Prieš kelerius metus Seimo TS-LKD frakcijos narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno tandemas pateikė įstatymo projektą, kuriuo draudžiama propaguoti komunizmą viešuosiuose objektuose. Politikai baiminosi, jog sovietmetį menantys objektai „skatina sovietinę nostalgiją“^[1]. 2018 m. Seimas priėmė Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis privaloma rusiškas laidas, ilgesnes nei pusantros valandos, dubliuoti lietuviškai. Pasak vieno iš šio projekto iniciatorių, rusiškos programos dažnai orientuotos į „sovietinės nostalgijos stiprinimą“^[2], tad turėtų būti akylai stebimos. „Samsono“ direktoriaus sprendimas iš apyvartos pašalinti „Tarybines“ dešreles buvo apibūdintas kaip pilietinė pareiga, suponuojant, kad tokių dešrelių vartojimas gali kelti politinę grėsmę^[3].

Atrodo, sovietmečio nostalgijos pavojus tyko visur: nuo gatvių pavadinimų ir skulptūrų iki televizijos programų ir maisto produktų. Tie, kurie prabyla apie jaučiamą nostalgiją sovietmečiui, kaipmat išstumiami į viešosios erdvės paraštes ir išvadinami vatnikais, o nostalgijos sentimentai paverčiami į karikatūrinius lozungus – „Prie ruso buvo geriau“. Šaržuotą nostalgiją lengva išjuokti ir paneigti, tad nenuostabu, kad populiariojoje žiniasklaidoje pilna straipsnių, skubančių pamokyti ir perauklėti sovietmečio išsiilgusius tamsuolius.^[4] Tampa aišku, kad laisvoje, modernioje ir demokratinėje Lietuvoje vietos pavojingajai nostalgijai nėra.

Laisva

Nostalgijos baimė tampriai susijusi su tuo, kaip suvokiame sovietmečio žmogų. George’as Orwellas savo romane 1984 itin vaizdingai aprašo gyvenimą totalitarinėje sistemoje, kuris yra grįstas prisitaikymu, persekiojimo baime ir propaganda. Orwello sukurtame pasaulyje individualumas ir laisva mąstysena draudžiami, į jų vietą stoja aklas paklusnumas ir susitapatinimas. Kūrinio protagonistas Vinstonas Smitas priešinasi režimui rašydamas dienoraštį, kuriame kvestionuoja ir kritiškai apmąsto savo būtį, leidžiasi į tiesos paieškas. Iki pat romano kulminacijos Vinstonas geba išsaugoti vidinę laisvę ir savarankišką mąstymą, nepaisydamas nuožmaus išorinio spaudimo prisitaikyti. Iš esmės Vinstonas yra idealus sovietmečio žmogaus archetipas – visapusiškai engiamas, bet vis tiek sugebantis aiškiai atskirti savo asmeninę būtį nuo viešojo gyvenimo imitacijos, mintis nuo veiksmų, gėrį nuo blogio. Kadangi ne visi galėjo tapti vinstonais, likę sovietmečio žmonės laikomi pasyviais, režimo suluošintais prisitaikėliais. Siekiant aiškaus ir supaprastino naratyvo, sovietmečio lietuviams priskiriamas tik aukos arba didvyrio vaidmuo. Toks juodai baltas sovietmečio žmogaus vaizdavimas, galutinai įsitvirtinęs Šaltojo karo metu, ne tik atsivilko iki mūsų dienų, bet ir užėmė svarbią vietą istorinėje savimonėje.

Vakarų akademiniame pasaulyje ši binarinė sovietmečio žmogaus samprata pradėta kvestionuoti tik žlugus Sovietų Sąjungai. Gavę prieigą prie iki tol slėptų dokumentų (autobiografijų, dienoraščių, viešų kalbų ir pasisakymų), mokslininkai turėjo galimybę iš kitos perspektyvos pažvelgti į sovietmečio visuomenę, jos žmones. Sovietologas Jochenas Hellbeckas tyrinėdamas stalinistinį laikotarpį pastebėjo, kad aiški skirtis tarp privačios ir viešosios sferų paprasčiausiai neegzistavo. „Dvigubas gyvenimas“, kai viešojoje erdvėje sakomos režimo propaguojamos tiesos, o asmeninėje aplinkoje atskleidžiami tikrieji jausmai, tebuvo parankus ir suprantamas mitas, padedantis paaiškinti, kaip žmonės (iš)gyveno. Pasak Hellbecko, privati ir viešoji sferos buvo neatsiejamai susipynusios, režimas darė įtaką ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, formuodamas mintis, elgesį, vertybes^[5]. Užuot buvę sistemos aukomis ar pasyviais stebėtojais, žmonės vienaip ar kitaip sąveikavo su politine, ideologine ir kultūrine savo meto aplinka.

Nepaisant atsirandančių naujų akademinių požiūrio taškų, šiuolaikiniai diskursai apie sovietmečio žmones išlieka monolitiškai vienašališki, paklūstantys didžiajam istoriniam naratyvui apie sovietų priespaudą. Trumpam sugrįžkime prie „1984“ – tik šįkart ne Orwello romano, o Vilniaus pakraštyje įsikūrusios interaktyvios pramogos „1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“. Šiame renginyje dalyviams leidžiama iš arti susipažinti su gyvenimu Sovietų Sąjungoje: iš pat pradžių dalyviai pasitinkami su šunimis, jiems liepiama atiduoti daiktus, persirengti į pilkas uniformas^[6]. Viso spektaklio metu dalyviai bauginami, fiziškai žeminami, verčiami paklusti KGB agentų nurodymams. Šis renginys iliustruoja, koks turėtų būti priimtinas santykis su sovietmečiu, akcentuodamas baimės, smurto ir amoralumo aspektus. Pristatydamas renginį kaip autentišką gyvenimo Sovietų Sąjungoje patirtį, projektas iš esmės perteikia ribotą istorinį fragmentą, pažymėtą represijomis, priespauda ir žmogaus teisių pažeidimais. Šiame kontekste žmonių kasdieniai išgyvenimai sovietmečiu užgožiami tragiškais patyrimais, o dabartyje jaučiama nostalgija supriešinama su oficialiai sankcionuotu ir socialiai pripažintu smerkimo diskursu. Į nostalgiją žvelgiama įtariai, su pajuoka, bet kartu ir baime, kadangi atrodo nesuvokiama, kaip žmonės galėtų ilgėtis tų laikų. 

Moderni

XVII a. šveicarų medikas Johannesas Hoferis nostalgiją įvardino kaip fizinį sindromą, kurį sukelia buvimas toli nuo gimtųjų namų, sąlygotas baimės į tuos namus niekada nebesugrįžti. Ilgainiui nostalgiją imta traktuoti kaip mirtiną ligą, galinčią pasireikšti aibe simptomų: apetito praradimu, nemiga, alpimo priepuoliais ar netgi haliucinacijomis. Kiek vėliau Immanuelis Kantas pastebėjo, kad tie, kurie sugrįždavo į gimtąjį kraštą, beveik visada likdavo nusivylę, nes iš tiesų ilgėjosi ne tam tikros vietos, o laikmečio, į kurį sugrįžti – kaip ir laiko atsukti atgal – neįmanoma^[7]. Nostalgijos tyrėja Svetlana Boym nostalgijos jausmą susiejo su tam tikra laiko ir erdvės samprata bei pajautimu. Pasak tyrėjos, nostalgija nėra individuali, nuasmeninta būsena, o greičiau – bendrai jaučiamas kitaip tekančio laiko ilgesys, opozicija moderniam laiko suvokimui^[8]. Užuot nostalgiją traktavus kaip patologiją, į šį fenomeną imta žvelgti kaip į tam tikrą reakciją, atliepiančią dabarties kontekstą.

Nostalgija atsiranda tada, kai įvyksta trūkis tarp praeities ir dabarties, kai visuomenė išgyvena didžiulius pokyčius. Griuvus Sovietų Sąjungai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, praeitis bei santykis su ja iš esmės pakito, dingo istorinis tęstinumas. Nors 10-ojo dešimtmečio pradžioje įvykę ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai asmeniškai paveikė kiekvieną, nebuvo laiko bei erdvės šiuos pokyčius apsvarstyti. O pokyčių buvo daug: iš kolektyvinio ūkio pereita prie privataus, vienpartinę sistemą pakeitė daugiapartinė, socialistinė ideologija užleido vietą neoliberaliam modeliui. Šie pokyčiai vyko staigiai, buvo naikinama viskas, kas atstovavo, priminė ar simbolizavo buvusią santvarką, apeliuojant į moralinę ir tautinę būtinybę. Daugybė žmonių, gyvenusių miestuose bei regionuose, prarado pragyvenimo šaltinius, ginčai dėl privačios nuosavybės griovė iki tol glaudžius ir artimus santykius, prasidėjo masinė emigracija. 10-ojo dešimtmečio pereinamasis laikotarpis retai suvokiamas kaip lietuvių kolektyvinės traumos dalis, nors būtent toks aspektas leistų geriau suvokti šį metą išgyvenusių žmonių patirtis.

Svarbu suprasti, kad nostalgija nereiškia noro sugrįžti į praėjusius laikus ar šiuos laikus atkurti dabartyje. Kultūros antropologas Geraldas Creedas teigia, jog nostalgija gali apimti tik tada, kai sugrįžti į praeitį apskritai nebėra įmanoma^[9]. Tai galėtų dalinai paaiškinti kodėl, pasak 2020 m. Rytų Europos studijų centro užsakyto tyrimo, penktadalis apklaustųjų teigė, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau nei dabartinėje Lietuvoje, bet tik 9 proc. sutiko, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didi katastrofa^[10]. Nostalgija yra selektyviai nepolitiška: geresnis gyvenimas sovietmečiu siejamas su tam tikrais kasdienybės prisiminimais bei praktikomis, o ne su polit-ekonominės sistemos visuma. Nostalgijos nurašymas, apibūdinant ją kaip troškimą atkurti Sovietų Sąjungą, supaprastina šį itin daugialypį ir kompleksišką jausmą. 

Demokratinė

Nors nostalgija siejama su nepolitiškomis kasdienybės praktikomis, tai nereiškia, kad pati nostalgija neturi politinio potencialo būti viena iš dabarties kritikos formų. Tvirtindami, kad anksčiau gyventi buvo geriau, nostalgiją sovietmečiui jaučiantys asmenys išreiškia sentimentą, kad ne viskas yra gerai dabartyje. Jeigu sovietmečiu žmonėms buvo nuolat žadamas geresnis rytojus, kuris, deja, niekada neatėjo, su nepriklausomybe atėjusi neoliberali santvarka spjovė į ateitį, siekdama viską duoti čia ir dabar. Troškimai nustojo egzistuoti vien galimybių ir laukimo erdvėje – dabar jie turi būti įgyvendinami tučtuojau, bet kokia kaina, o atsakomybę už nesėkmes bei kaltę kiekvienas privalo prisiimti pats (nes per mažai stengėsi, per mažai troško, per mažai dirbo, per mažai gebėjo). Bendruomeniškumu ir savitarpio pagalba grįsti socialiniai ryšiai užleido vietą atomizuotam, individualiam būviui, kuris už borto paliko skurstančiuosius ir pagyvenusius. Kaip teigia antropologė Neringa Klumbytė, sovietmečio nostalgija yra reakcija į sunkias ekonomines sąlygas, išgyvenamą nuosmukį ir socialinę atskirtį, labiausiai jaučiama bedarbių, pensininkų, vienišų mamų, regionuose gyvenančių žmonių^[11]. Kapitalistinis progreso ir geresnio gyvenimo pažadas išsipildė toli gražu ne visiems: paribiuose likę žmonės nostalgija išreiškia nusivylimą, beviltiškumą bei frustraciją. Nostalgija – tai būdas atsiverti apie posovietmečiu patiriamus sunkumus, nelygybę, materialinę bei socialinę negerovę. Šių sentimentų dusinimas prisideda prie dar didesnės nostalgiją jaučiančių žmonių atskirties, smerkiant jų nemokėjimą prisitaikyti, progreso baimę ir tariamai siaurą mąstymą.

Sąjūdžio laikais užkurtas demokratijos ir atgimusio nacionalizmo variklis naują istorijos puslapį piešė tik gražiausiom ir ryškiausiom spalvom, išstumdamas bet kokias refleksijas apie neigiamus kapitalistinės sistemos aspektus į istorinio diskurso paraštes. Tapo įprasta gręžtis į sovietmetį, kai ieškoma atsakymų, kodėl lietuviai yra užguita, prisitaikėliška tauta, linksniuojant „sovietmečio palikimo“ mantrą ir taip suponuojant, kad nuo 10-ojo dešimtmečio vykstantys pokyčiai – savaime geri ir sveikintini. Norint „sugrįžti“ į Europą po Sovietų Sąjungos griūties, reikėjo ne tik prisiimti rinkos taisykles ar kapitalistinę ideologiją su gamybos ir vartojimo etalonais, bet ir suvakarietiškėjusią praeitį, kolektyvinę atmintį, naują identitetą. Baimė sovietmečio nostalgijai atskleidžia, koks turėtų būti santykis su praeitimi ir kaip galima kalbėti apie sovietmetį apskritai, t. y. tik kaip apie vientisą laikotarpį, apsiribojantį stalinistinio meto prisiminimais (represijomis, trėmimais, žudymais). Tokiame kontekste nostalgiją jaučiančių žmonių suprasti neįmanoma: šie žmonės išstumiami iš politinių diskursų akiračio, o nostalgijos radikalus potencialas neutralizuojamas. Kita vertus, klaidingai interpretuojama nostalgija leidžia lengvai mobilizuotis prieš tuos, kurie jaučia nostalgiją, paverčiant juos visuomenės priešais ar pavojingais užsienio valstybių įtakos įrankiais. Kai kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse nostalgija sovietmečiui gydoma vartotojiškumu ir steriliu nostalgijos sudaiktinimu muziejuose, Lietuvoje šis fenomenas politizuojamas, norint dar stipriau užtvirtinti dabartinės sistemos pranašumą prieš buvusiąją. Pagal politikų logiką, nostalgija – tai ženklas, kad sovietmečio palikimas vis dar gajus mūsų visuomenėje, ir todėl privaloma tik dar didesniais tempais kurti neoliberalizmo pasaką, nepaisant vis augančių nelygybės ir skurdo rodiklių.

Pavojinga

Menamas nostalgijos pavojus slypi jos diskursyviame potenciale būti būdu esamai padėčiai kritikuoti bei galimybe įvardinti ir suprasti prieštaringus jausmus, kylančius prisimenant netolimą praeitį. Per nostalgijos prizmę reiškiama kritika dabartiniam būviui nėra vienareikšmiška ar tiesioginė. Ši kritika nesiūlo sprendimų, bet išreiškia tam tikrą sentimentą, nurodo egzistuojančius skaudulius, apie kuriuos atvirai nekalbama viešojoje erdvėje. Nostalgija kaip pavojingas, drumsčiantis fenomenas gali egzistuoti tol, kol nebūna visiškai nukenksminta ir sudaiktinta. Pavyzdžiui, kitose pokomunistinėse valstybėse nuo socialistinės nostalgijos palaikomas ironiškas atstumas, pats fenomenas įtraukiamas kaip dominuojančios vartotojiškumo kultūros dalis: Budapešte atidaryta „Marksizmo“ picerija, kurioje galima paskanauti „Gulago picos“ (žinoma, „Havajų“), Rygoje veikia sovietinės estetikos baras „Cafe Leningrad“. Lietuvoje, atrodo, atvirkščiai, nostalgija priimama perdėtai rimtai, kaip pavojus, kuris nuolat egzistuoja kažkur šalia. Net ir Grūto parkas, žymiausias sovietmetį menantis muziejus Lietuvoje, stovi kaip gūdus priminimas ir perspėjimas, kaip nederėtų prisiminti anų laikų. Vis dėlto abi interpretacijos (nostalgija kaip pramoga ir nostalgija kaip pavojus) nukenksmina šio jausmo radikalų potencialą: pirmoji ironizuodama, o antroji stengdamasi visiškai atmesti.

Priimti nostalgiją – tai iš esmės permąstyti, kaip suvokiame po 1990 m. įvykusius pokyčius, jų kainą, bei atsikratyti iš Šaltojo karo laikų užsilikusių priešpriešų tarp Rytų ir Vakarų, progreso ir atsilikimo. Nostalgijos nepaisymas ar klaidingas aiškinimas užgožia skaudžias emocijas, trauminius patyrimus ir pagrįstus nusiskundimus, besislepiančius už nostalgiškų sentimentų. Siauras nostalgijos suvokimas, dominuojantis viešojoje erdvėje, ne tik menkina žmonių kolektyvines patirtis, bet ir neleidžia iš jų pasimokyti, jas nuoširdžiai suprasti. Pripažinę nostalgiją, galbūt galėtume ir savo istoriją nagrinėti tęstinai, be fragmentiškų sustojimų, be užglaistymų ir ištrynimų, iš savo požiūrio taško, o ne kaip amžiną opoziciją Vakarams. Daugialypis nostalgijos supratimas leistų kitaip pažvelgti į sovietmečio paveldą, apčiuopiamus laikmečio simbolius, kurių nebereikėtų stengtis visomis pajėgomis išplėšti iš istorijos puslapių, bet būtų galima įlieti į istorinį naratyvą kaip svarbią ir reikšmingą jo dalį.

Jorūnė Linkevičiūtė yra Oksfordo universiteto sociologijos magistro studijų absolventė, šiuo metu dirbanti Europos lyčių lygybės institute.

[1] Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas. „Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo projekto“, e-seimas.lrs.lt, žiūrėta: 2021 m. vasario 5 d.

[2] Jūratė Skėrytė. „Kovos su sovietine nostalgija: ilgesnes rusiškas programas bus privalu įgarsinti lietuviškai“, DELFI, žiūrėta: 2021 m. vasario 5 d.

[3] „Dėl „Tarybinių“ dešrelių – audra Rusijoje“, DELFI, žiūrėta: 2021 m. vasario 5 d.

[4] Margarita Vorobjovaitė. „Smūgis sovietinio gyvenimo nostalgikams: „prie ruso“ nebuvo geriau“, Alfa, žiūrėta: 2021 m. vasario 8 d.; Jurga Bakaitė ir Rūta Juknevičiūtė. „LRT FAKTAI. Sovietmečiu maistas buvo geresnis – kiek tiesos šiuose žodžiuose?“ LRT, žiūrėta: 2021 m. vasario 8 d.; Česlovas Iškauskas. „Prie ruso buvo geriau? Dar apie nostalgiją SSRS“, DELFI, žiūrėta: 2021 m. vasario 8 d.

[5] Jochen Hellbeck, 2000. „Speaking Out: Languages of Affirmation and Dissent in Stalinist Russia“, Kritika: Explorations in Russian and Eurasian History, Nr. 1, psl. 71-96.

[6] „Išgyvenimo drama: 1984. Atgal į CCCP“, sovietbunker.com, žiūrėta: 2021 m. vasario 9 d.

[7] Linda Hutcheon ir Mario Valdés, 2000. „Irony, Nostalgia, and the Postmodern: A Dialogue“, Poligrafias, Nr. 3, psl. 29-54.

[8] Svetlana Boym, 2007. „Nostalgia and Its Discontents“, The Hedgehog Review, psl. 7-18. 

[9] Gerald Creed, 2010. „Strange Bedfellows: Socialist Nostalgia and Neoliberalism in Bulgaria“, Post-Communist Nostalgia, psl. 29-45.

[10] „Valdžia nepatenkintų lietuvių nuotaikos: sovietmečio nebesiilgi ir Putinu netiki“, Spinter Research, žiūrėta: 2021 m. kovo 15 d.

[11] Neringa Klumbytė, 2010. „Memory, Identity, and Citizenship in Lithuania“, Journal of Baltic Studies, Nr. 41, psl. 295-313.