų, susidorojančių su jomis ir vėl iš naujo atstatančių tvarką, vaizdinys tebetvyro, nors ir pasitelkdamas kitokią, aktualesnę „empirinę medžiagą“.
Amžiais pasakoti ir kasmet per karalių „Naujųjų metų“ šventę rituališkai atkuriami katastrofų scenarijai įvairiose senovės kultūrose pirmiausia siekė vis iš naujo patvirtinti egzistuojančią tvarką ir karaliaus valdžią. Čia reikėtų pakoreguoti dažnai randamą interpretaciją, esą „Naujieji metai“ senovės kultūrose būdavo pasaulio sukūrimo, kaip mes šiandien įsivaizduojame, momento ritualinis ir mitinis atkartojimas. Priešingai, ši šventė simbolizavo politinės pasaulio tvarkos atnaujinimą. Metai būdavo skaičiuojami atsiremiant į karaliaus valdymo metus, o ne į nežinia kada įvykusio pasaulio sukūrimo momentą. Lygiai taip pat ir šiuolaikiniai apokaliptiniai kino scenarijai (su retomis išimtimis) atlieka katarsio funkciją. Ta funkcija vis iš naujo patvirtinta esančią ekonominę ir politinę tvarką, socialinį būvį, ekologijos nevaržomą technologijų plėtojimą kaip tikrovę, nuo kurios negali pabėgti, kurios negali išvengti ar pakeisti į kažką geresnio. O realios religinės ar socialinės iniciatyvos, siekusios ar siekiančios kurti visuomenes, kuriose būtų gyvenama kitaip, remiantis socialinio solidarumo ir lygybės, ekologinio ūkininkavimo idėjomis, atsiduria tų „pirmykščių“, egzistuojančiai tvarkai grėsmingų „pabaisų“ vietoje. Kai kurios tų bendruomenių taip ir nenuėjo iki galo, nes buvo išžudytos. Liko neatsakytas klausimas, ar taip įvyko dėl jų vadovų, kuriuos apėmė paranoja, kaltės (prisimenant Jimo Joneso Peoples Temple (Liaudies šventyklos) bendruomenę, tragiškai žuvusią Gajanos džiunglėse bekuriant Džonstauno miestą 1978 m., siekusią įgyvendinti „pirmųjų krikščionių“ kaip komunistinės visuomenės viziją), ar dėl politinių vyriausybių paranojos (privedusios prie Veiko vietovėje įsikūrusios Davido Koresho bendruomenės žūties 1993 m. po du mėnesius trukusios jų namų apgulties). Pirmuoju atveju tragedijos aplinkybės dar nėra iki galo ištirtos, bet daugelis įkalčių verčia daryti išvadą, kad pats bendruomenės lyderis lapkričio 18 d. po JAV kongresmeno apsilankymo ir kelių bendruomenės narių bandymo su juo kartu vykti atgal į JAV įsakė apsaugos grupei sušaudyti JAV delegaciją su siekusiais pasitraukti bendruomenės nariais ir davė įsakymą likusiems gerti nuodus ir duoti apnuodyto gėrimo savo vaikams, o kas nepakluso, buvo šaudomi. Taip žuvo 918 bendruomenės narių. Antruoju atveju atitinkama JAV tarnyba (ATF), kurią pasiekė informacija apie bendruomenės namuose laikomus ginklus, bijodama panašaus apokaliptinio scenarijaus, nes bendruomenė laukė Armagedono (galutinio pasaulio pabaigos mūšio tarp gėrio ir blogio jėgų), nieko nelaukdama ėmėsi jų namų šturmo, kuris užsitęsė iki beveik dviejų mėnesių ir baigėsi tuo, kad vieną naktį pro langą įstumtas tanko vamzdis sukėlė sprogimą ir taip žuvo 79 bendruomenės nariai (tarp kurių – 21 vaikas iki 14 metų amžiaus).
Šie, jau nebe kino filmuose, o tikrovėje realizavęsi scenarijai lyg vėl iš naujo patvirtino mitinį apokaliptinį archetipą: čia mitines blogio jėgas įkūnijo lyderiai, siūlę esą klaidingus kelius, patraukdami naivuolius išgelbėjimą siūlančiomis idėjomis (Jimas Jonesas kūrė krikščionišką bendruomenę, kuri rėmėsi antirasizmo, lygybės idėjomis, priėmė benamius, vargšus, visuomenės marginalizuotuosius), bet išplėšdami žmones iš egzistuojančios kapitalistinės tvarkos („amerikietiško gyvenimo būdo“), nudangindami į džiungles ir versdami gyventi vos ne totalitarinio režimo sąlygomis. Kaip ir pačiame pirmame jau minėtame filme, Vagis naktyje (1972 m.), kuriame kaip toks lyderis pasirodo Antikristas, siūlantis išgelbėjimą iš pasaulį ištiksiančios neišvengiamos žūties ir įvedantis „naują pasaulio tvarką“, tačiau individualių laisvių ir teisių sąskaita. Individualių laisvių ir teisių idėja kapitalistinės „pasaulio tvarkos“ sąlygomis yra tapusi tuo normatyviniu imperatyvu, kuris net neleidžia įsivaizduoti kokios nors kitos pasaulio tvarkos, ir kiekviena kita tvarka regima per priešpriešą šioms vertybėms, t. y. kaip totalitarinis režimas. Ir todėl kiekvienas bandymas siekti kitokios tvarkos priimamas kaip pabaisa, kuri kėsinasi į individo laisves ir teises. Tai būtų šių dienų mitinės sąmonės struktūrinis pamatas. Šiomis priešpriešomis manipuliuojanti vaizduotė dažniausiai nepajėgi žaisti kokių nors kitų žaidimų, sakykime, įsivaizduoti visuomenės, kurioje šios priešpriešos būtų nereikšmingos. Ne ta prasme, kad būtų toleruojamas totalitarinis sekimas, prievarta, kontrolė, piliečių skirstymas į grupes. Bet tiesiog funkcionuotų kitaip, pagal kitą logiką. Vienas šiuolaikinių antropologų, Maurice’as Blochas, aiškindamas apie religinės sąmonės galimybę, atsiremia į vaizduotės gebėjimą. Sėslių, žemdirbiškų visuomenių religijos galėjo susiformuoti tik vystantis tokiai vaizduotei, kuri galėjo susidoroti su darbo rezultatų laukimu ištisus mėnesius. Pratęsiant šią mintį – kosminių kataklizmų įsivaizdavimas (tiek laiką suvokiant cikliškai, besisukantį metų ritmu, tiek ir linijiškai, su pradžia, o tada ir pabaiga) yra tokie vaizduotės dariniai, kurie, nors ir išlaikydami analogišką struktūrą, iš istorinių realijų semia vaizdinius ir tas vertybines priešpriešas, kurios palaiko jų gyvybingumą, žadindamos vaizduotę. Egzistuojanti dalykų būklė, „pasaulio tvarka“, net jei kažkuo ir nepatenkina, priimama kaip tai, kas yra savaime suprantama, per normatyvinio naratyvo prizmę, nes galiausiai būtent ji pajėgi įtikinti didesnes žmonių minias imtis kokių nors veiksmų, jei imama įžvelgti grėsmė tai pamatinei mitinei tvarkai. Kaip rašo Gintautas Mažeikis, „postmoderno laikotarpiu terminas „mitas“ vis labiau vartojamas dominuojančiam normatyviniam naratyvui apibūdinti“[1].
Šiandien, realios pandemijos sąlygomis, ši mitinė paranojinė vaizduotė blaškosi. Ji paradoksaliai primena pabaisos, kuri kėsinasi į egzistuojančią „pasaulio tvarką“, bruožus. Bruožus, kurie „aptinkami“ vyriausybių pastangose išsaugoti egzistuojančią pasaulio tvarką ar bent jau neleisti jai sugriūti. Mūsų Vyriausybė taip pat, siekdama išsaugoti esamą ekonominę ir politinę sistemą, vis įveda tuos ar kitus apribojimus, „galimybių paso“ režimą kaip gelbėjimo(si) priemones. Įaudrintoje apokaliptinėje vaizduotėje, kaip matome visame pasipylusiame pasipriešinimo bangos plėtojamame naratyve, šis veiksmas įgyja kylančios pabaisos, kuri kėsinasi į individualias laisves ir teises, pavidalą. Tokie argumentai kaip „pasikėsinimas į kūno integralumą“ (per skiepą), „invazija“, gąsdinimas totalitarinio režimo įvedimu, valstybiniu perversmu, ir kai kurių minios filosofų pasiryžimai geriau mirti laisvais, nei pasiduoti šiam režimui, kaip tik ir manipuliuoja šia priešprieša. Didžiausia grėsmė artikuliuojama tik per šią priešpriešą. Kyla klausimas, kodėl nėra kitų priešpriešų, arba jeigu ir yra, kodėl jos nesužadina vaizduotės ir nesukursto maištauti? Tai vienur, tai kitur socialiniuose tinkluose ar visuomenės informavimo priemonėse pasirodo tai siūlymai analizuoti socialines visuomenės susiskaldymo ir nepasitenkinimo priežastis, tai siūlymai atsigręžti į kitas vertybes (bendruomeniškumo, solidarumo) ar, galiausiai, tiesiog krikščionišką artimo meilę, tačiau tos kitos visuomenės dalies šie argumentai neįtikina. To tiesiog neleidžia mitinė vaizduotė, pirmykščius, archetipinius apokaliptinius vaizdinius, nuo kurių nepabėgsi, transformavusi per kapitalizmo užaštrintą individualizmo-totalitarizmo vertybinę priešpriešą. Kaip kažkada teigė filosofas Nerijus Milerius – apokaliptinis kinas neįsivaizduoja kitokios sistemos net ir po apokalipsės. Klausimas lieka atviras – ar galime šiandien įsivaizduoti kitokį pasaulį, kuriame visuomenė funkcionuotų, vadovaudamasi kitomis vertybėmis, kaip jau daugiau kaip šimtą metų siūlo anarchistai? Ar minių vaizduotė tik nuseks paskui jau pakitusią pasaulio tvarką ir bandys ją palaikyti visais jai įmanomais būdais? Ir dar – ar įmanoma revoliucinė vaizduotė, sukelianti minias realioms „pasaulio tvarkos“ transformacijoms, be įsivaizduojamų pabaisų?
Aušra Pažėraitė yra religijotyrininkė, Vilniaus universiteto Filosifijos fakulteto Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedros religijų istorijos docentė
[1] Gintautas Mažeikis, „Postmodernioji atropologija ir mitologijos transformacijos“ in Mitai lietuvių kultūroje. Straipsnių rinkinys. Šiauliai, 2002, p. 9).