Per pastaruosius metus Lietuvoje ryškiai išaugo darbuotojų iš užsienio skaičius, o 2020-uosius pasitikome ko gero iki šiol garsiausiai nuskambėjusiu užsienio darbuotojų protestu Lietuvoje. Kalbu apie darbuotojų iš Turkijos, stačiusių Kauno futbolo stadioną, paskutinėmis praeitų metų dienomis pradėtą streiką dėl neišmokėtų algų. Nors darbuotojai iki šiol neatgavo atlyginimų, norėčiau trumpai priminti šią istoriją ir pasidžiaugti užgimusiu tarptautiniu solidarumu.

Priešistorė: „Tik karas galėtų sustabdyti stadiono statybas“

Kaip ir kiekvieną stambaus masto projektą, Kauno stadiono statybas gaubia neskaidrių viešųjų pirkimų, „legalios“ korupcijos ir politinės panegirikos miglos. Kauno savivaldybė 2018 m. pavasarį paskelbė, kad turkų kompanija „Kayi construction“ pasiūlė mažiausią kainą ir laimėjo stadiono statybų konkursą. Ši kompanija pasižadėjo už beveik 35 mln. eurų per 20 mėnesių rekonstruoti stadioną.

Netrukus kelios konkursą pralaimėjusios kompanijos padavė Kauno savivaldybę į teismą. Savivaldybė buvo kaltinama netinkamai paskyrusi konkurso nugalėtoją. Anot kaltinančios pusės, savivaldybė leido turkų kompanijai po pasiūlymo pateikimo dar koreguoti darbų sąmatą ir ištaisyti klaidas dokumentuose, o kitų kompanijų pasiūlymus atmetė dėl gramatinių ar neesminių klaidų. Taip pat turkų kompanijai laimėjus konkursą išaiškėjo, kad ši iš anksto buvo sudariusi bendradarbiavimo sutartį su įmone „Autokausta keliai“, nors prieš konkursą to nenurodė.

Bendradarbiavimas su pastarąja įmone kėlė įtarimų dėl to, kad šios motininė kompanija „Autokausta“ taip pat dalyvavo konkurse, o tai pačiai kompanijai teikti alternatyvius pasiūlymus draudžiama – taip galimai buvo iškraipyta konkurencija. Verta paminėti, jog „Autokausta“ eilę metų yra viena iš pagrindinių viešuosius savivaldybės konkursus laiminčių įmonių. Pagal savivaldybės pateiktus duomenis, nuo 2015 iki 2017 m. šį įmonė laimėjo projektų už 8,8 mln. eurų. Atitinkamu laikotarpiu pagal laimėtų projektų sumą šią įmonę lenkia tik „Kauno keliai“ (13,2 mln. eurų) ir „Kauno tiltai“ (48 mln. eurų).^[1] Būtent šios trys kompanijos bendrai dalyvavo stadiono statybų konkurse, bet jų pasiūlymas buvo brangesnis nei „Kayi construction“. Tačiau teismas atmetė kaltinimą dėl konkurencijos iškreipimo, argumentuodamas, kad tai būtų nukrypimas nuo bylos esmės. Savivaldybės viešųjų pirkimų skyriaus atstovė žiniasklaidai teigė, jog dviejų įmonių nereikėtų maišyti ir jų pasiūlymai buvo visiškai nesusiję (nors „Autokausta“ valdo 75 proc. įmonės „Autokausta keliai“ akcijų).^[2]

Galiausiai 2018 m. spalį apeliacinis teismas nusprendė, jog Kauno savivaldybė neteisėtai paskelbė konkurso nugalėtoją, bet sutarties su turkų kompanija nutraukti neįpareigojo. Tuo metu Visvaldas Matijošaitis teigė, jog šis teismo sprendimas yra lyg Vilniaus kerštas Kaunui (nes apskundusios kompanijos yra iš Vilniaus). Žurnalistų paklaustas, ar Kaunui negresia pakartoti Vilniaus stadiono statybų istoriją, meras atsakė, jog „Kaune tokių strigimų kaip Vilniuje nebus, nebent prasidėtų karas ar panašus kataklizmas.“^[3]

Tačiau, tik prasidėjus statyboms, 2019 m. balandį viešojoje erdvėje kilo įtarimų dėl pateiktų parengiamųjų darbų sąmatos. Joje turkų bendrovė nurodė, kad vien tik statybvietės įrengimui ketina išleisti 4,75 mln. eurų – pvz., už laikinos tvoros įrengimą paskaičiavo beveik 0,5 mln. eurų.^[4] Kaip ir daugelis už viešuosius pinigus vykdomų stambių statybų, ši istorija kelia daug klausimų. Viena aišku, kad mero didžiavimasis savivaldybės „ūkiškumu“ patyrė šiokį tokį fiasko, papildysiantį greitai yrančių atrestauruotos Laisvės alėjos plytelių, saugomose teritorijose išplėstų privačių sklypų ir kitų korupciją bei pinigų plovimą menančių kaunietiškų istorijų sąrašą.

Prieš pereinant prie streiko istorijos, norėtųsi padėkoti darbuotojams už tai, kad padėjo atkreipti visuomenės dėmesį į šias opias viešųjų pirkimų ir statybų problemas. Streiko metu savivaldybės administracija ir turkų kompanija nuolatos menkino streiko pasekmes, esą statybos sustojo ne dėl streiko, o darbuotojai nežinia ko protestuoja priešais savivaldybę. Tačiau akivaizdu, kad be darbuotojų protestų ši istorija nebūtų išgarsėjusi žiniasklaidoje, o statybų darbai galbūt vis dar tebevyktų – atsivežus naujų darbuotojų, kuriems vadybininkai galėtų pusę metų kartoti, jog atlyginimai jau netrukus bus sumokėti…

Streikas, badavimas ir susirinkimas Seime

Kaip pasakojo darbuotojai, dar prieš atvykdami į Lietuvą jie žinojo, jog atlyginimų pirmuosius keturis mėnesius negaus – toks buvo susitarimas su kompanijos vadybininkais Turkijoje. Nors pagal Lietuvos teisę darbdavys privalo mokėti atlyginimą bent kartą per mėnesį, anot vienos „Kayi construction“ dirbusios lietuvės, taip turkų kompanija užsitikrina, jog darbuotojai nepabėgs (taip pat jie „pasaugo“ ir darbininkų pasus, kad šie negalėtų išeiti iš statybvietės). Nuo 2019 m. kovo iki rugsėjo darbuotojai dirbo be jokių protestų ir vylėsi, kad netrukus gaus pirmuosius atlyginimus. Tačiau iki pat darbų galo darbuotojai per mėnesį gaudavo tik po šimtą eurų kišenpinigių, o jų šeimoms Turkijoje kas mėnesį buvo siunčiama po porą šimtų eurų pragyvenimui.

2019 m. gruodžio pradžioje žiniasklaidoje pasirodė pirmieji pranešimai apie darbą nutraukusius statybininkus. Tačiau netrukus istorija pasibaigė – penki protestavę darbuotojai atgavo atlyginimus ir sėkmingai grįžo į Turkiją. Atrodė, kad viskas taip ir baigėsi. Kaip vėliau papasakojo statybininkai, tie penki kolegos buvo vieninteliai, kurie nepasidavė viršininkų raginimams grįžti į darbą. Tuo metu vadybininkai teigė, jog laukia naujo pavedimo iš savivaldybės, o kad jis įvyktų, darbininkai turi pavaidinti prieš savivaldybės inspektorius, kad „darbai vyksta be problemų“. Iš 64 darbuotojų tik penki nesutiko vaidinti, o visi kiti grįžo į darbus tikėdamiesi, kad netrukus atgaus pinigus. Ir nors savivaldybė iš tikrųjų pervedė pinigus gruodžio 20 d., kompanija atsiskaitė tik su penkiais protestavusiais darbuotojais, o visiems kitiems pažėrė naujų pažadų.

Supratę, kad buvo apgauti, darbuotojai sustabdė visus darbus, pasidarė keletą plakatų ir pradėjo streiką šalia statybvietės. Tačiau, be kelių pranešimų žiniasklaidoje, jie nesulaukė daug dėmesio. Kai su jais susitikome gruodžio 30 d., jie jau buvo nusprendę nuo rytojaus pradėti bado streiką.

Svarbu pabrėžti, kokioje materialiai ir emociškai sunkioje padėtyje buvo šie žmonės. Beveik visi jie išvyko iš Turkijos, nes joje šiuo metu ekonominė krizė, kuri, kaip ir visos ekonominės krizės, ypač paveikė statybų sektorių. Dauguma yra susituokę ir turi mažų vaikų. Be to, skirtingai nei Lietuvoje, Turkijoje moterys nėra tiek įsitraukusios į darbo rinką, todėl šeimos yra visiškai priklausomos nuo vyro uždarbio. Šie darbuotojai Lietuvoje dirbo vergišku tempu – kasdien jie statybvietėje praleisdavo nuo 12 iki 16 valandų ir turėdavo tik vieną išeiginę per tris savaites. Sunku nusakyti šių žmonių pyktį ir neviltį, kai jie suprato, jog visą tą laiką dirbo veltui. Jie buvo pasiryžę padaryti viską, kad tik išsireikalautų savo pinigus.

Pyktis tik augo susidūrus su savivaldybės abejingumu ir toliau meluojančiais kompanijos vadybininkais. Iš esmės savivaldybė ir kompanija mažai kuo skyrėsi – abi elgėsi taip, lyg darbuotojai būtų sugalvoję badauti iš nuobodulio. Savivaldybė niekad taip ir neprisiėmė atsakomybės už tai, kad nusamdė sukčių kompaniją. Nors pirmiausia buvo žadėtas susitikimas su meru, nei V. Matijošaitis, nei savivaldybės administracijos atstovai su darbuotojais taip ir nesusitiko. O po savaitės badavimo galiausiai įvykęs susitikimas su kompanijos teisininkais taip pat neatnešė jokių rezultatų. Vienas iš jaunųjų kompanijos teisininkų tą kartą tik leido sau pasamprotauti: „Jeigu jiems nemokėjo algų, tai kodėl darbuotojai nesusirado kito darbo?“ Ironizuodami galėtume klausti, kaip kompanijos, kurios neturi pinigų darbuotojams, lengvai jų randa brangiems teisininkams.

Bado streikas prasidėjo paskutiniąją metų dieną ir truko savaitę. Nors atlyginimų atgauti nepavyko, bet, be abejonės, ši protesto akcija paspartino visus kitus procesus – žiniasklaida nuolat rašė apie streiką, Darbo inspekcija pamažu ėmė tirti situaciją, atsirado politikų, kurie pradėjo kurstyti ministerijas imtis priemonių, kad situacija būtų išspręsta. Nors darbuotojai būtų tęsę bado streiką ir ilgiau, tam nebebuvo prasmės. Pirmiausia, sveikatos sutrikimai būtų brangiai kainavę patiems darbuotojams, nes jie Lietuvoje nebuvo apdrausti. Antra, po savaitės tapo aišku, jog kompanijos atstovams Turkijoje nusispjauti ant badaujančių darbuotojų. Pas darbuotojus atvykęs Turkijos konsulas suorganizavo pokalbį per „Skype“ su vienu iš kompanijos atstovų. Užuot derėjęsis, šis direktorius bandė įtikinti darbuotojus, jog jiems atstovaujanti „Gegužės 1-osios“ profesinė sąjunga iš tiesų yra teroristinė organizacija, susijusi su kurdų kovotojais Sirijoje. Darbuotojams pradėjus juoktis, atstovas nusprendė paprastai išdėstyti kompanijos poziciją – pasiuntė darbuotojus eiti toli ir pareiškė, jog pinigų streikuotojams niekas net nesiruošia sumokėti.

Kol darbuotojai badavo, mes – „Gegužės 1-osios“ profesinės sąjungos nariai ir Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos teisininkė Dalia Jakutavičė – stengėmės kuo tiksliau išsiaiškinti teisinius situacijos aspektus. Galiausiai paaiškėjo, kad darbuotojai buvo įdarbinti pagal dvi atskiras sutartis – vieną lietuvišką, o kitą turkišką. Didžioji pažadėtojo atlyginimo dalis buvo įrašyta turkiškose sutartyse. Kitos sutartys buvo sudarytos su „Kayi construction“ filialu Lietuvoje. Jose sulygta mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą, t. y. tuos kišenpinigius ir kelis šimtus eurų šeimoms, kuriuos kas mėnesį gaudavo darbuotojai. 

Vertinant tai teisiškai, kyla klausimas, kaip tam pačiam darbui žmogus gali turėti dvi skirtingas sutartis. Juk tą patį darbą dirbantis žmogus negali dalį dienos dirbti pagal lietuvišką, o kitą dalį – pagal turkišką sutartį: tokia situacija panašesnė į darbo laiko neapskaitymą ir mokesčių vengimą. Nors pirma darbdaviai teigė, jog su darbuotojais Lietuvoje pilnai atsiskaityta, išsiaiškinę situaciją supratome, kad tai buvo vadovų pasirinkta strategija, kaip išsiųsti juos atgal į Turkiją. Darbdaviai taip laimėjo laiko ir paskleidė žiniasklaidoje melą, esą darbuotojų protestas nieko nereiškia, šie turėtų grįžti į Turkiją ir ten kreiptis į teismą. Iš tikrųjų darbuotojai kasdien dirbo ne po 8 valandas, o žymiai daugiau, bet jiems buvo mokami tik minimalūs atlyginimai, o už šimtus viršvalandžių – nė cento.

Po kelių savaičių streiko nesulaukiant derybų su kompanijos atstovais, darbuotojų pyktis ir pasiryžimas mainėsi su nuovargiu ir nusivylimu. Vadybininkai nuolat siūlė darbuotojams išmokėti po kelis šimtus eurų, jei šie grįžtų į Turkiją. Po badavimo savaitės nepasiekus pergalės, dalis darbuotojų grįžo namo. Likusiems Lietuvoje pradėta grasinti, kad bus išmontuoti gyvenamieji konteineriai ir juos išmes į gatvę. Taip pat buvo nutrauktas nuolatinis maitinimas. Paskutinėmis dienomis statybininkams duodavo tik po kebabą pietums, o pusryčiams ir vakarienei – nieko. Tačiau, nors ir pavargę, didžioji dalis darbuotojų norėjo užbaigti streiką eitynėmis ir sudalyvauti susitikime Seime.

Kaip ir tikėtasi, Seime Tomo Tomilino ir Audronės Jankuvienės organizuotame pasitarime tarp ministerijų neįvyko nieko ypatingo – konkrečiai šiems žmonėms padėti teisiškai galimybių nėra, išsireikalauti iš Turkijos pinigų praktiškai neįmanoma, nes ji ne Europos Sąjungos narė, o dvišalių susitarimų taip pat nėra (ir, žinoma, Lietuva Turkijai mažai ką reiškia). Taip pat nėra teisinių priemonių įtraukti Kauno savivaldybę į derybas su darbuotojais ir priversti ją prisiimti atsakomybę. Valstybinės darbo inspekcijos galios taip pat gana ribotos – net jei kompanijai ir bus skiriamos baudos, jos gali nesiekti net šimto eurų. Teliko pasidžiaugti politikų parodytu dėmesiu darbuotojams ir pripažinti, jog padarėme viską, ką galėjome.

Pabaiga: solidarumo eitynės ir streiko pergalės

Sausio 11 d., šeštadienį, virš šimto žmonių atėjo išreikšti solidarumo su Turkijos darbuotojais ir pareikalauti Kauno miesto savivaldybės atsakomybės. Protestas prasidėjo prie stadiono, kur vienas iš darbuotojų perskaitė kalbą, padėkojo už žmonių paramą Lietuvoje, o tada minia pajudėjo link savivaldybės. Galima simboliškai pasidžiaugti, kad naujai atrestauruotoje Laisvės alėjoje pirmasis viešas įvykis buvo darbuotojų tarptautinio solidarumo eitynės: teisių ir orių atlyginimų reikalaujantys šūkiai skambėjo trimis kalbomis – lietuvių, turkų ir anglų. Akcijos pabaigoje, prie savivaldybės, vaizdo įrašu buvo išsiųsti linkėjimai streikuojantiems „Kayi construction“ darbuotojams Alžyre.

Nors darbuotojai paliko Lietuvą, istorija tęsiasi. Šio teksto rašymo metu Lietuvoje laukiame teismo posėdžių dėl neišmokėtų viršvalandžių. Deja, bet, dėl teisinių spragų, tikimybė, jog pavyks išsireikalauti pinigus iš lietuviško „Kayi“ filialo, menka. Pagal egzistuojančius įstatymus, užsienio kompanijos filialas neturi pilnos teisinės atsakomybės Lietuvoje. Akivaizdu, jog tokie įstatymai leidžia kompanijoms samdyti žmones iš užsienio ir nepaisyti lietuviškų įstatymų, o kilus ginčui nusimuilinti nuo vietinių institucijų teigiant, kad Lietuvoje šios kompanijos įsteigusios tik savo filialus ir skųstis reikia X šalies teismui. Streikas išryškino šią teisinę spragą, kurią nedelsiant reikia taisyti.

Galiausiai, pradėtos teismų bylos atvedė turkų kompaniją į derybas – grįžę į Turkiją darbininkai pasirašė sutartis, pagal kurias kompanija įsipareigojo išmokėti po 8 tūkst. eurų dalimis per keturis mėnesius. Laikas parodys, ar kompanija laikysis šio susitarimo. Nors tai – tik pusė pavogtos sumos, reikia džiaugtis ir tokiu pasiekimu. Tenka kartoti gerai žinomą tiesą – atsikovoti pinigus iš tokių „algų vagių“ yra labai sunku, ypač kai darbuotojai pradeda protestuoti taip vėlai. Pinigus susigrąžino tik tie darbuotojai, kurie nelaukė paskutinės minutės ir protestavo tuomet, kai dar vyko darbai ir kompanija bijojo prarasti užsakymą. O vėliau – protestai, streikas, badavimas ir grasinimai teismu neprivertė kompanijos derėtis su darbuotojais. Vis dėlto norisi pasidžiaugti užgimusiu tarptautiniu solidarumu. Kaip sakė eitynėse kalbą skaitęs darbuotojas Tugay: „Šis protestas buvo ne tik dėl pinigų, juo buvo siekiama apginti ir žmonių orumą.“ Darbuotojai neišvyko nuleista galva – jie džiaugėsi, jog nenusileido kompanijai ir privertė savivaldybę nutraukti sutartį. Apie kompaniją pranešta ES institucijoms ir profesinėms sąjungoms, tad ateityje ji nebegaus statybos projektų ES šalyse. Taip pat statybininkai džiaugėsi tuo, kad protestai sukėlė daug streso jų tiesioginiams vadovams – žmonėms, kurie devynis mėnesius kasdien melavo apie jų atlyginimus. 

Vis dažniau girdime apie išnaudojamus užsieniečius Lietuvoje. Deja, dažnai girdime ir pasisakymus, kad šie žmonės turėtų grįžti iš kur atvykę. Greitai atsiranda ir politikų, kurie pasišauna „ginti“ tautos interesus – vardan valdžios išlaikymo jie lengva ranka kuria nebūtus priešus. Šitoks manipuliavimas tautiniais jausmais niekad neprisideda prie dirbančiųjų teisių gerinimo, atvirkščiai – jis tik supriešina žmones. Vienintelis priešnuodis tokiai politikai yra solidarumas. Profesinės sąjungos privalo išlikti principingos šiuo klausimu, nes tai svarbu ne tik Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams, bet ir patiems Lietuvos darbuotojams. Džiugu, kad statybininkai sulaukė nemažai palaikymo iš aplinkinių žmonių ir kitų profesinių sąjungų. Tai parodo, jog egzistuoja erdvė skleistis tarpusavio palaikymui ir profsąjungoms nereikėtų bijoti kalbėti šia tema. Kai kalbama ne apie liberalias tolerancijos, žmogaus teisių ar įvairovės idėjas, bet kviečiama vienytis prieš išnaudojimą darbe, mūsų bendrumas tampa svarbesnis nei tautiniai ar kultūriniai skirtumai. Būtent taip galima kurti plačią sąjungą prieš skurdą ir išnaudojimą, o ne konkuruoti dėl trupinių. Tokio plataus solidarumo vystymosi ir norėtųsi palinkėti mums visiems ateityje.

[1] Žirlienė, Ingrida. „Šventoji Kauno trijulė: laimi viešuosius konkursus, susižeria milijonus. Kas ji?“alfa.lt, 2018 05 08

[2] Tvaskienė, Jurga. „Kauno stadionas kursto abejones: kodėl Matijošaičio savivaldybei tokia svarbi viena bendrovė,“ delfi.lt, 2018 06 28

[3] Biržietis, Dominykas. „V. Matijošaitis užtikrintas: Kaune nacionalinio stadiono istorija nepasikartos,“ Kas vyksta Kaune, 2018 10 31

[4] Stažytė, Karolina. „Kauno stadiono rekonstrukcijos įdomybės: veja prilygs „Camp Nou“ ar „Old Trafford“, 15min.lt, 2018 06 15