RECENZIJOS
Egidijus Mardosas: Apokalipsės grimasos: Michaelo Shellenbergerio “Apokalipsės nebus” recenzija
2022 m. Tarptautinė klimato kaitos komisija (TKKK) užbaigia šeštąjį klimato kaitos ir veiksmų, siekiant išvengti klimato katastrofos, vertinimo ciklą: pirmoje metų pusėje skelbiamos trijų darbo grupių ataskaitos, o rugsėjį pasirodys galutinė, visų darbo grupių išvadas reziumuojanti ataskaita. Trijų darbo grupių ataskaitos jau paskelbtos, tačiau tai liko informacinio srauto paraštėse, mat sutapo su barbariška Rusijos invazija į Ukrainą. Tačiau ši TKKK ataskaita yra itin reikšminga ir jau vadinama „paskutiniąja“, mat kertinė data kovoje su vis aštrėjančia klimato krize yra 2025 m., kai klimato įšilimą sukeliančios emisijos turi pradėti mažėti globaliu mastu, jei dar norime sustabdyti jį ties 1,5° C virš priešindustrinio lygio ribos. TKKK ataskaitos skelbiamos maždaug kas septynerius metus, tad kita ataskaita, jei tokia bus, jau nebekalbės apie tai, kiek dar liko laiko ir ką dar galime padaryti pusantro laipsnio scenarijaus ribose. Ji kalbės arba apie praleistas progas ir neišvengiamas pasekmes, arba džiaugsis globaliais pasiekimais kovoje su klimato kaita. Visgi, antrasis scenarijus darosi vis mažiau įtikimas. Ši ataskaita atrodo kaip paskutinis desperatiškas perspėjimas, kad, bent jau teoriškai, dar turime porą metų susitvarkyti. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterres, skelbdamas darbo grupių ataskaitas, nebevyniojo žodžių į vatą ir sakė, jog pasaulis strimgalviais lekia link klimato katastrofos, o vyriausybės ir didelės kompanijos tiesiog meluoja apie savo veiksmus, sako viena, o daro kita.[1] Tiesa, kad emisijos turtingiausiose šalyse krenta, tačiau globaliai jos vis dar kyla. Pokyčiai turi būti itin ambicingi ir greiti, jie reikalauja globalaus bendradarbiavimo – kaip tik šios sąlygos ir nebelieka, pasauliui vis labiau skaldantis į atskirus blokus. O dėl energijos krizės, sukeltos Putino karo Ukrainoje, kai kurios šalys bent trumpuoju periodu didins kur kas taršesnio iškastinio kuro naudojimą, siekdamos kompensuoti energetikos sektoriuje atsivėrusį plyšį, nutraukus rusiškų gamtinių dujų tiekimą. Pusantro laipsnio scenarijus atrodo išties nebepasiekiamas.
Tačiau leidykla „Kitos knygos“ nutarė mus nuraminti ir 2021 m. pabaigoje, prieš pat Kalėdas, išleido Michaelo Shellenbergerio knygą Apokalipsės nebus: kodėl panika dėl aplinkosaugos mums kenkia. Knygos anotacijoje sakoma, kad čia pateikiama „patikimiausiais prieinamais šaltiniais grįsta informacija“, ant knygos viršelio išspausdinta klimatologo Tomo Wigley pagyra, kad „ši knyga turbūt yra svarbiausia iš visų, iki šiol parašytų apie klimatą“, o lietuviško vertimo konsultantas Linas Balsys pritaria, kad knyga „gali tapti argumentų šaltiniu tolesnei diskusijai.“ Originalas pasirodė 2020 m., lietuviškasis vertimas jau po metų, ir dar išleistas progresyvios, kritiniam žvilgsniui įsipareigojusios leidyklos. Knyga pozicionuojama kaip racionalaus ir blaivaus proto balsas klimato panikos kontekste. Atrodytų, reikšmingas įvykis. Kokie tie reikšmingiausioje ir geriausiais faktais grįstoje knygoje plėtojami argumentai, naudingi tolesnėms diskusijoms?
Susilaikysiu nuo detalesnės knygoje pateikiamų klimato kaitos faktų apžvalgos – tą jau atliko šios srities specialistai ir jų išvados Shellenbergeriui tikrai nepalankios. Štai klimato mokslininkas Peteris Gleickas savo recenzijoje parodė, kad autorius iškraipo faktus, pateikia juos be konteksto ar nutylėdamas reikšmingas išlygas, o kartais net atvirai meluoja ir teigia priešingus dalykus, nei sakoma cituojamuose šaltiniuose.[2] Savo ruožtu tik atkreipsiu dėmesį į tai, kas atrodo kaip tyčinis autoriaus siekis klaidinti skaitytoją: lietuviškame leidime pagrindinio teksto išnašos sudaro net 180 iš 400 puslapių, knygoje beveik nerasite pastraipos be nuorodų į kokius nors šaltinius. Būtent išnašų gausa ir siekiama sukelti įspūdį, tarsi kiekvienas teiginys būtų gerai pagrįstas mokslinėmis žiniomis. Kas pajėgs patikrinti tokį milžinišką kiekį nuorodų? Be kitų recenzentų jau aptartų klaidingų teiginių, paminėsiu dar vieną šių gausių išnašų bruožą: jas apžvelgę pastebėsite, kad dažnai autoriaus teiginys grindžiamas ne kokiu nors konkrečiu moksliniu tyrimu, o interviu su kitais autoriais apie tai, kas neva tuose tyrimuose teigiama. Apžvalgoje labiau susitelksiu į tam tikras argumentavimo strategijas, nes būtent jų supratimas ir prisidės prie „tolesnės diskusijos“, mat leis pamatyti logines klaidas bei pasaulėvaizdį, paremiantį klimato kaitos neigimą, ar bent jau įsitikinimą, kad, nors klimatas ir kinta, visgi nėra čia ko kelti panikos.
Dažna Shellenbergerio strategija yra susikurti „šiaudines baidykles“, sukritikuoti jas ir tai pateikti tarsi argumentą, patvirtinantį jo paties poziciją. Tai vadovėlinė loginė klaida, o šiuo atveju – tiesiog manipuliacija skaitytoju. Pažvelgsiu į vieną jų. Pamatinis autoriaus siekis yra parodyti, kad klimato aktyvistai iškraipo faktus ir skelbia artėjant pasaulio pabaigą, nors reali situacija išties yra daug pozityvesnė. Pasak Shellenbergerio, nors ir susiduriame su rimtomis problemomis, jos yra „valdomos“ (p. 13) ir nėra ko panikuoti. Autorius sako, kad klimato panikos skleidėjai teigia, jog mūsų laukia keturių laipsnių (ar net didesnis) klimato įšilimas ir iš to kylanti ekologinė ir civilizacinė katastrofa. Jis paima kelių aktyvistų teiginius, neva žmonija po kelių dešimtmečių išnyks, tarsi tai reprezentuotų klimato aktyvistų pozicijas. Tokie teiginiai išties klaidingi ir žalingi, tačiau jie tikrai neatspindi aktyvistų pozicijos ir jų paneigimas nereiškia, kad klimato kaita – tik baubas. O kalbėdamas apie keturių laipsnių įšilimą, autorius visiškai teisingai pasako, kad tikrai ne keturi laipsniai mūsų laukia, greičiau… kažkur tarp dviejų ir trijų! (p. 38). O knygos pabaigoje vėl su džiaugsmu pranešama, kad „temperatūra turbūt daugiausiai nepakils net iki trijų laipsnių“ (p. 286, tas net visgi yra vertėjos priedas). Ir taip išsiduoda. Du ar trys laipsniai nėra valdoma situacija. TKKK savo paskutinėje ataskaitoje taip pat pritaria, kad vis realesnis darosi trijų laipsnių scenarijus, tačiau, priešingai nei Shellenbergeris, ataskaitą parengę mokslininkai tame nemato nieko džiugaus. TKKK akcentuoja būtinybę stabdyti klimato įšilimą ties pusantro laipsnio ne šiaip sau. Pagrindinis argumentas yra tai, kad pusantro laipsnio riba dar palieka didelę tikimybę, kad pavyks kontroliuoti vykstančius procesus. Didesnis įšilimas vis didins tikimybę, kad procesai taps nevaldomi, ir tuomet išties lauks katastrofa. Shellenbergeris nepasako nieko dėl pusantro laipsnio ribos svarbos. Tačiau, norėdamas nuraminti dėl trijų laipsnių, jis tik meta klaidingą teiginį, kad visi virsmo taškų, t. y. nevaldomos kaitos, scenarijai yra nemoksliški dėl savo sudėtingumo ir daug sunkiai įvertinamų faktorių, tad nė vienas toks scenarijus nėra tikėtinesnis už kitą (p. 37–38). Bet tai absoliučiai klaidinga išvada: klimato modeliai būtent tuo ir užsiima, kad modeliuoja įvairių scenarijų tikimybes, atsižvelgdami į įvairius kaitos faktorius. Skirtingi įšilimo laipsniai daro vienus scenarijus labiau tikėtinus nei kitus. Ir vienas iš grėsmingiausių scenarijų, kurio tikimybė auga didėjant klimato įšilimui, yra visos sistemos destabilizacija, reiškianti mums įprasto klimato griūtį. Shellenbergeris teisus, kad modeliai veikia tik tikimybėmis ir negali visko tiksliai numatyti – tačiau nebūtina numatyti kiekvieną detalę, kad prognozuotum visos sistemos destabilizaciją. Kitas svarbus modeliavimų bruožas, kurio autorius nemini, yra ne modelių polinkis perdėti, o jų konservatyvumas. Metai iš metų mokslininkai vis atkreipia dėmesį į tai, kad pokyčiai dažnai vyksta kur kas greičiau, nei numatė modeliai. Taip amžinojo įšalo atitirpimo pradžia nustebino mokslininkus, mat jie to nesitikėjo dar ilgą laiką. Taip ir šiemet prasidėjusi siaubinga karščio banga abiejuose ašigaliuose šokiravo mokslininkus. Tačiau, pripažindamas, kad realistiškiausias darosi apie trijų laipsnių įšilimo scenarijus, Shellenbergeris tik patvirtina klimato aktyvistų poziciją: dabartinė trajektorija veda link katastrofiškos baigties, todėl būtina imtis skubių ir neatidėliotinų veiksmų dabar, kol dar įmanoma kažką padaryti. Tą nuolat kartoja TKKK, ir autorius pastato save į keblią situaciją – kaip jis gali teigti dalykus, prieštaraujančius TKKK, o kartu sakyti, kad jo pozicija grįsta geriausia prieinama moksline informacija? Problemą jis išsprendžia mesteldamas sąmokslo teoriją: anot Schellenbergerio, bėda yra ne TKKK ataskaita, kurią rengia išties kompetentingi mokslininkai, savo sričių ekspertai, o jos sąvadas politikos formuotojams, kuris yra vienintelis informacijos šaltinis aktyvistams, politikams ir žurnalistams, kurie pačios milžiniškos ataskaitos neskaito ir dažnai yra tiesiog nepajėgūs suprasti. O šis sąvadas atseit yra parengtas panikos kėlėjų, siekiančių sutirštinti spalvas. Tikrieji faktai, anot Schellenbergerio, daug pozityvesni. Tačiau autorius net nebando pagrįsti šio teiginio, lygindamas ataskaitos turinį su jos sąvadu, o vietoj to ima ginti diskredituotą mokslininką, buvusį TKKK narį, dabar tapusį jos kritiku. Taip jis nukreipia dėmesį nuo svarbiausio ataskaitų sąvado konteksto: šie sąvadai yra tvirtinami visų Jungtinių Tautų šalių narių. Juos skelbiant vyksta intensyvios politinės diskusijos dėl kone kiekvieno sakinio formuluotės, ir tai natūraliai veda prie formuluočių švelninimo. Jei sąvadas ir yra kiek nors politiškai iškreiptas, tai visgi linksta į konservatyviąją pusę.
Bendrai imant, visus Shellenbergerio ginamus teiginius grindžia tam tikras požiūris į ekonominę ir politinę pasaulio raidą. Klimato kaita nėra problema dar ir dėl to, anot autoriaus, kad dabartinio pasaulio raidos logika pati užtikrina, kad susitvarkysime su problemomis. Situacija netgi sparčiai gerėja ir paprasčiausiai nereikia panikuoti ir kištis į kapitalizmo savaiminę dinamiką. Ne, ne aktyvistai pasiekė, kad vyriausybės imtųsi bent kažkokių veiksmų dėl klimato krizės; pati rinkos ekonomikos dinamika lemia, kad emisijų lygis išsivysčiusiose šalyse krenta, ar kad tam tikros nykstančios rūšys jau nebėra nykstančios. Čia jis kartoja liberalią mantrą, kad rinka viską išsprendžia, o jei neišsprendžia, reiškia, kažkas į ją neleistinai kišasi. Shellenbergerio pateikiamas kapitalizmo vaizdinys išties nuostabus. Autorius vis primena, kad jis keliauja po pasaulį ir pats mato, kaip viskas išties yra. Jo pasaulėvaizdis grįstas ne kokiomis kritikų teorinėmis fantazijomis, o patirtimi. Štai skyriuje iškalbingu pavadinimu „Prakaito gamyklos“ gelbsti planetą“ autorius pateikia Suparti gyvenimo istoriją Indonezijoje: palikusi gimtąjį kaimelį ji įsidarbina lėlių Barbių gamykloje, paskui šokolado fabrike, ir taip pradeda savo ekonomiškai nepriklausomą gyvenimą. Dabar, būdama dvidešimt penkerių metų, Suparti turi plokščiaekranį televizorių, motorolerį ir nuosavą būstą (p. 106). Skyriaus moralas toks: reikia ne boikotuoti Vakarų kompanijas dėl jų „prakaito gamyklų“, o pirkti jų produktus ir taip leisti Suparti siekti savo vakarietiškos svajonės (p. 113). Shellenbergerio pasaulyje kapitalizmas yra racionalumo ir universalaus klestėjimo pasaulis. Jame nėra prieštaravimų, jame nėra vergiško darbo, darbininkų išnaudojimo, siaubingos pramoninės taršos, augančių lūšnynų (kuriuos kaip kapitalizmo produktą puikiai aprašė Mike’as Davisas knygoje Lūšnynų planeta), milžiniškos ekonominės nelygybės, politinės korupcijos ir t. t. Jei to ir yra kažkur pasaulyje – tai tik atavizmai, o ne kapitalistinės dinamikos produktai.
Pagrindinė pasaulio ekonominė problema, anot Shellenbergerio, yra tai, kad, primetant ekologinę darbotvarkę, skurstančioms šalims neleidžiama eiti tokiu pat keliu, kokiu nuėjo Vakarų kapitalistinės šalys: o tai reiškia, kad turime leisti joms kirsti miškus, deginti anglį ir visa kita, ko tik reikia, kad užtikrintų savo ekonomikos augimą. Nes iš neekologiškos energetikos jos paprasčiausiai išaugs ekonomikai vystantis, kaip, Shellenbergerio įvykių versijoje, savaime išaugo Vakarų šalys. O kišdamiesi mes tiesiog pasmerkiame skurdžias šalis toliau skursti. Vakarai turi nustoti aiškinti, kaip mažiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims vystytis. Jei manote, kad ši pozicija bent kiek susijusi su antikolonializmu, greitai nusivilsite. Autoriaus siūlomas sprendimas labai paprastas: leisti Vakarų kompanijoms vykdyti savo ekonominę veiklą kitose šalyse, nes tai užtikrina tų šalių raidą. Jis netgi atvirai pritaria pozicijai, kad geriausias scenarijus būtų leisti „British Petroleum“ ir kitoms iškastinio kuro kompanijoms netrukdomai vykdyti savo veiklą, mat jos yra atsakingos ir humanistinės (priešingai korumpuotoms vyriausybėms ir civilizacijos nekenčiantiems aplinkosaugininkams), o jos jau pasirūpins ir aplinkosauga, kuriai yra įsipareigojusios dėl ekonominių motyvų. Sunku patikėti, kad Shellenbergeris pats rimtai priima tai, ką rašo. Tai, kad iškastinio kuro kompanijoms tenka didžiulė atsakomybė dėl klimato kaitos – nė žodžio. Shellenbergeris taip pat pamiršta priminti, kad būtent išsivysčiusios pasaulio šalys savo vartotojiškumu ir sukelia daugybę aplinkosauginių problemų
Aplinkosauga, kritikuojanti vartotojišką kultūrą, smerkianti dideles Vakarų įmones, tėra, anot Shellenbergerio, eilinis leftizmas: dar vienas išpuolis prieš racionalią ir humanistinę Vakarų visuomenę. Knygos vertėja Nida Norkūnienė taip ir verčia: leftizmas, leftistai (įdomu, ką apie tai manė knygos redaktorė Rozita Znamenskaitė). Autorius pasisako už libertarinę, laisvosios rinkos, verslą palaikančią aplinkosaugą (p. 241, čia vėl vertimo klaidos: vertėja libertarian verčia kaip liberalizmas). Tam pagrįsti Shellenbergeris vieną po kito pateikia provokuojančius skyrius, skirtus dažnoms ekologinėms temoms: taip sužinome, kad banginius nuo išnykimo išgelbėjo ne aktyvistų veikla, o savaiminė kapitalizmo dinamika, kad plastiko ekonominė ir net ekologinė nauda yra milžiniška ir pati rinkos ekonomika savaime veda link vis mažiau taršaus plastiko gamybos, kad „prakaito dirbtuvės“ yra gėris neišsivysčiusioms šalims… ir kad leftistinė „panika“ dėl aplinkosaugos yra psichikos problemų išdava (p. 272). Galbūt didžiausias moralines žemumas kovoje prieš leftizmą Shellenbergeris pasiekia bandydamas atmesti vegetarizmą. Šalia pagyrų mėsos valgymui, industrinės gyvulininkystės pasiekimams ir bandymo diskredituoti vegetarišką mitybą klaidingais teiginiais, neva ji yra nepakankama, vienoje vietoje jis iškelia tokį klausimą: „Ar etiškiau niekada nesuteikti gyvenimo, ar suteikti jį ir atimti?“ (p. 146) Visa laimė, kad Shellenbergeris susilaiko ir toliau nenagrinėja šios „dilemos“. O siekdamas apginti mėsos pramonės humanizmą, rašo: „Veršiuko perspektyvos požiūriu, sąmoninga, reguliuojama, neskausminga skerdykla gal ir būtų geriau negu atsitiktinis, skausmingas, instinktyvus gamtos žiaurumas“ (p. 147). Išties, tereikia pasidžiaugti Shellenbergerio ginamu „humanizmu“.
Visgi, turime atrasti bendrus sutarimo taškus, leisiančius diskutuoti su Shellenbergeriu. Ir išties yra pozicijų, iššaukiančių tik pritarimą; viena jų būtų autoriaus deklaruojamas siekis „ne tik išsaugoti gamtinę aplinką, bet ir pasiekti visuotinę gerovę“ (p. 12). Pozicija, kad įsipareigojimas ekologijai turi eiti kartu su įsipareigojimu visuotiniam klestėjimui, yra išties pagirtina, jai turėtų pritarti ir leftistai. Problema ta, kad Shellenbergeris mano, jog tai bus pasiekta nevaržoma rinkos ekonomika, kad įsipareigojimas ekologijai natūraliai kils iš rinkos egoizmo, ir kad vartotojų sąmoningumas yra pakankamas rinkos signalas įmonėms tapti atsakingesnėms. Tačiau dešimtmečiai nevaržomo kapitalizmo tik sparčiai gilino ekologinę krizę, o iškastinio kuro kompanijos puikiai žinojo savo verslo ekologines pasekmes, bet tai slėpė. Negana to, Shellenbergerio skatinimas leisti skurstančioms šalims naudoti iškastinį kurą kiek tik reikia, kad augtų jų ekonomika, prasilenkia su poreikiu skubiai sumažinti emisijas globaliu mastu. Nebent kaip ir autorius užmerktume akis prieš visus mokslininkų perspėjimus ir manytume, kad trijų laipsnių įšilimas tesukels menkas ir valdomas problemas. Kaip tik todėl ir nebegalima ilgiau kartoti „Vakarų modelio“. Taip, jis teisus, kad skurdas yra ir didelė ekologinė problema, todėl turime įsipareigoti padėti skurstančioms šalims. Tačiau tai reikia daryti ne laisvinant ekologinius ribojimus tarptautinėms įmonėms, o siekiant realaus tarptautinio bendradarbiavimo, realios turtingų šalių paramos skurdesnėms, investicijoms į „žaliąją infrastruktūrą“, būtent tam, kad būtų toliau nebekartojamas taršus Vakarų kapitalizmo, grįsto iškastiniu kuru, kelias. Padėti skurstančioms šalims pereiti prie mažiau taršių energijos išteklių yra visuotinis interesas, nes nuo to, kaip greitai tai vyks, priklausys, kokį lygį pasieks klimato krizė. Taigi, tranzicija turi būti planuojama, grįsta realiu tarptautiniu bendradarbiavimu, parama ir įsipareigojimu nelygybės ir skurdo mažinimui.
Shellenbergeris taip pat teisus dėl to, kad, jei siekiame greitai mažinti emisijas, negalime atmesti branduolinės energetikos. Visiškas branduolinės energetikos atmetimas priveda prie to, kad, nesugebant užsitikrinti pakankamai energijos iš atsinaujinančių šaltinių, padidėja iškastinio kuro naudojimas. Realistinėje tranzicijoje siekiant skubaus emisijų mažinimo branduolinė energetika bus neišvengiama. Tačiau Shellenbergeris čia vėl sau šauna į koją, apipindamas šiuos argumentus visiškai nereikalingu puolimu prieš vėjo ir saulės jėgaines bei girdamas atominę energetiką tokiais nepamatuotais teiginiais, kaip, pvz., kad radioaktyvios atliekos yra „saugiausios ir geriausios rūšies atliekos iš visos elektros gamybos“ (p. 160).
Shellenbergeris nori mus įtikinti, kad turime nieko nedaryti, ir viskas bus gerai. Šių metų TKKK ataskaita atkreipia dėmesį į kitą, susijusį, reiškinį: prisitaikymą prie klimato kaitos, kitaip sakant, pasyvumą pokyčių akivaizdoje, prisitaikymą prie esamos situacijos, o ne jos keitimą. Tai sukelia, pasak ataskaitos autorių, dar didesnę žalą: gamta ir toliau niokojama, emisijos didėja, ir grėsmė žmonių gyvenimams dar labiau auga. Tai fatalizmo pasekmė: kam kažką keisti, jei vis tiek esame pasmerkti? Po manęs nors ir tvanas: tik šįkart visiškai tiesiogine žodžių prasme. Prasmingi pokyčiai klimato katastrofos akivaizdoje galimi tik išsivadavus tiek nuo šio fatalizmo, tiek nuo Shellenbergerio naivaus tikėjimo, kad viskas susitvarkys savaime. Abu tėra įsipareigojimai nieko nedaryti. Ir čia norisi visiškai pritarti TKKK, kad geriausias receptas išsivaduoti nuo adaptacijos pavojų yra „platus įtraukimas į planavimą, dėmesys lygybei ir teisingumui“[3]. Mūsų ateitis yra mūsų visų reikalas. Jos negarantuos savaiminė kapitalizmo raida, tik plataus mąsto tranzicija, kaip sąlygą tvariai ekonomikai matanti ne tik būtinybę mažinti emisijas ir atsisakyti iškastinio kuro, bet ir kurti lygesnę ir teisingesnę visuomenę. Norisi tikėti, kad kita TKKK ataskaita jau kalbės apie realius šios tranzicijos pasiekimus. O grįžtant prie aptariamos knygos, progresyvioms leidykloms linkiu rimčiau priimti savo švietėjišką misiją ir atidžiau atsirinkinėti, kokias knygas leidžia.
Egidijus Mardosas – filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos instituto bei Mykolo Riomerio universiteto Aristoteliškų studijų ir kritinės teorijos mokslininkas.
Markus Spiske nuotrauka
[1] Fiona Harvey. „IPCC report: ‘now or never’ if world is to stave off climate disaster“ The Guardian, žiūrėta: 2022 gegužės 30.
[2] Peter Gleick „Book review: Bad science and bad arguments abound in ‘Apocalypse Never’ by Michael Shellenberger“ Yale Climate Connections, žiūrėta: 2022 gegužės 30.
[3] IPCC „Climate change: a threat to human wellbeing and health of the planet. Taking action now can secure our future“ IPCC Press Release, žiūrėta 2022 gegužės 30.