Atsiribojimas, nedalyvavimas socialinėse veiklose, įstrigimas smurtiniuose santykiuose, ilgas ir brangus bylinėjimosi procesas, nerimas, trauma, miego sutrikimai, nebegalėjimas dirbti, pajamų ir būsto netekimas, lytiškai plintančios ligos, priklausomybės, nėštumo komplikacijos, ilgalaikis ar trumpalaikis fizinės ar psichologinės sveikatos sutrikdymas, įvairaus pobūdžio fiziniai sužalojimai, depresija, mirtis (savižudybė ar nužudymas). Išlaipsniuoti pagal sunkumą ar lengvumą, didesnę ar mažesnę įtaką individo bei visuomenės gyvenimui galima pagal kiekvieno perspektyvą. Tačiau čia pateikta tik nedidelė dalis pasekmių, su kuriomis, 2014 m. PSO duomenimis, susiduria ar susidurs 1 iš 4 Europos moterų. Būtent tokia proporcija moterų patiria ar patirs smurtą. Noriu pabrėžti, kad smurtas galimas ir prieš vyrus, tačiau maždaug 9 iš 10 santykiuose smurtą patiriančių partnerių yra moterys. Tų pačių metų duomenimis, per dieną vidutiniškai nužudoma 18 moterų, iš kurių 12 nužudomos savo partnerio ar šeimos nario. Pasak 2014 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) paskelbtų duomenų, 3,7 milijono 28 Europos šalyse gyvenančių moterų ir paauglių nuo 15 metų per pastaruosius metus yra patyrusios seksualinę prievartą.

Nors smurto formų ir rūšių yra įvairių, šiame straipsnyje aptarsiu dvi: violence by proxy (netiesioginį smurtą per aukos artimuosius) ir seksualinį smurtą, kuriems šiandien skiriama vis dar per mažai arba neskiriama apskritai jokio dėmesio. Violence by proxy iki šiol neturi jokio lietuviško termino atitikmens, šio reiškinio nemini net su smurto tematika dirbančios organizacijos ar institucijos. O seksualinės prievartos duomenys išlaikomi paradoksaliai geri, skaičiai išlieka nedideli, nes didelė dalis nusikaltimų nėra niekur registruojami, o pagalbos sistemos neadekvatumas ar jos trūkumas – menkai kvestionuojamas.

Violence by proxy (kol kas reiškinys neturi prigijusio lietuviško termino) – tai smurto forma, kuri Lietuvoje teoriškai net neegzistuoja, o praktiškai yra tokia pat reali, kaip ir bet kuri kita. Nors pats reiškinys nėra naujas, tyrinėti ir aprašyti jį pradėta palyginus neseniai. Apie šį reiškinį informuoti 2012 m. pradėjo argentinietė klinikinė psichologė Sonia Viccaro. Teigiama, kad tai bene žiauriausia smurto lyties pagrindu forma. Tai smurtas, nukreiptas į partnerę/į per trečiąjį asmenį, kuriuo ar kuriais dažnai tampa poros vaikai. Tai – dvigubas nusikaltimas su bent dviem galimomis aukomis.

Smurto tema atvirai kalbančioje Ispanijoje nuo 2013 m. skaičiuojama 40 nužudytų vaikų, iš kurių 37 buvo nužudyti jų pačių biologinio tėvo. Visi šie nusikaltimai siejami su smurtu per trečiąjį asmenį (violence by proxy): taip siekiama sugniuždyti vaiko mamą. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2020 m. Lietuvoje nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjo 970 vaikų. 3 iš jų buvo nužudyti, 4 patyrė sunkius sveikatos sutrikdymus. Tačiau aplinkybės ir priežastys lieka nežinomos, tad galima spėlioti, kiek tokių atvejų galėtų atitikti violence by proxy sąvoką. Ne visi nusikaltimai baigiasi vaiko/ų mirtimi – kartais agonija, manipuliacija ir kontrolė pasitelkiant vaikus (o kartais kitus svarbius, mylimus, artimus žmones ar gyvūnus) tęsiasi ilgą laiką.

Nepakanka apie violence by proxy kalbėti bendrame smurto kontekste, mat kiekviena smurto forma turi savo „veidą“, pasekmes ir išraiškos formas. Norint užkirsti kelią nusikaltimams ir traumoms, svarbu jas pastebėti, atpažinti ir žinoti, ką daryti toliau.

2021 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakyto tyrimo duomenimis, 71 proc. vyrų ir 59 proc. moterų Lietuvoje mano, jog moterys dažniausiai pačios išprovokuoja smurtą. Taip pat 68 proc. vyrų ir 60 proc. moterų mano, kad, kaltindamos vyrus dėl smurto, moterys linkusios „sutirštinti spalvas“. Tokį atsakomybės perkėlimą aukai galima pastebėti ir seksualinių nusikaltimų srityje.

2020 m. kovo mėnesį Lietuvoje įvykdytas seksualinio pobūdžio nusikaltimas bare, kai nepažįstamas vaikinas naudodamas fizinį smurtą išprievartavo merginą. Šį nusikaltimą savo socialinėje platformoje pakomentavo ir vienas policijos pareigūnas, kuris teigė, jog, norint tokių situacijų išvengti, reikia „mažiau lakt ir raitytis“. Tąkart vienbalsiai buvo nuspręsta, kad toks pareigūno komentaras pažeidžia Lietuvos policijos darbuotojų kodeksą, jam buvo skirtas įspėjimas. Dar 2019 m. Žmogaus teisių stebėjimo institutas išleido praktinį vadovą „Pareigūno bendravimas su nukentėjusiaisiais“, kuriame aiškiai apibrėžiama, koks tas bendravimas turėtų būti. Rekomendacijose rašoma: „Kadangi seksualinių nusikaltimų aukos ypatingai dažnai patiria stiprius gėdos ir savęs kaltinimo jausmus, bendraujant būtina išvengti klausimų ar teiginių, kurie galėtų rodyti aukos kaltinimą. Svarbu tvirtai vadovautis nuostata, kad jokios aplinkybės nepateisina seksualinės prievartos.“ Tikiu, jog savo socialinėse paskyrose tokių komentarų anksčiau minėtas policijos pareigūnas nebeviešins, tačiau su tokiomis nuostatomis smurto aukų atžvilgiu dirbs ir toliau.

2021 m. gimnazijose ir progimnazijose vykdyta apklausa „Lyčių stereotipai mokyklose“ parodė, kad 12 proc. merginų ir 25 proc. vaikinų mano, jog „kartais merginos pačios kaltos, jei vaikinai prieš jas smurtauja“. 20 proc. merginų ir 39 proc. vaikinų mano, jog „kartais merginos pačios išprovokuoja priekabiavimą savo išvaizda ir (arba) elgesiu“. 3 proc. merginų ir 10 proc. vaikinų sutinka, kad „kai mergina sako „ne“ lytiniams santykiams, tai gali reikšti „galbūt“ arba „taip“.

2021-aisiais Lietuvoje užregistruoti 252 seksualinės prievartos nusikaltimai, 31 iš jų įvykdytas artimoje aplinkoje. Norint suprasti problemos rimtumą, svarbu žinoti, kad seksualinė prievarta prasideda labai anksti. Nors šiems nusikaltimams taikoma kitokia baudžiamoji atsakomybė, svarbu suprasti ir matyti bendrą problemos paplitimo vaizdą. Pasak didžiausios JAV su seksualine prievarta dirbančios organizacijos RAINN, 34 proc. visų seksualinės prievartos prieš nepilnamečius atvejų įvyksta vaikams iki 12 metų amžiaus. Todėl prie anksčiau minėtų duomenų svarbu pridėti ir seksualinę prievartą patyrusių nepilnamečių skaičių. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2020 m. registruoti 63 atvejai, kai vaikai buvo žaginami ar seksualiai prievartaujami, ir 104 – tvirkinami.

Negana to, seksualinių nusikaltimų mastai apskritai yra gerokai didesni. Manoma, kad 60–80 proc. aukų po patirtos prievartos niekur nesikreipia, o dažniausiai įvardijamos priežastys yra galimas prievartą įvykdžiusiojo kerštas arba baimė, kad nusikaltėlis pateks į bėdą, taip pat situacijos rimtumo nuvertinimas, įsitikinimas, kad policija nesiims jokių veiksmų nusikaltimui tirti, kad tai nėra svarbu arba kad tai tik asmeninis reikalas, bei manymas, kad policija negali padėti. Nors seksualinė prievarta prieš vaikus turi savo specifines priežastis, kurios siejasi su genetika, epigenetika, pakitimais smegenyse ir pan., bendrai kalbant apie seksualinę prievartą svarbu suprasti, kad visos šios priežastys stipriai siejasi ir yra persipynusios taip pat ir su visuomenėje įsišaknijusiais mąstymo modeliais, pasitikėjimo institucijomis lygiu bei aplinkos vertinimu. Stereotipai kuria tam tikras gaires, kuriomis orientuodamasis jaunas žmogus reaguoja ir vertina situacijas, daro pasirinkimus. O institucijų vieša pozicija skatina pasitikėti arba bijoti pasmerkimo.

Deja, žiniasklaida taip pat neretai prisideda prie tokio aukas kaltinančio tono ir pozicijos formavimo. Tokios absurdiškos, prievartos patirtis menkinančios antraštės: „Noras pakyla ne tik atšilus“, „Mergina tik iš vaizdo įrašo internete sužinojo, kad buvo išprievartauta“, „Lazdijuose vakarėliu nepatenkinta mergina du vyrus apkaltino išprievartavimu: tiesą atskleidė skandalingi pokalbiai telefonu“, „Išžaginta moteris liko kalta pati“ ne tik skamba sensacingai, bet ir rodo stiprų rašančiojo nesiorientavimą situacijos rimtume. 

2020 m. žiniasklaidoje pasirodė informacija apie tai, kad „Lenkijos teismas pakeitė sprendimą: 14-metė nebuvo išprievartauta, nes nešaukė“. Legitimūs seksualiniai nusikaltimai neįsivaizduojami be stipriai besipriešinančios aukos. Taip seksualinės prievartos aukos vaizduojamos ir didžiuosiuose ekranuose, formuojant iškreiptą suvokimą apie tai, kaip turėtų atrodyti ar elgtis auka. Neretai manoma, kad jeigu moteris, mergina, vyras ar jaunuolis nesipriešina, vadinasi, vienareikšmiškai pati/pats to nori. Šį įsitikinimą paneigia Švedijos mokslininkai, kurie teigia, jog apie 70 proc. seksualinės prievartos aukų patiria nevalingą paralyžių (angl. tonic immobility), o 48 proc. jį patiria labai stipriai. Kaip priešinimasis, taip ir nevalingas sustingimas yra visiškai normali ir adekvati reakcija į stresą ar siaubą keliančią situaciją. O toks rigidiškas tikėjimas, kaip asmuo turi reaguoti, dar sykį rodo švietimo stoką šiomis jautriomis temomis, kai žinių spragas užpildo mitai ir nuogirdos.

Šiandien galima teigti, kad pasaulis pamažu pabunda ir ima vis daugiau suprasti apie dalykus, kurių anksčiau nepastebėjo ar vertino kitaip. Požiūris yra formuojamas, o po daugybės pakartojimų informacija įsisavinama ilgam. Tad jeigu net ir apytikslė statistika skambina varpais, žybsi raudonomis sirenomis ir kelia šiurpą, kodėl reiškinys nėra pasmerkiamas ir kodėl taip mažai daroma, kad situacija keistųsi?

Grįžkime keliasdešimt metų atgal. Smurto prieš moteris fenomeną Tarybų Lietuvoje tyrinėja Monika Kareniauskaitė. Pasak jos, sovietmečiu egzistavo seksualinį smurtą kriminalizuojanti teisinė bazė, bet nusikaltimų statistika neatspindi to meto realybės. Vėlyvuoju sovietmečiu buvo neviešinama nusikalstamų veikų statistika, mat buvo kuriama iliuzija, kad pakeliui į komunizmą nusikaltimų skaičius mažėja. Todėl ir seksualinių bei apskritai smurtinių nusikaltimų statistika nebuvo realistiška ar tiksli, vyravo ydingos praktikos įkalbėti moteris nerašyti pareiškimo, jį atsiimti ar tiesiog tokių nusikaltimų neregistruoti. Be to, smurto artimoje aplinkoje atvejai buvo laikomi tik šeimos reikalu, o „apatinių skalbimas viešai“ – gėdingu. Idealus sovietinis pilietis buvo vaizduojamas kaip organizuotas, dirbantis dėl bendro gėrio, niekuo per daug iš minios neišsiskiriantis, „savo vietoje“ esantis asmuo. Todėl, kalbant apie seksualinės prievartos nusikaltimus, neretai dėmesys permetamas aukai: galbūt norėjo dėmesio, „išsišoko“ ir pan. Atsakomybės perkėlimas aukai siejasi su aiškinimu, jog nusikaltimai prasideda tuomet, kai atsiribojama nuo idealaus sovietinio žmogaus pavyzdžio.Mažo nusik

alstamumo iliuzija teikė saugumo jausmą, o realybėje, net ir vyraujant minėtoms tendencijoms nusikaltimų neregistruoti, jų buvo nemažai: 1966 m. fiksuojami 104 išprievartavimo atvejai, 1970 m. – 81, 1983 m. – 141, o 1984 m. – 152.

Nors protinė inercija pamažu stabdoma, natūralu, kad ilgai formavęsis atsainus požiūris į smurto nusikaltimus jaučiamas ir šiandien. Laikas pradėti jį keisti. Ir nors pagalbos mechanizmai nuo smurto nukentėjusioms/iems ėmė keistis prieš maždaug du dešimtmečius, Lietuva dar vis yra pakeliui į adekvačios pagalbos teikimą. Visuomenėje dar vis gajūs stereotipai, trūksta tyrimų ir apskritai informacijos. Stigma, izoliacija ir pats smurtas yra priežastys, dėl kurių nelengva išvysti tikrąsias šio reiškinio pasekmes. Sunku žinoti ir tikruosius skaičius. Tačiau neabejotinai smurto mastas ir jo paplitimas yra reikšmingi ne tik nuo smurto nukentėjusiems individams, bet ir visuomenei.

Labai svarbu šiomis temomis daryti daugiau tyrimų, kurie pasitarnauja suvokiant problemos mastą, tačiau taip pat svarbu ir atrasti naujus ryšius, koreliacijas, o, turint išsamesnį vaizdą, lengviau dėliotis problemos sprendimo būdus. Taip pat labai svarbu nuolat mokyti, skatinti mąstyti ir visaip šviesti su šia problema dirbančius specialistus, domėtis ir perimti kitų gerąsias patirtis, taip kuriant išsilavinusią, mąstančią, brandžią ir saugią visuomenę.

Reda Jureliavičiūtė – asociacijos „Lygiai“ direktorė. Asociacijos pagrindinės veiklos sritys susijusios su mokslu grįstos informacijos sklaida, lyčių lygybės, tolerancijos klausimais bei smurto ir prievartos prevencija.