Iš socialdemokratų, progresyviųjų politikų ir netgi kai kurių marksistų bei radikalų pusės per dvejus pandemijos metus spėjo pasigirsti siūlymų, kad darbas iš namų turėtų tapti konkrečiu darbininkų ir darbuotojų reikalavimu. Tokie siūlymai grindžiami įvairiai: tai gerai atsilieptų aplinkosaugai; mūsų darbo dienų grafikai taptų lankstesni[1]; mažiau laiko praleistume važinėdami į darbą ir iš jo; tai padėtų geriau įtraukti į visuomenę žmones su negalia; miestuose taptų prieinama tokia gyvenimo kokybė, kokia dabar egzistuoja tik užmiesčiuose. Be to, metropoliuose sumažėtų automobilių eismo bei kristų nekilnojamojo turto kainos – taigi, daugiau žmonių jis taptų prieinamas. Nuotolinio darbo šalininkai taip pat teigia, kad per pandemiją, kuri darbą iš namų tiesiogiai susieja su sveikatos apsauga, jis turėtų būti universali ir pamatinė teisė.

Argumentai, kuriais tokia pozicija grindžiama, nėra paremti kokia nors nuoseklia emancipacinės politikos teorija – baigtinė liberali, marksistinė arba socialdemokratinė pozicija šiuo klausimu tebekuriama. Jie aptinkami visuose politinės erdvės kampuose ir skiriasi priklausomai nuo rašančiosios ideologinių pozicijų. O svarbiausia – visi jie vylingai žvelgia į ateitį, o ne į praeitį, nes apskritai diskusijos apie darbą iš namų ar darbą iš bet kur yra gan nesenos, tad aiškiems, priežastiniu ryšiu paremtiems teiginiams nukalti dar reikės atlikti daug tyrimų.

Kairėje esama ir balsų, griežtai prieštaraujančių[2] distopiniams nuotolinio darbo ekonomikos atspalviams – jie pabrėžia, kad tokia ekonomika vestų prie susvetimėjimo, laisvalaikio nunykimo, netvarkingo ir nesveiko gyvenimo būdo suvešėjimo. Tarp tokių juodai baltų išankstinių nuostatų pravartu paklausti: kaip politinei kairei sukurti nuoseklią strategiją dėl darbo iš namų?

Darbas iš namų kapitalizme – darbuotojų reikalas

Jei mūsų sociologinėje vaizduotėje kapitalo-darbo jėgos prieštara nors kiek svarbi, tai ši dinamika ekonomikoje, paremtoje daugiausiai nuotoliniu darbu, tampa vienu pagrindinių klausimų. Kapitalizmui natūraliai būdingas sisteminis galios disbalansas vargu ar pasikeistų, išsprendus nuotolinio darbo klausimą, nes išnaudojimo santykis taip nenutrūktų[3] – jis persikeltų į pakeistinius kapitalistinius darbo jėgos sukuriamos vertės nusavinimo procesus.

Kai kapitalistai, dažniausiai remdamiesi pačių užsakytais tyrimais, teigia, kad dirbant iš namų darbuotojų produktyvumas bei kiti pelno rodikliai, pvz., pardavimų vertė, nekrenta, viskas aišku – nuotolinis darbas jiems patinka. Jų pozicija šiuo klausimu tampa daug įtartinesnė, kai išgaruoja užtikrintumas dėl produktyvumo ir pardavimų. Kadangi garsiausi verslo sektoriaus vardai pasisakė už darbą iš namų, kai kurie autoriai ėmėsi projektuoti, neva darbą iš namų pagrindiniai pasaulinės ekonomikos šulai apskritai vertina gerai arba labai gerai[4], vadinasi, jis tenkina kapitalistų interesus.

Tai – negatyvusis rėminimas, neva suprantantis, ką galvoja priešas; vis dėlto, nesiimant darbo santykių dialektikos ir pateikus vien kone tautologišką teiginį, kad kapitalistai nėra linkę atsisakyti savųjų interesų, sunku formuoti strateginę poziciją. Be to, reikia įvertinti ir entuziazmą, su kuriuo kapitalistai pasisako už ar prieš nuotolinį darbą. Visada būna nežinomų faktorių, klaidingų sprendimų arba nelauktų pasekmių, kurios stoja skersai kelio bet kuriam vien produktyvumo kilimu ar kritimu paremtam šaltakraujui racionalizmui; o tyrimai, teigiantys, kad visiems verslams be išimties nuotolinis darbas buvo kažkiek naudingas, kaip minėta, kol kas netoli pasistūmėję, jų išvados – netvirtos.

Be to, akivaizdu, kad smarkiai rizikuojama ir organizavimosi gebėjimais. Tarp atomizuotų darbuotojų, sėdinčių už ekranų, kurie dar juos ir stebi, socializacija ims dilti, negatyviai veikdama darbuotojų gebėjimus bendrauti ir susiorganizuoti, ir netgi dar anksčiau – jų gebėjimą susikurti klasiniu požiūriu sąmoningą poziciją. Kadangi viešoji ir profesionalioji socializacija jau atomizuota, tas pats nutiks ir su darbuotojų nepasitenkinimu.

Kolektyvinė darbuotojų patirtis veda prie supratimo, kad jie turi bendrus interesus ir idėjas, o darbuotojų atomizacija gali tik tolinti juos nuo komunitarinės dvasios. Kartu su šia problema ateina ir ribos tarp darbo, poilsio ir laisvalaikio išblukimas, o tai veikia jų sveikatą bei bendruomenes, galimai – ir psichosocialinius šiuolaikinės visuomenės pamatus.

Kita vertus, nors mobilus darbo režimas kenkia kolektyvinei profsąjungų judėjimo dvasiai bei gebėjimui susiorganizuoti ūkio šakoje arba darbovietėje, jis jo nesugriauna – nes bendra kova gali prasidėti ir klasinė sąmonė gali būti formuojama bet kokiomis sąlygomis. Kaip pademonstravo, pvz., sėkmingas kurjerių susiorganizavimas Graikijoje[5], „chaltūros“ ekonomika (gig economy) ir nuotolinis darbas nebūtinai yra kliūtys, kurių profsąjungiškas nusiteikimas negalėtų peržengti.

Tai didžiąja dalimi priklauso nuo galimybių ir apribojimų atitinkamose „chaltūros“ ekonomikose. Nors Graikijos kurjeriai ir išsikovojo nuolatinio darbo sutartis, kitose Europos šalyse, pvz., Kipre, šiuo metu labai sunku būtų tai pasiekti, nes didžioji dalis kurjerių yra migrantai su laikinais leidimais gyventi ir be jokio palaikymo iš profsąjungų. O Jungtinėje Karalystėje prireikė kelių teisinių ginčų, kuriuos laimėjo GMB profsąjunga, kad „Uber“ pripažintų šią profsąjungą ir imtų mokėti bent minimalią algą, apmokėtų atostogas ir darbuotojų pensijas.

Darbo jėgos sektoriai ir geografija

Kadangi skirtingų šalių politinės struktūros sąlygoja jų raidą, mums reikia sektorių analizių, kurios nustatytų, kokią kainą sumoka ir ką gauna darbuotojai, priklausomai nuo jų sektoriaus arba sektoriaus tipo. Išnaudojimas turi sektoriaus aspektą: jis kyla iš konkrečių sąlygų, kurios nekeičia paties fakto, bet daro įtaką konkrečioms galimybėms ir kliūtims kovoti prieš paminėtas problemas.

Esama sektorių, kuriuose egzistuojančių technologinių priemonių nepakanka arba ir negalėtų pakakti, turint omenyje, kokios darbo jėgos ten reikia, arba tiesiog dėl fizikos dėsnių. Pvz., sunkioji pramonė ir žemės ūkis, palyginus su paslaugų sektoriumi. Pvz., paslaugų industrijoje esančios prekyba, turizmas ir kirpyklos, palyginus su finansų sektoriumi. Pvz., antrinėje pramonėje, automatizuoti sektoriai, palyginus su neautomatizuotais, pvz., siuvinėjimo arba tam tikrų maisto produktų rinka. Pvz., ta pati pramonė globaliojoje Šiaurėje ir globaliuosiuose Pietuose.

Kitaip tariant, priklausomai nuo sluoksnio, kuriame dirbama, esama skirtingų faktorių dirbant iš namų. Vidurinė ir darbo klasės yra struktūriškai fragmentuotos, be kita ko ir todėl, kad galimybė dirbti iš namų joms reiškia gana skirtingus dalykus. Perskyros pagal pramonės rūšį ir sektorių tarp darbuotojų, kurie dirba namuose, ir tų, kurie dirba ne namuose, varijuoja priklausomai nuo profesijos. Kai kur profsąjungos stipresnės, kai kur nuotolinis darbas yra visiškai ne problema arba nauja problema, atsiradusi kartu su COVID-19 pandemija, arba buvo problema jau ilgą laiką. Vadinasi, reikia strategijos, kuri domėn priimtų darbo iš namų paplitimą, poveikį ir prigimtį tiek vietinėje, tiek pasaulinėje ekonomikoje.

Kalbant iš tam tikrų apibendrinančių pozicijų, diskusijos apie darbą iš namų iš tikrųjų yra apie kontorų darbuotojus ir visiškai nieko nesako apie gausybę sektorių, kurie realioje ekonomikoje yra gyvybiškai svarbūs, pvz., rūpyba, energetika, statyba bei logistika. Net ir per pandemiją kur kas mažiau darbo klasės darbuotojų dirbo iš namų[6], palyginus su vidurine klase ir kitais darbuotojais. Be to, turint omenyje, kad per pastaruosius pora dešimtmečių Rytų Azija vis sparčiau tapo pasaulinės pramonės gebėjimų ir veiklos tvirtove, diskusijos apie nuotolinį darbą pasirodo besančios vakarocentristinės.

Gausybėje pramonės sričių, ir ne tik globaliuosiuose Pietuose, darbo iš namų klausimas vos prisiliečia prie darbuotojų teisių klausimo, kadangi jis arba ne taip jau rūpi patiems darbuotojams, arba, geriausiu atveju, eina kartu su platesniais darbo jėgos lankstumo, priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, prekariškumo, susijusio arba nelygaus vystymosi, gerovės valstybės ir kitais klausimais. Geras to pavyzdys – jau tvarkingai susiklosčiusi darbuotojų paklausa „chaltūros“ ekonomikoje – čia jau kalbame apie teisę susipažinti su asmeniniais duomenimis, pvz., užmokesčiu ir darbo sąlygomis, ir palyginti juos su kolegų duomenimis, pasitelkiant teisinius ieškinius, telefono programėles ir duomenų saugyklas[7]. Kitas reikalavimas, kurį matome „chaltūros“ ekonomikoje (ir kurį neseniai pasiekė Graikijos kurjeriai), yra įdarbinimas, o ne individualios veiklos vykdytojo statusas[8], su kuriuo atėjo ir atstovavimo, kolektyvinių derybų, minimalios algos, atostoginių teisės bei atitinkamas mokesčių mokėtojo statusas.

Darbas iš namų kaip konkretus liaudies reikalavimas

Būtent todėl, kad darbas iš namų yra platesnių diskusijų apie darbą dalis, ir būtent todėl, kad jis atsiduria šioje kryžkelėje, kurioje priešinamasi bendram darbo namuose skatinimui, nes pastarasis dar labiau nužemina struktūrinę darbuotojų poziciją visuose sektoriuose ir pramonėse bei suskaldo organizuotą ir karingą darbo jėgą – būtent todėl reikia steigti bendrą frontą dėl nuotolinio darbo. Juk, galiausiai, šioje diskusijoje esama tam tikros neatidėliotinos realybės, „dabar ir čia“ aspekto.

Visų pirma, esama gausybės darbuotojų, kurie reikalauja daugiau darbotvarkių lankstumo. Gausybė žmonių mėgtų būti geografiškai lankstūs, likti ten, kur jiems patinka, mažiau važinėti, mažiau išleisti transportui, laisviau planuoti laiką su šeima. Šito nereiktų atmesti kaip „neteisingos savimonės“ – neva darbuotojai veikia prieš savo interesus. Joks strategijos kūrėjas negali legitimuoti liaudies poreikių – tik žmonių masė, kuri jais gyvena. Vadinasi, užuot dedukciškai sugalvodama, kas darbuotojams gerai arba blogai, kairė turi ginti darbą iš namų ten, kur darbuotojai jo reikalauja, bet taip pat ir iššukuoti tuos priespaudos ir galimybių pasirodymus skirtinguose socialiniuose ir profesiniuose sluoksniuose, kad suprastų, iš kur kyla pačių darbuotojų pageidavimai.

Antra, vis daugiau ir daugiau žmonių per pandemiją dirbo iš namų – kritinė darbininkų ir darbuotojų masė, kurie darbo metu veikė beveik visiškai nereguliuojamomis sąlygomis. Dažniausiai jiems buvo užkrauta ir atsakomybė parūpinti bei išlaikyti jų darbovietės išteklius ir infrastruktūrą. Nuotolinis darbas yra menkai reguliuojamas – tai labai primygtinai parodė darbinių užduočių vykdymas per pandemiją. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tik dešimt iš jos valstybių narių[9] yra ratifikavę jos 177-ąją Konvenciją (surašytą 1996 m.), kuri pateikia taisyklių rinkinį, kaip dirbti iš namų – nors ir, minėdama tik darbuotojų, kurie dirba iš namų, lygybę su kitais darbuotojais, ši konvencija yra kapitalui palankiausia darbuotojų teisių gynimo forma.

Efektyviausias reguliacinis radikalų atsakas į nuotolinio darbo klausimą turėtų būti atidi peržiūra, kaip šioje naujoje situacijoje pasireiškia ir kokias pasekmes turi darbo jėgos išnaudojimas, ir kaip darbuotojai gali jį sustabdyti. Taigi, pamatinis klausimas yra: kokios yra formos, kuriomis naudodamasis, iki šiol neaiškus išnaudojimas, būdingas kapitalistiniam darbo santykiui, persikels iš biuro į namus; kokiomis formomis – tomis pačiomis ar skirtingomis – jis pasirodys?

Atsivėrė politinis frontas darbo jėgos ir kapitalo santykiuose, tad, jei norime judėti pirmyn, turime energingai siekti šiam laikui aktualių tikslų: tartis su profesinėmis sąjungomis ir įtraukti jas į teisės aktų dėl darbo iš namų ir nuotolinio darbo priėmimą; praplėsti teisinę per nuotolį dirbančių darbuotojų apsaugą; išnaikinti kapitalui naudingas teisines anomalijas sutartyse tarp darbuotojų ir darbdavių; remti „teisę atsijungti“[10]; pasiekti, kad rašytinės sutartys būtų normalu, ir reikalauti kolektyvinių sutarčių; siekti prieigos prie socialinės apsaugos; užtikrinti teisę į darbo dienos lankstumą nuotoliniame darbe ir ne tik; apriboti įmonių, kurios specializuojasi telekonferencijose, galimybes į savo produktus įtraukti papildomas sąlygas. Iš šio ilgo sąrašo jau aiškiai matyti, kad iš dalies priežastis, kodėl viršininkai pelnosi iš darbuotojų, kurie dirba iš namų, yra būtent bet kokio reguliavimo nebuvimas.

Galiausiai, gamybos perkėlimo į darbą iš namų ir nuotolinį darbą paradigma galėtų sutarti ir su neplėtros (degrowth) strategija, jei daugiau gamybos namie reikštų daugiau bendro laisvo laiko ir kurtų aplinkosaugai draugiškesnę ekonomiką, palyginus su dabartiniu neoliberaliu kontekstu. Vis dėlto, kaip minėta, nuotolinio darbo aplinkosaugiškumas nėra savaime suprantamas, jis privalo būti dalis integruotų ekologinių planų, kurie labai rimtai domėn priimtų visą socioekonominį spektrą. Jei norime, kad darbas iš namų užimtų atitinkamą vietą organizuotos darbo jėgos reikalavimuose ir veiksmuose, ekologiška darbo iš namų ekonomika turi domėn priimti visas jau egzistuojančias skirtybes tarp pasaulio darbininkų.

Pabaigai
Buvimas už ir prieš perėjimą prie darbo iš namų nėra griežta binarinė prieštara – ji dialektiška, tad radikali „taip arba ne“ prieiga prie nuotolinio darbo yra tiesiog neveiksni. Reikia žvelgti į nuotolinį darbą skirtingose pramonėse, sektoriuose ir rinkose, kad darbuotojai, kuriems jis naudingas, kurie jam priešinasi, kurie nori hibridinio darbo modelio, kurie patiria šalutinius jo poveikius arba kurie apskritai dėl jo netenka darbo – kad jie visi galėtų suformuluoti reikalavimus ir juos įgyvendinti. Taip pat reikia ir darbo „aplinkosaugizacijos“; t. y., išsiaiškinti, kuriuose pokyčiuose slypi ekologinis potencialas ir kaip jį būtų galima pasitelkti darbo santykių plotmėje; ir, žinoma, nustatyti jo ribas ir kliūtis jam, domėn priimant visus įprastus, atsirandančius ir alternatyvius socialinės raidos modelius.

Vertė Tomas Marcinkevičius ir Denisas Kolomyckis

[1] Emma Haslett, 2021. „The inconvenient truth is that working from home can make parents better employees“, The New Statesman, žiūrėta: 2022 gegužės 27 d.

[2] Luke Savage, 2020. „Working from Home Post-Coronavirus Will Give Bosses Greater Control of Workers’ Lives“, Jacobin, žiūrėta: 2022 gegužės 27 d.

[3] Laurence Miall, 2021. „Remote Work Won’t End Exploitation“, Jacobin, žiūrėta: 2022 gegužės 27 d.

[4] Luke Savage, 2020.

[5] „Greece: labour dispute win for delivery workers“, Eurotopics, žiūrėta: 2022 gegužės 27 d.

[6] „A flexible working future? TUC demand flexible working rights“, iHASCO, žiūrėta: 2022 gegužės 27 d.

[7] Laurie Clarke, 2021. „Data is the next frontier in the fight for gig workers’ rights“, Tech Monitor, žiūrėta: 2022 gegužės 28 d.

[8] Morag Ofili, 2021. „The U.K. Uber Decision and the Gig Economy Worker“, Bloomberg, žiūrėta: 2022 gegužės 28 d.

[9] „Homeworkers need to be better protected, says the ILO“, International Labour Organisation, žiūrėta 2022 gegužės 28 d.

[10] „’If you switch off, people think you’re lazy’: demands grow for a right to disconnect from work“, Guardian, žiūrėta 2022 gegužės 28 d.