Pažvelgę į Klaipėdos miesto ir uosto istoriją mes pamatytume, kad, ko gero, nuo savo atsiradimo laikų uostas ir miestas buvo vienas organizmas. Plėtėsi uostas – plėtėsi ir miestas. Mėmelio uostas visada buvo integrali miesto dalis, niekas negalvojo apie uostą kaip apie kokią votį ar vėžį, nes tam tiesiog nebuvo pagrindo.

Po 1923 m. Klaipėdos perėmimo buvo įvairių pastangų uostamiestį sulietuvinti, jį integruoti, imta kištis ir į uostamiesčio ekonomiką, perkant jame veikiančių įmonių akcijas ir kitaip investuojant. Tačiau valstybė gerbė uostamiesčio autonomiją ir suverenumą, galų gale, tai teisiškai užtikrino ir Klaipėdos konvencija.

Tačiau po karo šiam sambūviui buvo suduotas smūgis, kai, sunaikinus daugiau kaip 700 metų senumo tapatybę, miestas buvo naujai kuriamas visokiausių atvykėlių, kaip smarkiai plėtojamo žvejybos uosto aptarnavimo instrumentas. Tarsi pramonės revoliucijos laikais. Dėl savo specialaus statuso uostas atsitvėrė nuo gyventojų betono siena ir suformavo visiško neatskaitingumo miestui tradicijas. Tas pačias betono sienas ir spygliuotas tvoras matome ir šiandien. Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasmėmis.

2018 m. klaipėdiečiai organizavo konferenciją pavadinimu „Miestas ir uostas – nepaskelbto karo zona“. Joje visuomeninių organizacijų, miesto bendruomenių atstovai, architektai kalbėjo apie sopulius, kurie jau daugybę metų kamuoja klaipėdiečius, ir ne tik tuos, kurie gyvena uosto „patvoryje“. Pastarųjų kelerių metų „nepaskelbto karo“ epopėją, ko gero, būtų galima padalinti į dvi dalis: uoste veikiančių įmonių tarša ir išorinis uostas Melnragėje kaip uosto bendrojo plano dalis. Visa tai vainikuoja uosto ypatingas, nuo sovietmečio likęs, statusas, dėl kurio Klaipėdos miestas, kurio 6 proc. teritorijos yra užėmęs valstybinis uostas, neturi visiškai jokios įtakos jo veiklai.

Uosto tarša

Ko gero garsiausias gamtos taršos atvejis Lietuvoje yra neseniai baigta tirti AB „Grigeo Klaipėda“ chemiškai neišvalytų nuotekų leidimo į Kuršių marias byla, kurioje prokurorai padarytą žalą gamtai įvertino 48 milijonais eurų. Kiti teršėjai geriau žinomi klaipėdiečiams, nes jų skleidžiama tarša daro tiesioginį poveikį gyvenimo kokybei, gyventojų sveikatai ir, be abejo, gamtai. Neseniai Europos aplinkos agentūros pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad 2017 m. pramoninės oro taršos padariniai Europai galėjo kainuoti 430 milijardų eurų. Tarp taršos padarinių minimos įvairios ligos ir ankstyvos mirtys, taip pat įvairių ekosistemų nykimas ir pasėlių kokybės prastėjimas.

Iš uoste veikiančių teršėjų verta paminėti du – tai UAB „Kaminera“ ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ („Klasco“). „Kamineros“ įkaitu tapo pietinis Smeltės mikrorajonas, o „Klasco“ – Vitės kvartalas. Apie šių įmonių kenksmingą, taršią veiklą rašė ne vienas naujienų portalas, įskaitant ir LRT, daugiausia tam dėmesio skyrė regioninis portalas „Atvira Klaipėda“ (www.atviraklaipeda.lt). Jame galima rasti pakankamai informacijos apie nesutarimus tarp vietos bendruomenių, kovojančių už sveiką aplinką, ir šių socialiai neatsakingų įmonių. Buvo atlikta daugybė įvairių tyrimų, įrodančių šių teršėjų kaltę, tačiau viskas baigdavosi neigimu ir kontroliuojančių įstaigų bejėgiškumu. Uoste veikiančių įmonių keliamas problemas taip pat nuolat neigia ir uosto direkcija.

Tačiau 2021 m. spalio 13 d. galiausiai įrodymų užteko ir Aplinkos apsaugos departamentas įteikė privalomąjį nurodymą AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai“, kuriuo įpareigojo įmonę nutraukti birios geležies rūdos krovos operacijas. Tyrimus, leidusius pagaliau sustabdyti šios taršios įmonės veiklą, atliko Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutas, o prielaidas tyrimui atlikti suteikė Seimo 2020 m. sausį priimtos įstatymų nuostatos, vadinamasis „Klaipėdos paketas“, pakeistas ir papildytas reaguojant į daugkartinius Klaipėdos gyventojų skundus.

Išorinis uostas Melnragėje

Kita tema, dėl kurios buvo laužoma daug iečių, tai Sauliaus Skvernelio Vyriausybės stumtas, o dabartinės Vyriausybės Lietuvos Respublikos Bendruoju planu įteisintas, nors kol kas ir įšaldytas, išorinis uostas Melnragėje, šiaurinėje Klaipėdos rekreacinėje zonoje. Šis projektas numato supilti maždaug 1500 metrų ilgio ir 700 metrų pločio dirbtinį pusiasalį, kuris geležinkelio ir automobilių keliais būtų sujungtas su dabar veikiančiu uostu. Klaipėdos valstybinės jūrų direkcijos užsakyto uosto bendrojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) išvados parodė, kad išorinis uostas turės tiesioginį, neigiamą, reikšmingą ir ilgalaikį poveikį pajūriui, Kuršių nerijai, Klaipėdai.

Štai kas rašoma Aplinkos ministerijos 2017 m. balandžio 20 d. ataskaitoje, susipažinus su šiuo SPAV: „Pažymime, kad visų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros alternatyvų atveju pasekmės krantams būtų tiesioginės, ilgalaikės, neigiamos ir reikšmingos. Net ir pritaikius siūlomas prevencines priemones, neaišku, iki kiek bus sumažintos galimos neigiamos pasekmės. Įgyvendinus uosto plėtros 4-ą alternatyvą (su giliavandeniu uostu – aut. past.), didžiausias išplovimas būtų tarp I ir II Melnragių, kas leidžia manyti, kad ši teritorija bus prarasta kaip rekreacinė. Neišsamiai ir nekompleksiškai išnagrinėtos plano sprendinių įgyvendinimo pasekmės augmenijai ir gyvūnijai, ypač numatomų sunaikinti miško ekosistemų. […] Svarbu įvertinti šių priemiestinių miškų sunaikinimo poveikį, […] Ypač atkreipti dėmesį į šių miškų ypatingą socialinę ir apsauginę vertę. […] Turi būti rasti aplinkai palankiausi sprendimai ir apsieita be didelio miško ploto iškirtimo.“

Šioje kompanijos SWECO paruoštoje SPAV ataskaitoje rašoma, kad Melnragėje ir Giruliuose planuojama iškirsti iš viso 260 hektarų šio ypatingos vertės miško (apie 750 000 medžių), o tai iš esmės paliktų Klaipėdą be jos „plaučių“. Apie galimą šio projekto poveikį krantams galima daugiau sužinoti Pajūrio bendruomenių atvirame laiške svarbiausiems Lietuvos vadovams ir atsakingiems asmenims, kuriame galime rasti plačiau paaiškintų galimų poveikio krantams problemų sąvadą[1]. Šioje ataskaitoje taip pat rašoma, kad Bendrajame plane numatyta plėtra (į pietinę miesto dalį ir išorinio uosto statybos) padidintų miesto gatvėmis kursuojančio sunkiojo transporto kiekį dar 12 300 vienetų per parą, pusė jų važiuotų pro Melnragę ir centrinį Baltijos prospektą, kita pusė – Pietiniu aplinkkeliu.

Klaipėdiečių ir platesnės visuomenės susidūrimas su Melnragės išorinio uosto projektu, kuris yra uosto Bendrojo plano dalis, atskleidė nujausto, matomo, bet ne visada teisingai įvertinamo konflikto tarp miesto Bendrojo plano, kurį neseniai patvirtino Klaipėdos miesto taryba, ir uosto Bendrojo plano, mastą. Neseniai susikūrusi visuomeninė urbanistinė iniciatyva „Mūsų Klaipėda“ (www.musuklaipeda.lt) aktyviai dalyvavo diskusijose dėl Klaipėdos bendrojo plano, atskleisdama gausybę problemų, kurias miesto tvariai raidai ir miestiečių aplinkai sukels uosto Bendrojo plano sprendinių prievartinė inkorporacija, kurie esamą situaciją ir aukščiau aprašytas problemas dar pablogins.

Iniciatyva „Mūsų Klaipėda“ teigia: „Esama uosto veiklos įtaka – itin nedraugiška gyvybingo ir tvaraus miesto urbanistinei raidai ir visuomenės gerovei, todėl planuojami uosto plėtros užmojai Klaipėdos miesto bendrajame plane, rekreacinių ir kitų miesto infrastruktūros resursų sąskaita – netoleruotini. Urbanistiškai bei socialiai gyvybingas miestas ir tarši pramonės bei krovos uosto veikla – nesuderinami. Ypač vertingus ir gausius rekreacinio potencialo resursus valdantis didžiausias Lietuvos pajūrio miestas paradoksaliai pirmauja šalyje pagal oro taršos, sergamumo ir mirtingumo rodiklius.“[2]

Quo Vadis?

Žaliasis kursas yra Europos Sąjungos susitarimas, priimtas prieš metus. Jis apima klimatą, aplinką, energetiką, transportą, pramonę, žemės ūkį, tvarų finansavimą ir kitas politikos sritis. Susitarimo tikslas – pertvarkyti Europos ekonominę sistemą, kad ji taptų neutrali klimatui, sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir pasiekti nulinės taršos tikslą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat deklaruoja besilaikanti to paties kurso, įtraukdama esminius susitarimo principus į šalies Bendrąjį planą.

Klaipėdos uostas taip pat deklaruoja įgyvendinąs tvarios uosto veiklos koncepciją „Klaipėdos uostas – žaliasis uostas“. Uoste turėtų būti vykdoma maksimali aplinkos ir emisijų stebėsena 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, tiesiogiai prieinama visuomenei, atliekami dulkėtumo, triukšmo, taršos emisijų, vandens vartojimo kiekio, nuotekų valymo, elektros suvartojimo matavimai, atliekų surinkimas ir jų panaudojimas. Taip pat jame turėtų būti plačiai naudojamos aplinkosaugos priemonės: vėjo užuolaidos, kelių plovimas, nuotekų surinkimas ir valymas, dyzelinė technika keičiama į elektra varomą.

Klaipėdos valstybinis jūrų uostas savo svetainėje publikuoja 2020 m. tvaraus vystymosi pažangos ataskaitą, kurioje direkcijos vadovas teigia, jog dėl darnaus vystymosi idėjos šiandien jau vertinama ir visa sukurta vertė, ne tik perkraunamos tonos, todėl nesivaikoma siekių ateityje perkrauti 100 milijonų tonų krovinių, nes ir 80 milijonų tonų esą sukurs tokią pačią vertę. Ne tonos ir kiekis šiandien yra svarbiausi, teigia jis. Taip pat kalbama apie uosto naudotojų daromo poveikio aplinkai stebėseną ir priemonių, nukreiptų į jų daromo poveikio aplinkai masto mažinimą, taikymą. Dar daug gražių dalykų, susijusių su uosto taikomomis aplinkosaugos priemonėmis, deklaruojama šioje pažangos ataskaitoje.[3]

Visi šie aukščiau paminėti dalykai, siekiai ir koncepcijos tarsi jau turėtų mus vesti į švarią, tvarią, žalią ir ekologišką ateitį. Tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Klaipėdos departamente 2017 m. sausio 1 d. – 2020 m. lapkričio 22 d. buvo gauti 459 Klaipėdos miesto gyventojų skundai dėl stacionarių šaltinių keliamo triukšmo, 125 skundai dėl cheminių medžiagų (teršalų) koncentracijos gyvenamosios aplinkos ore ir 3672 skundai dėl kvapų gyvenamojoje bei visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje. Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos duomenimis, dėl oro taršos, sklindančios iš pramonės įmonių, skundėsi 409 klaipėdiečiai. 2015–2018 m. laikotarpiu Klaipėdos mieste išmetamų teršalų kiekis išaugo 17,6 proc., o iš stacionarių šaltinių išmestų teršalų kiekis, tenkantis vienam gyventojui, yra didžiausias tarp Lietuvos didmiesčių. Taipogi, ilgai stumtas išorinio uosto projektas ir apskritai maksimali siekiama plėtra (apimanti pietinę miesto dalį) siekia padidinti visuminę uosto krovą iki 163 mln. tonų per metus.

Taršos problema Klaipėdoje tokia didelė, kad jos vardu buvo pavadinta aplinkos apsaugos įstatymų keitimo iniciatyva, paskatinta ilgamečių gyventojų skundų, piketų, protestų ir tokių akibrokštų kaip „Grigeo Klaipėda“ nuotekos, „Klasco“ geležies rūda, Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisras. Tačiau, kaip rašo MRU Teisės mokyklos Viešosios teisės instituto profesorė dr. Rasa Ragulskytė-Markovienė, „[v]isos „Klaipėdos paketo“ priemonės orientuotos į esminių aplinkos apsaugos principų (atsargumo, prevencinių veiksmų, „teršėjas moka“) įgyvendinimą. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės efektyvumo didinimas yra kertinė šio įstatymų pakeitimų paketo ašis. […] Šios priemonės yra glaudžiai susijusios su aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei skiriamu finansavimu, pareigūnų profesiniu pasirengimu ir ugdymu, funkcijų įvairioms kontrolės institucijoms tinkamu paskirstymu. Kita vertus, sėkmingas „Klaipėdos paketo“ įgyvendinimas priklauso ir nuo ūkio subjektų pasirengimo bendradarbiauti su kontrolės pareigūnais ir visuomenės atstovais, nuo jų prisidėjimo prie aplinkos apsaugos iniciatyvų, motyvacijos siekti pačių aukščiausių aplinkosaugos standartų, sąžiningos veiklos.“[4]

Taigi, bendradarbiavimas tarp visuomenės ir ūkio subjektų, ne tik ataskaitose deklaruojamas socialinis įmonių atsakingumas – būtent to klaipėdiečiai pasigedo, ilgus metus bandydami būti išgirsti. Tačiau problema yra ir mūsų teisės sistemoje. 2018 m. apie 900 klaipėdiečių pasirašė po visuomeninės organizacijos „Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją“ (KIDE) raštu Klaipėdos prokuratūrai, kuriuo prašoma apginti viešąjį interesą ir sustabdyti įmonės „Klasco“ veiklą, kurios skleidžiamos geležies rūdos dulkės ir keliamas triukšmas bei kvapai jau daug metų vargino Vitės gyventojus. Atlikusi pirminį tyrimą, apgailestaudama prokurorė informavo, kad tai ne prokuratūros kompetencija, kad šiuo reikalu turi užsiimti aplinkosauginės institucijos ir esą jos jau tai daro (tai vyko dveji metai iki „Klaipėdos paketo“, t. y. jos realiai nieko negalėjo padaryti). Ir tai atskleidė dar vieną priežastį „Klaipėdos paketo“ poreikiui, tik šįkart įstatymuose, kurie reglamentuoja viešojo intereso sąvoką ir apimtį.

Plačiai nuskambėjęs Kauno advokatas Saulius Dambrauskas pasiryžo tapti viešojo intereso gynimo vėliavnešiu. 2017 m., stojus ginti kaštonų alėją Kaune, advokatui ir jo bendražygiams administracinio teismo teisėjai skyrė baudas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir policijos nurodymų nevykdymo. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jie kreipėsi į apeliacinį. Apeliaciniame teisme advokatas kalbėjo taip: „Lietuvoje vyksta principinis ginčas su teismais dėl vienos iš fundamentaliausių pilietinių teisių – teisės kreiptis į teismą. Būtent šios teisės paneigimas sąlygoja tai, kad žmogus negali priešintis valdžios savivalei, kai ši ima veikti priešingai viešajam interesui. Tiek pavieniai žmonės, tiek nevyriausybinės organizacijos yra nušalintos nuo galimybės ginti viešąjį interesą. […] Žmogus ir jo advokatas yra pasmerkti tik savo asmeninės erdvės apsaugai. Tuo tarpu jo pilietinės savimonės ryšys su bendruomeniniu interesu tiesiog paneigiamas ir net naikinamas. […] Lietuvoje teismas, aiškindamas bendrą nuostatą „kiekvienas turi teisę ginti savo pažeistas teises“, susikoncentruos ne į „kiekvienas“, o į „savo“. Tai, kad jūs gyvenate ir kvėpuojate savo miesto oru, yra per daug abstraktu.“[5]

Taigi…

Taigi, klaipėdiečiai konfliktuoja ne su „Klasco“ ar „Kaminera“, o su uostu. Pastarasis, nors ir neturi įstatymu nustatytos prievolės kontroliuoti jame veikiančių įmonių darbo (LRKVJ Uosto įstatymas, 9 straipsnis), tačiau siekia tarptautinių kokybės ir aplinkos valdymo sertifikatų bei narysčių tarptautinėse asociacijose. O šios asociacijos laikosi Socialinės uostų integracijos kodo, pabrėžiančio, kad pastaruoju metu išryškėjusi visuomenės palaikymo uostams erozija negali būti paliekama savieigai ir uostai privalo imtis priemonių gerinti santykius tarp uosto ir miestiečių. Turint visa tai galvoje, akivaizdu, kad Klaipėdos uostas vis dar abejingai žiūri į metų metus gyventojų keliamus aplinkosaugos ir sveikatos klausimus.

Konfliktuojama ir su aplinkosaugos institucijomis, kurios daugybę metų niekaip nerasdavo taršos, arba toji niekada neviršydavo normų, ir išduodavo niekam tikusius taršos leidimus, iš esmės palikdamos įmones savikontrolei. Kitaip sakant, konfliktas vyksta su valstybe, su jos institucijomis ir bendrovėmis, valstybe, kuri nemato būtinybės savo teisės aktuose tinkamai įtvirtinti Orhuso konvencijos nuostatų ir įgalinti vietos bendruomenes dalyvauti priimant sprendimus, kurie yra svarbūs jų gerovei. „Klaipėdos paketas“ yra gera pradžia, bet tik pusė darbo.

Sugrįžtant prie Mėmelio uosto / miesto kūrimosi ir tragiško jo likimo po Antrojo pasaulinio karo, galima būtų prisiminti daugybę Vakarų ir Šiaurės Europos uostų, tokių kaip Roterdamas, Talinas, Stokholmas ar Kopenhaga, kurie jau seniai nebeteršia savo miestų centrų ir tokio pobūdžio veiklas yra iškėlę į mažai apgyvendintas teritorijas dėl to, kad neturi „ypatingojo statuso“, t. y., jie yra dalinai arba visiškai municipaliniai ir jų veiklai įtaką gali daryti uostamiesčių žmonės, o ne tik stambieji verslai ar sostinių klerkai. Taip, kaip buvo Mėmelyje / Klaipėdoje iki sovietmečio.

 „Klaipėdiečių iniciatyvos už demokratiją ir ekologiją“ (KIDE) misija – neužteršta chemine ir akustine tarša gyvenamoji aplinka. Šios asociacijos veiklos yra advokacija; mokslinių tyrimų organizavimas; dalyvavimas aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos saugos politikos formavimo ir jos įgyvendinimo procesuose; švietimas.

[1] Atvira Klaipėda, žiūrėta: 2021 m. spalio 5 d.

[2] Mūsų Klaipėda, žiūrėta: 2021 m. spalio 10 d.

[3] https://www.portofklaipeda.lt/uploads/ATASKAITOS/2021/Darnaus%20vystymosi%20pa%C5%BEangos%20ataskaita%202020%20pagal%20GRI.pdf (Žiūrėta: 2021 m. spalio 5 d.).

[4] https://repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/17274/Lietuvos_teis%20_II_dalis-47-53.pdf?sequence=1 (Žiūrėta: 2021 m. spalio 5 d.).

[5] https://nara.lt/lt/articles-lt/tvari-aplinka-visuotine-zmogaus-teise (Žiūrėta: 2021 m. spalio 7 d.).