Gilija Žukauskienė: Apmąstymai apie meno paskirtį: kairioji perspektyva

„Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį. Tačiau esmė yra jį pakeisti.“
11-oji tezė apie Fojerbachą
Ši Karlo Marxo tezė išraižyta ant jo kapo Londone ne veltui – ja Marxas išreiškė troškimą, kad filosofija nevengtų socialinių problemų bei jas pagimdžiusio istorinio konteksto apmąstymo, kas, galima sakyti, pakeitė filosofinių apmąstymų kryptį. Supratimas, mąstymas, protinė veikla, vedanti į idėjų ir sąvokų išdirbimą, tiesiogiai išplaukia iš žmonių elgsenos ir veiklos, neatsiejamos nuo materialių gyvenimo sąlygų. Ne atvirkščiai. Tad filosofiją, o taip pat – politiką, teisę, moralę, religiją, metafiziką – žodžiu, visas sferas, susijusias su kalbos ir „sąmonės“ gamyba, Marxas ragino išlaikyti skaidriomis tikrojo pasaulio kalbomis, o ne kurti alternatyvius pasaulius, iš kurių perspektyvos būtų galima aiškinti tikrąjį.
O kaip ši tezė gali būti pritaikyta menui? Kokia buvo Marxo pozicija meno atžvilgiu? Kaip jo mintis išplėtojo neomarksistai? Koks, anot kairiųjų mąstytojų, meno tikslas ir jo santykis su tikrove?
Pradėsiu nuo klausimo, kodėl nėra vieningos kairiosios meno teorijos.
„Marksistinės“ meno teorijos nesusiformavimo priežastys visų pirma glūdi Marxo susižavėjime senovės graikų menu ir negalėjime paaiškinti, kaip toks tobulas menas galėjo atsirasti tokioje netobuloje (vergvaldžių) visuomenėje. Klasikinio meno, kuris jau buvo kartą realizuotas praeities istoriniame momente, idėja konfliktavo su Marxo evoliuciniu požiūriu į istoriją, o taip pat – ir jo prielaida, kad kultūrinis antstatas turi būti sąlygotas ekonominės bazės. Meno istorija liudijo ką kita – feodalinė priespauda ir kapitalistinis susvetimėjimas nebuvo nepalankios sąlygos tobulų meno kūrinių sukūrimui, o štai labiau išsivysčiusi visuomenė kaip sykis nutolo nuo klasikinio meno standartų. Išvada? Tikras menas yra socialiai nesąlygojamas. Panašiai kaip Immanuelis Kantas, Marxas meną siejo su nesuinteresuotu estetiniu išgyvenimu, vedančiu į kontempliaciją ir teikiančiu pasigėrėjimą. Jeigu menas turi kitų tikslų (pvz., visuomeninių) – jam kyla pavojus netekti savo esmės. Prie tokių išvadų mąstytoją greičiausiai privedė bažnytinio meno pavyzdžiai, kuriuose jis įžvelgė ne ką kita, kaip dar vienos rūšies ideologiją – priemonę, kuria kunigai ir karaliai stengiasi išlaikyti žmones savo valdžioje. Dėl šių priežasčių, anot Otto Karlo Werckmeisterio, sunku svajoti apie išsivadavusios ateities visuomenės meną, nes pačiame meno apibrėžime slypi prielaida, kad jis nėra veikiamas socialinės organizacijos ar funkcijos. Belieka kalbėti apie „meninę produkciją“, neturinčią nieko bendro su menu ir pavaldžią istorinei kritikai (ir kaip tik dėl to nusižengiančią filosofinės estetikos doktrinoms).
Taigi, meninė veikla, anot Marxo, yra pamatinė žmogiška veikla, laisva nuo socialiai determinuotos funkcijos. Jeigu kiekvienas ir kiekviena galėtų aktyviai reikštis kaip menininkas(-ė), kartu neapsiribodama(s) vien šia veikla, tai primintų estetinį būvį, charakterizuojantį laisvą žmogų (pagal Schillerį ir Kantą). Bet, dėl neišvengiamai vykstančios meninės veiklos integracijos į visuomenę, meno turinys ir tikslas tampa sunkiai numatomi. Susipainiojimo su socialiniais tikslais (t.y., virtimo ideologija) pavojus yra labai didelis. Visgi, kaip bebūtų paradoksalu, anot Werckmeisterio, „estetinį būvį“ – idealistinės estetikos antropologinę konstrukciją – Marxas pavertė materialistinės utopijos perspektyva istorinei ateičiai, neišvengiamai pasiremdamas mintimi apie meno tikslą visuomenėje bei jo socialinę naudą.[1]
Marxo teiginys, kad nuo materialios produkcijos priklausomas menas tampa ideologijos forma, buvo sutiktas prieštaringai, ypač – antroji šio teiginio dalis.[2] Su pirmąja susitvarkyti būta lengviau. Neįmanoma paneigti, kad didis menas buvo sukurtas kapitalizmo sąlygomis, tačiau galima teigti, kad joks tikras menininkas nepriėmė šios visuomenės santvarkos kaip normos. Taip yra dėl to, kad tikras menas atspindi tai, ką kapitalizmas žmonėse gniaužia, ir dėl to neišvengiamai turi išlikti jam kritiškas. Tačiau antroji – ideologinė meno pusė – reikalavo gilesnio problemos sprendimo.
Herbertas Marcuse, neomarksistinės Frankfurto mokyklos teoretikas, ženkliai prisidėjo prie Marxo ideologijos ir meno problemos išaiškinimo. Jis liko ištikimas meno kaip nesuinteresuoto estetinio išgyvenimo idėjai, o savo šviežiais bei šviesiais apmąstymais išsklaidė meno ir jo santykio su kasdiene žmogiška egzistencija priešpriešą.
Trumpai Marxo dilemos sprendimą galima pristatyti taip: Marcuse menui priskyrė pamatinę žmogišką ypatybę transcenduoti ideologinius klasės ribotumus – klasės, kuriai tas menas buvo kuriamas. Menas kaip antstatas gali save išlaisvinti nuo bazės! Taigi, Marcuse manė, kad menas generuoja pokyčio sąmonę dar iki tol, kol pokytis gali įvykti materialioje realybėje. Kultūrinės revoliucijos teoretikas meną ir kultūrą regėjo vaidinančius svarbų vaidmenį dominuojančių jėgų formavime bei išsilaisvinimo galimybių generavime.[3] Kultūrinė revoliucija, anot Marcusės, yra išbaigta revoliucija ta prasme, kad siekia radikalių pokyčių materialiose žmonių gyvenimo sąlygose ir politinėje struktūroje, apeliuodama ne tik į sąmonę, bet ir į jautrumą – vidinius žmogaus poreikius. Kultūrinė revoliucija kovoja už jausmų ir vaizduotės emancipaciją kaip būtiną laisvos visuomenės kūrimo sąlygą.[4]
Galima drąsiai teigti, kad Marcuse tikėjo meno galia keisti pasaulį arba, dar daugiau – meno galia kurti naują pasaulį! Kita vertus, jo manymu, tik išlikdamas savimi, menas gali atlikti savo unikalią misiją. Tad kaip turėtume visa tai suprasti?
Viena iš meno funkcijų, anot Marcusės, yra nešti dvasinę ramybę žmonijai, o tai yra neatsiejama nuo… tikrų kovų! (Juk tik taip galima prisidėti prie tikros taikos.) Menas neturi būti bejėgis, jis turi sakyti „Ne!“ neteisingam pasauliui, atspindėti tiesą ir siekti ištaisyti pasaulio vaizdą. Bejėgiško meno pavyzdžius Marcuse regėjo ir tradiciniame mene, kuris buvo konformistinis ir svetimas tikro pasaulio pagerbimui, ir „socialinio realizmo“ pavyzdžiuose, kuriuose atsispindėjo ne kas kita, kaip tik meno pavaldumas politiniam režimui.[5] Taip pat, dar prieš tapdamas neomarksistu,[6] jis kritikavo romantišką menininkų polinkį pasitraukti iš kasdienės realybės ir kurti idealius fantazijos pasaulius bei romantišką įsitikinimą, kad menininkas yra aukščiausia žmogaus tikrovės forma. Abu šie dalykai trukdo menininkams sugrįžti į istoriją ir kasdienį gyvenimą. Apgailėtini menininkai, kurie, siekdami vien estetinio žavesio, yra įkalinti savo egocentriškume ir priversti gyventi tik kaip „menininkai“ ir „gražių dalykų kūrėjai“. Kai menininkų „gyvenimas turi prasmę ir vertę tik tada, kai jis matomas [vien] per meno prizmę,“[7] kažkas labai svarbaus jų mene lieka nerealizuota – jų žmogiškumas.[8]
Visiškai suprantama, kad, objektyvizuodama savo jausmus ir siekius, menininkė trokšta jų realizavimo pasaulyje. Tuomet yra du pasirinkimai – arba mėginti formuoti realybę pagal savo idealus, įveikiant meninį susvetimėjimą, arba ieškoti prieglobsčio iliuzijų pasaulyje. Marcuse tikėjo pirmuoju menininkės pasirinkimu ir galia įveikti priešpriešą tarp meninio gyvenimo ir žmogiškosios kasdienybės. Tačiau ši įveika įmanoma tik per menininkės integraciją į gamtos ir žmonių pasaulį, jos įsišaknijimą betarpiškoje „šiapusybėje“. Taip estetika tampa ne vien „estetinė“.[9]
Estetika suteikia tvarką – pažaboja materiją, suteikia formą jausmams, skatina jautrumą, nukreipia mąstymą, galiausiai – suteikia formą egzistencijai. Tvarka – tai atokvėpis, sutaikinimas, žmogiškumo suvešėjimas. Tvarka neįmanoma be teisingumo. Marcuse nekalba kokių nors niekada negirdėtų dalykų, jo estetikos filosofija skaidri, ji – šio pasaulio kalba. Ji nėra vien „estetinė“ (pritaikant Marcusės posakį) o tai visiškai keičia girdėtų žodžių prasmes.
Akivaizdu, kad Marcuse entuziastingai tikėjo meno ir gyvenimo susiliejimo idealu bei meninio susvetimėjimo įveikimu per integraciją į darnią žmonių bendruomenę. Vis dėlto jis neneigė, kad buržuazinės visuomenės raida sukūrė naujas susvetimėjimo formas, dėl kurių ir viena, ir kita tampa sunkiai įmanoma. Dėl to jis simpatizavo „neįsiintegravusiems“ menininkams (emancipacijos pranašams!) bei prijautė meninėms subkultūroms (naujos socialinės tvarkos apraiškoms!), regėdamas juos kaip socialinių pokyčių šauklius.[10] Tiek savo nonkonformistiniu gyvenimo būdu, tiek savo kūriniais šie menininkai tarnauja gyvenimui, žadindami žmones kovoti už socialinius pokyčius. Menininkas kaip praktikuojantis žmogus, politinis ir socialinis veikėjas nėra oksimoronas.
Kaip Marcusei pavyko suderinti idealistinės estetikos principą su menininko misija ir meno tikslu pasaulyje? Meninį susvetimėjimą ir dėl jo galimą meno nepavaldumą pasaulyje dominuojančioms jėgoms Marcuse regėjo kaip alternatyvų idėjinį ir juslinį lauką, formuojantį naują percepciją, vaizduotę ir sąžinę galimam ateities pasauliui. Meninė veikla sudaro sąlygas kritinei distancijai nuo to, kas yra dabar, ir suteikia erdves bei priemones ryškinti naujo – gražesnio, teisingesnio – pasaulio vaizdą. Meninis susvetimėjimas (kaip kokybinio skirtumo tarp laisvės ir vyraujančios tvarkos diagnozė) nėra savitikslis – jo tikslas yra kūryba, pranokstanti pati save. Menas yra savitikslis, o meno kūrinys – savipakankamas. Dėl to jis trikdo, guodžia, sutaiko su gyvenimu ir kviečia į kovą prieš tai, kas gyvenimą spaudžia ir naikina. Kitaip sakant, iš tiesų menas neturi turėti tikslų šiame pasaulyje, nes jo tikslas – atvesti žmones į pasaulį, kuris dar tik bus. Kurti naują pasaulį yra meno tikslas:
Pats menas niekada negali tapti politiniu, nesunaikindamas savęs, nepažeisdamas savo esmės, neatsižadėdamas savęs. Meno turinys ir formos niekada nebūna tiesioginiai, jie visada yra tik dar neegzistuojančio pasaulio kalba, vaizdai ir garsai. Menas gali išsaugoti tokio pasaulio viltį ir atmintį tik tada, kai išlieka savimi. Šiandien tai reiškia: nebe tas iškilus reprezentacinis, suderinantis, išvalytas praeities menas, nebeatitinkantis šiuolaikinės realybės ir pasmerktas muziejui, o bekompromisis iliuzijos atmetimas, status quo pakto anuliavimas, sąmonės, vaizduotės, pajautos ir kalbos išlaisvinimas nuo jų luošinimo dominuojančia tvarka.[11]
Tačiau kaip menas (nemateriali kultūra) gali siekti realaus tikslo pasaulyje (virsti materialia jėga – tikrų pokyčių jėga), nepaneigdamas savo prigimties? Marcuse meną vadina stilizuota tikrove, neigiama, nuneigta tikrove. Meno tiesa yra kitokia nei konceptualaus mąstymo, filosofijos ar mokslo, kurie savo ruožtu irgi keičia tikrovę. Grožis kaip esminė meno kokybinė savybė priklauso nerepresuotos sublimacijos sferai ir reiškiasi kaip laisvas žaliavos juslėms suformavimas, kitaip tariant – kaip juslinis pačios idėjos įkūnijimas.[12] Jautrumas, išgyventas tiek viduje, tiek išoriškai, yra meno, estetikos elementas. Menas apeliuoja ne tik į mąstymą, bet visų pirma ir į jusles. Menas gali sunaikinti tikrovės status quo išlikdamas panašiu į ją, bet nesutapdamas nei su jos daiktais, nei su struktūromis, skelbdamas tiesą ir galimą tikrovę per šį „tik panašumą“. Kūryba kaip meninio susvetimėjimo įveikimas skatina susvetimėjimo įveikimą gyvenime – grąžina žmonėms pasitikėjimą savo pojūčių, supratimo, veiksmų pasaulyje svarba. Anot Paulo Ricoeuro, kapitalizmo sąlygomis atsiradusio susvetimėjimo įveikimas kaip tik ir turėtų pasireikšti žmogiškosios atsakomybės triumfu prieš nužmoginančius galios mechanizmus ir istorijos šeimininko vaidmens prisiėmimu.[13] Kelyje nuo savęs nuneigimo iki atsakomybės už savo istoriją meno vaidmuo yra labai svarbus:
[Meninė] vaizduotė kuria […] naują kalbą ir naujus vaizdinius objektus – aplinką, kurioje žmonės ir gamta yra išlaisvinti iš sudaiktinimo ir dominavimo. To pasekmė – tai, jog ji nustoja būti vien vaizduote, ji kuria naują pasaulį. Žinojimo, matymo, girdėjimo galia, kuri yra apribota, represuota ir falsifikuota realybėje, mene tampa tiesos ir išsilaisvinimo jėga.[14]
Utopinę estetinę tikrovės idėją Marcuse ragina ginti nuo pajuokos, kurią ji gali sukelti. Iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant, ne baimė būti išjuoktoms dėl tikėjimo utopine meno misija kausto kūrybinius impulsus. Tikėjimas ateitimi, o ne vien galima geresne ateitimi, darosi sunkiai beįmanomas. Bet ir čia Marcuse turi ką pasakyti. Jo atsakymas toks – jei menas neatlaiko tikrovės, kokia žiauri ji bebūtų, jei neieško išeities – toks menas bevertis. Taip jis reaguoja į klausimą „Ar dar įmanoma rašyti poeziją po Aušvico?“[15]
Gražiausias, jautriausias meninės veiklos paveikslas mane pasiekė per filmą – Claude’o Lanzmanno „Šoa“ (Shoah, 1985 m.). Tai – pasakojimas apie Holokaustą, sykiu ir apie žydus Varšuvos gete. Badaujantys, sergantys žmonės. Ištuštėję namai, lavonai tiesiog gatvėse, nėra jėgų juos laidoti… Jokios vilties, jokios ateities, atrodo… Bet iki pat pabaigos, kol yra gyvų žmonių, veikia bendruomeninis teatras – dainuojama, šokama, pasakojamos istorijos…
Ir tikrai, tiek „Šoa“, tiek tas geto teatras pasaulį tebekeičia…
[1] Werckmeister, Otto Karl. „Marx on ideology and art.“ New Literary History 4.3 (1973): 501–519, p. 507.
[2] Ten pat, p. 510–511.
[3] Marcuse, Herbert. Art and Liberation: collected papers of Herbert Marcuse. Vol. 4. London and New York: Routledge, 2007, p. 1.
[4] Ten pat, p. 152.
[5] Ten pat, p. 124.
[6] Marcuse studijavo germanistiką, filosofiją ir ekonomiką Berlyne ir Breisgau Freiburge, kur 1922-aisiais apgynė daktaro disertaciją apie vokiečių romanus, kurių herojai buvo menininkai (Marcuse, Herbert. Vienmatis žmogus. Vilnius: Kitos knygos, 2014. Kęsto Kirtiklio „Baigiamasis žodis“, p. 284).
[7] Marcuse, Herbert. Art and Liberation. Vol. 4, p. 14.
[8] Taip pat galima prisiminti ir kitų Frankfurto mokyklos atstovų Horkheimerio ir Adorno kritiką buržuaziniam menui, kuriame idealistinės estetikos principas – tikslingumas be tikslo – apverčiamas taip: betiksliškumas vietoj rinkos deklaruojamų tikslų (Horkheimer, Max, ir Theodor W. Adorno. Apšvietos dialektika: filosofiniai fragmentai. Vilnius: Margi Raštai, 2006, p. 206).
[9] Marcuse, Herbert. Art and Liberation. Vol. 4, p. 129.
[10] Ten pat, p. 14.
[11] Ten pat, p. 129.
[12] Ten pat, p. 125–126.
[13] Ricoeur, Paul. Political and social essays. Athens, OH: Ohio University Press, 1975, p. 240.
[14] Marcuse, Herbert. Art and Liberation. Vol. 4, p. 125.
[15] Ten pat, p. 127.