Pandemijos ir karantino metu žemės ūkio sektoriuje įdarbinami sezoniniai migrantai tapo bene pačiu mobiliausiu Europos darbo klasių segmentu[1]. Kai dalis dirbančiųjų – dažniausiai vidurinei klasei priklausančių žmonių – galėjo saugiai dirbti nekeldami kojos iš namų, gana nedidelė darbo jėgos dalis gūžėsi autobusų stočių ir oro uostų salėse bei kirto uždarytas žemyno sienas. Taip ji ženkliai mažino galimo ekonominio nuopuolio ir krizės amplitudę. Nepaisant šių, kai kurių komentatorių vertinimu, „herojiškų“ pastangų, pastarojo laikmečio situacija tik dar kartą priminė apie giliai įtvirtintas sezoninio darbo realijas – besaikį agrokapitalo apetitą iš darbuotojų sunkti pridedamąją vertę, priešinti darbo klasės segmentus tarpusavyje, aršias gyvenimo laikinoje emigracijoje sąlygas, o kartu ir dažnai analitinių radarų paraštėse atsiduriančias sezoninės darbo jėgos kovas prieš išnaudojimą.

Žemiau esančius paragrafus noriu padalinti į keturias dalis. Atsispirsiu nuo trumpos panoraminės apžvalgos apie darbo sąlygas Vokietijos ir Jungtinės Karalystės (JK) žemės ūkio sektoriuose per pandemiją. Pasidairę po šiuos du išnaudojimo muziejus, galėsime išskirti ir tris problematiškus naratyvus apie sezoninę darbo jėgą, kurie šiandien dažnai figūruoja žiniasklaidoje ir kai kuriuose kairiųjų ratuose. Galiausiai aptarsiu sezoninio darbo migrantų kovas prieš išnaudojimą ir trumpai užsiminsiu apie ateities perspektyvas.

Darbuotojų liudijimai iš Vokietijos ir Jungtinės Karalystės

2020-ųjų pavasarį Europos Sąjungai (ES) uždarius vidines ir išorines sienas, labai greitai tapo aišku, kokia svarbi maisto saugumui ir tarptautinėms tiekimo grandinėms yra kasmet migruojančių rytų europiečių darbo jėga. Įvedus karantiną, žemės ūkio kompanijos susidūrė su problema: nuimti vasarinio ir rudeninio derliaus bus tiesiog neįmanoma, kitaip tariant, vaisiai ir daržovės liks nesurinkti ir tiesiog supus, jei ženkliai sumažės darbo rankų skaičius. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse sparčiai tuštėjančios parduotuvių lentynos, kurias galime paaiškinti vidurinių klasių besaikiu ir panikos įkvėptu produktų kaupimu, tik dar pablogino situaciją. Tad žemės ūkio kompanijos arba agrokapitalas apskritai buvo priverstas importuoti sezoninius migrantus pandeminės situacijos akivaizdoje. Pastarieji buvo transportuojami į vakarinę kontinento dalį užsakomaisiais lėktuvų reisais. Kai ši darbo klasės dalis tapo mobiliausiu Europos gyventojų segmentu apskritai, žiniasklaidai teko atkreipti dėmesį į tematikas, susijusias su darbuotojų apgyvendinimu ankštuose būstuose, mirtimis darbe ir migrantų nepasitenkinimu darbo sąlygomis. Susiklosčiusią situaciją galima iliustruoti glaustai apžvelgiant sektorines darbo aplinkas Vokietijoje ir JK.

Pradedant Vokietija, vertėtų akcentuoti, kad šios šalies žemės ūkio sektorius yra paremtas sezonine darbo jėga. Kasmet trumpalaikių darbo vietų skaičius čia išauga iki maždaug 300 000. Tad nenuostabu, jog praėjusių metų pavasarį vyriausybės bandymas užverti sienas sezoninei darbo jėgai agrokapitalo atstovų buvo sutiktas ypač priešiškai. Nors vyriausybės inicijuota programa „Das Land hilft“ („Šalis padeda“), mėginanti žemės ūkio sektoriuje laikinai įdarbinti šalyje esančius savanorius, sulaukė maždaug 42 000 paraiškų, tokiais skaičiais toli gražu nebuvo patenkinta šalies ūkininkų asociacija. Jos prezidentas Joachimas Rukwiedas anuomet teigė[2], kad sektoriuje veikiančios firmos tiesiog negali rizikuoti įdarbindamos šalyje reziduojančius pabėgėlius arba per pandemiją atleistus darbininkus. Šie neva neturėjo reikiamų įgūdžių, kuriuos buvo įgavę kasmet į šalį atvykstantys rumunai, bulgarai, lenkai, vengrai ir kiti rytų europiečiai. Tokia retorika, žinoma, įdomi tuo, kad labai greitai išsklaido dešiniųjų dažnai kartojamą teiginį, kad sezoniniai darbo migrantai yra žemų įgūdžių darbo jėgos segmentas.

Jau 2020-ųjų balandžio pradžioje Vokietija atvėrė sienas išskirtinai sezoniniams darbo migrantams iš Rytų Europos. Per ateinančius du mėnesius nemažiau nei 80 000 darbininkų buvo importuoti į šalį, teigiant, kad skrydžiuose bus užtikrintas saugus atstumas (lėktuvuose paliekant tuščių vietų), atidi sveikatos patikra, o atvykėliai praeis vadinamąjį „kvaziizoliacijos“ procesą. Ši sąvoka nurodė į tai, kad darbuotojai, gyvenantys atskiruose karavanuose, laukuose dirbs su kolegomis iš tos pačios gyvenamosios vietos. Rasti pavyzdžių, atskleidžiančių, kad darbdavių deklaracijos ženkliai skyrėsi nuo realybės, nėra sudėtingas uždavinys.

Vokietijos ir Europos žiniasklaidos dėmesys į sezoninių migrantų išnaudojimą nukrypo po to, kai balandį buvo registruota darbuotojo iš Rumunijos mirtis vos po dviejų dienų nuo atvykimo į fermą, esančią Vokietijos pietvakarių mieste Bad Krocingene. Paaiškėjo, kad 57-erių metų migranto mirties priežastis buvo koronavirusas, kuriuo darbuotojas galimai užsikrėtė likus kelioms dienoms iki skrydžio. Kaip vėliau liudijo vienas iš mirusio darbuotojo kolegų, dirbančių toje pačioje fermoje, darbo sąlygos ženkliai skyrėsi nuo tų, kurios buvo aprašytos darbo skelbimuose. Kalbos apie darbo saugą per pandemiją buvo tiesiog laužtos iš piršto. Iliustruojant galima paminėti, kad į Vokietiją atskridusius migrantus žemės ūkio firmos į fermas veždavo autobusais grupėmis po 40 arba net 70 žmonių. Darbe migrantai turėjo dirbti nesilaikydami jokio saugaus atstumo. Reguliariai keisti veido kaukių jie taip pat negalėdavo, kadangi naujos buvo išduodamos tik naujos darbo savaitės pradžioje, po vieną kiekvienam. Neturėtų stebinti ir tai, kad darbuotojų skundai nebuvo išklausomi. Įėjimai į fermos administracijos pastatą buvo saugomi apsaugos darbuotojų. Pastarieji įtikinėdavo darbininkus nesiskųsti atvykus policijai ar inspektoriams.

Čia verta pridėti du papildomus aspektus. Pirma, sanitarinės sąlygos toli gražu nebuvo toleruotinos – migrantams iš Rytų Europos Vokietijos ūkiuose stigdavo muilo, jie buvo priversti dalintis dušu su devyniais žmonėmis bei gyventi viename karavane po penkis. Tualetai netgi neturėjo užrakto ir turėjo būti valomi pačių migrantų. Atsisakius, valymo paslaugų kaina buvo išskaičiuojama iš atlyginimo. Antra, sezoninių darbo migrantų išnaudojimo mastai Vokietijos žemės ūkio sektoriuje buvo nepaprastai dideli. Liudijimai atskleidžia, kad per karantiną į šalį atvykę rytų europiečiai turėjo įdarbinančioms kompanijoms mokėti užstatą (apie 100 eurų), kad jos garantuotų darbo vietos saugumą. Jie taip pat padengė savo pačių skrydžių išlaidas. Tais atvejais, kai užmokestis nebuvo sumokamas iškart, jis vėliau buvo išskaičiuojamas iš uždarbio. Paminėtina ir tai, kad sezoniniai migrantai Vokietijoje iki šiol neturi prieigos prie platesnio sveikatos draudimo, kol šalyje neišdirba bent 115 dienų. Jie taip pat negali palikti darbo vietos ir grįžti atgal į savo šalis, jei tampa nepatenkinti darbo sąlygomis. Taip yra dėl to, kad atgaliniai skrydžiai yra neretai koordinuojami fermų atstovų. 

Kalbant apie situaciją JK, ji, žinoma, savita tuo, kad šalies pasitraukimas iš ES bei konservatorių vyriausybės vykdoma migracijos politika tik dar labiau prastina sezoninių migrantų padėtį. Iliustruojant tą kintančią situaciją, vertėtų kalbėti apie vadinamąją sezoninių darbuotojų pilotinę schemą (Seasonal Workers‘ Pilot Scheme), arba naują vizų režimą, kuris buvo atnaujintas po 2016 m. referendumo. Pastaroji schema skirta sezoninių migrantų įdarbinimui išskirtinai šalies žemės ūkio sektoriuje. Nuo 2019-ųjų iki 2020-ųjų šios programos dėka buvo išduota apie 9 000 trumpalaikių vizų. Daugiausiai jų gavo sezoniniai migrantai iš Ukrainos (87 proc.), antroje vietoje rikiavosi baltarusiai[3]. Nuo šių metų pradžios ši schema siekia įdarbinti jau 30 000 sezoninių migrantų. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į du pastebėjimus. Viena vertus, JK žemės ūkio sektoriuje matomas tam tikras migrantų darbuotojų kompozicijos kismas. Didžioji jų dalis ateityje, tikėtina, bus sudaryta iš tų pačių tautybių darbuotojų, kurie šiandien naudojami lopant darbo rinkos spragas Lenkijoje, Lietuvoje ar Estijoje, kitaip tariant, ukrainiečių ir baltarusių. Sezoninio darbo žemės ūkyje ieškantys lietuviai, lenkai ar bulgarai (kitaip tariant, rytų europiečiai iš ES erdvės) nuo šių metų pradžios yra priversti naudotis vyriausybės koordinuojama schema, jeigu jie neturi nuolatinio gyventojo Jungtinėje Karalystėje statuso (settled status). Kita vertus, nauja ir padidinta kvota migrantams toli gražu nesprendžia darbo jėgos trūkumo problemos, kuri išryškėjo per pandemiją. 30 000 vietų – skirtų atvykstantiems sezoniniams darbuotojams – siekianti kvota yra daugiau negu perpus mažesnė, nei reikiamos sezoninės darbo jėgos žemės ūkyje skaičius, siekiantis maždaug 70 000 darbuotojų. Čia galime kelti klausimą, ar vyriausybės įsitikinimas, kad daugiau nei pusė sezoninės darbo jėgos aptariamame sektoriuje bus įdarbinta iš JK gyvenančios darbo klasės gretų, yra realistiškas. Trumpas atsakymas – veikiausiai ne. Ilgesnis turėtų aprėpti ir teiginius apie tai, kad šis pesimizmas neturi nieko bendro su dažnai linksniuojamu britų darbo klasės tingumu ar tariamu negebėjimu dirbti žemės ūkio darbus[4].

Visgi, nenukrypdami nuo temos, pabandykime nuodugniau panagrinėti tą sezoninių darbuotojų pilotinę schemą. Vienas iš į akis krentančių pokyčių yra tai, kad į šalį atvykstantys darbuotojai iš Rytų Europos, neturintys nuolatinio gyventojo statuso, nuo šių metų pradžios nebegali įsidarbinti antrame darbe arba likti šalyje ilgesniam laikui. Jie taip pat nebeturi galimybės į šalį atsivežti savo šeimos narių arba gauti prieigą prie socialinių garantijų tinklo. Be to, naujasis įdarbinimo režimas yra paremtas despotiškais išnaudojimo mastais, kurie šiandien pasiekiami kombinuojant nefiksuoto darbo laiko sutartis su atlygiu už atliktą darbą (kitaip tariant, akordinį užmokestį), o ne valandinį atlyginimą. Kaip tai veikia praktikoje?

Iškart pridera pažymėti, kad JK žemės ūkio sektoriuje veikiančios įdarbinimo agentūros, kurioms ir yra pavesta koordinuoti mano aptariamą pilotinę schemą, teisiškai negali įdarbinti migrantų pagal nefiksuotas darbo sutartis. Kaip ir galima nuspėti, situacija yra kiek kitokia.

Prieš kurį laiką atliktas nevyriausybinės organizacijos FLEX tyrimas[5] parodė, kad migrantai iš Rytų Europos nuo 2020-ųjų kovo iki 2021-ųjų vasario susidūrė su iki šiol nematytomis išnaudojimo situacijomis. Jei pasiremtume „Castleton Fruit“ fermos, esančios netoli Dandi (Škotija) miesto, pavyzdžiu, galėtume iliustruoti, kaip mano ką tik paminėta nefiksuotų sutarčių ir akordinio užmokesčio kombinacija atsiskleidžia kasdienio sezoninių migrantų darbo kontekste. Negaudami jokių garantuotų galimybių užsidirbti, per karantiną į Škotiją atvykę migrantai šioje fermoje gavo užmokestį tik už surinktą vaisių kiekį per valandą. Tie, kurių darbo našumas atsiliko nuo reikalaujamos normos, kasdien buvo siunčiami atgal į karavanus, taip apribojant ne tik jų galimybę užsidirbti, bet ir sumokėti savaitinę nuomą už gyvenamąją vietą. Tad nemaža dalis migrantų šioje fermoje buvo priversti tiesiog pirkti jau surinktų vaisių dėžes iš sparčiausiai dirbančių kolegų – vien tam, kad galėtų išlikti laukuose visą dieną. Ši kasdieninio veikimo praktika yra neblogas pavyzdys, kaip agrokapitalas geba visiškai besaikiškai disciplinuoti pigią migrantų darbo jėgą naujo vizų režimo kontekste.

Sezoninių darbuotojų schema išskirtina ir tuo, kad ji išsklaido liberalų dažnai kartojamą mitą apie laisvai samdomą darbą (akcentuotinas žodis čia yra „laisvai“). Praktiškai visi migrantai, įdarbinami per šią schemą, neturi galimybės keisti darbo vietos, kitaip tariant, persikelti į kitą fermą. Minėto FLEX tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma Škotijoje dirbančių migrantų ne tik buvo nepatenkinti darbo sąlygomis, bet ir, reaguodami į jas, bandė keisti darbdavį. Nors įdarbinimo agentūros ir fermos suteikė informacijos apie tai, kaip tai būtų galima padaryti, nė vienas prašymas nebuvo patenkintas. Net kai darbuotojai patys aplankydavo netoli esančias fermas ir ten rasdavo laisvų darbo vietų, jų pirminis darbdavys nepatenkindavo perkėlimo prašymo. Paprastai darbuotojams buvo teigiama, kad perkėlimas į kitą fermą nėra įmanomas dėl darbo jėgos stygiaus. Tad nereikėtų stebėtis, kad dėl naujojo įdarbinimo režimo JK sezoniniai migrantai šiandien vis rečiau gali užsidirbti bent kiek oresniam pragyvenimui. Nemaža dalis jų patiria materialinius nuostolius išvykę uždarbiauti svetur ir greitai atsiduria skolų spąstuose. Bandydami surinkti lėšas grįžimui namo, jie būna priversti skolintis tiek iš greitųjų kreditų sektoriaus Rytų Europoje, tiek iš juodosios rinkos atstovų.

Trys problemiškos analizės prizmės

Ką tik glaustai aptarti išnaudojimo mechanizmai Europos žemės ūkio sektoriuje žiniasklaidoje, kairiųjų aktyvistų ratuose ir akademinėse diskusijose davė peno trims, mano galva, problemiškoms interpretacijoms. Pirmoji sugretina migrantų išnaudojimą išskirtinai su Vakarų vyriausybių veiksmais ir taip ženkliai sumenkina problemos kompleksiškumą. Antroji žvelgia į darbo santykius per modernios vergovės prizmę ir kapitalistinius santykius analizuoja gana paviršutiniškai. Trečioji sukuria tam tikrą protestuojančių ir pasyvių tautų ar regionų hierarchiją, ištrindama arba nuvertindama pasipriešinimo išnaudojimui pavyzdžius. Pamėginsiu labai greitai šias pozicijas pristatyti ir aptarti.

Vakarai kaip vienintelis subjektas išnaudojimo grandinėje

Kai kurių Vakarų kairiųjų gretose per pastaruosius mėnesius tapo populiaru atkartoti seną teiginį, kad tarptautinis darbo jėgos išnaudojimas (įskaitant migrantus iš Rytų Europos) yra paremtas išskirtinai imperialistine Vakarų vyriausybių ir firmų politika. Šie argumentai išplaukia iš priklausomumo teorijos (dependency theory) ir 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje populiarių diskusijų apie marksistinę tarptautinės migracijos teoriją. Vienas iš tos diskusijos dalyvių, graikų marksistas Marios Nikolinakos teigė[6], kad vadinamosios migrantus siunčiančių šalių vyriausybės – tuometinės Pietų Europos vyriausybės – buvo suinteresuotos darbo jėgos emigracija. Ji padėjo eksportuoti socialines įtampas, atsirandančias dėl mažo užimtumo ir galinčias sukelti nepasitenkinimą, protestus ar vyriausybių griūtis. Tad, persikėlę į Vakarų Europą ir imperialistinius centrus, emigrantai iš pietinės kontinento dalies susipažindavo su parlamentine sistema, priimdavo smulkiosios buržuazijos gyvenimo būdą, tapdavo vartotojiškais ir kartu vis apolitiškesniais. Šia prasme jų grįžimas namo veikė kaip tam tikra pacifikacija, žvelgiant iš valdančiosios klasės perspektyvos. Migrantus į Vakarus siunčiančios šalys šioje schemoje galėjo pasidžiaugti tik iš Vakarų atgal siunčiamais pinigais (perlaidomis). Visgi, buvo teigiama, kad galiausiai tos lėšos prisidėjo prie vartojimo prekių importo į Pietų Europą iš Vakarų ir taip įtvirtino pietinės Europos periferines pozicijas globalioje politinėje ekonomijoje bei vietines oligarchines struktūras.

Nors iš dalies tokia analizės prizmė gana naudinga ir šiandien, jos aklas pritaikymas būtų klaidingas. Viena vertus, aš abejočiau teiginiu, kad emigracija būtinai skatina mobilios darbo jėgos depolitizaciją. Tyrimai Estijoje[7] rodo, kad socialdemokratiško Šiaurės šalių modelio (pozityvus požiūris į profsąjungas, progresyvias mokesčių sistemas, socialines garantijas ir saugą darbo vietoje) principai Estijoje populiarinami būtent per sugrįžtamosios migracijos mechanizmą. Kita vertus, Vakarų tapatinimas su vieninteliu išnaudojimo autoriumi yra trumparegiškas. Priešingai nei Vakarų kairiesiems, „Lūžio“ skaitytojų ratui veikiausiai užtenka tik paminėti, jog būtent Rytų Europos dešiniosios vyriausybės ir verslo asociacijos labai aktyviai prisidėjo ir prisideda prie bandymų importuoti kuo didesnes migrantų darbuotojų armijas iš Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ir kitų posovietinės erdvės šalių. Ne paslaptis, kad sezoninė darbo jėga į Rytų Europą atvyksta iš tokių šalių kaip Vietnamas, Turkija, Nepalas ar Kinija. Net ir per pandemiją tos pačios Rytų Europos dešiniosios vyriausybės aktyviai ieškojo sezoninių darbo migrantų iš tolimesnių šio regiono periferijų. O Ukrainos Užsienio reikalų ministerija dar praėjusiais metais skelbė, kad sumokės už savo piliečių skrydžių į Lenkiją išlaidas.

Čia dar galima trumpai papasakoti apie situaciją Lietuvoje. Nenuostabu, kad kasmet mažėjant sezoniniam darbui įsidarbinusių tautiečių skaičiui, šį pavasarį pasirodė ne vienas pranešimas apie Lietuvos ūkininkų vis aktyvesnius svarstymus remtis sezonine darbo jėga ne tik iš Lenkijos, bet ir iš vadinamųjų trečiųjų šalių. Remiantis vėliausia statistika, lyginant su 2018 m., 2019-aisiais buvo išduota 2,5 karto daugiau leidimų užsienio valstybių piliečiams dirbti sezoninį darbą Lietuvoje – iš viso 723 leidimai, iš jų 138 žemės ūkio sektoriuje. Daugiausiai leidimų dirbti buvo išduota Ukrainos piliečiams, kurie sudarė 75 proc. visų išduotų leidimų, Baltarusijos piliečiams – 11 proc., Moldovos Respublikos piliečiams – 4 proc., Uzbekistano piliečiams – 3 proc. Tikėtina, kad sezoninių darbuotojų iš užsienio skaičius ateinančiais metais tik augs. Tad, reziumuojant pirmąją problemišką požiūrio į sezoninę migraciją prizmę, būtų klaidinga teigti, jog už migrantų išnaudojimą yra atskaitingos išskirtinai Vakarų vyriausybės ir kompanijos.

Modernios vergovės sąvoka

Galbūt kiek kontroversiškesnis gali pasirodyti teiginys, jog sezoninių darbo migrantų išnaudojimas neturėtų būti tapatinamas su modernios vergovės sąvoka. Pastaroji jau spėjo išpopuliarėti ir Lietuvoje – būtent tada, kai pavasarį prasidėjo diskusija apie tolimųjų reisų vairuotojus. Šį terminą linksniavo tiek Laisvės televizija, tiek ir kiti dešiniųjų pažiūrų komentatoriai, pvz., Skirmantas Malinauskas. Platesne prasme po šia sąvoka atgulė ir išnaudojimo istorijos, kurias aptiktume Europos viešnamiuose, nagų salonuose, automobilių plovyklose ir kitur. „Priverstinio“ (o ne laisvai samdomo) darbo ir vergovės (o ne kapitalizmo) terminologiją šiandien rasime tiek Tarptautinės darbo organizacijos tyrimuose, tiek ir filantropų, milijardierių ar dešiniųjų politikų pasisakymuose. 

Nė kiek nenuvertindamas neoliberalizmo pasiekimų – darbo santykių prekariškumo, padidintų išnaudojimo mastų, kuriamų paskatų prekybai žmonėmis ar profesinių sąjungų anksčiau užimtų pozicijų sumenkinimo – laikyčiausi pozicijos, kad šiandien gyvename ne modernioje vergovėje, o kapitalizme. Mano galva, dauguma bandymų kalbėti apie išnaudojimo formas per modernios vergovės prizmę rizikuoja sukurti įspūdį, kad kiekviena ir kiekvienas, dirbantis priverstinį (ar prievarta gristą) darbą, automatiškai tampa vergu, o ne išnaudojamu, atlygį gaunančiu darbuotoju. Tai padėtų išsklaidyti ir kapitalistų bei kai kurių kairiųjų mitologiją, teigiančią, kad kapitalistiniai socialiniai santykiai yra grįsti abipusiu kontraktu, kuriame prievarta, smurtas ir jėgos disbalansas neva neegzistuoja. Dar daugiau, modernios vergovės diskursas pavojingas ir nenaudingas dėl to, kad sudaro įspūdį apie neva iš niekur atsiradusias, trumpalaikes ar atsitiktines išnaudojimo situacijas, tapatinamas su amoraliomis, senovėje egzistavusiomis ir iš principo nekapitalistinėmis problemomis. Tos problemos, kaip pažymi konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, gali būti išspręstos keliais paprastais politiniais žingsniais – pvz., geresniu neetiškų darbdavių reguliavimu. Bet tokios deklaracijos visiškai neatsižvelgia į faktą, kad priverstinis darbas arba beribis darbo jėgos disciplinavimas yra kapitalizmo duona ir sviestas. Būtent tos neva senoviškos (vergovinės ar kvazifeodalinės) išnaudojimo formos yra tik skirtingi būdai, kuriais kapitalas įdarbina, išnaudoja ir kontroliuoja darbo jėgą šiandien. Šia prasme mums, kaip kairiesiems, reikalingas kiek nuodugnesnis darbo santykių kapitalizme supratimas ir analizė.

Rytų europiečiai kaip pasyvios išnaudojimo aukos

Trečioji formuluotė, kurią aptiksime tiek per pandemiją, tiek ir anksčiau parašytose analizėse, byloja apie tai, kad Rytų Europos darbo jėga yra ne kas kita, o pasyvi išnaudojimo auka. Tokį diskursą buvo galima nesudėtingai identifikuoti per 2008-ųjų ekonominę krizę, kai (dažnai) Vakarų komentatoriai buvo nustebę protestų stygiumi priešinantis taupymo politikai visame regione ir ypač Baltijos šalyse. Kai kurie progresyvūs komentatoriai Baltijos šalis netgi linksniavo kaip pasyvius politinius vienetaus, stokojančius protestų kultūros ir apgyvendintus piliečių, neva negebančių ginti savo interesų[8]. Po Europos Sąjungos plėtros į Rytų Europą buvo linksniuojama panaši aksioma – kad mobilizuoti migrantų darbo jėgą iš Rytų Europos kovai prieš kapitalą Vakaruose yra beprasmiška dėl tradicijų stokos ir sektorių, kuriose ji dirba. Tokius teiginius aš vadinu „susitaikėliškumo teze“, kuri skamba gana įtikinančiai teorijoje, bet ne praktikoje. Dar daugiau, ta tezė veda prie tam tikros hierarchinės piramidės konstravimo tautiškumo principu. Piramidės viršuje atsiduria tos tautos, kurios, neva turi tam tikrą polinkį protestams ir pasipriešinimui, sakykime, argentiniečiai, graikai ar prancūzai. Piramidės apačioje rastume Rytų Europos darbuotojus, negebančius pasipriešinti darbdaviams ir apatiškus profsąjungų veiklai.

Tokia retorinė gimnastika, žinoma, yra ypač problemiška ir netiksli. Ją kritikuoti galime atpasakodami pamirštas protestų ir streikų istorijas pokomunistinio perėjimo laikotarpiu (ar net sovietmečiu). Lygiai taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į rytų europiečių patirtis buriantis į profsąjungas emigracijoje. Egzistuoja vienas labai įdomus ir gana senas tyrimas[9], atliktas Didžiosios Britanijos profsąjungų kongreso dar 2007-aisiais. Jame apklausti lenkų ir lietuvių darbuotojai, persikėlę į Britaniją po Rytų Europos šalių įstojimo į ES. Priešingai nei teigtų mano minėta retorika, dauguma apklaustųjų buvo suinteresuoti įstoti į profsąjungas. Tie, kurie teigė, kad profsąjungų veikla jų nedomina, dažniausiai išskyrė nario mokestį, informacijos trūkumą ir rezidavimo šalyje trukmę. Visgi, tik 10 proc. apklaustųjų nurodė, kad profsąjungų veikla jų nedomina dėl ideologinių priežasčių arba dėl negatyvios praktikos, susijusios su profsąjungomis.

Na o pasitelkdami kiek naujesnius pavyzdžius, galime minėti ir migrantų iš Rytų Europos įsitraukimą į profsąjungų veiklą bei dalyvavimą streikuose. Kalbant apie profsąjungas, gera to iliustracija yra Kepėjų, maisto ir giminingų darbuotojų sąjunga (Bakers, Food and Allied Workers Union), veikianti vidurinėje Anglijoje. Rytų europiečiai sudaro šeštadalį šios aktyvios profsąjungos narių. Lenkai užima didžiausią proporciją, bet čia aptiksime ir lietuvių, latvių bei rumunų. Bendrai rytų europiečių skaičiuojama apie 1000. Panašias istorijas apie sėkmingą rytų europiečių įsitraukimą į profsąjungų veiklą būtų galima atpasakoti ir Olandijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos ar Suomijos kontekstuose, ypač statybų sektoriuje. Kalbant apie streikus, turėtume paminėti rytų europiečių dalyvavimą valytojų, apsaugos ir virtuvės darbuotojų streike Londono ligoninėse 2017-ųjų liepą. Aktyvaus įsitraukimo pavyzdžiu galima laikyti ir rytų Londone (Dagenhame), „Tesco“ sandėlyje vykusį streiką dėl algų didinimo 2018-ųjų gegužę. Didelė streike dalyvavusių darbuotojų dalis buvo būtent iš Rytų Europos. Ten būtų buvę galima išgirsti daug žodžio „streiklaužys“ vertimų į Rytų Europos kalbas, nes, kaip teigiama, rytų europiečiai bene aktyviausiai įsitraukė į streiką ir agitaciją už jo palaikymą.

Kovos prieš išnaudojimą

Bet grįžkime prie žemės ūkio sektoriaus ir migrantų padėties per pandemiją. Aišku, reikia pripažinti, kad laikino darbo pobūdis, darbo jėgos koncentracija smulkesnėse firmose, kalbos barjerai ir dažna darbuotojų kaita stipriai apsunkina pasipriešinimo išnaudojimui galimybes. Jungtinėje Karalystėje ypač mažesnės ir nepriklausomos profsąjungos, tokios kaip Suvienytieji pasaulio balsai (The United Voices of the World, UVW) ir Nepriklausomi Didžiosios Britanijos darbuotojai (The Indepenent Workers of Great Britain, IWGB), jau kurį laiką mėgina mobilizuoti prekariškai įdarbintą migrantų darbo jėgą įvairiuose sektoriuose. Nuo pandemijos pradžios ir didžiausia JK profsąjunga „Unite“ vis dažniau atkreipia dėmesį į darbo saugos reguliavimą žemės ūkio sektoriuje. Imta garsiai kalbėti apie būtinybę sekti įdarbinimo praktikas ir atlygio išmokėjimus tarp sektoriuje veikiančių firmų. Škotijoje mano minėta nevyriausybinė organizacija FLEX taip pat vykdo svarbią veiklą. Praėjusiais metais ji publikavo gidą, skirtą sezoniniams darbo migrantams aptariamame sektoriuje. Išverstas į bulgarų, rumunų, ukrainiečių ir rusų kalbas, šis leidinys suteikia informaciją apie darbdavio teisinius įsipareigojimus – atlyginimų, viršvalandžių, atostogų ir išmokų klausimais. Jis taip pat suteikia informacijos, kur kreiptis susirgus ar ieškant teisinės pagalbos ginčuose.

Dar daugiau ir priešingai, nei bylotų mitas apie pasyvią migrantų darbo jėgą iš Rytų Europos, praėjusių metų gegužė tapo tik dar vienu įrodymu, kad pasipriešinimas išnaudojimui gali būti sėkmingas net ir kebliausiomis sąlygomis. Smidrų ir braškių fermoje Bornheime, Vokietijoje, daugiau nei 200 darbuotojų iš Rumunijos pradėjo streiko kampaniją, atsisakydami vykti į laukus. Taip jie protestavo prieš žemus ir dažnai neišmokamus atlyginimus. Kai juos įdarbinusi kompanija paskelbė bankrotą, darbuotojai rizikavo apskritai negauti algų už mėnesio darbą. Bet, sulaukę palaikymo iš anarchosindikalistinės Laisvųjų darbuotojų (Freie ArbeirterInnen) profsąjungos, darbuotojai sugebėjo laimėti. Jie ne tik atsikovojo dalį neišmokėtų atlyginimų, bet ir išvengė realios galimybės būti išmestiems tiesiog į gatvę. Pastaroji profsąjunga padėjo streiko dalyviams gauti naujus darbus arba grįžti atgal į Rumuniją.

Vos po dviejų savaičių žemės ūkio sektoriaus darbuotojai pradėjo streiko akciją pietų Italijoje, Fodžos mieste. Tarp jų buvo migrantų ne tik iš Afrikos, bet ir iš Rytų Europos. Streiko priežastis – per pandemiją vyriausybė suteikė galimybę darbuotojams be dokumentų atnaujinti vizas, jei jos baigėsi po 2019 m. spalio 31 d. Visgi, toks manevras, išreiškiantis stambiųjų agrokompanijų, o ne darbuotojų interesus, buvo sutiktas priešiškai jau vien dėl to, kad nustatyta data reiškė, kad dauguma sektoriaus darbuotojų vizų prasitęsti negalėjo. Tad gegužės 21-ąją protestuojantys darbuotojai surengė eiseną link Fodžos savivaldybės ir jos atstovams įteikė vaisių ir daržovių dėžes. Streiką palaikanti Žemės ūkio darbuotojų profsąjunga (Unione Sindacale di Base Lavoro Agricolo) ragino italus nepirkti daržovių ir vaisių. Šiais veiksmas siekta atkreipti dėmesį į tai, kad bandymas įteisinti dalies migrantų statusus per pandemiją tik atskleidė nematomos ir prekariškos migrantų darbo jėgos dydį šalyje. Abu aptarti pavydžiai tik dar kartą parodo, kad organizuotas pasipriešinimas išnaudojimui yra įmanomas net tuose kontekstuose, kur jo mažai kas tikėtųsi.

Ateities perspektyvos: gyventojų senėjimas ir darbo jėgos trūkumas

Vietoje bendresnių išvadų, pasidalinsiu keliais trumpais sakiniais apie ilgesnio laikotarpio perspektyvas, susijusias su sezonine darbo jėga ir migracija. Šių metų birželį tyrimų centras „Center for Global Development“ išleido studiją[10], kurios išvados nurodo, kad 2050-aisiais Europoje gyvens maždaug 95 milijonais mažiau darbuotojų nei 2015-aisiais. Toks senstančių visuomenių iššauktas darbo jėgos trūkumas, be abejo, turės įtakos ekonominio augimo spartai ir darbo našumui. Vargu ar problemą išspręs automatizacija, bandymai dar labiau prailginti pensinį amžių ar tam tikras veiklas ir paslaugas perkelti į Globalius Pietus. Veikiausiai rytinė žemyno dalis išliks darbo jėgos pasiūlos centru vakarinėms valstybėms. Be kita ko, tai gali reikšti, kad su didžiausiomis emigracijos ir visuomenių senėjimo iššauktomis problemomis darbo rinkose susidurs būtent mūsų regionas. Jau vien Jungtinių Tautų prognozės[11], kad dabartinėmis sąlygomis 2050-aisiais Lietuva praras 17 proc. gyventojų, lyginant su 2019 m., byloja apie siaubingą pokyčių eigą. Vienas iš sprendinių šiai krizei bus ne kas kita, o darbo jėgos imigracija iš Afrikos ir Artimųjų Rytų.

Tad šiandienos kontekste politinei kairei veikiausiai yra svarbu kalbėti apie tai, kad mūsų šalies ir visuomenės tvarumas per ateinančius dešimtmečius bus neatskiriamas nuo pabėgėlių ir migrantų integracijos, jų nuolatinio apsigyvenimo mūsų šalyje ir šių žmonių prisijungimo prie progresyvių politinių projektų. Nors šis argumentas gali būti sunkiai parduodamas platesnei visuomenei šiandien, ateityje, mano galva, jis taps vis opesniu ir labiau įtikinančiu.

[1] Šis tekstas yra redaguota pranešimo, skaityto festivalyje „Kombinatas“ (2021 m. rugpjūčio 12–15 d.) versija. Esu dėkingas renginio organizatorėms už kvietimą. Taip pat noriu padėkoti visiems festivalio dalyviams ir ypač toms, kurios aktyviai dalyvavo diskusijoje po pranešimo.

[2] Tobias Buck, Olaf Storbeck ir Judith Evans, 2020. „Germany lifts coronavirus ban on seasonal workers“. Financial Times, balandžio 2 d.

[3] Government of the United Kingdom, 2021. „Managed Migration Datasets“ https://www.gov.uk/government/statistical-data-sets/managed-migration-datasets, žiūrėta 2021 m. rugsėjo 17 d.

[4] Jokubas Salyga, 2020. „Why Migrant Farm Workers Are Living Four to a Caravan in a Time of Social Distancing“. Jacobin, gegužės 2 d. Žiūrėta 2021 m. rugsėjo 17 d.

[5] Focus on Labour Exploitation, 2021. Assessment of the risks of human trafficking for forced labour on the UK Seasonal Workers Pilot. London: Focus on Labour Exploitation.

[6] Marios Nikolinakos, 1975. „Notes towards a general theory of migration in late capitalism.“ Race & Class, Nr. 17/1, psl. 5-17.

[7] Markku Sippola, 2014. „Balancing between exit, voice, and loyalty.“ In Charles Woolfson ir Jeffrey Sommers (red.) The contradictions of austerity: The socio-economic costs of the neoliberal Baltic model, (118–137) London: Routledge.

[8] Rainer Kattel ir Ringa Raudla, 2013. „The Baltic Republics and the crisis of 2008–2011“. Europe-Asia Studies, Nr. 65/3, psl. 426–449.

[9] Bridget Anderson, Nick Clark ir Violetta Parutis, 2007. New EU Members? Migrant Workers’ Challenges and Opportunities to UK Trades Unions: A Polish and Lithuanian Case Study. London: Trade Union Congress.

[10] Charles Kenny ir George Yang, 2021. „Can Africa Help Europe Avoid Its Looming Aging Crisis?“ Center for Global Development Working Paper 584. Žiūrėta 2020 m. rugsėjo 17 d.

[11] United Nations, 2019. World Population Prospects 2019: Data Booklet. New York: UN Department of Economic and Social Affairs. Žiūrėta 2020 m. rugsėjo 17 d.