Maišau gipsą su vandeniu. Sukamaisiais rankos judesiais dvi skirtingas medžiagas jungiu į vieną tįsią masę. Mėgaujuosi pilka konsistencija, ieškau tobulo balanso tarp kietumo ir skystumo. Esu dirbusi su gipsu anksčiau, tačiau to „anksčiau“ nepakako, kad numatyčiau staigią maišymo proceso baigtį. Prieš beriant miltelius į dubenį dar konsultavausi su tėčiu, kuris mane įspėjo: „Gipsas stingsta labai greitai“, bet kad taip staiga, tarsi iš pasalų – nenumaniau. Vos spėju rankomis sustumti masę į vieną gumulą ir sukaišioti į jį kitus, papildomus objektus. Žvelgiu į objektą ir mąstau: „Kitaip atrodyti jis ir negalėjo – grubus, be aiškios formos, paženklintas dar kiek drėgnais pirštų įspaudais.“ Trijuose jo šonuose kyšo į gipsinę masę sustumti santechniniai atributai – alkūnės, vamzdeliai, kranelis – visi jie simbolizuoja takumą, praeinamumą. Atsukusi kranelį, tikėtumeisi tekančio vandens. Tačiau sustingusios gipsinės masės korpusas, į kurį jie sumauti, diktuoja visai ką kita – uždarumą ir stagnaciją. Šis objektas – tai mano trauminių patirčių visuma. Dydžiu – panešti galima, bet laisvai judėti – sunkiau. Bet judu, dar ir dėliodama choreografinius brėžinius būsimam performansui.

Tikriausiai ne kas kitas, o būtent šios patirtys mane ir atvedė į meno kūrybą, nors pažvelgti į jas iš arčiau, tiriamuoju žvilgsniu, sąmoningai nusprendžiau tik 2018 m. vidurvasarį, pabuvojusi Niujorke, „The Watermill Center“, įkurtame avangardinio teatro režisieriaus Roberto Wilsono. Kartu su kitais menininkais išgyventas neapsakomas bendrumo jausmas vasaros programos pabaigoje atvėrė ir didžiulę išsiskyrimo žaizdą, kuri vėliau, ačiū kūrybos dievams, peraugo į ilgalaikę meninę kolaboraciją su šiame centre sutikta graikų kilmės menininke ir muzikante Anna Papathanasiou. Atsispirdamos nuo ką tik įvykusio išsiskyrimo, o taip pat ir fundamentalios bei pačios pirminės trauminės patirties, kurią išgyvena kiekvienas individas – atsiskyrimo nuo motinos įsčių, mes vieneriems metams susaistėme viena kitą virtualaus audiovizualinio dienoraščio ryšiais. Nenorėdamos dar kartą nutraukti kažko, kas palaiko gyvybę – kūrybinę gyvastį, mes siekėme sukurti nematerialią erdvę, kurioje kiekvieną vakarą susitiktume perduoti „vaizdų, tekstų, garsų ir judesio dozę“, surinktą per dieną.

Šis pasižadėjimas ir lojalumas viena kitai bei kūrybiniam procesui mus atvedė į Venecijos bienalę, kur per Lietuvos Pelkių pavilijono (The Swamp Pavilion) uždarymą  pristatėme pirmą fizinį šio ilgalaikio projekto performansą „Empatiškas kūnas“. Analizuodamos savo traumines patirtis, „atsidūrėme pelkėje“, kuri, neatitikdama žmogaus suformuoto gamtos grožio standarto, nepriskirta nei upėms, nei ežerams, ilgą laiką buvo naikinama, sausinama ir verčiama agronomijos produktu. Tačiau būtent ji yra viena pagrindinių gamtos ekosistemų, reguliuojančių klimato kaitos poveikį mūsų planetai. Tais 2018-aisiais, „įnėrus į pelkę“, įvyko stipri patyriminė transformacija, kurią tuo metu dar ne visai aiškiai suvokėme, tačiau, toliau plėtodamos savo projektą, ieškojome sąsajų tarp trauminių patirčių ir tarpusavio bendrystės siekio.

Bendraudamos virtualiai ir susitikdamos fizinėse pasirodymų erdvėse, metų trukmės kolaboracijos ciklą užbaigėme dvyliktojoje Kauno bienalėje „Po išvykimo | Prieš atvykstant“, kur mūsų bendras, „empatiškas kūnas“, atsispirdamas nuo asmeninių patirčių, šįkart atsigręžė į kolektyvinę trauminę Kauno miesto istoriją ir patirtį. Per tris mėnesius trukusią bienalę ant veidrodinės platformos įrėžėme šių patirčių fragmentus, kviesdamos prisijungti ir miesto gyventojus bei svečius. Užaugusi Kaune, visuomet turėjau sudėtingą ryšį su gimtuoju miestu. Iki tol, vaikiškai priekaištaudama jam už nepakankamą kosmopolitiškumą, uždarumą, pilkumą, nuosekliai ir empatiškai peržvelgusi jo traumuojančią istoriją, veidrodiniame patirčių žemėlapyje pamačiau jo atspindį – save.

Metai, dedikuoti trauminių patirčių apmąstymams, vieną po kito kėlė klausimus, kuriuos kartais norėdavau nustumti tolyn, susidomėti patrauklesniais, „ryškiau žibančiais“ žmogaus ir jį supančios aplinkos elementais, tačiau, netoli pabėgusi, vėl grįždavau ir apkabindavau savo negrubų gipsinį objektą. Ieškodami atsakymų, dar pabūsime šiek tiek kartu.

—

Graikų kilmės terminas „trauma“, kaip išorinių veiksmų sukeltas fizinis sužalojimas, pirmą kartą paminėtas XVII a. pabaigoje, tačiau įvardyti traumą psichologiniu aspektu prireikė dar dviejų šimtų metų. Nepaisant to, jog mokslinis susidomėjimas psichologinėmis traumomis per pastaruosius 150 metų nuolatos augo, tinkamai neišgyventos trauminės patirtys vis dar daro milžinišką įtaką daugybės žmonių gyvenimams, nesuvokiant ar vengiant suvokti, jog dažnai nepakenčiamai dabarčiai, kurioje gyvenama, įtaką daro būtent  žalojantys praeities įvykiai. Priešingai nei fizinė trauma, psichologinė trauma nėra matoma išorėje, todėl turi tendenciją pasislėpti giluminiuose žmogaus sluoksniuose, vis iš naujo užklupdama ir primindama apie save netikėčiausiose situacijose bei iššaukdama nepageidaujamas reakcijas, kurios trukdo gyventi dabartyje, džiaugtis pilnaverčiais socialiniais ryšiais, būti savo gyvenimo ir veiksmų šeimininkais. „Po traumos į pasaulį reaguojama su kitokia nervų sistema. Išgyvenęs traumą žmogus daugiausiai energijos skiria vidiniam chaosui slopinti, sumokėdamas už tai savo spontaniško gyvenimo kainą.“[1]

Kodėl vieni žmonės patiria mažesnes, o kiti itin sunkias, likimus iš esmės transformuojančias traumas, sudėtinga atsakyti, tačiau svarbu suprasti, jog traumos yra neatsiejamos žmogaus gyvenimo palydovės. Suvokiant traumų neišvengiamumą ir fatališkumą, svarbiausiu dalyku tampa tinkamas šių patirčių integravimas į tolesnį žmogaus gyvenimą. To nepadarę žmonės lieka įstrigę prisiminimuose, praranda gebėjimus priimti naujus potyrius ir nebežino, kaip būti dabartyje. Tyrinėdamas savo pacientus, neurologijos ir psichiatrijos pradininkas Pierre’as Janetas pradėjo vartoti „disociacijos“ terminą, norėdamas paaiškinti ir apibūdinti atskilusius ir atmintyje likusius traumos pėdsakus bei jų izoliaciją. „Disociacija neleidžia integruoti traumos į nuolat kintančias autobiografinės atminties talpyklas, taip iš esmės sukurdama dvigubos atminties sistemą.“[2] Pasak Janeto, normali atmintis sudėtingu asociacijos procesu sujungia kiekvieno potyrio elementus į nenutrūkstantį nuosavos patirties tinklą, kuriame kiekvienas elementas daro įtaką daugeliui kitų elementų, o trauminių patirčių neintegravusių žmonių pojūčiai, mintys ir emocijos yra saugomi atskirai, tapę sustingusiais, sunkiai pakeliamais fragmentais. Negalėdami integruoti atskilusių savo atminties skeveldrų, žmonės kenčia nuo atsiminimų, praranda savęs suvokimą ir išgyvena depersonalizaciją.

Psichoterapeutė, meno terapeutė Esthera Dreifuss-Kattan savo knygoje Menas ir gedėjimas. Kūrybiškumo vaidmuo gydant traumą ir netektį (Art and Mourning. The role of creativity in healing trauma and loss) tyrinėja traumos, gedėjimo ir kūrybiškumo tarpusavio ryšį, analizuodama XX a. menininkų ir mąstytojų gyvenimus bei kūrybinę veiklą. Vienas iš jos apžvelgiamų pavyzdžių – belgų siurealistas René Magritte’as. Analizuodama jo trauminę paauglystės patirtį, ji įžvelgia pastarosios pasekmes ir integracijos galimybes menininko darbuose. René, augęs kartu su dviem jaunesniais broliais, tėvo buvo įpareigotas saugoti motiną nuo galimos savižudybės. Ilgai depresija sirgusi René motina, šeimos tėvo nutarimu, naktimis dažniausiai miegodavo viename iš savo sūnų kambarių, kad pastarieji galėtų „viena akimi ją stebėti“ ir saugoti. Deja, vienas rytas tapo lemtingas ir atsikėlę berniukai jos neberado. Moteris po kelių dienų išniro netoliese esančios upės paviršiuje, naktiniais marškiniais uždengtu veidu.

Atskaitos tašku laikydama ankstyvą René traumą, knygos autorė stebi ir daro galimas sąsajas su menininko darbuose atsikartojančiu įvairiais objektais uždengto veido motyvu, kuris ryškiausiai atsiskleidžia viename žymiausių jo darbų Meilužiai (Les Amants), taip pat pastebėdama atsikartojantį juodos skrybėlės motyvą, kuris, nepaisant vyravusios mados tendencijų, tiesiogiai nurodo į motinos profesiją – skrybėlių siuvėją. Atsikartojantys ir nuolatos apie save primenantys objektai šiuo atveju gali būti suvokiami kaip atskilę nuo bendros atminties elementai – disociacija. Nepaisant to, jog René Magritte’as priklausė siurrealizmo srovei, kuriai didelę įtaką darė psichoanalizės teorijos, menininkas savo pasisakymuose vengė bet kokių psichologiniu aspektu peršamų interpretacijų, neigė sapnų įtaką savo kūrybai ir savo kūrinius vadino realistiškais. Tačiau jo bendrakeleiviai ir artimieji menininko būseną neretai apibūdindavo kaip esančią tarp sapnų ir prabudimo, o jo darbų siužetus ir stilistiką – kaip įšalusius laike. Nors René Magritte’as purtėsi psichologinių ir simbolinių etikečių, klijuojamų prie jo darbų, juose galima pajusti tiek trauminės patirties neigimą, tiek ir bandymą ją integruoti. Sakydamas, jog jį įkvepia ne psichologinis ir sapnų pasaulis, o priešingai, aplinkinis ir realus pasaulis, visgi savo darbuose jis kaip tik ir kergia du šių pasaulių polius, bandydamas suvesti juos į vieną visumą.

Menininkai visais laikais buvo „trauminių patirčių vertėjai“, vedami sąmoningai suvokiamo ar intuityvaus siekio į dienos šviesą iškelti savo asmenines ir kolektyvines traumines patirtis ir neretai taip išvystydami savitą stilistinį braižą ir siužetiškumą. Vieni ryškiausių XX a. pavyzdžių – Louise Bourgeois, Jajoi Kusama, Alberto Giacometti, Frida Kahlo ir, be abejo, daugelis kitų. Asmeninės ir ypač kolektyvinės trauminės patirties peržiūros jau kuris laikas egzistuoja ir šiuolaikinio meno kontekste. Kaip tik toks yra šį spalį vykęs rumunų menininkės Alexandros Pirici choreografinis projektas Pulsas, skirtas „įgyvinti“ skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno paminklą nacizmo aukoms atminti Kauno IX forte. Kartu su kuratoriumi Valentinu Klimašausku menininkė netiesiogiai pakvietė žmones dar kartą peržiūrėti skaudžios istorijos atmintį. Vijoklinė gija, įkūnyta penkiasdešimties atlikėjų, iš lėto vijosi iš visų pusių apgaubdama monumentalų, žmogaus žiaurumą ir kartu trapumą menantį paminklą. Lėtai, įkūnydami įsišaknijantį ir vertikaliai bei horizontaliai besikerojantį augalo motyvą, atlikėjai kūrė nenutrūkstamą, pulsuojantį bendrumą, kuris trauminių patirčių akivaizdoje, priešingai – trūkinėja, ardosi, kuria atskirtį ir susvetimėjimą tarp tautų ir asmeninių ryšių. Gydant traumines patirtis, psichoterapijoje vartojamas terminas „buvimas ant vienos bangos“, kuris reiškia sinchronizavimąsi su kitais bei aplinka ir gali būti patiriamas įvairiais būdais, pasitelkiant regėjimą, klausą, lytėjimą, „buvimą ant vienos bangos“ su savimi, kitais ir atskilusiais trauminės atminties prisiminimais.

Gydančią bendrumo jėgą, išreikštą muzika ir ritmais, aprašo psichoterapeutas Besselis Van der Kolkas, pasakodamas apie savo patirtį dirbant Tiesos ir susitaikymo komisijoje Pietų Afrikoje. Dalyvaudamas išžaginimo aukų grupės sesijoje, girdintis kažkur netoliese švilpiančioms kulkoms ir jaučiantis ašarinių dujų kvapui, psichoterapeutas lengvai atpažino trauminių patirčių pasekmes: moterys sėdėjo susigūžusios, liūdnos ir sustingusios. Tačiau bejėgiškumo jausmas po truputį ėmė trauktis vienai iš moterų pradėjus niūniuoti melodiją bei linguoti pirmyn ir atgal. Po truputį išryškėjęs ritmas pakvietė prisijungti ir kitas moteris, ir po kelių akimirkų visa grupė dainavo, judėjo ir galiausiai sukilo šokiui. Vėliau kiti jo pacientai pasakojo apie daugybę kitų būdų, kaip „pagauti vieną bangą“, pradedant choriniu dainavimu ir šokio praktikomis, baigiant sportiniais žaidimais ir kamerinės muzikos orkestrais. Bendruomeniškumo jausmas, kuris skatina kūnu išreikšti emocijas, padeda trauminei patirčiai iš atskirties peraugti į sinchronizuotą visumą ir generuoti kūrybišką, vitališką energiją.

Stebint sudėtingus praeities įvykius, net ir nutolusius laike, galima nesunkiai atsekti ir paaiškinti tam tikrus, vienai ar kitai kartai būdingus elgesio šablonus. Kaip rodo moksliniai tyrimai, bet kuri individuali trauminė patirtis nėra visiškai individuali, o tik bendra išorinių faktorių, susiformavusių per laiką ir daugelio kartų koegzistavimą pasaulyje, pasekmė. Išjungdamos vidinį kompasą ir pavogdamos vaizduotę, traumos užblokuoja galimybę sukurti ką nors geresnio savo asmeniniame ir visos bendruomenės gyvenime. Psichoterapeutas Elvinas Semradas teigė, jog didžiausias kančių šaltinis yra melas, kurį įsikalbame nenorėdami peržvelgti skausmingos istorijos. Jis ragino būti sąžiningiems sau patiems dėl kiekvieno savo patirties aspekto, sakydamas, jog žmonės niekada netaps geresni, jeigu nežinos to, ką žino, ir nejus to, ką jaučia.

Lįsti į ištremtus prisiminimus gali būti be galo skausminga, tačiau būtent ten dažniausiai slypi žaismingoji ir kūrybiškoji asmenybės dalis, kuri dėl savo jautrumo ir pažeidžiamumo tampa žalojančių patirčių taikiniu. Psichologė ir poetė Marion Woodman rašė: „Šešėlis gali slėpti geriausia, ko gyvenime nepatyrėme. Lįskite į rūsį, lipkite į pastogę, rauskitės atliekų dėžėje. Raskite ten aukso. Suraskite gyvūną, kuriam nedavė maisto ir vandens. Tai jūs! Pamirštas, ištremtas gyvūnas, trokštantis dėmesio – tai jūsų paties dalis.“[3] Landžiojant po praeities kampelius, rūsius ir pusrūsius, svarbu apsiginkluoti kantrybe, gebėti ramiai sukinėtis šalia savo minčių, jausmų ir emocijų, rasti laiko atsikvėpti ir, jei įmanoma, pasimėgauti šiuo mikrochirurginiu procesu, kuris laikui bėgant į dienos šviesą iškels taip trokštamus atsakymus, atvers kelią į ten, kur slypi smalsi ir nesugadinta savastis, bei pažadins vaizduotę naujoms tarpusavio koegzistavimo galimybėms.

Inga Galinytė yra tarpdisciplininio ir performanso meno kūrėja, tyrinėjanti trauminių patirčių, empatijos ir vaizduotės sąsajas.

„Tiriamosios temos ir kūrybinio proceso dokumentacija“ (foto: Paulina Stasiūnaitė). Likusios – iš performanso 12-ojoje Kauno bienalėje, kuris taip pat glaudžiai siejamas su straipsnyje analizuojamu teminiu lauku.

„Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“. Inga Galinytė ir Anna Papathanasiou (foto: Eglė Jasiukaitytė, dronas: Eimantas Tamonis).

[1] Bessel Van Der Kolk, M.D. 2020. Kūnas mena viską. Kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas. Vertė Diana Urbonė. Vilnius: Liūtai ne avys, 95 psl.

[2] Ibid., 290 psl.

[3] Ibid., 365 psl.