Gimiau pačioje Lietuvos TSR pabaigoje ir mokyklą pradėjau lankyti keleri metai po nepriklausomybės atgavimo. Pradinių klasių mokytoja mums pasakojo apie Sąjūdį, Sausio 13-ąją, išmokė visų dainuojančiosios revoliucijos dainų. Kartu ji mums, vos sąmoningiems pradinukams, tarp kurių buvo ir vaikų iš rusakalbių šeimų, stengėsi diegti pasididžiavimą lietuvių kalba. „Kai manęs gatvėje ko nors paklausia rusiškai, aš visada atsakau lietuviškai“, – kalbėjo ji, ragindama mus elgtis taip pat ir pamokyti dar ir namiškius.

Aš, paklusnus ir nekritiškas pirmokėlis, labai rimtai perpasakojau šitą istoriją savo mamai. Ji nesutiko – kalba yra bendravimo priemonė, sakė ji man, ir jeigu moku ir galiu susikalbėti su kitu žmogumi rusiškai, taip ir darau.

Šitoks atsakymas mane įtikino ir atėmė norą toliau skleisti lietuvybę Vilniuje. Man atrodo, kad mano mamos požiūris tuo metu buvo standartinis. Eiliniai lietuviai – bent jau Vilniuje, kur jų dalis tarp miesto gyventojų 50 proc. ribą perkopė tik pačioje sovietmečio pabaigoje – rusų kalbos arba rusakalbių kaimynų nelaikė grėsme. Mano mama turėjo pakankamai išankstinio nusistatymo prieš žydus, romus arba užsieniečius iš Vakarų, su kuriais mažai arba išvis tiesiogiai nesusidurdavo, bet rusus – tiek gyvenančius Lietuvoje, tiek Rusijoje – ji suprato ir priėmė kaip didelę ir įvairią žmonių grupę, kurioje „yra visokių“, tačiau dauguma – normalūs žmonės, užaugę ir gyvenantys panašiomis sąlygomis, su tais pačiais filmais ir muzika.

Tai netrukdė palaikyti Lietuvos valstybingumo, narystės ES ir t.t. ar kritiškai vertinti Rusijos vyriausybės politikos. Gausūs ir tiesioginiai asmeniniai ryšiai su rusais ir rusakalbiais neleido jų redukuoti į nacionalinius stereotipus, suplakti su jų valstybės veiksmais. Todėl, kai Rusijos valdžia kaltindavo Baltijos šalis rusofobija, bent jau Lietuvos atveju tai skambėdavo nepagrįstai: dauguma lietuvių nemėgo Putino, tačiau neturėjo jokio nusistatymo prieš eilinius rusus.

Vis dėlto situacija keitėsi. Iš dalies todėl, kad užaugo nauja karta, kuri turi daug mažiau tiesioginių kontaktų su rusais. Šios kartos nuomonę apie rusus ir Rusiją daug stipriau formuoja lietuviška ir anglakalbė žiniasklaida arba politikai, tarp kurių rusofobija visada buvo stipresnė nei tarp eilinių lietuvių. Rusofobija stiprėjo.

Milžinišku lūžiu, žinoma, tapo Ukrainos karas. Rusijos invazija, visiškai suprantama, sukrėtė Lietuvą ir jos viešąją erdvę. Mūsų reakcija į karą ir Rusijos kariuomenės vykdomus žiaurumus buvo itin intensyvi ir emocinga. Kartu – ne visada racionali ir kartais prasiveržianti bjauriomis formomis, kurias dar prieš keletą metų būtume atpažinę kaip nepriimtinas neapykantos, šovinizmo ir rusofobijos apraiškas. Pavyzdžiui, pernai gegužę duotame interviu „Poezijos pavasario“ laureatas rusus vadina „orda, gentis iki žmonių <…> ji neverta vadintis žmonių tauta, o yra padarų, iki žmonių padermė.“[1] Nors pirminio karo sukelto šoko būsenoje tai menkai stebina, praėjus daugiau nei metams nuo invazijos pradžios tendencijos tik stiprėja.

Kodėl rusofobija yra problema, kodėl mums turėtų ji rūpėti – dažnai tenka girdėti – kai žudomi ukrainiečiai ir bombarduojami Ukrainos miestai, kodėl mums išvis tokiu metu turėtų rūpėti rusai? Pirmiausia todėl, kad rusofobija iškreipia mūsų, lietuvių, mąstymą ir nuodija viešąjį diskursą. Ji formuoja mūsų valstybės politiką, neleidžia racionaliai vertinti karo, jo priežasčių, galimų pasekmių ir būdų jam užbaigti.

Antra, rusofobija veikia lietuvių etninės daugumos santykius su Lietuvos rusakalbių mažuma. Neapgaudinėkime savęs, kad mūsų nuomonės ir politikos formuotojai gali atskirti kritišką požiūrį į Rusiją nuo Lietuvos rusakalbių. Viskas sukasi vienoje mišrainėje: karas, Putinas, Puškinas, sovietiniai paminklai, rusų kalba. Vilniaus meras[2] – tariamai susirinkimų teisę gerbiantis liberalas – prieš gegužės 9-ąją su pasimėgavimu pareiškė, kad neišduos leidimo jokiam Pergalės dienos minėjimui ir pažadėjo prie kapinių pastatyti stendus su karo Ukrainoje vaizdais – agresyvus ir nepagrįstas kaltinimas žmonėms, neturintiems su Rusijos agresija nieko bendro (įsivaizduokime, jei JAV prie mečečių imtų kabinti Rugsėjo 11-osios vaizdus). Dideli knygynų tinklai iš lentynų išėmė rusiškas knygas, labai tiesiogiai nuskriausdami rusakalbius skaitytojus (taip pat ir pabėgėlius iš Ukrainos). Vilnius pervadino Rusų dramos teatrą, Puškino muziejų, Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė spausti mokyklas mažinti rusų kaip užsienio kalbos mokymą (kai Latvija žengė dar toliau ir paskelbė, kad naikins švietimą rusų kalba, šis pavyzdys buvo sutiktas palankiai ir pas mus).

Rusofobija kaip niveliavimas ir dvigubi standartai

Rusofobija yra kompleksiškas ir daugiasluoksnis reiškinys, kuriam trumpą ir aiškų apibrėžimą pasiūlyti sudėtinga. Galima pradėti nuo to, kas ji nėra. Rusofobija nėra neigiamas požiūris į Rusijos vyriausybę ir jos veiksmus; pasibaisėjimas Rusijos agresija Ukrainoje (ir kitose šalyse); netgi kritiškas tam tikrų rusų tautos kultūrinių bruožų ir istorinio savęs supratimo vertinimas.

O galvojant, kas rusofobija yra, norėčiau pasiūlyti dvi kryptis. Pirma, visų rusų suniveliavimas, negebėjimas ir atsisakymas matyti skirtumus, vidinius konfliktus ir prieštaras Rusijos visuomenėje – visa tai, kas ir lemia Rusijos valstybės politiką daug stipriau nei kažkoks mitinis ruso nacionalinis charakteris. Antra, rusofobiška yra taikyti rusams moralinius kriterijus, kurių netaikome kitiems ar juo labiau sau.

Šalies gyventojų sutapatinimas su jų valdžia yra mitas, kuris grindžia ir legitimuoja demokratinių valstybių santvarką. Bet tai yra tik mitas net ir išties demokratinėse šalyse. Vyriausybės programai aktyvų pritarimą retai kada būna išreiškusi dauguma, jau nekalbant apie tai, kad net ir balsavimas už partiją ar politiką nebūtinai reiškia, kad rinkėja pritaria visai jų programai. Lietuvoje, pavyzdžiui, TS-LKD laimėjo rinkimus, surinkusi mažiau nei 12% suaugusių piliečių balsų, o visa koalicija gavo tik kiek virš 19% balsų; tai nereiškia, kad Lietuvos valdžia nelegitimi, bet taip pat nereiškia, kad ji išreiškia daugumos piliečių valią. Šis mitas tampa absoliučia fikcija, kai kalbame apie nedemokratines šalis. Ir tą pripažįsta net Lietuvos nuomonės formuotojai – iki karo būdavo galima išgirsti mintį, kad Putinas nėra teisėtas Rusijos vadovas, nes rinkimai ten nebuvo laisvi. Lukašenkos Baltarusijos prezidentu dėl tos pačios priežasties oficialiai nepripažįsta net mūsų Vyriausybė.

Vis dėlto bet kokia mintis apie Rusijos (ar Baltarusijos) visuomenės ir valdžios priešpriešą ar bent nesutapimą buvo pamiršta, kai Lietuvos (ir ne tik) politikai bei feisbuko kariai ėmė varžytis, kas pasiūlys griežtesnes sankcijas, nukreiptas ne tiek į šių šalių galios sluoksnius (na nes kiek galima plėsti sankcionuotų oligarchų sąrašą, tai greitai nusibosta ir nebekelia pasitenkinimo), kiek į visus gyventojus.

Tai, kad visi rusai yra atsakingi už žiaurumus Ukrainoje, jau seniai yra ne tik tyli prielaida, bet ir atvirai deklaruojama pozicija. Jie kalti, nes neprotestuoja, nes nepasisako prieš karą apklausose, nes net liberalūs opozicionieriai nežada, kad paėmę valdžią iškart atiduos Krymą, ir nerodo entuziazmo visoms prieš juos nukreiptoms sankcijoms.

Pirmiausia, netiesa, kad Rusijoje nėra protestuojančių ir kitais būdais besipriešinančių karui[3]. Prasidėjus invazijai tūkstančiai išėjo į gatves daugybėje Rusijos miestų. Žiaurios valdžios priemonės ir represijos užgniaužė atviras protesto formas. Tai leidžia Lietuvos feisbuko kovotojams – labai savimi patenkintiems, nes patys sudalyvavo Tapino mitinge ir pamojavo trispalve koncerte prie Rusijos ambasados – tvirtinti, kad protestuoja nepakankamai, todėl yra avys ir palaiko karą. Organizuota ir veiksminga opozicija – kaip yra pabrėžusi ir politologė Dovilė Jakniūnaitė[4] – neatsiranda spontaniškai, jai reikalingos struktūros, galinčios organizuoti, mobilizuoti, formuluoti pozicijas, kurias būtų galima palaikyti protestuose. Būtent šitokias struktūras Rusijos valdžia keletą dešimtmečių nuosekliai naikino ir neleido atsirasti. Politinė apatija yra struktūrinis reiškinys, o ne psichologinė yda ar belaikis tautinio charakterio bruožas.

Taip pat tvirtinama, net ir oficialiose Vyriausybės atstovų pareiškimuose[5], kad rusų palaikymą karui, taigi ir atsakomybę už jį, rodo visuomenės nuomonės apklausos. Taip tvirtinantieji paprastai – ir pagrįstai – netiki jokia informacija, ateinančia iš Rusijos, tačiau nuomonių apklausos, rodos, yra keista išimtis. Visuomenės apklausos yra ne mažesnė propagandos priemonė – naudojama ir Rusijoje, ir JAV, ir Lietuvoje – pasitelkiama paveikti nuomonėms, o ne tik joms sužinoti. Net ir atmetus metodologinius sunkumus apklausiant Rusijos gyventojus[6], problemiška apskritai kalbėti apie visuomenės nuomonę šalyje, kurioje negalima laisva vieša diskusija, reikalinga tai visuomenei nuomonę susidaryti. Be to, dabartiniai Rusijos įstatymai kriminalizuoja bet kokią opoziciją karui[7] – taip pat ir žodžiais – todėl labai abejotina, kad daug kas išdrįstų nepažįstamam žmogui, prisistačiusiam sociologinių tyrimų firmos darbuotoju, pasakyti savo nuoširdžią nuomonę, kai už tai gresia kalėjimas.

Net jeigu daugelis rusų ir nėra tvirtai ir vienareikšmiškai nusistatę prieš karą Ukrainoje, tai nereiškia, kad jie aktyviai ir entuziastingai jį remia. Rusiją tyrinėjantis antropologas Jeremy Morrisas rusų reakciją į karą, bent jau jo pradžioje, apibūdino kaip „gynybinę konsolidaciją“[8] – „atsitraukimą į guodžiančias tiesas, kurios padeda žmonėms susidoroti su kognityviniu disonansu“, neigimo ir atsisakymo kalbėti apie karą strategiją.

Galbūt tokia reakcija nėra racionali ar adekvati situacijai, bet ji žmogiška. Vis dėlto tam, kad įrodytų nesantys orkai ir būtų priimti atgal į žmonių giminę, rusai turi atitikti standartus, kurių netaikome kitiems. Neigimas ir atsisakymas kalbėti – bei atsakomybės perkėlimas kitiems – nesvetimas ir mums, tarkim, kai kalba pakrypsta apie Holokaustą Lietuvoje. Sutapatinti visus Izraelio (ar pasaulio) žydus su Palestinos okupacija būtų pagrįstai laikoma antisemitizmu. Kiek tūkstančių lietuvių išėjo į gatves, protestuodami prieš savo vyriausybės vykdomą politiką, kuri pažeidžia tarptautinę teisę ir yra amorali – migrantų atstūmimus? Tik kelios dešimtys, nes daugelis arba nemato joje nieko blogo, arba, tikėtiniau, galvoja maždaug taip: „Gaila žmonių, na bet…“ Ir čia atsakomybė perkeliama arba patiems migrantams, arba išorės veikėjams, nuo kurių Lietuva neva turi gintis. Rusijos agresija ir Lietuvos elgesys su prieglobsčio prašytojais, žinoma, yra nepalyginami dalykai, tačiau turėtų priversti pagalvoti apie kriterijus, kuriuos taikome, vertindami piliečių atsakomybę už jų valdžios vykdomą blogį.

Ir tai nėra whataboutizmas. Whataboutizmas būtų teiginį „Rusija vykdo nepateisinamą agresiją ir didžiulius karo nusikaltimus“ atremti argumentu „na bet ir Amerika pradėjo nelegalų karą Irake“. Pastarasis yra visiškai logiškas argumentas, atsakant į daug dažniau girdimus ir radikalesnius teiginius: kad Rusijos nusikaltimai yra unikalūs, kad jie kyla iš belaikio rusų nacionalinio charakterio ir unikalios imperialistinės kultūros, kad Rusijos nusikaltimai kelia grėsmę „taisyklėmis paremtai pasaulio tvarkai“, kurios šiaip jau pareigingai laikosi visos kitos šalys.

Apie kolektyvinę kaltę

Kad ir kaip atsargiai vertinu kalbas apie rusų kolektyvinę kaltę dėl karo ir žiaurumų Ukrainoje, nenoriu tvirtinti, kad ji visiškai atmestina ar neverta apmąstymo. Tačiau ji reikalauja didelių išlygų. Pirma, tai negali būti teisinė kategorija – teisė, kaip mes ją dabar suprantame, pripažįsta tik individualią atsakomybę, o kolektyvinė bausmė savaime yra nusikaltimas.

Tai nereiškia, kad kolektyvinė atsakomybė yra beprasmė sąvoka. Individai neša kolektyvinę atsakomybę tokia apimtimi, kuria prisiima atitinkamą kolektyvinę tapatybę. Jeigu aš, kaip lietuvis, didžiuojuosi LDK istorija arba pokario partizanų rezistencija – ir tam tikra prasme prisiimu kitų žmonių veiksmus sau – taip pat turiu priimti ir žmonių, dalyvaujančių šioje kolektyvinėje tapatybėje, nusikaltimus. Todėl man gėda dėl Holokausto, Kazio Škirpos, Smetonos režimo represijų ar Bilotaitės politikos migrantų atžvilgiu.

Kolektyvinė atsakomybė tad visų pirma yra diskursinis reiškinys. Rusai, kalbėdami apie „didžią Rusijos istoriją“ arba pergalę prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare, turės prisiminti ir beprasmį kentėjimą, kurį jų valstybė sukėlė Ukrainai (arba prieš tai Baltijos šalims, Čečėnijai, Rusijos imperijos žydams ir t. t.). Jų kolektyvinė atsakomybė bus apie tai kalbėti, rašyti knygas, mokyti savo vaikus.

Tai pabrėžia dar vieną kolektyvinės kaltės ir atsakomybės savybę – ji negali būti primesta iš išorės. Bausmę už individualų nusikaltimą gali įvykdyti išorinė jėga – teoriškai įmanoma nubausti Putiną ir Rusijos generolus – tačiau kolektyvinę atsakomybę prisiimti gali tik patys rusai. O pastangos primesti ją iš išorės paprastai pasiekia priešingą efektą, skatina revanšizmą ir aktyvų priešinimąsi nuoširdžiai apmąstyti savo tautos (arba bet kokio kito kolektyvinio subjekto) veiksmus ar atsakomybę.

O būtent tai, rodos, nori padaryti Lietuvos ir kai kurių kitų ES šalių vyriausybės, vis didindamos ir plėsdamos sankcijas.

Apie sankcijas

Nenoriu pasakyti, kad visos sankcijos yra beprasmės ir jas reiktų atšaukti. Bet pagrindinis klausimas čia turėtų būti ne teisingumas, o veiksmingumas. Lietuvoje dar neprasidėjo racionali diskusija apie tai, ką sankcijomis tikimės pasiekti ir ar, praėjus jau metams (Baltarusijos atveju ir daugiau), ši priemonė veikia. Juk ekonominės sankcijos turėtų būti priemonė, kuria siekiama pakeisti valstybių ar kitų galingų veikėjų elgesį. Jos neturi būti savaiminis tikslas ar bausmė.

Ar sankcijos veikia apskritai? Ginčytina[9] – jos suveikė prieš apartheidą Pietų Afrikoje, nepasiekė nieko (tik nuskurdino eilinius žmones) Kuboje ar Irane. Ar jos veikia šioje konkrečioje situacijoje? Kol kas nepanašu – nei Lukašenkos režimas, nei Rusijos valdžios valia toliau kariauti nė kiek nesusilpnėjo.

Tačiau nesėkmė nepaskatino diskusijos apie sankcijų prasmę, o tik dar pakurstė lenktynes, kas pasiūlys griežtesnes ir žiauresnes. Nes realiai mes, jausdami savo bejėgystę, sankcijas naudojame kaip saviterapijos priemonę – „kažką darome“ ir bent jau taip galime nubausti rusus. Niekas net ir nebando apsimesti, kad yra kitaip – kai vyko diskusijos apie rusams išduotų turistinių vizų nepripažinimą, pagrindinis ir vienintelis argumentas skambėjo maždaug taip: „Negalime leisti jiems atostogauti mūsų kurortuose, kol bombarduojami ukrainiečių namai“. Na taip, bet daugeliui rusų turistinės vizos yra vienintelis būdas pabėgti iš šalies arba aplankyti savo pabėgusius draugus ir giminaičius. Be to, šitokia politika palengvina Putino pastangas mobilizuoti paramą sau įtikinant rusus, kad ES ir JAV nusiteikę prieš juos – priešingai deklaruojamam sankcijų tikslui skatinti jų nepasitenkinimą savo valdžia.

Ypač groteskiškai atrodo priemonės prieš baltarusius, kuriuos dar pernai sankcijomis bandėme apginti nuo jų valdžios, o dabar baudžiame už tos pačios valdžios sprendimus. Kita grynai sadistinė priemonė – nes neatlieka jokios praktinės funkcijos, o atrodo tik kaip savitikslis galios demonstravimas – yra reikalavimas Rusijos ir Baltarusijos (prireikus – ir kitų šalių) piliečiams, norintiems gauti vizą arba prasitęsti leidimą gyventi, deklaruoti, kad smerkia karą Ukrainoje. Tokia priemonė yra nepriimtina dėl daugybės priežasčių. Pirma, jokia demokratine save vadinanti valstybė neturi teisės reikalauti žinoti ir reglamentuoti, ką žmonės galvoja („totalitarizmo“ sąvoka mūsuose dažnai piktnaudžiaujama, bet ji tinka apibūdinti valdžią, norinčią kontroliuoti ne tik žmonių veiksmus, bet ir mintis). Antra, šis reikalavimas stato Rusijos piliečius į bereikalingą pavojų, nes leidžia Rusijos valstybei preziumuoti, kad jei jie gavo Lietuvos vizą ar leidimą gyventi, reiškia, yra nelojalūs, už ką jiems gali grėsti represijos.

Rusofobija daug kam šiuo metu gali atrodyti nesvarbi arba apskritai jokia problema – nes kam švaistyti savo atjautą rusams, kai nuo Rusijos valdžios veiksmų daug labiau kenčia ukrainiečiai? Bet rusofobija yra neracionali reakcija į karo žiaurumus, jos daroma žala reikšmingiausia ne Rusijos piliečiams, o mums patiems. Ji kuria aplinką, kurioje paprasti, realios galios neturintys žmonės laikomi grėsme nacionaliniam saugumui ir Lietuvos visuomenei. Ji leidžia mūsų valdžiai riboti pilietines laisves, motyvuojant „nacionaliniu saugumu“ – ką tai išvis reiškia, jei į šią rubriką patenka pasirodymas ant ledo? – ir atremti kritiką tvirtinimais, kad ji „atitinka Putino naratyvą“. Galų gale ji atstumia dalį Lietuvos piliečių, siųsdama jiems žinią, kad jų tautinė tapatybė (nenoras atsisakyti viešai, o ne tik privačioje sferoje, vartoti savo kalbą, naudoti savo simbolius, švęsti savo šventes – kitaip sakant, visiškai asimiliuotis) yra nesuderinama su lojalumu Lietuvai. Kaltinimai nelojalumu gali būti pati save išpildanti pranašystė.

[1] Mindaugas Klusas, 2022, „„Poezijos pavasario“ laureatas Jakimavičius: šalia ir tarp mūsų gyvena orda, neverta žmonių vardo“, LRT.lt, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[2] BNS, 2022, „Šimašius: gegužės 9-ąją, kas ateis į kapines, mes pasitiksime su papildoma informacija“, Delfi, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[3] Justas Korsakovas, 2022, „Kaip karui priešinasi Rusijos gyventojai?“, GPB, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[4] Dovilė Jakniūnaitė, 2022, „Kodėl jie neprotestuoja?“, LRT.lt, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[5] „Bendras Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos premjerų pareiškimas dėl ES vizų Rusijos piliečiams: keliavimas ES yra privilegija, o ne žmogaus teisė“, ministraspirmininkas.lrv.lt, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[6] Jeremy Morris, 2022, „Don’t trust opinion polling about support in Russia for the Ukraine invasion“, postsocialism.org, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[7] Human Rights Watch, 2022, „Russia Criminalizes Independent War Reporting, Anti-War Protests“, hrw.org, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[8] Jeremy Morris, 2022, „What do ordinary Russians think about the invasion of Ukraine?“, Open Democracy, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.

[9] Marco D‘Eramo, 2022, „Our Daily Sanction“, Sidecar, žiūrėta: 2023 balandžio 30 d.