Kęstučio Šapokos Pušis, kuri juokėsi (išleido „Kitos knygos“, 2018 m.) – turbūt pirmasis dėmesio vertas romanas apie paskutinį tragiškojo Europai šimtmečio dešimtmetį Lietuvoje. Tą posąjūdinį laikotarpį, kai bet kokia, nors ir paviršinė, tvarka ir visuomenės sankloda buvo sutraiškyta kaip padeginta karamelė ant crème brûlée. Romaną perskaičiau su didžiausiu malonumu ne todėl, kad jis būtų sukėlęs kokius nors romantizuotus prisiminimus. Kaip tik atvirkščiai, gyvas rašymo stilius ir nepagražintas to laikmečio žargonas leidžia tiesiog jusliškai prisiminti kaip mes, būdami paaugliai, slidinėjome ant molinio klampyno ir galėjome nuslysti į bet kurią pusę, tarytum kitomis akimis (per jau saugų atstumą) įvertinti, kokį achujeną laikotarpį išgyvenom. Jaunų žmonių gyvenimas tada prasidėjo, kaip buvo suprantama, visiška laisve, atseit nesant jokios klasinės visuomenės. Visi buvome laisvi tapti patriotais, bet vieni buvo „lochai iš Salamos, laužią umniką, tipo kažkokio tai buvusio vierchuškės ar tai sūnelis, ar tai anūkėlis“, o kiti svajojo kada nors gerai stroijkėse įsitaisyti. Tipo nuo gabumų viskas priklausė.

Dažnai nustebina jaunosios posąjūdinės kartos tikėjimas, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus pastangų. Tačiau ta karta išaugo dirbtinai romantizuotame pasakojime apie išsivadavimą iš sovietinės okupacijos, kai žmonės su kardeliais rankose dainomis atlaikė tankus. Iki šiol niekas nerašė apie gyvenimą benderiuose ekonominės blokados laikais, kai su kambariokėmis viena kitai plovėme galvas mažoje koridoriaus kriauklėje, pildamos karštą vandenį iš virdulio. Arba kai pankavimas apsirengus prikolnais rūbais iš skudurynų, itin tinkamais sėdėti apšnerkštose menininkų dirbtuvėse diskutuojant apie muziką ir literatūrą, buvo vienintelis kelias išlaikyti orumą.

Šapokos Pušis, kuri juokėsi Sąjūdžio laikų kartai suteikia kontūrus, štrichuoja pilką drastiškos kaitos periodo kasdienybę. Skaitytojas prisimena detales, kurias, kaip gėdingas, stengėmės užmiršti. Nes, kai prisimeni, pajunti vėl tą trapią nesaugumo, savivertės praradimo atsivėrusio globalaus pasaulio akivaizdoje gūdumą. Arba skaitydamas juokiesi: „Taip taip, taip viskas ir buvo…“ O naujajai posąjūdinei kartai pravartu paskaityti, kad pasikoreguotų realybės jausmą.

Knyga padalinta į tris dalis, pavadintas klasikinių rašytojų knygų pavadinimais. Tos dalys pradedamos citatomis iš pastarųjų kūrinių. Šapokos knygos skyriai yra tarytum antitezės pasirinktiems kūriniams, kurie, nors irgi aprašo sunkią dirbančių žmonių gyvenimo realybę, nėra pakankamai brutalūs ir groteskiški nusakyti tai, kas vyko pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Tai lyg dialogas su senesniąja karta, brėžusia mūsų kartai žmogaus proto ir kūrybingumo, dvasingumo viziją, kurią mes siekėme nešti, kliūdami už kasdien nuvertėjančių vagnorkių ir atsitrenkdami į privatizacijos sienas.

Šitas sovietmečio literatūros žmogaus dvasingumo, aukštų siekių iškėlimas pertvarkos krizės ištiktiems žmonėms sukėlė tapatybės krizes, iš kurių „nevykėlių“ („lūzerių“) dauguma brido ieškodama gyvenimo prasmės įvairiausių formų religiniame fanatizme, šarlatanizme ar net tinklinių laiškų siuntinėjime.

Savotiškam etnografiniam laikmečio tyrimui pasitarnauja transkribuotos TV laidos, kuriose kunigas Bronislovas Paltanavičius pasakoja apie savo susitikimus su ateiviais, bei aprašyti Kašpirovskio hipnotinio gydymo seansai, transliuoti per nacionalinę televiziją. Šapoka primena apie tuo metu masiškai populiarų pseudodvasingumą. Mistikos ilgėjimasis, tikėjimas alternatyviomis sektantinėmis religijomis, dvasinio „gydymo“ laidų (žiūrimų paraleliai su serialu „Vergė Izaura“) gausa ir populiarumas atskleidžia gilų visuomenės sukrėtimą ir traumavimą. Visa tai yra verta rimto sociologinio tyrimo. Istorinė patirtis rodo, kad ypatingi visuomenės sąmonės pakrikimai bei perversijos išryškėja gerokai prieš ypatingą politinę-socialinę visuomenės pertvarką. Sakyčiau, kad XX a. paskutiniojo dešimtmečio masinis polinkis į misticizmą, kaip realios ateities beviltiškumo pajautimas, paneigia visus šiandieninius kalbėjimus apie „sovietinio mentaliteto traumuotą mūsų visuomenę“ ir leidžia daryti prielaidas, kad būtent tas pereinamasis laikotarpis buvo labiausiai traumuojantis, o tų traumų pasekmės dar nėra pasireiškusios visa savo galia.

Mafijų razborkės su miestų centruose sprogdinamomis mašinomis, džinsų arba kedų pirkimas Gariūnuose, matuojantis stovint ant patižusio ledo padėto kartono, naujakų šventimas užmiesčio sodų nameliuose – jokios romantikos, tik nuoga realybė, kuri ir pušį prajuokintų.

Pušis, kuri juokėsi – tai ne tik iki ašarų juokinga knyga, papildanti skaitytojo organizmą vitaminu C. Tai ir knyga, pradėjusi užpildyti šiandieninės lietuvių literatūros, piešiančios socialinę realybę ir štrichuojančios mūsų visuomenės mentalinius pokyčius, tuštumą.