Feminizmo santykis su mada Lietuvos viešajame diskurse beveik nereflektuojamas, todėl gali pasirodyti, kad šis santykis nesvarbus arba jo iš viso nėra. Tačiau vakarietiškoje literatūroje – tiek žiniasklaidoje, tiek mokslinėje literatūroje – dėmesio šiems dviem šiuolaikinio žmogaus gyvenimo aspektams skiriama labai daug, ypač pastaruoju metu, kai feminizmas tapo madinga mados tendencija.

Prieš pradedant refleksiją reikėtų patikslinti mados sąvoką. Iš tiesų mada, šis tarsi savaime suprantamas reiškinys, mados teoretikų ir tyrinėtojų apibūdinama nevienareikšmiškai, ir sutariama tik dėl vieno – pateikti paprastą ir universalų mados apibrėžimą labai sudėtinga.

Mada visų pirma yra socialinis reiškinys, o jos samprata kinta kartu su visuomene, kuri ją vartoja. Šiandieninėse mados studijose teigiama, kad mados terminas suteikia pridėtinę, gundančią vertę drabužiams, kuri ir patraukia vartotojus[1].

Anglakalbėse mados medijose mados terminas traktuojamas ypatingai plačiai: tai ir aprangos stilius, ir patys drabužiai, ir jų kaitos tendencijos, ir įvairios kitos tendencijos. Kalbant apie mados teorijas verta išskirti bent kelias termino reikšmes: buitinę, industrinę, konceptualią ir filosofinę.

Buitinė, kasdienė mados reikšmė labiausiai susijusi su reprezentacijos sąvoka. Čia galima išskirti du aspektus: individualus aprangos stilius (į kurį ir nukreiptas mados produkcijos dėmesys) bei asmenybės kūrimo, politinių ir kitų pažiūrų perteikimas drabužiais. Jie abu yra tampriai susiję, tačiau antrasis nebūtinai visada aiškiai įsisąmoninamas net paties asmens.

Mados terminas industrijos prasme turbūt dažniausiai patenka į socialinių bei politinių debatų akiratį. Faktas, kad tai – taršiausia industrija pasaulyje po naftos gavybos, bei žmonių, dirbančių siuvimo fabrikuose Trečiojo pasaulio šalyse, išnaudojimas kelia toli gražu ne paviršutinišką susirūpinimą. Tačiau be drabužių, avalynės, aksesuarų gamybos mados industrija apima ir daugybę kitų sričių – pradedant tų pačių gaminių pardavimu, milžiniška grožio pramone (nuo kosmetikos iki plastinių operacijų), baigiant mados fotosesijomis, įdarbinančiomis daugybę skirtingų sričių specialistų (fotografų, stilistų, vizažistų, apšvietėjų ir t. t.), bei didžiule reklamos ir rinkodaros rinka.

Mados kaip filosofinės sąvokos refleksija suvokiama kaip siekis suprasti, kas yra mada, kokią galią ji mums turi bei kodėl, kokios yra mados reikšmės visuomenei ir ką visuomenės požiūris į madą atskleidžia apie ją pačią. Pradedant XVII a. mąstytojais ir baigiant XX a. teoretikais, mados paslaptį bandė atskleisti tiek tokie visuomenės gerbiami autoriai kaip Voltaire’as ir Jeanas-Jacquesas Rousseau, tiek tokie kontroversiškai vertinti asmenys kaip Oscaras Wilde’as, tiek tokie pripažinti mokslininkai kaip Georgas Simmelis ir Rolandas Barthesas. Mados reiškinio esmę, ko gero, taikliausiai apibūdino švedų filosofas Larsas Svendsenas, teigęs, jog mados esmė yra kaita ir transformacija: „Mada yra mada tik tol, kol ji sugeba judėti į priekį.“ Svarbiausia madoje – radikali inovacija, nuolatinė originalumo medžioklė[2].

Feminizmo požiūris į madą

Žvelgiant konceptualiai, mados kaip tam tikros tendencijų kaitos bei diktato idėja iš esmės svetima feministinei ideologijai, teigiančiai moters pasirinkimo laisvę ir prievolę vadovautis visų pirma savo asmenybės, kūno ir valios poreikiais. Vis dėlto istorinis žvilgsnis atskleidžia, kad aprangos reprezentacinės savybės puikiai tiko ankstyvųjų feminisčių tikslams ir buvo naudojamos kaip savotiška uniforma, leidžianti išreikšti paramą bei priklausomybę moterų išsilaisvinimo judėjimui: sufražistės rinkosi dėvėti spalvas, simbolizuojančias jų siekius – baltą, reiškiančią tyrumą, purpurinę, simbolizuojančią orumą, bei žalią kaip vilties ženklą. Tokiu būdu jos siekė ne tik būti atpažįstamos, bet ir sukurti vizualinį vienybės įspūdį. Šiandieninės mados medijos įvardija tai „mados minkštąja galia“[3], pateikdamos šiuolaikinių politikių – Hillary Clinton, Nancy Pelosi, Alexandrios Ocasio-Cortez ir kitų – pavyzdį, kurios, teigiama, svarbiomis progomis dažnai sąmoningai renkasi dėvėti baltos spalvos kelnes, taip išreikšdamos palaikymą sufražistinėms idėjoms bei 8-ojo dešimtmečio moterų išsilaisvinimo judėjimams. Žinoma, diskutuotina, kiek šie pasirinkimai turi bendro su šiuolaikine mados sąvoka ir ar kiekvienas aprangos pasirinkimas turi būti siejamas su mados idėja.

Feminizmo doktrinose mados samprata aptariama retai, o kai tai vyksta, mada suvokiama ir reflektuojama visų pirma kaip asmens savireprezentacijos laukas, apsauginis sluoksnis, aprangos pavidalu apibrėžiantis asmens santykį su savimi pačiu ir aplinkiniu pasauliu. Mados samprata susiveda į aprangos visumą bei jos poziciją pagrindinio dėmens – kūno – atžvilgiu. Būtent kūno ir jam keliamų reikalavimų klausimas yra kertinis feministiniuose svarstymuose apie visuomenės požiūrį į moterį bei jos išvaizdą.

Šiuo aspektu vienas svarbiausių tekstų yra Simone de Beauvoir Antroji lytis (1949 m.), kuriame paneigiamas iki tol vyravęs natūralistinis moters kūno supratimas. De Beauvoir teigia, kad visuomenė vaidina svarbiausią vaidmenį formuojant lūkesčius moters kūnui ir moterų padėčiai apskritai. Anot de Beauvoir, biologinis vyriško ir moteriško kūno skirtingumas nėra savaiminis pagrindas lyčių nelygybei bei vyro viršenybei, juolab kad pirminiai vertinimo kriterijai yra ne objektyvūs, o kultūriškai nulemti. Pavyzdžiui, moterys laikomos „silpnąja lytimi“, tačiau kokiu pagrindu apsprendžiamas silpnumas ir jėga? Jei tai – vidutinis kūno sudėjimas ar fizinė jėga, kriterijus tikriausiai tinkamas, tačiau pasirinkus kitą – gyvenimo trukmės – kriterijų, silpnąja lytimi tampa vyrai.

Mados aspektu aktualūs moterų aprangos ir puošimosi klausimai aptariami Antrosios lyties skyriuje „Visuomeninis gyvenimas“. Čia nagrinėjama tik ištekėjusių moterų socialinė būtis. Šalia namų ūkio darbų ir vaikų priežiūros tokių moterų socialinė pareiga, nurodo de Beauvoir, yra ir reprezentacija, susidedanti iš dviejų pagrindinių veiklų: „savo namų ir savęs pačios parodymo“ drabužiais ir papuošalais. Šiai veiklai moterį ruošia tiek šeima, tiek visuomenė, ji nuo vaikystės mokoma suprasti, kad bus vertinama pagal išvaizdą, drabužius, grožį ir eleganciją. Iš moters tikimasi, kad ji save suvoks ir pateiks kaip erotikos, sekso objektą, tam skirta dominuojanti „moteriškumo“ samprata bei aukštosios mados kūriniai. Nors pastaruosius sau leisti gali tik aukštuomenės damos, tačiau madingų tendencijų forma, moteriškumo koncepcija ir ją atitinkantis savęs reprezentavimo modelis sklinda iki žemiausių visuomenės sluoksnių, taip įtvirtindami patriarchalinės visuomenės požiūrį į moters kūną ne kaip į pačios moters nuosavybę ar instrumentą savo būties pilnatvei pažinti, o kaip į objektą, skirtą kažkam kitam – vyrui, visuomenės nuomonei[4].

Mada, kurios tikslas – dekoruoti moterį taip, jog ji patiktų vyrui, suvokiama kaip giliai prieštaraujanti feministinės kovos už moterų laisvę siekiams. 9-ojo dešimtmečio viduryje Šiaurės Amerikos feministės į madą žvelgia labai neigiamai, siejo ją su narcisizmu ir ekshibicionizmu[5].

Situaciją dramatiškai pakeitė 10-ajame dešimtmetyje publikuoti Judith Butler tekstai Vargas dėl lyties (1990 m.) ir Kūnai, turintys reikšmę (1993 m.), kurie „pavertė mada sekantį kūną principine emancipuojančia kategorija, pradėjusia mados reabilitaciją trečiosios bangos feminizme“[6]. Butler apibrėžia skirtį tarp biologinės ir socialinės lyties (sex ir gender). Sekdama de Beauvoir, Butler teigia, jog moterimi, kaip ir vyru, ne gimstama, o tampama, prie to prisideda visuomenės lūkesčiai vyrui bei moteriai, kalba, kultūrinės praktikos ir t. t. Knygoje Vargas dėl lyties formuluojama socialinės lyties performatyvumo teorija teigia, kad stabiliomis laikomos socialinę lytį apibrėžiančios nuostatos iš tiesų yra nuolatinių derybų tarp individualaus savęs suvokimo ir reakcijos į socialines sąveikas nuolat kintančių ženklų bei simbolių kontekste rezultatas[7].

Performatyvumas, anot Butler, susijęs ne su apranga kaip mūsų socialinio vaidmens ženklu – tai ji vadina tiesiog vaidmeniu (performance) – o su procesais, kurių metu asmens sąveika su įprastinėmis socialinėmis normomis sukuria jam būdingą socialinę lytį. Pavyzdžiui, maža mergaitė, žaidžianti princeses, galbūt tiesiog įsivaizduoja save princese, tačiau šis žaidimas jai yra būdas atrodyti „moteriška“, „gražia“ ir patirti vidines bei išorines reakcijas į savo išvaizdą. Šios patirtys leidžia jai formuoti savo socialinės lyties tapatybę net tada, kai ji nebedėvi princesės drabužių.

Taigi, mada Butler dėka tampa pripažįstama kaip priemonė socialiniams ir asmeniniams eksperimentams su savo tapatybe. Net jei, anot teoretikės, socialinės lyties kaitaliojimas pasitelkiant drabužius reiškia lyties sudaiktinimą ir jos teorija kalba visiškai ne apie tai[8], dėl socialinės lyties teorijos mada ir aprangos pasirinkimas pradėti suvokti kaip svarbūs asmenybės saviraiškos, savivokos elementai. Asmens santykis su mada pradedamas vertinti ne kaip laisvas pasirinkimas sekti ar nesekti mados tendencijomis. Net ir mada nesidomintis asmuo vis tiek dėvi kokius nors drabužius, ir jo pasirinkimas taip pat išreiškia jo požiūrį į madą[9].

Žvelgiant retrospektyviai, kontroversiškiausias trečiosios bangos feminizmo aspektas bei diskurso ir praktikos jungtis, susiejanti madą ir feminizmą, buvo entuziastingas girl culture („merginų kultūros“) skatinimas. „Populiarios moteriškumo formos“ – makiažas, mada ir stilius – buvo aukštinamos kaip savęs pažinimo, saviraiškos ir individualaus įgalinimo priemonės[10]. Aukštakulniai bei dažytos lūpos, „pasinėrimas į madą“ buvo paskelbti naujosios feministinės sąmonės cri de coeur. Atrodyti „moteriškai“ ir tuo pat metu būti feministe tapo įmanoma.  

XXI a. pradžioje ėmus aiškėti vis daugiau mados nuodėmių (moterų ir vaikų išnaudojimas, seksualinis priekabiavimas, masinis anoreksijos ir bulimijos paplitimas tarp modelių, modelių mirtys dėl badavimo ir daugybė kitų šokiruojančių dalykų), kilo teisėtas viešosios nuomonės pasipiktinimas ja. Feminisčių palankumas madai, jei toks iš viso buvo, tapo gerokai atsargesnis.

Mados požiūris į feminizmą

Feminizmas mados diskurse šiuo metu labai populiari tema: feministinės idėjos apžvelgiamos mados žurnaluose, internetiniuose mados portaluose skaičiuojamos feministinių mados modelių, drabužių ir aksesuarų apraiškos istorijoje, mados dizaineriai demonstruoja feministinius šūkius ant paprasčiausių marškinėlių bei prabangesnėse kolekcijose (užrašai ATEITIS PRIKLAUSO MOTERIMS ir TAIP ATRODO FEMINISTAS pirmiausia pateko ant podiumo, ir netrukus panašios stilistikos lozungai mirgėjo ant daugelio greitosios mados gaminių). Feminizmas tapo mados duona ir druska, jo lozungai įvairiais pavidalais atsiduria influencerių garderobe, jų instagramo nuotraukose bei tūkstantinių gerbėjų minių ekranuose.

Toks trumpalaikis svarbaus kultūrinio judėjimo sudaiktinimas neišvengiamai kelia klausimą, ar mada iš principo gali būti feministinė, ir jei taip, tai kas yra feministinė mada? Ar tai – parama moterų vadovaujamiems mados verslams? Ar tai – vadovavimasis nuostata tiesiog pirkti mažiau? Ar tai – sudėtingą problemą įvardijantis užrašas ant marškinėlių?

Jei feministinės mados tendencijos reprezentacine individualaus stiliaus prasme yra asmeninio pasirinkimo dalykas, o mados kaip pokyčio, transformacijos filosofija neprivalo koreliuoti su kova už moterų teises ir lyčių lygybę, tai mados industrija akistatoje su feminizmo pasaulėžiūra tokios laisvės neturi. Mados industrija – viena moteriškiausių pramonės šakų (trys ketvirtadaliai mados pramonės darbuotojų yra moterys)[11], todėl būtent jai feminizmo keliami moterų gerovės klausimai turėtų būti vieni iš aktualiausių.

Net jei sutiksime su tuo, jog lozungas ant marškinėlių gali būti traktuojamas kaip tam tikra moralinio ar ideologinio palaikymo forma, vis dėlto daugiausia pagarbos ir dėmesio nusipelno tie kūrėjai, kurių darbai mados srityje realiai prisidėjo prie moterų gyvenimo palengvinimo. Visų pirma tai legendinė Coco Chanel, kurios spalvingas gyvenimas gali būti vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau jos indėlis į naujo, moteris išlaisvinančio tipo aprangą nenuginčijamas. XX a. pradžioje Chanel dėka moterys nustojo dėvėti korsažus, ji sukūrė sportinį stilių, išpopuliarino paprastus plaukų kirpimus bei kelnes moterims. Didžiojoje Britanijoje panašią revoliuciją pokariu įvykdė Mary Quant, kurios dėka Britanija, o vėliau ir visas pasaulis atrado mini trikotažo sukneles, spalvotas pėdkelnes (su kelnaitėmis viršuje, išlaisvinusias moteris nuo gremėzdiškų kojinių, viršuje prilaikomų specialiu diržu su metalinėmis sagtimis ar sudėtinga raiščių sistema, dėvėjimo), įvairių modelių moteriškas kelnes bei šortus, neperšlampančius PVC lietpalčius bei vientisus kombinezonus kasdienai.

O štai šiuolaikinės mados dizaino ikonos, deklaruojančios palaikymą feministinėms idėjoms, turi mažiau realių nuopelnų. Iš XXI a. mados medijose feministėmis krikštijamų dizainerių – Diane’os von Furstenberg, Miuccios Prados, Stellos McCartney, Tory Burch, Carolinos Herreros, Phoebės Philo, Marios Grazios Chiuri, Veros Wang, Simone Rochas, Donatellos Versace, Mary-Kate ir Ashley Olsen – dauguma minėtinos labiau dėl išreiškiamo palaikymo feminizmo filosofijai. Tarp produktų, išties supaprastinusių šiuolaikinės moters gyvenimą, minėtina Dianos von Furstenberg wrap dress, kuri, kaip teigiama, tinka bet kurio tipo moters figūrai, vizualiai lieknina ir yra labai patogus drabužis. Už sportinio stiliaus elementų pritaikymą kasdienybei galime padėkoti Tory Burch, kuri patobulino moteriškų „balerinos“ batelių modelį taip, kad jis būtų tvirtas, patvarus ir patogus dėvėti visą dieną, bei Phoebei Philo, išpopuliarinusiai baltus sportbačius prie bet kokio drabužio ir bet kokiai progai.

Vis dėlto akivaizdu, kad drabužius bei avalynę, kurie atitiktų kasdienius moterų poreikius atrodyti stilingai ir madingai, bet jaustis laisvai, nesuvaržytoms išorinių atributų, kuria ir dauguma kitų mados dizainerių. Šiandien aprangos laisvės revoliucija yra žymiai sunkiau įgyvendinama  praktiškai, nes aprangos sričių, kurioms būtų aktuali išsilaisvinimo idėja, beveik nebeliko.

Todėl feministinių siekių įprasminimo siekiama visų pirma deklaratyviais būdais, garantuojančiais vartotojų dėmesį: pareiškimais, interviu, reklaminėmis kampanijomis, skirtomis „stipriai, savarankiškai, nepriklausomai moteriai“. Deja, visur spėjanti žiniasklaida greitai aptinka bandymus imituoti rūpestį moterų išlaisvinimu. 2017 m. internetinis žurnalas Well Made Clothes pateikė penkis pavyzdžius, kaip moterų įgalinimo idėja manipuliuojama komerciniams tikslams: Missoni bei Versace mados namų kolekcijas, skleidžiančias feministines žinutes, demonstravo išimtinai baltaodžiai, liekni modeliai; Yves Saint Laurent reklaminėje kampanijoje vaizduojama pargriuvusi moteris, kuri bandė važiuoti riedučiais dėvėdama aukštakulnius; „Topshop“ prekinio ženklo marškinėlius ATEITIES MOTERYS gamina įmonės, kurių darbininkės, daugiausia moterys, uždirba apie septynis dolerius per dieną (vadinamieji „prakaito fabrikai“ – sweatshops); Tommy Hilfiger kolekcijos pristatyme dauguma modelių dėvėjo baltus raiščius – įtakingiausios internetinės mados verslo platformos Business of Fashion pasiūlytą lyčių lygybės simbolį, tačiau tai vadinama veidmainyste, nes kompanijos drabužius gaminanti įmonė PVH netinkamai elgėsi su savo siuvimo fabrikų darbuotojais Indijoje[12].

XXI amžius: žanro diagnozė ir verdiktas

Feministinių šūkių šmėžavimas ant mados podiumų provokuoja dvilypes reakcijas.

Feministinės pakraipos mados tyrinėtojai, pvz., Austrijos mados kritikė ir tyrėja Monica Titton, traktuoja tai kaip „neįprastą mados politizavimą protestui ir nepasitenkinimui išreikšti: mados dizaineriai naudoja podiumą kaip opozicijos erdvę, jų kuriami drabužiai komunikuoja pasipriešinimą pasauliniam politiniam klimatui, kuriame stebimas kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, autoritarinių ir populistinių politinių judėjimų stiprėjimas“[13]. Politikavimo apraiškos ant podiumo ir mados kūrėjų darbuose laikomos rimtais politinės valios ir socialinės nuomonės pareiškimais.

Mažiau į mados pasaulį įsitraukę feminizmo atstovai tuo nesidžiaugia, priešingai, kelia labai aktualų klausimą apie tai, kiek žalos šis mados flirtas su feminizmo idėjomis gali padaryti – ar jau padarė – moterų lygių teisių judėjimui. Feminizmas ir moterų įgalinimas čia nėra suvokiami kaip lygiaverčiai reiškiniai, netgi priešingai, mados akcentuojamas moterų įgalinimas laikomas populistiniu dėmesio siekimu. Kai feminizmas tampa aprangos mados dalyku, tikrieji feminizmo siekiai iškraipomi, o moterų kova už lygias teises suprimityvinama iki užrašo ant marškinėlių.

Populiariosios kultūros tyrinėtojas Johnas Fiske tai įvardijo kaip kapitalizmo pastangas pasinaudoti žmonėms svarbiais pasipriešinimo sistemai simboliais, paverčiant juos prekėmis ir taip įtraukiant į tą pačią sistemą, kuriai bandoma priešintis. Tiesa, 1989 m. tekste Populiariosios kultūros supratimas aprašytą chrestomatiniu tapusį Fiske pavyzdį apie plėšytus džinsus, buvusius visuomeninio pasipriešinimo simboliu ir efektyviai inkorporuotus į kapitalistinę sistemą bei tapusius madingu drabužiu, netrukus bus galima pakeisti kitu pavyzdžiu. Marškinėliai, skelbiantys feministinius šūkius, šiuo metu paplitę ne mažiau nei plėšyti džinsai.

Mada įžengė į „dėvimo aktyvizmo“[14] amžių – užsirašyti savo tapatybes bei įsitikinimus ant krūtinės yra be galo patogu. Šiuolaikinio feminizmo kritikė Jessa Crispin šio pobūdžio įsitraukimą į socialinį protestą vadiną „marihuaniniu feminizmu“. Jis, be abejonės, yra labai parankus, visiškai nepavojingas ir smagus – užtenka retkarčiais sudalyvauti „įgalinimo brančuose“ (priešpiečiuose) su generalinėmis direktorėmis. 2017 m. interviu Crispin teigia, kad šiuo metu užtenka tiesiog pareikšti, jog palaikai lyčių lygybę, ir jau gali vadintis feministu. Savo knygoje Kodėl aš nesu feministė (2017 m.) ji teigia, kad toks požiūris yra labai pavojingas. Giluminiai visuomenės pokyčiai reikalauja pasiaukojimo ir savirefleksijos, kuri toli gražu nėra būdinga visiems. Feminizmas nėra bet kokią kitą ideologiją apimanti teorija. Mados persiėmimas feminizmo idėja ir bandymas ją inkorporuoti į savo erdvę, suprastas paviršutiniškai, pačią idėją pavertė lėkšta ir sukūrė „situaciją, kai pradedame manyti, jog vien tik ištarus stebuklingą žodį „feminizmas“, pokyčiai įvyks savaime“. Tačiau, sako Crispin, apsirengti marškinėlius su feministiniu užrašu yra žymiai lengviau nei derėtis su savivaldybe dėl subsidijų moterims, esančioms vaiko priežiūros atostogose[15].

Feminizmo idėjas įgyvendina ne deklaracijos, kuriomis dažnai tiesiog siekiama atliepti laikmečio dvasią ar žaisti pagal madingas taisykles, o realūs, pokyčius sukeliantys veiksmai. Tokiu pavyzdžiu gali būti mados dizainerė Maria Grazia Chiuri, 2016 m. tapusi pirmąja moterimi Christian Dior mados namų kūrybos direktore. Chiuri galima laikyti feministinių lozungų mados pradininke: 2016 m. jos debiutinės Christian Dior kolekcijos pasirodymo pirmasis modelis dėvėjo marškinėlius su užrašu MES VISI TURĖTUME BŪTI FEMINISTAI – žymiosios Chimamandos Ngozi Adichie esė pavadinimu. Tuo metu tai buvo drąsus žingsnis, garsus pareiškimas, atvirai palaikantis kovą už moterų teises. Vėlesni Chiuri projektai demonstruoja realų feminizmo idėjų palaikymą: kolaboracija  su aštuoniasdešimtmete menininke Judy Chicago, kurios pripučiamos Deivės Motinos skulptūros idėja buvo įgyvendinta Dior mados šou metu bei dėmesys mažiau žinomoms menininkėmis feministėms Lindai Nochlin, Leonorai Fini ar Penny Slinger, kurių darbų užuominos aptinkamos pastarojo meto Chiuri dizainuose. Nors galima diskutuoti, ar tikrai tokios klampios mados nuorodos skatina mus apmąstyti feminizmo vertybių santykį su vartotojiška kultūra, tačiau natūralu, kad mados dizainerė reiškia savo idėjas sau  būdinga menine kalba. Perskaityti jos siunčiamą žinutę, atkreipiančią dėmesį į feminizmo asmenybes, ir yra intelektinė užduotis auditorijai. Kita vertus, Chiuri pavyzdys gali būti traktuojamas kaip išimtis, patvirtinanti taisyklę. Būtent Chiuri dėka feministiniai lozungai tapo mada, bet panašu, kad tokio pobūdžio populiarumas tik pakenkė feminizmui.

Akivaizdu, kad XXI a. visuomenė patiria transformacijas, kurios ne tik verčia permąstyti ir iš naujo konstruoti naujas žinomų reiškinių reikšmes, bet ir kelia klausimus apie tų reiškinių prasmę. Feministinė ideologija kai kuriose kultūrose jau yra tapusi nuoseklia kasdienės gyvensenos dalimi, tuo tarpu gilių patriarchalinių tradicijų bendruomenėse išmokta prisitaikyti, nuslysti paviršiumi, prisidengti deklaracijomis, diskredituojančiomis pačią feminizmo idėją. Mados pasaulis vis dar priskirtinas pastarosioms. Mada tiesiog sudaiktina feminizmą, todėl pirminė natūrali sąmoningo individo reakcija dažnu atveju yra atmetimas. Klausimas, ar tokia praktika – efektyvi? Ar mados reiškinio atribojimas nuo feminizmo ideologijos apsaugos ideologiją nuo populizmo? Problema, ko gero, ne mados meilė feminizmo lozungams, o vartotojų tikėjimas, kad šiais lozungais galima užmaskuoti konformistinę pasaulėžiūrą, būdingą madai kaip ideologijai apskritai. Suprekintas feminizmas tampa tiesiog dar viena etikete, žyminčią bereikšmį socialinį ženklą, neturintį nei valios, nei galimybių inspiruoti sąmoningą pasipriešinimą dominuojantiems patriarchaliniams galios santykiams.

Turbūt išmintingiausia būtų ne ignoruoti madą – nes ji šiuolaikiniame pasaulyje yra ir tam tikros asmens vietos sociume žyma – o vartoti ją kaip instrumentą, nesureikšminant ir nepasiduodant jos diktatui. Tam pritaria ir patys mados kūrėjai. Karlas Lagerfeldas, tik tapęs Chanel mados namų kūrybos direktoriumi, viename savo pirmųjų interviu teigė, jog mada yra tik žaidimas, todėl „nepriimkite jos per daug rimtai“. Miuccia Prada teigia labai mėgstanti madą, tačiau mano, kad ji turėtų „likti savo vietoje, ne vadovauti jūsų gyvenimui. Mada yra labai puiki gyvenimo dalis, bet ji turi teikti smagumą“.

Lietuviški temos ypatumai

Lietuviškas mados diskursas pasižymi reprezentacinio aspekto, t. y. individualaus stiliaus bei mados tendencijų, akcentavimu ir dėmesiu mados industrijos problemoms, tačiau beveik visiškai nesvarsto konceptualių mados reiškinio ar mados filosofijos klausimų. Mados santykis su feminizmo idėjomis nėra reflektuojamas, pateikiamos informacinio-apžvalginio pobūdžio mintys, kur nefigūruoja nei lietuviškos mados, nei lietuviško feminizmo vardai.

Būtent feministinę madą arba mados ir feminizmo santykį aptariančių straipsnių pavyko aptikti tik du. Džiugu, kad jie atstovauja geruosius mados diskurso pavyzdžius.

Žurnalistės, mados tinklaraštininkės Deimantės Bulbenkaitės 2016 m. straipsnis „Feminizmas, mada ir vėl feminizmas“ kelia klausimą apie tai, kokį stiprios šiuolaikinės moters įvaizdį kuria mados industrija ir kiek jis artimas feminizmo idėjoms. Autorė teigia, jog moderniosios feministės laiko madą tik saviraiškos priemone, ir „nesvarbu, ar prasegti marškiniai atidengs vyrišką, ar moterišką krūtinę“[16].

Mados apžvalgininkė Laura Latour 2017 m. straipsnelyje žurnalui „Žmonės“ keliais tiksliais smūgiais sudėlioja labai lakonišką, tačiau nuoseklią mados santykio su feminizmu seką, kurios esmę išreiškia paskutinis sakinys: „Būti feministe reiškia būti savimi“. Cituodama Marią Grazią Chiuri, autorė teigia, jog „būti moteriškai reiškia tiesiog būti moterimi – mokslininke, kosmonaute, tatuiruočių meistre, namų šeimininke, vadove, menininke ir t. t.“[17].

Tuo tarpu seniausio lietuviško moterims skirto leidinio Moteris internetinėje versijoje (žinoma, tai nėra identiškas žurnalo atitikmuo) galima aptikti labai konservatyviai lyčių vaidmenis bei moters vaidmenį apibrėžiančių „rekomendacinio“ pobūdžio straipsnių „kaip ugdyti savo moteriškumą“, kurie šiandieną keistai skamba, ko gero, net ir tradicinius lyčių vaidmenis remiančio asmens ausiai. Pavyzdžiui, anot leidyklos „Vaga“ rekomenduojamos knygos Trisdešimt stilingo gyvenimo dienų autorės Fionos Ferris, siekdamos būti moteriškos, moterys turėtų dėvėti daugiau spalvų arčiau veido ar švelniau kalbėti. Patys savaime šie patarimai nėra kažkuo blogi (su sąlyga, kad moteriškumo samprata nekelia abejonių savo turiniu), tačiau juos papildantys paaiškinimai skamba beveik absurdiškai:

„Švelniau kalbėkite. Jeigu jūsų vyras yra kitame kambaryje, užuot šūkavusi, galite pas jį nueiti. Šiaip ar taip, jis dažniausiai jūsų negirdi, o tada turite rėkti dar garsiau. Šūkaudama per visą koridorių jūs visiškai nesijausite moteriška, o tuo labiau kaip deivė.[18]“

Lietuvos feminizmo atstovų santykis su mados diskursu iš esmės atitinka pasaulines tendencijas – jeigu diskusija ir yra, ji kreipia dėmesį į moters kūno reprezentaciją, ne mados filosofiją ar politines pažiūras. Ir labai gaila, nes drabužio kaip politinės galios išraiškos tema tikrai yra apie ką diskutuoti.

Kristina Stankevičiūtė yra humanitarinių mokslų daktarė, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto docentė, šiuo metu tyrinėjanti ironijos raišką populiariosios kultūros (mados) medijose.

[1] Yuniya Kawamura, 2018. Fashion-ology: An Introduction to Fashion Studies. London: Bloomsbury Academic, 4 psl.

[2] Lars Svendsen, 2006. Fashion: A Philosophy. London: Reaktion Books, 33 psl.

[3] Leanne Delap. „Can fashion ever be truly feminist?“, thestar.com, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[4] Deniz Soysal, 2019. „Simone de Beauvoir’s Analysis of Dressing up and Adornment in The Second Sex“, İnsan&İnsan, 6 (22), 855 psl.

[5] Kaja Silverman, 1986. „Fragments of A Fashionable Discourse.“ Studies in Entertainment, red. Tania Modleski. Bloomington: Indiana University Press. 139–152 p.p.

[6] Monica Titton, 2019. „Afterthought: Fashion, Feminism and Radical Protest.“ Fashion Theory, 23(6), 750 psl.

[7] Jo B. Paoletti. „Fashion, Dress, and Gender“, bloomsburyfashioncentral.com, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[8] Judith Butler interviu su Liz Kotz. artforum.com, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[9] William JJ Burger. „Gender and Fashion, from Judith Butler to Frankie Cosmos“, medium.com, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[10] Monica Titton, 2019. „Afterthought: Fashion, Feminism and Radical Protest“. Fashion Theory, 23(6), 751 psl.

[11] Anika Rahman. „Women and the garment industry: powerful consumers, maginalized workers,“ medium.com, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[12] Rosie Dalton. „The 5 Designers Who Undermined Feminism With ‘Empowerment’ This Fashion Week“, wellmadeclothes.com, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[13] Monica Titton, 2019. „Afterthought: Fashion, Feminism and Radical Protest“. Fashion Theory, 23(6), 749 psl.

[14] Leanne Delap. „Can fashion ever be truly feminist?“, thestar.com, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[15] Katherine Gillespie. „Jessa Crispin is Calling Bullshit on Your ‘Future is Female’ T-Shirt”, vice.com, žiūrėta: 2021 kovo 29d.

[16] Deimantė Bulbenkaitė. „Feminizmas, mada ir vėl feminizmas“, spintosguru.lt, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[17] Laura Mizgirytė-Latour. „Mados tendencija – feminizmas“. zmones.lt, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.

[18] „10 įkvepiančių idėjų savo moteriškumui atskleisti“, moteris.lt, žiūrėta: 2021 m. kovo 29 d.