Mokyklos suole pirmą kartą iš esmės susiduriame su istorija – kaip mokslu, tapatybe, kolektyvine patirtimi. Tikslingai pamokose sudėlioti Lietuvos istorijos akcentai budina pasididžiavimo ir orumo jausmus, diegia vertybinį pagrindą, formuoja pilietinę savivoką. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros besitęsianti Lietuva, knygnešystė, nepriklausomybės kovos, partizaninis judėjimas – istoriniai momentai, kuriuos linksniuojame mokykloje ir prisimename už jos ribų. Ne paslaptis, kad bendra istorija yra vienas pagrindinių tautinės tapatybės statybinių blokų, leidžiantis tapatintis su bendruomene, simboliais, didingais naratyvais. Nepriklausomybės laikotarpis – netolima praeitis, vainikuojanti pilietinės savimonės statybų ir vadovėlių pabaigą – pažymimas keliomis datomis: 1990 m. kovo 11 d., 1991 m. sausio 13 d. ir 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. O tada, žinoma, gyveno ilgai ir laimingai.

Nenuostabu, kad posovietinis laikotarpis nenugulė knygose. Viena vertus, iškovota nepriklausomybė, „blogio imperijos“ nugalėjimas ir laimingas gyvenimas Europos Sąjungoje skamba kaip puiki pasakos pabaiga. Kita vertus, 10-ajame dešimtmetyje vykusios ekonominės, politinės ir sociokultūrinės permainos nelabai ėjo išvien su Lietuvoje propaguotu šuoliavimu link progreso^[1]. Laisvė susitapatino su laisva rinka, o vykstantys pokyčiai – su neišvengiamybe, tad bandymai tyrinėti 10-ąjį dešimtmetį, išeinantį už laisvės, nepriklausomybės ar demokratijos pergalės diskurso ribų, buvo greit nustumti į paraštes^[2]. Pavieniai akademikai, tyrinėdami šį laikotarpį, iššaukia postsovietmečio, postkomunizmo ar postsocializmo epitetus, bet šie žodžiai taip ir lieka tyrimų kontekste kaip duotybės, neišplaukiančios į platesnių diskusijų vandenis. Laikydamosi „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“ politikos, 10-ąjį dešimtmetį Lietuvoje štampuojame įvairiai ir be didelio disciplininio nuoseklumo.

Po Sovietų Sąjungos griūties vykusios permainos nėra unikaliai lietuviška patirtis: kitos Rytų ir Vidurio Europos valstybės išgyveno panašius pokyčius, kurie susilaukė istorikų, sociologų, antropologų bei politologų dėmesio. Tiesa, iš pradžių šis dėmesys atėjo iš išorės – regionas laikytas „natūraliu eksperimentu“ ir „socialine laboratorija“^[3], leidžiančiais iš arti susipažinti, kaip vyksta politekonominės transformacijos. Makropokyčiams apibūdinti pasitelkta tranzicijos sąvoka, už kurios slėpėsi determinizmo principais grįstas istorijos aiškinimas vystymosi bei modernizacijos teorijų kontekste. Kadangi sovietmečio santvarka suvokta kaip totalitarinė, tai jos griūtis taip pat turėjo būti totalinė, absoliuti ir negrįžtama, po kurios bet kas būtų buvę geriau. Palaidojus Sovietų Sąjungą, o kartu su ja ir pačią ideologiją, neoliberalizmas į Rytų Europą įslinko kaip duotybė, progreso viršūnė ir naujo pasaulio pažadas. Tranzicijos diskurse nebuvo vietos kritiškai refleksijai, kadangi pati tranzicija – iš planinės į rinkos ekonomiką – suvokta kaip natūralus, klausimų ar abejonių nekeliantis procesas. Rytų Europos neoliberalizacijos entuziastai tranzicijos laikotarpį įrėmino ekonominių pokyčių (privatizacijos, šoko terapijos, rinkos liberalizacijos bei demokratizacijos) kontekste, taip ne tik už borto palikdami sociokultūrinių permainų svarbą, bet ir atskirdami ekonominį pradą nuo kasdienių, kultūrinių bei socialinių patirčių. Būtent šių patirčių atliepimo stoką bandė užpildyti antropologai sociologai, pasitelkdami postsocializmo, o ne tranzicijos sąvoką kaip atskaitos tašką.

Postsocializmo studijose tyrinėjamos kasdienybės transformacijos, praktikos bei dilemos, stengiamasi atskleisti, kaip žmonės lokaliai bandė prisitaikyti, priešintis, neigti bei gyventi pagal besikeičiančias politekonomines sąlygas. Atskleisdami įtrūkius ir skirtingus progreso atspalvius, postsocializmo tyrėjai pateikė alternatyvą vienkryptės pažangos naratyvui. Užuot permainas suvokę kaip tranziciją iš vieno politekonominio modelio į kitą, postsocializmo tyrėjai į pokyčius žvelgė kaip į tam tikrą transformaciją, kuri ne nušlavė prieš tai vyravusią tvarką, o ją pertvarkė, transformavo. Demokratizacijos, liberalizacijos bei privatizacijos patirtys postsocialistinėse valstybėse privertė stabtelėti ir permąstyti iki tol savaime suprantamais laikytus procesus. Tiesa, postsocializmo sąvoka nesiekta tiksliai atliepti politinės ideologijos ar ekonominės santvarkos pokyčių po Sovietų Sąjungos griūties – pats terminas iš esmės yra naratyvinis, akademinis konstruktas, sugalvotas Vakarų tyrėjų ir vėliau perimtas akademikų iš paties regiono. Etnografiniuose pasakojimuose apie postsocializmą dėmesys kreipiamas į subjektyvias žmonių patirtis, o ne į detalią valdžios sistemų ar mokesčių politikos analizę. Etnografiniai postsocializmo tyrinėjimai akcentavo atminties, tapatybės, nostalgijos temas.

Postsocializmo konceptas, išpopuliarėjęs 10-ojo dešimtmečio pradžioje, turėjo tapti naudingu teoriniu bei praktiniu įrankiu, galinčiu papildyti postkolonijinę analizę savo kritišku žvilgsniu į dominuojančius neoliberalizmo diskursus^[4]. Vis dėlto konceptas neišvengė kritikos ne tik dėl savo išgalvotos natūros, bet ir dėl to, kad ne atėjo iš paties regiono, o buvo tarsi primestas iš šalies. Postsocializmo etiketė kai kurių laikyta netikslia, netgi pašaipia, žeidžiančia, klaidingai imponuojančia tikro socializmo egzistavimą buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Baimintasi, jog postsocializmo terminas gali tapti neoliberalios ateities diktatu, suponuojančiu, jog socializmo po postsocializmo būti nebegali. Postsocializmo etikete sovietinis marksizmas-leninizmas diskursyviai pristatomas kaip vienintelis ir žlugęs socializmas, taip užkertant kelią tyrinėti praeitį be normatyvinių vertinimų ir varžant socialistinės politikos perspektyvas ateityje. Čekų antropologas Peteris Skalnikas kritikavo postsocializmo sąvokos įsigalėjimą ir siūlė ją pakeisti postkomunizmo terminu, akcentuojančiu institucinius bei politinius pokyčius^[5], vėliau itin pamėgtu politologų ir lyginamosios politikos analitikų. Į postsocializmo studijas pradėta žvelgti kaip į vakarietišką per Šaltąjį karą išpopuliarėjusio sovietmečio tyrinėjimo tradicijų tęsinį. Tai, jog terminą gana plačiai perėmė ir tyrėjai iš paties regiono, buvo aiškinta per kultūrinės hegemonijos prizmę: politinė, ekonominė ir ideologinė Vakarų pergalė prieš buvusį Rytų bloką lėmė vakarietiškų naratyvų klestėjimą pasakojimuose apie tai, kas vyko po to^[6].

Kita vertus, dabartiniais neoliberalizmo laikais postsocializmo sąvoka gali atrodyti pernelyg ankšta, nebeatliepianti modernios, europietiškos savivokos. 10-ajame dešimtmetyjevykdytų politekonominių pokyčių pasekmės sąveikauja su vėliau vykusiais procesais bei reiškiniais (pvz., populizmu, europizacija, masine migracija, globalizacija), kuriems paaiškinti nebeužtenka postsocializmo paradigmos. Bandymais prišlieti postsocializmo studijas prie kitų tyrimų atšakų (pvz., sujungiant su neoliberalizmo studijomis) stengiamasi išsaugoti postsocialistinės teorijos svarbą, nors šios trūkumai su laiku tik ryškėja. Pasak tyrėjo Martino Müllerio, jau pats metas su postsocializmu atsisveikinti^[7], nors alternatyvios teorijos vietoje – vis dar tuštuma.

Nuo postsocializmo prie postsocialistinio žmogaus

Iečių laužymas dėl etiketės dešimtajam dešimtmečiui neapsiriboja akademine diskusija apie semantiką ar bandymais kuo tiksliau įvardinti tam tikrą laikotarpį tam tikroje objektyviai apibrėžiamoje erdvėje. Lietuvos kontekste postsocializmo sąvoka turi specifinių konotacijų ir neišvengiamai siejasi su kolektyvine atmintimi apie tai, kas buvo prieš, bei Lietuvos istorine, geografine ir politine savimone. Mūsuose postsocializmo, postkomunizmo ir postsovietmečio sąvokos persipina ir viena kitą užkloja tarsi savaime, apeliuodamos į tuos pačius kolektyvinius prisiminimus. Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste šie prisiminimai pabunda rekordine savanorių ir paramos gausa, griežčiausia sankcijų Rusijai politika Europoje bei lyderyste rusiškų dujų boikotavime. Individualus rūpestis ir greitas visuomenės susitelkimas aiškinami per sovietmečiu patirtų kolektyvinių traumų prizmę^[8]. Vakaruose Ingridos Šimonytės bei Gitano Nausėdos pareiškimas, kad „Ukraina kovoja už mus“^{[9] [10]} suprantamas kaip kova už liberalią demokratiją ir kitas abstrakčias vakarietiškas vertybes. O Lietuvoje šis šūkis priimamas tiesiogine prasme: Rusija kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai ir kitoms posovietinėms tautoms, kaip anksčiau Sovietų Sąjunga, o dar seniau – Rusijos imperija, tad Ukrainai atsilaikyti būtina. Šis suvokimas ne tik atliepia realiai egzistuojančias geopolitines grėsmes, bet ir apeliuoja į posovietinę tapatybę – tam tikrą tik Rytų ir Centrinės Europos gyventojams suprantamą asociacijų ir vertybių rinkinį bei atjautą kitoms tautoms, patyrusioms Rytų kaimynų agresiją. Šia tapatybe, su „likimo broliais“ vienijančia, o nuo kitų – tolinančia, grindžiama ir per naktį ant kulno apsisukusi pabėgėlių politika Lietuvoje.

Trims tūkstančiams iki šiol sulaikymo įstaigose įkalintų prieglobsčio ieškotojų iš Sirijos, Irako ir Afganistano dar neseniai buvo siūloma po 1000 eurų^[11], kad grįžtų, iš kur atėjo – kitaip tariant, ten, kur buvo pasiųstas rusų karinis laivas. O ukrainiečiams skubos tvarka patvirtintas specialus statusas, leidžiantis dirbti be vizos, skiriama įsikraustymo pašalpa, būsto nuomos lengvatos, vaikų priežiūros ir kita socialinė parama. Ką tik apie „tautinį atskiedimą“ skiedę populistai jau kurdina naujuosius pabėgėlius savo antruosiuose namuose ir dalinasi jų fotografijomis socialiniuose tinkluose, džiaugdamiesi, jog atvykėliai darbui neišrankūs – pasak Užimtumo tarnybos, „Ne vienas ukrainietis, savo šalyje dirbęs buhalteriu, čia įsidarbina valytoju“^[12]. Šis teiginys atskleidžia ir vieną iš įsivaizduojamų doro homo posovieticus bruožų – nuolatos, nepaisant psichikos sveikatos ar materialinių sąlygų, produktyviai dirbančio. Sovietmečio darbo išaukštinimo ir neoliberalaus darbo našumo sudievinimo sankirtoje gimstantis posovietinis produktyvizmas – tikėjimas, kad žmogaus prasmė ir vertė kyla iš darbo įnašo visuomenei^[13] – atsispindi ir retorikoje apie ankstesniuosius prieglobsčio ieškotojus kaip tingius resursų eikvotojus, kurie į Lietuvą atvyksta ne iš reikalo, o vedami ekonominių ambicijų, taip neva nenusipelnydami vietinių pagalbos ir pagarbos. Kadangi į ukrainiečius žvelgiama kaip į kultūriškai artimesnius, jų darbštumas bei nauda darbo rinkai nėra kvestionuojami. Šis žmonių skirstymas į ekonomiškai naudingus ir nenaudingus, nusipelniusius paramos ir nenusipelniusius, atsispindi ir socialinės paramos teikimo permainose Lietuvoje. Nuo 2022 m. gegužės bedarbio pašalpą praras „ilgalaikiai“ ir „objektyviai nepateisinami“ bedarbiai.^[14] Ekonomistas prof. Raimondas Kuodis, paklaustas, ar iš tiesų socialinės paramos nutraukimas paskatintų žmones dirbti, atšovė, jog tokiems neva tariamiems bedarbiams „trukdo sovietinis mentalitetas“, užgožiantis „moralinę žmogaus pareigą dirbti“^[15]. Nors būtent šiems asmenims socialinė valstybės parama labiausia reikalinga, jie atjautos ir pagalbos nėra užsitarnavę, todėl yra nelygiaverčiai homo sovieticai, buvusio pasaulio reliktai. Atrodo, Lietuvos bedarbiai turi daugiau bendro su pabėgėliais iš Artimųjų Rytų negu su savo tautiečių vidurine klase – abi grupės žmonių atmetamos iš lietuviškojo demos už menamą dykaduoniavimą.

Kitas gluminantis fenomenas karo Ukrainoje kontekste – atsinaujinęs sovietmečio paveldo naikinimo vajus. Dar Kultūros paveldo departamentui nenusprendus, kur čia paveldas, o kur, pasak Andriaus Tapino, „tiesiog griozdas“, viena statula Kaišiadoryse jau apipilta dažais, kita – Jurbarke apipiešta svastikomis^[16]. Vilniaus vicemeras Tomas Gulbinas savo ruožtu ragina mokyklas nelaukus tėvų konsultacijų susidoroti su priešo propagandą skleidžiančiais mokytojais, o Kauno savivaldybė, nepasitarusi su mokyklos bendruomene, užsimojo pervadinti Aleksandro Puškino gimnaziją, siekdami „pašalinti bet kokias sąsajas su sovietine ideologija, jos simbolika ar Rusija, tęsiančia karą Ukrainoje.“^[17] Lygybės ženklas tarp dabartinės Rusijos agresijos ir sovietinės ideologijos iliustruoja kolektyvinį nerimą dėl istorinių traumų pasikartojimo.

Sovietai mirė, tegyvuoja sovietai

Jacques’o Derridos užmegztą hauntologijos (hauntology) sąvoką primenanti arši desovietizacija nuo pat pirmųjų nepriklausomybės atgavimo dienų buvo vienas esminių Rytų ir Vidurio Europos vystymosi bruožų, pateisinantis radikalias privatizacijos reformas, siekusias išardyti sovietinę valdžią menantį viešajį sektorių. Manicheinis („jie blogi, mes geri“) santykis su istorine praeitimi puikiai iliustruojamas šia LRT straipsnio antrašte: „Nepriklausomybei – 30: šių dienų socialines problemas užprogramavo sovietinio mentaliteto liekanos“^[18]. Straipsnio pradžioje aiškiai įvardinamos Lietuvą alinančios problemos: auganti nelygybė, socialinės paramos skurstantiems ir žmonėms su negalia ardymas, smurtas artimoje aplinkoje. Užuot padariusi išvadą, jog daugelis šių visuomenės ydų galėtų būti tiesioginė radikalių neoliberalizmo reformų pasekmė ar perlenkta lazda dėl svaiginančio siekio suvakarėti, autorė beda pirštu į įprastą įtariamąjį – sovietinį mentalitetą, iš kapų verčiantį žmones smurtauti, skursti ir žudytis.  

Tokia yra archetipinė homo posovieticus pasaulėžiūra: viskas, kas yra blogai, yra blogai dėl sovietų, jei kažką ne sovietai padarė blogai, tai tik tam, kad atsikratytų sovietų, o jei sovietų nebėra – jie vis dar mūsų galvose. Posovietinis asmuo yra amžinai strigęs limbo būsenoje tarp istorijos baigties ir bedugnės, lyg animacinių filmukų veikėjas, iš inercijos nubėgęs nuo skardžio, bet dar besilaikantis ore, kadangi nenori pripažinti, kad po juo – krytis į skausmingą realybę ir nežinomybę. Donkichotiškas lietuvių kryžiaus žygis prieš simbolinio komunizmo baubus ir sovietinius zombius praktiškai iliustruoja postsocializmo paradigmos trūkumus. Anot regiono eksperčių Liviu Chelceos ir Oanos Druţos, perėjimas iš valstybinio socializmo į kapitalizmą jau seniai baigėsi, o „socializmas sugrįžta ne kaip institucinis, erdvinis ar psichologinis palikimas, o kaip šmėkla, kurios gyvybė palaikoma (jau praėjusio) postsocialistinio laikotarpio laimėtojų.“^[19] Savęs laikymas posovietine erdve veikia tarsi pasiteisinimas, kodėl tik vienas iš dešimties asmenų, gyvenančių postsocialistinėse šalyse, sėkmingai įgyvendino žadėtą kapitalizmo ir demokratijos svajonę^[20]. Vidinių socioekonominių prieštaravimų keliamas nepasitenkinimas nukreipiamas ne į klasinę savimonę, kuri keltų grėsmę laikotarpio laimėtojų pozicijai, o į desovietizacijos tapatybės politiką – juk daug saugiau ir įdomiau kovoti prieš fantazmines chimeras, o ne narplioti persipynusius politinius ir finansinius valdančiųjų interesus. Galbūt todėl tuo pačiu metu, kai Vilniaus apygardos teismas išteisino visus aštuonis „MG Baltic“ byloje už korupciją teisiamus kaltinamuosius^[21], Vilniaus apylinkės teismas toliau ieško būdų, kaip žūtbūt įteikti civilinio ieškinio dokumentus Michailui Gorbačiovui už Sausio 13-osios įvykius^[22].

Jorūnė Linkevičiūtė yra Oksfordo universiteto sociologijos magistro studijų absolventė, šiuo metu dirbanti Europos lyčių lygybės institute.

Rokas Keršys – viešosios politikos magistrantas Paryžiaus Sciences Po universitete, žmogaus teisių aktyvistas. Šiuo metu atlieka komunikacijos praktiką Europos Parlamento Biure Lietuvoje.

^[1] Užuot įsivaizdavus šuoliavimą link progreso, galbūt būtų tiksliau galvoti apie bloškimą, stūmimą link jo. Walteris Benjaminas Tezėse apie istorijos filosofiją (1940) apčiuopia aklo įtikėjimo progresu duobes ir prieštaras.

^[2] Vis dėlto, tai nereiškia, jog tokie tyrimai nevyksta. Vienas pavyzdžių – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įsikūręs (Po)sovietinės atminties studijų centras, renkantis amžininkų pasakojimus apie jų patirtis gyvenant vėlyvuoju sovietmečiu ir 10-ajame dešimtmetyje.

^[3] Johanna Bockman ir Gil Eyal, 2002. „Eastern Europe as a Laboratory for Economic Knowledge: The Transnational Roots of Neoliberalism“, American Journal of Sociology, Nr. 108(2), psl. 310-352.

^[4] Sharad Chari ir Katherine Verdery, 2009. „Thinking between the Posts: Postcolonialism, Postsocialism, and Ethnography after the Cold War“, Comparative Studies in Society and History, Nr. 51(1), psl. 6-34.

^[5] Petr Skalník, 2002. A Post-Communist Millennium: The Struggles for Sociocultural Anthropology in Central and Eastern Europe. Praha: Set Out.

^[6] Hana Červinková, 2021. „Postcolonialism, Postsocialism and the Anthropology of East-Central Europe“, Journal of Postcolonial Writing, Nr. 48(2), psl. 155-163.

^[7] Martin Müller, 2019. „Goodbye, Postsocialism!“, Europe-Asia Studies, Nr. 71, psl. 533-550.

^[8] Neringa Rekašiūtė, „Labai svarbu nepasiduoti bejėgystei.“, NARA, žiūrėta: kovo 24 d.

^[9] ELTA. „Nausėda NATO vadovams: Ukraina kovoja už mus ir mes privalome jai padėti“, DELFI, žiūrėta: 2022 m. balandžio 5 d.

^[10] ELTA. „Šimonytė: Ukraina kovoja už mus visus.“, DELFI, žiūrėta: 2022 m. balandžio 5 d.

^[11] LRT. „Grąžinama 1000 eurų išmoka savanoriškai išvykstantiems migrantams.“ LRT, žiūrėta: 2022 balandžio 2 d.  

^[12] Vyriausybė. „Socialinė parama ukrainiečiams“. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, žiūrėta: 2022 m. balandžio 3 d.

^[13] Gilles Ivaldi ir Oscar Mazzoleni, 2019. „Economic Populism and Producerism: European Right-Wing Populist Parties in a Transatlantic Perspective“, Populism, Nr. 2(1), psl. 1-28.

^[14] BNS. „Ilgalaikiai bedarbiai nuo gegužės sveikatą drausis patys.“ Verslo Žinios, žiūrėta: 2022 balandžio 10 d.

^[15] Aurimas Perednis, „Kuodis apie bedarbius: mums trukdo sovietinis mentalitetas – jeigu duoda, tai išgręžk viską“, DELFI, žiurėta: 2022 balandžio 21 d.

^[16] Domantė Platūkytė, „Ant paminklų sovietų kariams – svastika: akmeniniai simboliai tampa keršto objektu.“ LRT, žiūrėta: 2022 balandžio 7d.

^[17] Aida Murauskaitė, Valdemaras Šukšta. „Puškino vardas bus ištrintas iš Kauno gimnazijos pavadinimo, Vilniuje ši mintis – nesuprantama“, LRT, žiūrėta: 2022 balandžio 7d.

^[18] Joana Lapėnienė. „Nepriklausomybei – 30: šių dienų socialines problemas užprogramavo sovietinio mentaliteto liekanos“, LRT, žiūrėta: kovo 20 d.

^[19] Liviu Chelcea ir Oana Druţǎ, 2016. „Zombie socialism and the rise of neoliberalism in post-socialist Central and Eastern Europe“, Eurasian Geography and Economics, Nr. 57(4-5), psl. 521-544.

^[20] Branko Milanovic, 2014. „For Whom the Wall Fell? A Balance Sheet of the Transition to Capitalism.“ The Globalist, žiūrėta: 2022 balandžio 10 d. 

^[21] Modesta Gaučaitė-Znutienė, „Verdiktas „MG Baltic“ byloje: Kurlianskis, Masiulis ir kiti kaltinamieji – išteisinti.“ LRT, žiūrėta: 2022 balandžio 19 d.

^[22] Ingrida Steniulienė, „Teismas ieško būdų, kaip įteikti Gorbačiovui bylos dokumentus“, LRT, žiūrėta: 2022 balandžio 18 d.