REDAKCIJOS ŽODIS

Politinio barbarizmo monstrai į paviršių vėl kelia savo bjaurias galvas[1]. Balandžio pabaigoje įteisintas migrantų atstūmimas pasienyje šalį priartina prie to, ką vienas žymiausių mūsų regiono kairiųjų, Transilvanijoje gimęs Gáspáras Miklósas Tamás, dar prieš du dešimtmečius vadino postfašizmu. Šis terminas apibūdina vis aiškesnį valstybių atsiribojimą nuo bet kokių mėginimų asimiliuoti svetimšalius. Šešėlyje paliekama dar Apšvietos epochoje suformuluota visuotinė pilietiškumo samprata, kuri buvo grindžiama pažangos idėjomis, remiamomis tiek liberalų, tiek socialdemokratų. Tuomet pilietiškumas buvo tapatinamas su žmogaus orumu, o jo išplėtimas į visas klases, profesijas, lytis, visas rases, tikėjimus ir vietoves buvo tik laiko klausimas. Po to turėjo eiti visuotinė rinkimų teisė ir valstybinis švietimas visiems. Nacionalinis solidarumas reiškė oraus materialinio gyvenimo užtikrinimą ir vergovės likučių naikinimą. Iki Europos politinėje arenoje pasirodant fašizmui, tokia pilietiškumo samprata buvo gaji ir pirmosios Lietuvos Respublikos formavimo epizoduose. Vėliau ji buvo darsyk prikelta atkuriant valstybingumą prieš daugiau nei trisdešimt metų.                                            

Tačiau nūdienos kontekste nacionalizmas sceną užleido savo etninei atmanai. Tautą įsivaizduojame tik kaip etniškai, rasiškai švarią, baltą, heteroseksualią, vyrišką daugumą. Tai anaiptol nėra žingsnis į fašistinę praeitį. Priešingai nei tarpukario laikotarpiu, mums nereikia rūpintis dėl valstybinių perversmų bei atstovaujamosios valdžios formų suardymo ar kovoti prieš revoliucinio totalitarizmo įsigalėjimą. Išties, postfašizmas – puikiai suderinamas su nominalia (arba „rinkimine“) demokratija ir neoliberaliu kapitalizmu. Jis gimdo vis didėjantį skaičių žmonių, neturinčių jokios reikšmingos pilietybės, o kartu ir politinių teisių bei laisvių. Dešimtys milijonų pabėgėlių šiandien egzistuoja nuolatinio nesaugumo bedugnėje. Įkalinti „laikinosiose stovyklavietėse“ ir pilkosiose pasienio zonose, jie kasdien susiduria su naujųjų gestapininkų teroru. Pastarieji pamiršo, kad visai neseniai buvo atsidūrę identiškose pozicijose.                                                

Tylus ir daug kam miškingą idilę menantis Lietuvos pasienio ruožas su Baltarusija, kur kasnakt „teisėtai“ vykdomi žmonių išstūmimai, šiandien tampa vienu geriausių Europos postfašizmo pavyzdžių. Po „hibridinio karo“ skraiste gula didžia dalimi niekam neįdomios aukos. Praėjusią vasarą pasienyje rastas mirusio šrilankiečio kūnas, o rudenį paviešinta informacija apie žmones, kuriems dėl patirtų sužalojimų buvo amputuotos galūnės. Šį pavasarį atstūmimų politika pareikalavo, kaip įtariama, migranto iš Indijos gyvybės. Akivaizdu, kad priėmusi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisas Lietuva pamynė ES teisinius nuostatus ir todėl nebegali savęs laikyti teises gerbiančia valstybe. Visgi, tai nejaudina nei dešinės, nei kairės parlamentinės politikos pusių. Tarp Seimo narių, balsavusių už išstūmimų įteisinimą, galime rasti keturis socialdemokratų frakcijos narius, iš kurių nė vienas nebalsavo prieš. Tokie „vienintelės kairiosios partijos Lietuvoje“ veiksmai parlamento salėje byloja apie jos oportunizmą ir idėjinį bankrotą. Pataisas inicijavusi Vidaus reikalų ministerija tvirtina, kad pastarosios aiškiai atskiria „natūralią“ ir „instrumentalizuotą“ migraciją, vykdomą Lukašenkos režimo, ir yra būtinos norint užtikrinti šalies nacionalinio saugumo interesus. Tačiau tokie aiškinimai yra ne kas kita, o chrestomatinis ideologinės gimnastikos pavyzdys. Vos pasigirdus naujienoms apie tai, kad balandžio pabaigoje Europos Parlamentas pritarė vadinamajam „solidarumo mechanizmui“, įpareigosiančiam šalis nares dalintis dešimtis tūkstančių pabėgėlių, šį pavasarį pateksiančių į Pietų Europą, vidaus reikalų viceministras prabilo apie „priverstinį solidarumą“ perkeliant migrantus į Lietuvą. Siūlomos kvotos ES narėms buvo greitai pavadintos „raudonąja linija“, o viceministro komentarai nurodė į kitą bjauraus solidarumo polį, kuriame Lietuva turės bendraminčių tiek Baltijos, tiek Višegrado šalyse. Gerai pažįstamas faktas jau apnuogintas – valdantiesiems „hibridinio karo“ sąvoka yra tik patogi priedanga maskuoti rasistinę pasienio politiką.              

Nutylima ir apie tai, kad įstatymo pataisos Lietuvoje įtvirtino „pasieniečių rėmėjų“ institutą, suteikiantį galimybę civiliams naudoti smurtą vykdant valstybės sienos apsaugą. Per 2015 m. Europos sienų krizę tokia praktika buvo vykdoma Viktoro Orbáno Vengrijoje. Anuomet šalies policija įdarbino 3 tūkst. „medžiotojų“, aktyviai patruliavusių po pietinį pasienio ruožą. Policijos ir kariuomenės įkandin, fašistuojančios grupės buvo sutelktos smurto prieš pabėgėlius vardan. Jų nariams buvo įteikti pistoletai su koviniais šoviniais, pipirinės dujos, lazdos ir antrankiai. Kitas pavyzdys, primenantis nūdienos realijas, yra 7-ajame ir 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Kukluksklano organizuotos akcijos pietų Teksase, siekiant stabdyti „nelegalią migraciją“ iš Meksikos. Šioje valstijoje buvo įkurtos sukarintos stovyklos civiliams, kuriose vyrai bei mokyklinio amžiaus berniukai buvo mokomi partizaninio karo taktikų. Panašu, kad valdantieji yra nusiteikę imituoti tokias praktikas net nemirktelėdami. 

Bet ar pastarųjų mėnesių įvykiai ir didžia dalimi nekritiškas visuomenės požiūris į juos sufleruoja apie Lietuvos, o kartu ir visos Rytų Europos, kone veik prigimtinį tolerancijos, empatijos ir demokratiškumo stygių? Ar solidarumo jausmą, prieš tris dešimtmečius vedusį mūsų regioną į laisvę, galutinai sutriuškino ksenofobija ir istorinė amnezija? Ar, kaip 2015 m. rašė lenkų kilmės amerikiečių sociologas Janas Tomaszas Grossas, Rytų Europa vis dar nepripažino savo žudikiškos Holokausto praeities ir todėl išlieka užsimerkusi prieš pareigą gelbėti tuos, kurie šiandien bėga nuo blogio?                                                                                                             

Teiginiai apie Rytų Europos išskirtinumą neįtikina dėl kelių priežasčių. Dažnu atveju jie neįvertina ksenofobinių sentimentų ir sienų politikos žiaurumo neva „socialdemokratinėse“ šalyse. Tarkime, Danijoje politikų retorika išorės sienų klausimais nelabai kuo skiriasi nuo Vengrijos. Taip pat klaidinga tapatinti (kraštutinių) dešiniųjų ir save kairiosiomis vadinančių partijų ginamas pozicijas su visuomenėje vyraujančiomis nuotaikomis. Žinoma, pastarosios neretai būna priešiškos migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu, bet kasdieninių susidūrimų su kitataučiais fone jos gali tapti progresyvesnėmis. Galiausiai, net žvilgsnis į viešosios nuomonės apklausas ragina kritiškai vertinti teiginius apie mūsų regiono išskirtinumą. Pavyzdžiui, 2016 m. Europos socialinėje apklausoje daugiau respondentų sutiko, kad „vyriausybė turėtų būti dosnesnė vertindama prašymus suteikti pabėgėlio statusą“ Lietuvoje nei Belgijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje ar Nyderlanduose.

Atsakymų į tai, kodėl mūsų šalyje požiūris į tam tikras migrantų ir pabėgėlių grupes išlieka priešiškas, vertėtų ieškoti pokomunistinės transformacijos padariniuose. Kaip ir kitose regiono šalyse, Lietuvoje „laukinio kapitalizmo“ dešimtmetis buvo neatsiejamas nuo ištisų pramonės šakų žlugimo, masinio nedarbo, prastėjančių darbo sąlygų, besikerojančios atskirties tarp kaimo ir miesto bei socialinės reprodukcijos krizės. Tiesioginė to pasekmė – vis daugiau konfliktinių situacijų darbe, siaubingas mirtinų sužalojimų darbovietėje skaičius, savižudybių gausėjimas. Ir nors gigantiškas vidutinio pragyvenimo lygio kritimas per pirmąjį perėjimo dešimtmetį gali atrodyti tolima praeitis, daugeliui mūsų šalies gyventojų pajamų ir turto skirtumai ir gilėjantis skurdo lygis išlieka kasdieninėmis realijomis. Apie tai byloja ir pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje fiksuotas 3 proc. BVP nuosmukis. Tai trečias pagal dydį ekonomikos susitraukimas per pastaruosius dvidešimt metų. Eilinį kartą žengiame į dar vieną kapitalizmo krizę, kurios padariniai jau matosi atlyginimų dinamikoje ir užimtumo statistikoje.

Drastiškus ekonominius pokyčius lydėjo naujo diskurso įsigalėjimas kintančiai socialinei tikrovei apibūdinti. 10-ajame dešimtmetyje „klasės“ (ir „klasių konflikto“) sąvokos buvo ištrintos iš viešųjų diskusijų, žiniasklaidos ir socialinių mokslų žodyno. Nors tokias sąvokas vartojantys asmenys visada rizikavo būti apkaltinti paslėptais ryšiais su komunizmo šmėkla, būtent neoliberali naujadarų kalba redukavo politiką iki paprastų šūkių, skirtų socialinei kritikai išstumti į užribį. „Klasei“, o kartu ir socialinei kritikai atsidūrus anachronizmų muziejuje, politikos diskusijų žanras virto abstrakčiais nuogąstavimais apie liberalias teises ir gerą valdymą, kurį tinkamai įvertintų Briuselio biurokratinė mašina. Valstybė buvo sėkmingai išstumta iš ekonomikos sferos, o kartu ir iš visuomenės gyvenimo. Kova už socialinį teisingumą buvo sutapatinta su korupcijos šalinimu. Ryžtingai karpant socialinio saugumo tinklus, visuomeninio (įskaitant vienišas motinas, pensininkus, skurstančiuosius ir kitus perėjimo „lūzerius“) nepasitenkinimo kanalizavimui liko vienintelė „tautos“ kategorija.

Mėginimai socialinę tikrovę aiškinti per „tautiškumo“ prizmę reiškė, kad liaudies nubloškimas nuo socialinio mobilumo kopėčių buvo priskirtas vadinamojo „globalistų klano“ machinacijoms. Pastarieji kaltinti, kad pirmenybę teikia svetimam Briuselio diktatui, o ne „tautai“, pavyzdžiui, neva gindami LGBTQ+ bendruomenės teises. Ilgą laiką kaltinta, kad nesugeba prisitaikyti prie „naujo gyvenimo būdo“ ir dėl nostalgijos netolimai sovietinei praeičiai, „vatnikais“ pravardžiuota liaudis pamažu ėmė save pozicionuoti prieš vietines (romų, rusakalbių ir lenkakalbių) mažumas ir neegzistuojantį užsienio gyventojų „perteklių“, kurių interesams globalistai esą teikią pirmenybę. Kad išsaugotų ir taip gana apatiškos liaudies balsus, vis didesnė profesionalių ir, kaip taisyklė, bestuburių politikų dalis siekė skiepyti ir ilgainiui atliepti ksenofobines nuotaikas. Šiandien daugelis Lietuvos gyventojų jaučiasi likę nuošalyje. Jie taip niekad ir nesulaukė „globalios neoliberalios gerovės“, kadaise žadėtos kaip natūralios vadinamojo „grįžimo į Europą“ išdavos. Be nusivylimo, kad buvo apgauti tikinimų, jog pragyvenimo lygis Lietuvoje tuoj pat pasivys Vakarų standartus, liaudis taip pat baiminasi, kad jai ir toliau bus pamokslaujama, taip laikant didžiąją dalį žmonių antrarūšiais piliečiais.     

Gyvename šalyje, kuri patyrė skaudžiausias „diržų veržimosi“ pasekmes. Prarastų pragyvenimo šaltinių, savo kailiu patirtų finansinių katastrofų ir atimtos ateities pėdsakas daugeliui nėra svetimas. Visgi, dažnai šios patirtys perpasakojamos pasitelkiant etninio nacionalizmo žodyną. Tuomet akcentuojamos perskyros tarp „nusipelniusių vietinių gyventojų“, tebetikinčių senais pažadais (arba, kiek tiksliau, nedidelės jų grupės), ir „niekingų perteklinių pasaulio gyventojų“ (išskyrus tuos, su kuriais galime solidarizuotis per tautinio pasipriešinimo okupacijai prizmę). Tokių naratyvų fone socialinės atjautos ir tarptautinio solidarumo principai išlieka labai riboti. Būtent šioje vietoje atsiskleidžia vienas kertinių „Lūžio“ tikslų – sukurti erdvę socialinės ir kultūrinės kritikos plėtojimui. To šiandien reikia kaip niekad anksčiau.                                                          

Kaip įprasta, naujame numeryje rasite tekstus, kurie šį užmojį įgyvendina iš skirtingų prieigos taškų. Homo post-sovieticus rubrikoje Nojus Kristė plėtoja klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti antraeilis besitęsiančios Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste. Visgi, autorius pažymi, kad rusofobija, tekste aptariama per visų rusų suniveliavimą ir dvigubų standartų taikymą, iškreipia mūsų mąstymą ir nuodija viešąjį diskursą. Formuodama mūsų valstybės politiką, ji neleidžia racionaliai vertinti karo, jo priežasčių, galimų pasekmių ir, žinoma, būdų jam užbaigti. Meno ir kultūros skiltis šįkart kviečia skaityti išsamų interviu apie politikos ir meno sankirtas su gerai žinoma tarpdisciplininio meno kūrėjų pora – Gediminu ir Nomeda Urbonais. Atsispirdamas nuo klasika tapusių įžvalgų apie „kapitalistinį realizmą“ ir „kultūros industriją“, savo tekste Rokas Linkevičius aptaria hiperpopo fenomeną. Pasak autoriaus, blizganti ir lėkšta popsinė estetika atspindi neautentiškų poreikių ir dvasinio nuobodulio įsigalėjimą mūsų visuomenėje. Ekologijos ir feminizmo rubrikose šįkart rasite Rūtos Žulpaitės ir Audrės Gruodytės tekstus. Tai du puikūs skaitiniai, pirmą kartą žurnalo puslapiuose gvildenantys klimato aktyvistų ratuose populiarėjantį „uždarymo“ terminą bei analizuojantys „monstro“ ir „žmogaus“ sąvokų perskyrą istorijoje, kuri gali atskleisti šiuolaikinio nerimo, kūno politikos ir vyriškumo krizės ištakas. Feminizmo rubrikoje taip pat skaitykite Marios Dexborg tekstą apie lyčių politiką ir žmogaus teises Švedijoje. Ekonomikos ir demokratijos skiltyje – išskirtinis Severijos Bielskytės interviu su britų ekonomistu Jamesu Meadway, kuris buvo vienas iš garsiojo 2017 m. Leiboristų partijos manifesto autorių. Pokalbio temos sukasi apie kainų krizės pasekmes bei infliacijos kaip ekonominio reiškinio politiką. Čia galite skaityti ir antrąją pasakojimo apie neoliberalizmo gimimą, įsigalėjimą ir triumfą dalį. Šįkart dėmesio centre atsiduria neoliberalizmo įsigalėjimo Baltijos šalyse istorija. Numerį užbaigia kritiška Andriaus Bielskio refleksija apie Aarono Bastani knygą Visiškai automatizuotas prabangos komunizmas.

 

Jokūbas Sąlyga

[1] Dalis šio teksto anksčiau buvo publikuota LRT portale.