Silvia Federici – italų ir amerikiečių mokslininkė, mokytoja ir aktyvistė, kilusi iš radikalios autonominės feministinės marksistinės ir anarchistinės tradicijos, viena iš Wages for Housework (Algos už namų ruošos darbus) judėjimo iniciatorių. Jos knyga Kalibanas ir ragana (Caliban and the Witch) pasirodė 2004 m. Knyga prisidėjo prie antikapitalistinio feminizmo flango (Angela Davis, Wilmette Brown ir „Combahee River Collective“), tvirtinusio, kad feministinė kova turi eiti išvien su antikapitalistine bei apimti lytį ir rasę.

„Pirmiau buvau leftistė nei feministė“, – prisistato Federici ir pasakoja, kad Marxą skaitė skirtingais gyvenimo laikotarpiais ir išliko visiškai įsitikinusi, kad Marxo analizė apie kapitalistinę visuomenę, kuri grįsta žmonių išnaudojimu, yra labai svarbi. Tačiau ką Marxas pražiūrėjo? Anot Federici, jis nematė socialinės reprodukcijos reikšmės. O Federici socialinę reprodukciją regi socialinio organizavimosi centre ir taip analizuoja kapitalistinės visuomenės raidą. Tai veda prie netikėtų pastebėjimų ir istorinės raidos interpretacijų.

Kai kalbame apie istorinius pokyčius, susijusius su kapitalizmo įsigalėjimu, vartojame žodžius „vystymasis“ ar „perėjimas“. Perskaičius Federici knygą, tampa aišku, kad jie visiškai neteisingai įvardina tai, kaip ir kokia kaina vyko santvarkų kaita. Federici atskleidžia, kad „perėjimas“ nuo feodalinės santvarkos (kurioje valstiečiai, nors ir sunkiai dirbdami ir išnaudojami, turėjo savo žemės lopinėlį, taigi ir viltį) buvo smurtinis. Buvo žiauriai susidorota su kilusiu pasipriešinimu! To pasipriešinimo būta, ir didžiulio! Pirmiausia jis buvo inspiruotas dvasinių judėjimų – eretikų, kurie suprato Jėzaus Kristaus evangeliją kaip kovą už visų žmonių lygybę ir orumą, ir būrė valstiečius ginti savo žemes.[1] Ne tik patys eretikai buvo išžudyti, bet ir tūkstantiniai valstiečių būriai. Kraujo upių vaizdinys (Federici ir jos cituojamose istorinėse knygose) nusako smurto mastą. Tiek katalikų, tiek protestantiškos valstybinės bažnyčios vieningai palaikė eretikų persekiojimą ir naikinimą.[2] Vėliau pasipriešinimo naikinimas įgavo kitokį pobūdį. Čia yra Federici analizės ašis. Jis persimetė į moterų naikinimą.

Kaip minėjau, Federici mato socialinę reprodukciją socialinio organizavimosi centre. Moterų vaidmuo bendruomenių gyvenime buvo pamatinis. Valstiečių nužeminimas – kaip gerai, kad lietuvių kalboje šis žodis reiškia ir istorinį vyksmą, ir socialines bei psichologines jo pasekmes – buvo susijęs su bendruomenių išardymu (aptvėrimai – bendruomeninio turto nusavinimai), o bendruomenių centre buvo moterys. Jos buvo žinių kaupėjos, gydymo teikėjos, todėl – bendruomenės būrėjos. Vėlgi, lietuvių kalboje keliaprasmis žodis „burti“ leidžia vesti paraleles tarp realios moterų veiklos bendruomenėje („telkti į būrį“) ir to, kaip po moterų persekiojimo ir naikinimo ši veikla imta regėti ( „kerėti“). Galios strategija labai paprasta – išnaikinus organizuotus pasipriešinimus, toliau naikinamas visas nužeminimui atsparus gyvenimo būdas, atakuojant lyderes, kaip sakytume šiais laikais, nuteikiant visą bendruomenę prieš jas, skaldant – atskiriant vyrus ir moteris. Ypatingas moterų vaidmuo bendruomenėje (niekaip nepaneigiantis ir vyrų veiklos ypatingumo) tampa demonizavimo priežastimi – visi ypatingumo aspektai – specifinių žinių turėjimas, gebėjimas guosti, gydyti, vaisingumo kontrolė, gimdymas ir pribuvėjų veikla, seksualumas, patrauklumas, seksualiniai santykiai ne santuokos ribose ir t. t. – galėjo būti priežastimi persekiojimui ir naikinimui.

„Jeigu atsižvelgsime į istorinį kontekstą, kuriame vyko raganų medžioklė, – rašo Federici, – į kaltinamųjų lytį ir klasę bei persekiojimo padarinius, turėsime daryti išvadą, kad raganų medžioklė Europoje yra išpuolis prieš moterų pasipriešinimo kapitalistinių santykių plitimui judėjimą,[3] išpuolis prieš moterų galią, kurią jos buvo įgijusios dėl savo seksualumo, reprodukcijos kontrolės ir gebėjimo gydyti.“ Raganų medžioklė buvo kontrolės instrumentas naujoje patriarchalinėje santvarkoje, kurioje moterų kūnai, jų darbas, seksualumas ir reprodukcinės galios buvo sukontroliuotos valstybės ir paverstos ekonominiais resursais.

Persekiojimai ir naikinimai atnešė pokytį. Jeigu raganų medžioklė moteris vaizdavo kaip laukines, nevaldomas būtybes, nepakenčiamai geidžiamas, maištaujančias, nesugebančias susivaldyti, tai vėliau moterys vaizduojamos kaip pasyvios, aseksualios būtybės, paklusnesnės, moralesnės už vyrus, net galinčios jiems daryti „teigiamą moralinę įtaką“. Moterų infantilizacija suponavo reikalingą kontrolę, kuri palaipsniui vedė ir prie vis didesnės jų socialinio gyvenimo kontrolės – iki visiško teisių (pvz., savęs atstovavimo teisme) praradimo.

„Kaip galėjo niekas neužsistoti, niekas nekeršyti už savo žmonas, seseris, dukras, žiniuones, pribuvėjas?!“ – negalėjome atsistebėti savo skaitymo grupėje. Be individualių sūnų, vyrų ar tėvų mėginimų apginti savo moteriškos lyties giminaites, organizuoto vyrų pasipriešinimo neužfiksuota. Vieninteliai baskų žvejai, kai Prancūzijos inkvizitorius rengė masinius teismus, po kurių buvo sudegintos bene 600 moterų, išgirdę gandus, kad jų žmonos, motinos, dukterys suimtos, išrengtos, sužalotos ir daugeliui jau įvykdyta mirties bausmė, tučtuojau, dviem mėnesiais anksčiau nei planuota, nutraukė menkių žvejybą, grįžo sugniaužtais kumščiais ir išlaisvino visas moteris iš deginimo vietos.

Norisi tikėti, kad buvo daugiau „žvejų“. Tačiau, manau, ne veltui prieš raganų medžioklės mastų ir priežasčių nurodymą Federici aprašo krikščionių eretikų (dvasine žinia inspiruotus) organizuotus valstiečių sukilimus bei jų žiaurų sunaikinimą. Tai šiek tiek paaiškina moterų negynimą: pirmiausiai, žinoma, pasipriešinimo pasekmių numatymas, bet ir alternatyvaus, nemizoginiško dvasingumo nebuvimas, kuris būtų buvęs stipri alternatyva su galia išvien veikiančioms religinėms institucijoms (kurios, beje, inspiravo raganų medžioklę, kurią paskui didžiausiu mastu vykdė valstybinės institucijos). Kaip pasipriešinimo pabaigą Federici nurodo 1533 m., kai anabaptistų bandymas Vokietijoje, Miunsteryje įkurti Dievo miestą buvo kruvinai sutriuškintas. Šis žiaurus susidorojimas ir po to kilusi negailestingo atsakomojo keršto banga stipriai paveikė proletarų kovas visoje Europoje. Iki tol nei ekskomunikacija, nei turto konfiskavimas, kankinimai, mirtis ant laužo ar kryžiaus žygiai prieš eretikus nepakenkė Federici aprašomam „didžiuliam pranašysčių gyvybingumui ir populiarumui“ bei klestėjimui tarp kaimo ir miesto proletariato, „kuriems ji skelbė lygybę, kurstydama jų maišto dvasią pranašiškomis ir apokaliptinėmis prognozėmis“.

Bet grįžkime prie moterų. Dar prieš raganų medžioklės pradžią vyko pokyčiai visuomenėje, kurie irgi gali paaiškinti, kaip atsitiko, kad vėliau moterų niekas negynė. Federici aprašo XV a. pabaigos kontrrevoliuciją, vykdytą visuose socialinio ir politinio gyvenimo lygmenyse. Jaunų ir maištingų darbininkų „sutramdymas“ buvo vykdomas, pasitelkiant ypač žiaurią seksualinę politiką, suteikusią jiems laisvą prieigą prie sekso, kuri netgi legalizavo prievartą. Prievartos prieš moteris suvešėjimas kūrė palankų klimatą raganų medžioklei, kuri netrukus ir prasidėjo. Kita šios „kontrrevoliucijos per seksą“ dalis buvo viešnamių, kurie regėti kaip vaistas nuo protestų, erezijų ir homoseksualumo, legalizavimas. Netgi bažnyčia rėmė sekso paslaugų legalizavimą kaip šeimos gyvenimą apsaugantį dalyką. Taigi, valstybės būdas disciplinuoti ir skaldyti proletariatą buvo prieš tai labiausiai užspausto, kontroliuoto instinkto išlaisvinimas, pasitarnavęs kaip visuotinio išsilaisvinimo prevencija. Šie pokyčiai klasių antagonizmą pavertė priešprieša tarp lyčių, nuo kurios labiausiai kentėjo proletarės. Kitos pasipriešinimo prevencijos priemonės buvo valkatavimo uždraudimas, maksimalaus darbo užmokesčio įvedimas (nustatomi uždarbio limitai!) ir skatinimas daugintis. Vėliau būta ir kitokių socialinės disciplinos būdų – apmokestintos tokios socialumo ir seksualumo formos kaip sportas, žaidimai, šokiai, alaus ir kitokie festivaliai, įvairūs grupiniai ritualai, kurie buvo darbininkų tarpusavio ryšių ir solidarumo šaltinis. Žodžiu, nu-žeminimą sekė desocializacija ir dekolektyvizacija. Arba, kaip Federici sudėliojo, „fiziniai aptvėrimai, susiję su žemės privatizacija, bendruomenės narius suvaržė dar didesniais – socialiniais aptvėrimais, darbininkų reprodukciją nukreipiant iš laukų į namus, iš bendruomenės – į šeimą, iš visuomeninės erdvės (bendruomenės, bažnyčios) – į privačią.“

Turint minty dvasinio impulso, pabrėžusio socialinį teisingumą, nugesinimą bei mizoginišką klimatą, nenuostabu, kad mažai buvo moterų gynėjų (grįžtant prie mūsų neatsistebėjimo grupėje). Kiti vyrai, priešingai – naudojosi situacija. Vieni pelnėsi šantažuodami moteris, gąsdindami įskundimais, kiti taip atsikratė įkyrėjusiomis žmonomis ar merginomis, kurias buvo išprievartavę ar suvilioję, dar kiti taip atsikratė tais laikais klestinčių aludarių konkurencijos. Be abejo, tokio masto ir taip ilgai trukęs teroras ir jį lydinti propaganda negalėjo nepalikti pasekmių – tai ilgainiui pasėjo gilią psichologinio susvetimėjimo sėklą vyrų santykyje su moterimis, kuri, anot Federici, sudraskė klasinį solidarumą.

Sudraskyto klasinio solidarumo pasekmė – kapitalo pergalė. Ne darbininkai ir darbininkės buvo išlaisvintos žemės privatizacijos, o kapitalas, teigia Federici. Žemė tapo „laisva“ eksploatacijai ir priemonių akumuliacijai. Įdarbindami darbininkus (tik taip pastarieji galėjo turėti prieigą prie žemės), žemvaldžiai galėjo viską matuoti vien pelno ir naudos sau matais. Moterų darbas buvo vis labiau nuvertinamas. Kita vertus, dėl moterų seksualinių galių kontrolės ir jau minėto fizinių ir socialinių aptvėrimų junginio, moterų kūnai tapo vienintele prieinama „žeme“ vyrui kontroliuoti ir kultivuoti, jo reprodukcijos priemone. Arba – bendruoju gėriu, kuriuo kiekvienas gali laisvai naudotis. O kadangi moterų veikla buvo apibrėžta ne kaip darbas, tai moterų darbas tapo suprantamas kaip natūralus resursas, prieinamas visiems, panašiai kaip oras, kuriuo kvėpuojame, ar vanduo, kurį geriame. Tokių procesų vyksme randasi šeima kaip svarbiausia institucija, kuri užtikrina turto paveldėjimą bei darbo jėgos reprodukciją. Iš moterų atimama jų anksčiau turėta kūno reprodukcinių galių kontrolė.

Kaip išpuolis prieš moteris, „raganų medžioklė sunaikino visą pasaulį – moterų praktikų, kolektyvinių santykių, žinių sistemą, kuri buvo moterų galių pagrindas prieškapitalistinėje Europoje ir jų pasipriešinimo feodalizmui sąlyga.“ Taip pat tai galutinai suskaldė bendruomenę – „teroras sukūrė ribas“, – teigia Federici. Kitaip sakant, žmonių padalijimai randasi per susipriešinimą, o šis – per sąmoningai vykdomą priešinimo procesą. Raganų medžioklė savo piką pasiekė tarp 1580 ir 1630 m., kai feodaliniai santykiai užleido vietą prekybinio kapitalizmo ekonominėms ir politinėms institucijoms.

Raganų medžioklę palaikė tokie intelektualai, kaip Hobbesas, Baconas, Kepleris, Galileo’us, Shakespeare’as, Pascalis, Descartes’as, jau nekalbant apie tuos, kurie rašė veikalus, sistematizavo argumentus ar standartizavo teismų formatą, visame šitame darbe konsultuodamiesi su tais ir remiami tų, kuriuos šiandien vadiname modernios racionaliosios minties tėvais. „Genijų amžiuje“ – Koperniko revoliucijos amžiuje, modernaus mokslo atsiradimo amžiuje, laikmetyje, kai vystėsi filosofinis ir mokslinis racionalizmas, Europoje intelektualinis elitas rimtais veidais sprendė „problemą“. Teisėjai, valdininkai, teisininkai, filosofai, mokslininkai, teologai rašė pamfletus ir demonologus, ir visi išvien sutarė, kad tai yra pats niekšiškiausias nusikaltimas, kuris turi būti griežtai baudžiamas. Raganų medžioklė, pasak Federici, buvo pirmasis persekiojimas, kuris naudojo įvairias medijas propagandai, siekiančiai sukurti masinę psichozę visuomenėje. Menininkai irgi buvo įtraukti, tarp jų – vokietis Hansas Baldungas, kuris garsėja baisiausiais raganų vaizdavimais.

Raganų medžioklė baigta po to, kai teismų masiškumas visiškai destabilizavo visuomenę – tarnai kaltino šeimininkus, vaikai – tėvus, vyrai – žmonas. Kaip ir pradžioje, valstybės raganų medžioklę baigė viena po kitos. Ilgainiui moterims netgi buvo leista verstis buriant ateitį, pardavinėjant kerus ar atliekant kitus maginius veiksmus. Kitaip sakant, nekeliantis grėsmės, neburiantis bendruomenės kovai burtininkavimas leidžiamas. Kaip seniau, taip ir šiais laikais.

Federici nurodo ryšį tarp raganų medžioklės Naujajame Pasaulyje ir Europoje. Ji teigia, kad mums reikia išsklaidyti eurocentrizmą, kuris apibūdina raganų medžioklės tyrimą, o jo išsklaidymas gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus apie Europos raganų persekiojimą. Anot jos, reikia praplėsti mūsų supratimą apie globalų kapitalistinės raidos pobūdį ir suprasti, kad iki XVI a. Europoje susiformavo valdančioji klasė, kuri buvo susijusi visais aspektais – praktiškai, politiškai ir ideologiškai. Formuojantis pasauliniam proletariatui, ji veikė globaliai, kurdama savo dominavimo modelius, naudodamasi jau surinktomis žiniomis. Ir Naujajame Pasaulyje raganų medžioklė buvo sąmoninga valdžios strategija, kuria ji siekė įsteigti terorą, sunaikinti kolektyvinį pasipriešinimą, nutildyti ištisas gretas ir nukreipti jų narius vieni prieš kitus. Tai buvo to paties eiliškumo strategija, kuri, priklausomai nuo konteksto, galėjo būti žemės, kūnų ar socialinių santykių aptvėrimas. Visų pirma, kaip ir Europoje, raganų medžioklė buvo nužmoginimo priemonė ir paradigminė represijų forma, vedanti į pavergimą ir genocidą. Taigi, grįžtame ten, nuo ko ir pradėjome: užkariavimas, pavergimas, apiplėšimas, žmogžudystės […] buvo šio proceso ramsčiai. Taigi, „perėjimo į kapitalizmą“ sąvoka daugeliu atžvilgių yra fikcija.

Užbaigdama knygą Federici sako, kad „kai išimame raganų persekiojimą iš metafizinių spąstų, atpažįstame jame reiškinius, kurie yra labai arti namų.“

Tačiau Federici analizė turi ir optimistinį aspektą – ji parodo, kad jokio natūralumo moterų[4] status quo nėra. Tad… padėtis gali keistis! Reikia atsiimti savo gyvenimų vertinimą! – ragina Federici.

Kritikuodama kapitalistinės sistemos uždarumą, jos poveikį santykiams, kūnams, Federici, kuri iki šiol yra aktyvi kovotoja ir rašytoja, ragina imtis ne ekspertinių veiksmų, ne aukoti didelėms organizacijoms, kitaip sakant, ne deleguoti atsakomybę, o kurti bendruomeniškumą, kaimynystę, simbiotinius ryšius, savitarpio pagalbą. Mes nesame svetimos, mes nesame pažeidėjos, – ne taip turime jaustis Žemėje.

„Labai dažnai kairė ignoruoja bendruomenės svarbą, – apgailestauja Federici praeitais metais duotame interviu[5] The New York Times, – teisingesnis gyvenimas neatsiejamas nuo kolektyviškumo ir transformatyvaus veiksmo. Kasdieninis gyvenimas – tiesioginė pokyčių teritorija. Bažnyčioje, namuose, globos įstaigoje“, – teigia Federici, tikinti žmogiškumu ir žmogos veiksmų grožiu.

Gilija Žukauskienė yra feministinės aktyvististinės šokių grupės „Spokšok“

vadovė, choreografė ir šokėja, Prahos Karolio universiteto protestantų teologijos

fakulteto doktorantė, tyrinėjanti transformuojančią judesio galią.

Iliustracija: Federici

Martos Jaros nuotrauka (Creative Commons)

[1] Anot Federici, erezija buvo Išsivadavimo teologijos atitikmuo Viduramžių proletariatui.

[2] Raganų medžioklė išties buvo politinė iniciatyva. Tai pabrėždama, Federici niekaip nepaneigia Bažnyčios vaidmens. Šalia Inkvizicijos, popiežiaus bulės ragino sekuliarią valdžią persekioti raganas, jau nekalbant apie šimtmečius Katalikų Bažnyčios vykdytą mizoginišką politiką, be kurios raganų medžioklė nebūtų buvusi įmanoma. Tačiau Federici nori sugriauti stereotipą, kad raganų medžioklė tebuvo popiežiaus fanatizmo ir Romos Inkvizicijos machinacijų produktas. Ne! Sekuliarūs teismai buvo žymiai produktyvesni už Inkviziciją! Dar Federici pastebi tai, kad raganų medžioklė buvo pirmasis idėjinis susivienijimas tarp valstybinio protestantizmo ir katalikybės po Reformacijos schizmos Europoje. Ir vieni, ir kiti dirbo išvien su valstybe ir taip labai prisidėjo prie raganų medžioklės plitimo Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Škotijoje, Švedijoje.

[3] Federici labai aiškiai nurodo neatsitiktinį ryšį tarp persekiojimų intensyvėjimo ir sukilimų. Ji pasakoja apie valstiečių karus prieš žemės privatizavimą, įskaitant sukilimus prieš aptvėrimus Anglijoje XVI a. ir XVII a. pradžioje (1549, 1607, 1628, 1631 m.), kai šimtai vyrų, moterų ir vaikų, ginkluotų šakėmis ir kastuvais, ėmėsi griauti tvoras, pastatytas aplink bendrą žemę, skelbdami, kad „nuo šiol mums nebereikia dirbti“. Prancūzijoje 1593–1595 m. kilo maištas prieš dešimtines, per didelius mokesčius ir kylančią duonos kainą – reiškinį, kuris sukėlė masinį badą ištisuose Europos regionuose. Daugelį sukilimų inicijavo moterys, siekusios apsaugoti savo vaikus nuo bado. Be to, po to, kai maištai buvo sutriuškinti, daugelis vyrų buvo įkalinti ir išžudyti, o moterys liko tęsti pasipriešinimo.

[4] „Moterys“ Federici yra politinė kategorija, kuriai priklauso kenčiančios dėl istoriškai susiklosčiusių materialių sąlygų. Į ją įeina ir translyčiai, nonbinary, interseksualūs, queer ir agender žmonės.

[5] Jordan Kisner „The lockdown showed how the economy exploits women. She already knew“ The New York Times, žiūrėta 2022 gegužės 30 d.