„Hibridinė Lukašenkos ataka prieš Lietuvą“, „Nelegalių migrantų krizė“ ar dar vienas „Kremliaus sąmokslas“ – taip ir panašiai, savo stiliumi, apie vos penkių tūkstančių nelegalių migrantų srautą iš Baltarusijos prakalbo mūsų valdantieji ir jiems palankūs veidai žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Ištikti savotiškos panikos, valdančiųjų atstovai ne tik įbaugino bei padalino visuomenę, mobilizuodami radikalus, bet ir patys pasirodė esą kraštutinių dešiniųjų pažiūrų išpažinėjai, neturį kompetencijos suvokti ir spręsti migracijos problemų. Deja, bet tai, kaip mūsų rinkti atstovai valdžioje sprendė ir tebesprendžia nelegaliai sieną kirtusių asmenų teisių užtikrinimo klausimus, ne tik kelia gėdos jausmą, bet ir, tikėtina, reiškia potencialias bylas prieš Lietuvą ateityje.

 Šių eilučių autoriui teko pabendrauti su pabėgėliais vienoje stovyklų. Šie žmonės buvo uždaryti lyg kaliniai ir turėjo teisę judėti tik aptvertoje, ginkluotų pareigūnų saugomoje teritorijoje. Jie turėjo telefonus, bet neturėjo galimybės nei skambinti, nei naršyti internete. Stovyklose nebuvo nei radijo, nei televizoriaus, nei knygų. Žmonėms buvo parūpinta tik, jų žodžiais tariant, gana neįprasto maisto ir gyventojų suaukotų rūbų, nebuvo leista net apsipirkti. Gyveno jie viename pastate, iš viso apie septynias dešimtis žmonių, dauguma – jauni vyrai. Kartu su vyrais buvo apgyvendintos moterys, kurios galimai galėjo patirti ir seksualinę prievartą.

Dalies šių žmonių istorijos labai liūdnos, bent taip jie jas pateikia. Teko nugirsti vieno vyruko pasakojimą. Pasirodo, jis gimtinėje dalyvavo studentų proteste prieš valdžią, bet saugumas nustatė jo tapatybę ir jam teko atsiveikinti su studijomis. Maža to, buvo paskelbta jo paieška ir jaunuolis turėjo rinktis, laukti suėmimo ar bėgti. Tad žmogus pasiskolino pinigų ir leidosi į pavojingą kelionę, kol vargais negalais atsidūrė Lietuvoje. Čia jį, kartu su kitais likimo broliais ir sesėm, uždarė. Jis tenori laisvės, saugaus ir oraus gyvenimo. Kiti bėga nuo skurdo ir išnaudojimo, nuo korumpuotų režimų, tikėdami geresnio gyvenimo viltimi sau ir savo vaikams. Šių žmonių istorijos panašios į daugelio mūsų tautiečių pasakojimus, kurie įvairiais laikotarpiais migravo į saugesnes šalis, ieškodami užuovėjos ir vilties.

Kita vertus, nelegaliai Europos Sąjungos išorinę sieną iš Baltarusijos į Lietuvą kirtę migrantai, atsidūrę, Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės žodžiais tariant, „koncentruotose stovyklose“, panašu, tapo savotišku Lietuvos vertybiniu veidrodžiu. Žinoma, daliai mūsų jo matyti nesinori. Juk mes, ypač valdančiųjų dešiniųjų ir jų gerbėjų lūpose, visada buvome „šaunūs“, tokie visada bent šiek tiek geresni už kitus, vos ne balti ir pūkuoti, visada už laisvę ir demokratijos eksportą, tie, kurie niekada nekalti, o kalti – tik kiti. Tačiau, deja, migrantų „krizės“ veidrodyje geriausiai atsipindi mūsų tikroji visuomeninė ir politinė branda bei vertybinis pasirinkimas: būti Europos Sąjungoje ar postsovietinėje dešiniojo populizmo erdvėje.

Ir, mano subjektyviu vertinimu, ši situacija mus, o ypatingai mūsų išrinktus dešiniuosius politikus, kurie ryškiai švietė ir pozavosi ekranuose, bloškia į tą postsovietinę erdvę, iš kurios taip stengiamės ištrūkti. Apmaudu, kad kovodami su Lukašenkos režimo niekinga veikla, patys imame ją mėgdžioti. Šiuo požiūriu, matyt, Batka tik išdidžiai kraipo ūsą, kai litovcai migracijos problemą sprendžia turėdami tą patį politinį mentalitetą. Tik ar ne keista, ir ar nejauku, kai nelegaliai sieną kirtusiuosius laikome kažkuo kitu, bet ne teises turinčiais žmonėmis, tokiais pat kaip mes? Ar ES paso ar leidimo gyventi neturėjimas daro juos mažiau žmonėmis, kai galime suvaržyti jų laisvę, daugumą jų teisių, delsti su teisine ir medicinos pagalba, sugrūsti juos į pastatus ir palapines antisanitarinėmis sąlygomis, nepaisyti nei higienos, nei fizinių ar psichologinių rizikų. Žmogiškumas ir europietiškas solidarumas, matyt, mūsų dešiniesiems yra svetimas jausmas.

Prisiminkime, kokios neadekvačios ir apgailėtinos reakcijos sulaukėmė, kai apie galimus migrantų žmogaus teisių pažeidimus prabilo Seimo kontrolieriaus tarnybos atstovas. Nuviliantys Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno pamokymai Seimo kontrolieriui, lydimi dešiniųjų aktyvistų įrašų socialiniuose tinkluose, demaskavo seną nedemokratinių elitų įsitikinimą, kad jų valdžia yra nekritikuotina, ji visada teisi. Tai tik dar labiau sustiprino įtarimus, kad save visokeriopai vakarietiška, skaidria ir demokratiška pateikti mėgstančioje konservatorių partijoje tarpsta radikali antiimigracinė dešinė. Ji, atsidūrusi vykdomojoje valdžioje, net neslėpė savo ksenofobinių, naftalinu prašvinkusių įsitikinimų, ir į „krizės“ mūšio lauką atvilko senas ir sunkias patrankas: propagandą, visokius ribojimus ir suvaržymus, sienų statybas, atgrasymus (apgręžimus) ir visuomenės nuotaikų prieš atėjūnus kurstymą. Tad gal ir nereikia bijoti visokių „maršistų“ tapimo partija, nes pastarieji – jau Lietuvos vykdomojoje valdžioje. Tikėtina, lenkų ir vengrų ar Italijos bendraminčių sėkmės įkvėpti, konservatorių bilotaitės ir kasčiūnai nebesivaržo ir žodžių į vatą nebevynioja.

Ir jei konservatorių radikalai nebestebina, tai Laisvės partijos selektyvus žmogaus teisių interpretavimas tik dar kartą demaskuoja jų vertybinę veidmainystę. Juk dar visi prisimename, kad viena pagrindinių šios liberalų politinės partijos rinkiminių vėliavų buvo žmogaus teisių gynimas ir atstovavimas. Deja, atrodo, tūkstančiai šios partijos rinkėjų buvo pastatyti į politinės realybės dešinįjį ir dar buką kampą. Išplatinus Seimo kontrolierių ataskaitą, kurioje teigiama, kad tvarkydamasi su migrantų krize Lietuva pažeidė tarptautinės Konvencijos pireš kankinimus nuostatas, kritikuoti institucijos darbą ėmėsi ne tik konservatyvieji politikai bei apžvalgininkai, bet ir pats Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, vienas „laisviečių“ lyderių Tomas Vytautas Raskevičius. Šis žmogus save pateikia kaip aktyvų kovotoją už žmogaus teises, tačiau jo nuoširdumu galima ir suabejoti. Po tokių pasisakymų norom nenorom imi prisiminti ir šio „kovotojo už žmogaus teises“ mobingo prieš pavaldinį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje istoriją.

Na, o jei prakalbome apie mūsų šalies žmogaus teisių gynėjus apskritai, tai ir šie pasirodė esantys gana pasyvūs. Stebėdami bendrą situaciją migrantų stovyklose, žmogaus teisių gynėjai buvo tylūs ir apsiribojo gana švelniais komentarais ir raginimais. Atskiro paminėjimo šios problemos kontekste nusipelno ir mūsų šalies politinė opozicija, ypač save progresyvia vadinanti Lietuvos socialdemokratų partija. Šiuo klausimu, panašu, opozicijos net nebūta, išskyrus pavienių politikų balsus. Tad, esant kritikos vakuumui, atitinkamai pasigedome ir objektyvesnio bei gilesnio šios problemos nušvietimo žiniasklaidoje.

O socialiniuose tinkluose susidarė įspūdis, kad dalis įtakingų nuomonės lyderių ir viešosios opinijos formuotojų galimai buvo net „patepti“ mokesčių mokėtojų arba privačiomis dovanomis, nes Vyriausybės politika migrantų atžvilgiu ginta su aktyvistiniu entuziazmu. Vienu metu komplimentai ir panegirikos neva geriausiai iš visų ministrų dirbančiai Vidaus reikalų ministrei nejuokais priminė buvusio režimo šlovintojų plunksnas.

 Kita vertus, ta pasenusi nuostata, kad visas valdžios neveiklumo problemas išsprendžia į rinką nudrenuojami viešieji pinigai, atsispindi, matyt, ne tik plaunant politikų mundurus. Atveriant viešųjų pirkimų lobių skrynią, visada bus tų, kurie pelnysis kitų nelaimės akivaizdoje. Nepaprastai brangūs gyvenamieji vagonėliai, „auksinė“ odą žalojanti koncertina ir kitos laisvoje rinkoje perkamos paslaugos, tikėtina, gali būti „įsisavintos“ prie valdžios prieinančių verslų. Gal tai ir nebūtų jokia bėda, bet patys žinome, kokios kainos būna, kai paklausa didesnė už pasiūlą ir kai tos pasiūlos už mūsų visų pinigus prireikia mūsų valstybei. 

Pikta dar ir todėl, kad ištisus dešimtmečius girdėdami dešiniųjų isteriją apie neva mus puolančius Rytų kaimynus, tik dabar sužinome, kad netikėtai ES išorinė siena, nepaisant tam skirtų europinių milijonų, neturi beveik jokio fizinio barjero. Pasirodo, norint apsisaugoti nuo dešimtmečius eskaluojamos ginkluoto priešo iš Rytų grėsmės, nereikėjo jokių tvorų, bet odą žalojančių prireikė tik dabar, norint apsisaugoti nuo beginklių, geresnio gyvenimo ieškančių žmonių. 

Tad apmaudu, kad kalbėdami apie žmogaus teises, gyvename dvigubų politinių standartų šalyje. Imamės ginti ir atstovauti joms tik kai tai yra naudinga, madinga, patrauklu, kai problema turi politinį užnugarį ar žada daug feisbuko laikų. Niekam nereikalingų žmonių teisėms užtikrinti ir žmogiškumui ginti Lietuvos politikoje noro dar trūksta, o rėksminga dešiniųjų radikalų komunikacija ir toliau sudaro klaidingą įspūdį, kad taip mąsto dauguma.

Tačiau, nepaisant to, esama ir gausybės nuostabių solidarumo ir humanizmo apraiškų. Kilus vadinamajai „krizei“ gausybė žmonių įsirašė į Raudonojo Kryžiaus gretas, ėmė rinkti labdarą, šelpti pinigais ir dovanoti savo daiktus migrantams. O kad tokių žmonių teisėmis ir poreikiais gali pasirūpinti ir ši dešiniųjų Vyriausybė, įrodė evakuotų afganistaniečių Raseiniuose pavyzdys bei pastangos juos integruoti. Tad norint įmanoma viskas.