Kai 2015 m. dar tik vyko diskusijos dėl Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos, britų žurnalistas Paulas Masonas, abejodamas, ar šalims pavyks susitarti, rašė, kad šios klimato konferencijos „vis labiau ima priminti taikos sutartis, kurios paruošė dirvą Antrajam pasauliniam karui.“[1] Ir nors Masonas suklydo dėl vieno dalyko – susitarimas buvo pasirašytas – palyginimas buvo taiklus. Tereikia Paryžiuje iškeltus siekius palyginti su realiais valdančiųjų veiksmais per pastaruosius kelerius metus.

Paryžiaus susitarimo tikslas buvo neleisti globaliai temperatūrai pakilti 2 laipsniais Celsijaus virš priešindustrinio lygio ir stengtis, kad atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (TKKK) 2018 m. ataskaitoje[2] paskelbė, kad teturime dvylika metų, jei norime suvaldyti klimato atšilimą ties 1,5 laipsnio riba. Per tuos dvylika metų turi įvykti „skubūs, nuodugnūs ir beprecedenčiai pokyčiai“, svarbiausias jų – iki 2030 m. 45 proc. sumažintos anglies dioksido emisijos, lyginant su 2010 m., o iki 2050 m. pasiektas anglies dioksido neutralumas. Jei nesuvaldysime šilimo ties 1,5 laipsnio riba ir judėsime arčiau 2 laipsnių, šis pusės laipsnio skirtumas sukels drastiškų pasekmių: pvz., neabejotinai išnyks visi planetos koraliniai rifai, o Arktyje vasaromis nebeliks ledo. Suvaldžius atšilimą ties 1,5 laipsnio riba, vasarų be ledo Arktyje tikimybė sumažėja dešimt kartų bei išlieka šansas, kad nedidelis procentas koralinių rifų išliks, o pasaulinis vandens lygis pakils 10 cm mažiau, nei esant 2 laipsnių įšilimui. Ekstremalių karščio bangų tikimybė sumažėja perpus – jos bus, tik pasireikš rečiau ir bus mažiau išplitusios. Bet ir 1,5 laipsnio scenarijus yra grėsmingas: bus suduotas mirtinas smūgis ištisoms ekosistemoms, o klimato pokyčiai sukels pavojingas politines įtampas – pvz., šylantis klimatas lems didžiulius migracijos srautus. Visgi didžiausią grėsmę kelia vadinamieji „lūžio taškai“, kai vieni klimato pokyčiai pradeda daryti įtaką kitiems ir procesas tampa nebekontroliuojamas. Pasak ataskaitos, nėra jokių garantijų, kad 1,5 laipsnio atšilimas nesukurs tokių situacijų. Tad ir 1,5 laipsnio scenarijus nereiškia, kad „išsigelbėjome“. Temperatūra jau dabar pakilusi 1 laipsniu virš priešindustrinio lygio; pradedame matyti, kur link judės klimatas planetai toliau šylant: intensyvėjančios sausros, karščio bangos, nekontroliuojami gaisrai, tirpstantys ledynai, vis galingesnės audros ir kiti ekstremalūs reiškiniai tapo kone kasdienybe.

Grėsmingiausia TKKK ataskaitos dalis visgi ta, kurioje apžvelgiama, kas buvo nuveikta po Paryžiaus susitarimo. Teigiama, kad, atsižvelgiant į dabartinius šalių veiksmus ir įsipareigojimus, planeta iki 2100 m. įšils net 3 laipsniais. Tai būtų katastrofa. Nepaisant pažadų siekti suvaldyti atšilimą ties 1,5 laipsnio riba, realūs valdančiųjų klasių veiksmai veda prie dvigubai didesnio planetos įšilimo. Tarptautinės tendencijos daugiau nei neraminančios: pavyzdžiui, Tarptautinė energetikos agentūra, apžvelgdama dabartinius šalių įsipareigojmus, 2019 m. ataskaitoje teigia, kad naftos gavyba iki 2040 m. nemažės.[3] The Guardian žurnalistinis tyrimas parodė, kad trys didžiausios turto valdymo kompanijos suformavo 300 milijardų JAV dolerių investicijų į iškastinį kurą paketą bei sistemingai naudojasi savo galia neleisdamos kompanijoms, į kurias investavo, imtis didesnės atsakomybės už žalą klimatui.[4] O plastiko gamyba, nepaisant visų deklaracijų mažinti priklausomybę nuo jo, iki 2030 m., prognozuojama, išaugs 40 proc.[5] Labiausiai planetą teršiančios kapitalo grupės aiškiai rodo neketinančios stabdyti planetos naikinimo.

Situaciją dar labiau pasunkina šio kapitalo interesams atstovaujantys dešinieji politikai. JAV prezidentas Donaldas Trumpas 2019 m. lapkritį formaliai pradėjo savo šalies pasitraukimo iš Paryžiaus susitarimo procesą. Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro didžiulius Amazonės atogrąžų miško plotus atvėrė ekonominiam panaudojimui, dėl ko smarkiai išaugo Amazonės kirtimo tempai – pagal Brazilijos vyriausybės duomenis, 2019 m. sausio–liepos mėnesiais buvo iškirsta 10 tūkstančių km² atogrąžų miško, 30 proc. daugiau, nei 2018 m., o vien 2019 m. liepą per dieną buvo iškertami 73 km² miško.[6] Be to, 2019 m. Amazonę siaubė milžiniški gaisrai. Tačiau Brazilijos užsienio reikalų ministras klimato kaitą vadina „marksistų pramanu“. 2019 m. pabaigoje–2020 m. pradžioje Australiją siaubė katastrofiškais ir apokaliptiniais vadinti gaisrai, bet šalies ministras pirmininkas Scottas Morrisonas toliau menkina klimato kaitos rimtumą, remia anglies pramonę ir teigia, kad šalis kovos su klimato kaita nedarydama nereikalingos žalos ekonomikai – suprask, anglies pramonei (kad pademonstruotų, kaip entuziastingai palaiko anglies kapitalo interesus, Morrisonas kartą net atsinešė anglies gabalą į parlamentą). Neseniai vykusiuose rinkimuose Jungtinėje Karalystėje Leiboristų partija pasiūlė esamos situacijos kontekste gana ambicingą kovos su klimato krize programą, tačiau skaudus jų pralaimėjimas ir Boriso Johnsono pergalė reiškia, kad artimiausiu metu klimato kaitos klausimai nedominuos šalies politinėje dienotvarkėje. 2019 m. pabaigoje atliktas žurnalistinis tyrimas parodė, kad iškastinio kuro kompanijos dosniai finansuoja torius ir, nepaisant viešų (ir abstrakčių) pareiškimų apie įsipareigojimus kovai su klimato kaita, realūs torių balsavimai parlamente atskleidžia priešingus prioritetus.[7]

Ar neseniai priimtas Europos Sąjungos Žaliasis kursas suteikia bent kiek optimizmo, kad klimato krizė bus suvaldyta? Anglies dioksido emisijas iki 2030 m. siekiama sumažinti perpus, o iki 2050 m. pasiekti visišką anglies dioksido neutralumą – būtent tai, ko reikalavo TKKK. Bendrame globaliame kontekste tai – reikšmingas įsipareigojimas. Vis dėlto pernelyg džiūgauti neleidžia kelios priežastys. Kaip iškart pastebėjo klimato aktyvistai, užsibrėžta per mažai: pvz., strategijoje numatyta trilijoną eurų Europos investicinio banko lėšų per ateinančius dešimt metų skirti privačių kompanijų investicijoms į klimatą finansuoti bei 100 milijardų eurų dydžio Teisingo perėjimo fondui sukurti. Palyginimui, leiboristai 2019 m. manifeste iškėlė siekį įsteigti 400 milijardų svarų sterlingų Nacionalinės transformacijos fondą vien Jungtinės Karalystės poreikiams, o klimato mokslininkai ir aktyvistai, sukūrę vadinamąjį „Naująjį žaliąjį kursą Europai“ (NŽK), Europos transformacijai užtikrinti reikalauja bent 10 trilijonų eurų viešosioms investicijoms per dešimt metų.[8] Žaliojo kurso konservatizmas dar labiau išryškėja atkreipus dėmesį į kitus skirtumus tarp jo ir NŽK. NŽK siekia įgalinti vietines bendruomenes dalyvauti sprendimuose dėl lėšų panaudojimo: būtent demokratizacijos ir piliečių įtraukimo siekis yra esminis norint užtikrinti, kad ekonominė transformacija būtų vykdoma pagal realius bendruomenių poreikius, o ne vadovaujantis vien privataus pelno ir BVP augimo kriterijais. Reikalaujama būtent viešųjų investicijų (o ne privačių kompanijų subsidijavimo), nukreiptų į naujos infrastruktūros kūrimą ir viešųjų paslaugų užtikrinimą visiems ES gyventojams, taip mažinant ekonominę nelygybę ir nutraukiant vadinamąjį „energetinį skurdą“, kai žmonės nepajėgia apmokėti būtiniausių energijos (šilumos, elektros ir kt.) sąskaitų. Ne tęsti privatizacijų programą, o plėsti viešąjį sektorių, nutraukti subsidijas iškastiniam kurui ir drausti privačias investicijas į iškastinį kurą. Iš esmės reformuoti finansų sistemą, nutraukiant „diržų veržimosi“ politiką bei perkeliant daugiau atsakomybės tiems, kurie pelnėsi ir toliau pelnosi iš gamtos niokojimo. Kitaip tariant, kovojant su klimato kaita turi būti transformuojamas ir dabartinis ekonominis ir politinis modelis. O Žaliuoju kursu kaip tik siekiama to nedaryti: nepaisant Ursulos von der Leyen kalbų apie ekonomikos transformavimą, Žaliajame kurse įrašytas įsipareigojimas išlaikyti aukštus BVP augimo tempus ir fiskalinę drausmę, o pokyčius link atsinaujinančių energijos šaltinių skatinti per rinką. Toliau išlaikoma neoliberali dogma, kad rinka viską sutvarkys, tereikia ją stumtelėti tinkama linkme. Be to, fiskalinės drausmės momentas ypač prieštarauja Žaliojo kurso siekiams – įdomu, kaip bus užtikrintas reikalingas pokyčių mastas ir tempas rūpinantis per daug neišlaidauti.  

Žaliasis kursas tėra strategija, tad dar laukia ilgas procesas, kurio metu užsibrėžti tikslai turės būti paversti konkrečiomis priemonėmis ir užtikrintas finansavimas. Čia susiduriame su dar viena problema, neleidžiančia būti pernelyg optimistiškiems. Tokie susitarimai priimami tik pritarus visoms valstybėms-narėms. Tačiau Žaliajam kursui pritarta padarius išimtį Lenkijai, kuri nesutiko prisiimti numatyto anglies dioksido neutralumo termino. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis sako, kad šalis sieks anglies dioksido neutralumo „savu tempu“. Tai, kad tokios išimtys daromos dar tik priimant susitarimą, rodo, koks nestabilus galios balansas Europos Sąjungoje. Pagrįstai galima tikėtis, kad, artėjant susitarime numatytiems terminams, atsiras daugiau šalių, pareikalausiančių „savo tempo“.

„Savo tempo“, matyt, siekia ir Lietuvos valdantieji: nepaisant to, kad, pagal Jungtinės Karalystės organizacijos „GreenMatch“ skaičiavimus, Lietuva yra labiausiai klimato kaitos paveikta šalis Europoje (vertinant pagal jūros lygio kilimą, oro ir vandens temperatūros kilimą, kritulių pokyčius),[9] trejus metus iš eilės Lietuvoje buvo fiksuojamos sausros, o 2019 m. buvo karščiausi per visą temperatūros stebėjimo istoriją, „siekiant fiskalinės drausmės“ 2020 m. biudžete vis tiek nurėžtas Klimato kaitos programos finansavimas. Valstiečiams ir žaliesiems klimatas – ne prioritetas (argi ne vieno sakinio anekdotas?). Priešpaskutinę 2019 m. dieną Lietuvos Vyriausybė pritarė Nacionaliniam kovos su klimato kaita planui – šis planas tik rodo pasiryžimą nieko esminio nedaryti. Iki 2030 m. Lietuva siekia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas sumažinti 9 (!) procentais (lyginant su 2005 m.). 9 procentai nustatyti atsižvelgiant į Lietuvos įsipareigojimą pagal Paryžiaus susitarimą iki 2030 m. sumažinti emisijas 40 proc., atskaitos tašku imant 1990 m. – kadangi nuo 1990 m. Lietuvoje emisijos smarkiai sumažėjo, numatyta ateinantį dešimtmetį (vis labiau įsibėgėjant klimato kaitai!) jas mažinti gerokai lėčiau. Beveik 300 puslapių dokumente, beje, nerasite nieko apie klimato kaitos faktus Lietuvoje – plano rengėjams rūpi tik formalūs procentiniai rodikliai.

Stebint valdančiųjų klasių veiksmus iškyla analogijos su 2008 m. finansų krize – valdantieji ne nubaudė krizės sukėlėjus, bet ėmėsi veiksmų jiems ir jų interesams palankiam ekonominiam modeliui gelbėti, o dirbančiuosius įvarė į skurdo ir „diržų veržimosi“ sūkurį. Taip ir klimato katastrofos akivaizdoje imamasi ne skubių veiksmų, kurių reikalauja mokslininkai ir aktyvistai, bet gelbėjami tie, kurie labiausiai atsakingi už dabartinę situaciją (tą daro Trumpas, Bolsonaro, Johnsonas ir kiti radikalūs dešinieji), arba, geriausiu atveju, siekiama pokyčių, kurie per daug nekonfliktuotų su kapitalo interesais.

Vis dėlto mokslininkams vis garsiau kalbant, kad nedaroma nieko esminio, o klimato kaitai vis labiau ryškėjant, susiformavo nauji masiniai protesto judėjimai, reikalaujantys skubių veiksmų. 2018 m. rugpjūtį Greta Thunberg inicijavo moksleivių klimato streiką. Judėjimo sėkmė stulbinanti – 2019 m. rugsėjo „Pasaulinė savaitė už ateitį“ laikoma didžiausiu istorijoje klimato protestu: protesto akcijos vyko beveik visose pasaulio šalyse, o jose bendrai dalyvavo apie 6 milijonus žmonių.[10] Protestai vyko ir Lietuvoje – „Savaitės už ateitį“ baigiamajame proteste rugsėjo 27 d. Vilniuje susirinko, organizatorių duomenimis, beveik 500 žmonių. Tačiau jaunimo protestų sėkmė atskleidžia ir šių protestų silpnąją vietą. Apeliuodami į masinį palaikymą, protestai pasitenkina gana abstrakčiais reikalavimais laikytis Paryžiaus įsipareigojimų, kovoti su klimato kaita, mažinti anglies dioksido emisijas, investuoti į atsinaujinančius energijos išteklius ir t.t. Dabartiniai valdantieji raginami imtis veiksmų dėl klimato kaitos – t.y., tie patys valdantieji, kurie palaiko kapitalo interesus ir dalina tuščius pažadus. Šie protestai taip pat smarkiai akcentuoja poreikį keisti vartotojų elgesį. Kad sumažintų savo pačios anglies dioksido pėdsaką, Greta Thunberg neskraido lėktuvais. „Penktadienių už ateitį“ protestas Vilniuje 2019 m. lapkričio 29 d. susirinko prie prekybos centro „GO9“, ragindamas mažiau vartoti. Išties, protesto šūkiai įvairūs – šalia reikalavimų imtis ryžtingų politinių veiksmų, rasime ir raginimų daugiau rūšiuoti šiukšles ar nevartoti mėsos. Bet taip rizikuojama pamiršti, kas yra tikrieji klimato krizės kaltininkai. Ne, mes visi nesame atsakingi už klimato pokyčius. Kaip netolygiai pasiskirsto atsakomybė už klimato krizę matyti iš to, kad už 71 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų nuo 1988 m. atsakingos tėra 100 kompanijų.[11] Kad ir koks svarbus individualus ekologinis sąmoningumas, privalome kovoti, kad pagrindinė atsakomybė būtų užkrauta tiems, kurie šią krizę ir sukėlė.

2018 m. gegužę Jungtinėje Karalystėje įsikūręs ir greitai į kitas šalis išplitęs „Extinction Rebellion“ (XR) judėjimas pademonstravo kur kas daugiau reikalingo radikalizmo. Nesitenkindami taikiais protestais ir abstrakčiais reikalavimais, XR aktyvistai ėmėsi akcijų, nukreiptų prieš iškastinio kuro kompanijas (pvz., blokavo kelius ir tiltus ties naftos kompanijų būstinėmis) ir kur kas aktyvesnio spaudimo politikams (pvz., prisiklijavo prie Jeremy’io Corbyno namų tvoros). XR akcijos sėkmingai atkreipė dėmesį į judėjimo reikalavimus ir – kaip rašė kairiosios minties žurnalo Jacobin autorius – „užkniso tuos, kuriuos reikia“.[12] Judėjimo reikalavimai kur kas radikalesni, nei moksleivių: Jungtinėje Karalystėje judėjimas reikalauja anglies dioksido neutralumą pasiekti iki 2025 m. ir sukurti Piliečių Asamblėją, kuri būtų centrinis organas, užtikrinsiantis, kad bus imtasi būtinų veiksmų klimato kaitai bei bioįvairovės nykimui stabdyti.

Protesto judėjimai pasiekė nemažai – tik dėl jų kai kurios šalys, o galiausiai ir Europos Parlamentas, paskelbė „nepaprastąją klimato padėtį“. To reikalavo ir XR, ir moksleivių protestai. Tačiau nepaprastosios padėties paskelbimas (kaip ir Europos žaliasis kursas) dar nėra pergalė, o reikiami pokyčiai nebus pasiekti neišrinkus principingai šiems pokyčiams įsipareigojusių politik(i)ų ir smarkiai nesustiprinus demokratinio spaudimo iš apačios. Ir, svarbiausia, krizės nesuvaldysime radikaliai nereformuodami ekonominio ir politinio modelio. Būtent dabartinis modelis, grįstas milžinišku galios disbalansu tarp kapitalo ir dirbančiųjų, ir įgalino kapitalą nevaldomai niokoti gamtą. Senasis kairės šūkis „barbarybė arba socializmas“ įgauna naujas prasmes klimato katastrofos akivaizdoje – barbariška yra dabartis, kai, žinodami, kokią didžiulę grėsmę kelia klimato kaita, valdantieji vis tiek verčiau gelbsti katastrofą sukėlusį kapitalą, nei imasi skubių ir būtinų veiksmų.

Tad protestuodami už klimato teisingumą turime reikalauti to, ką akcentuoja „Naujojo žaliojo kurso“ autoriai ar ko reikalavo Jungtinės Karalystės leiboristai 2019 m. manifeste – kova su klimato kaita turi siekti plačios politinės ir ekonominės transformacijos bei kurti teisingesnę, demokratiškesnę ir lygesnę visuomenę. Kaip teigiama vienoje studijoje, šylantis klimatas labiausiai paveikia skurdžiausiai gyvenančiuosius ir dėl to didina ekonominę nelygybę.[13] Būtina užtikrinti, kad perėjimas prie anglies dioksido neutralumo nebūtų vykdomas „diržų veržimosi“ politikos nuskurdintų dirbančiųjų sąskaita ir atsakomybę neštų tikrieji krizės kaltininkai. Taigi, privalu keisti patį galios balansą, o ne tik dabartinio kapitalizmo technologinį pagrindą. Turime kovoti, kad būtų kuo skubiau pereita nuo iškastinio kuro prie anglies dioksido neišskiriančios ekonomikos, o naũjos, „žalesnės“ gamybinės jėgos veiktų daugumos naudai, o ne tik privataus kapitalo interesui. Siekiant suvaldyti klimato kaitą ties geriausiu iš blogų scenarijų – 1,5 laipsnio įšilimu – prireiks didelių ir skubių pokyčių. Tik masinis spaudimas iš apačios ir ekonominė bei politinė demokratizacija užtikrins, kad pokyčiai bus reikiamo greičio ir masto, o pati transformacija tarnaus visų dirbančiųjų interesui.

[1] Paul Mason, Postkapitalizmas: gidas į mūsų ateitį. Vilnius: DEMOS, 2019, p. 268.

[2] Su ataskaita galima susipažinti: https://www.ipcc.ch/sr15

[3] https://www.iea.org/fuels-and-technologies/oil

[4] https://www.theguardian.com/environment/2019/oct/12/top-three-asset-managers-fossil-fuel-investments

[5] World Wildlife Fund 2019 m. ataskaitos duomenys: https://www.worldwildlife.org/publications/solving-plastic-pollution-through-accountability

[6] https://www.theguardian.com/environment/2019/aug/23/amazon-fires-what-is-happening-anything-we-can-do

[7] Apie ryšius tarp iškastinio kuro kompanijų ir torių politikų: https://www.theguardian.com/environment/2019/oct/11/mps-and-the-oil-industry-who-gave-what-to-whom; plačiau apie torių veiksmus blokuojant kovos su klimato kaita priemones: https://www.theguardian.com/environment/2019/nov/17/scientists-and-climate-advisers-condemn-tory-environmental-record

[8] https://www.gndforeurope.com

[9] https://www.greenmatch.co.uk/blog/2019/04/climate-change-europe

[10] https://www.theguardian.com/environment/2019/sep/27/climate-crisis-6-million-people-join-latest-wave-of-worldwide-protests

[11] The Carbon Majors Database

[12] https://jacobinmag.com/2019/04/extinction-rebellion-climate-change-uk

[13] https://www.dw.com/en/climate-change-reinforces-inequalities-even-in-developed-countries