Ruslanas Baranovas: Šis tas apie gerovės valstybę XXI amžiuje

Po daugiau nei trisdešimt metų valstybės galių veikti ardymo, pasaulio dešinieji šiandien atsigręžia į kairįjį politinį žodyną. Nors gandai apie tautinio socializmo atgimimą dar gerokai perdėti, nes už žodyno dažnai slypi tos pačios senos praktikos, šis trendas atkeliavo ir į Lietuvą. Ir tai, kad jį ypač išpopuliarino dešimtmetį banko viešųjų ryšių kalbančia galva buvęs prezidentas Nausėda, visai ne atsitiktinumas.
Apie gerovės valstybę Lietuvoje prirašyta tiek, kad bet koks rašymas apie ją, atrodo, nebetenka prasmės. Atsibodo. Kita vertus, visi supranta, kad ši sąvoka veikiau naudojama kaip rinkiminis įrankis, negu rimtas bandymas apmąstyti ir pasiūlyti, ką darysime su savo valstybe. Bet jei būtų kitaip? Jei gerovės valstybė išties taptų kontekstu, kuriame dirbtų politikai ir pamatytume netgi ne tautinę (a la Lenkija ir Vengrija), bet kairiąją jos versiją? Tam, kad pamatytume tokios vizijos dalinį neadekvatumą mūsų laikmečiui, pažvelkime į pačią gerovės valstybės sampratos istoriją.
Moderni gerovės valstybė atsirado kaip tam tikras žmogaus teisių idėjos pratęsimas. XIX ir XX a. Vakaruose buvo iškovotos tokios žmogaus teisės, kaip žodžio ir religijos laisvė bei teisė į privačią nuosavybę, ir tokios politinės teisės, kaip visuotinis balsavimas. Tokiame kontekste gimė socialinių teisių idėja. Su šia koncepcija pirmiausia siejama T. H. Marshalo 1949 m. skaityta paskaita „Pilietybė ir socialinė klasė“. Marshalo klausimas paprastas: jeigu kiekvienas pilietis yra lygus prieš įstatymą ir renka tuos, kurie kuria įstatymus, ar jis taip pat neturėtų būti pakankamai įgalintas, išsilavinęs ir saugus, kad galėtų naudoti savo teises? Kitaip tariant, ar tokios socialinės teisės, kaip išsilavinimas, sveikatos apsauga ir t.t., nėra būtinos tam, kad demokratija galėtų išties veikti? Tai – vienas iš Marshalo keliamų klausimų. Kita vertus, Marshalas matė, kad skirtingų klasių interesai dažnai tiesiogiai prieštarauja vieni kitiems ir šis prieštaravimas nebus suvaldytas, o visuomenė gali rasti demokratui Marshalui ne itin priimtinų problemos sprendimų. Bet kuriuo atveju, Marshalo manymu, demokratija nėra pilnavertė (o gal ir įmanoma) be socialinių teisių.
Nors šiandien, neoliberalizmo žlugimo epochoje, žodžių junginys „socialinės teisės“ skamba keistai, išties beveik visos Vakarų demokratijos pagal nutylėjimą jas pripažįsta. Tokios teisės, kaip teisė į prieinamą švietimą ir sveikatos apsaugą, įperkamą būstą, švarų geriamąjį vandenį ar socialinę apsaugą netekus darbo arba susirgus ir t.t., tyliai pripažįstamos. Žinoma, velnias slypi detalėse. Tokių teisių realus veikimas visiškai priklauso nuo to, kaip suprasime žodžius „prieinamas“ ar „įperkamas“. Vienose šalyse prieinamas švietimas reiškia nemokamą kokybišką švietimą įvairiose jo pakopose, kitur gi „prieinamas“ reiškia tai, kad visi gali gauti banko paskolą, kuri leis susimokėti už savo socialinę teisę. Kad ir kaip ten būtų, pagal garsųjį T. H. Marshalo apibrėžimą, socialinėmis teisėmis paremta gerovės valstybė yra kapitalizmo, demokratijos ir gerovės mišinys. Arba, kitaip tariant, savo esme ji yra moderniojo liberalizmo vaikas, siekiantis spręsti XX a. vidurio problemas, tokias kaip šeimų ir bendruomenių įtakos mažėjimas, milžiniška išsilavinimo nelygybė, prastos darbo sąlygos, darbo pobūdžio pokyčiai ir t.t.
Žinoma, dalis šių problemų išlieka ir XXI a. Štai įsiūtis dėl prastos ir brangios sveikatos apsaugos, milžiniškų aukštojo mokslo studijų kainų, nepakeliamos būsto nuomos ir nuolat vėluojančių traukinių, kuris apibrėžė Didžiosios Britanijos ir JAV rinkimus, puikiai įsitenka į socialinių teisių ir gerovės valstybės problematiką. Visgi kitoms mūsų amžiaus problemoms spręsti gerovės valstybės idėja atrodo tiesiog ne prie ko. Iliustruosiu tai klimato kaitos ir visuomenės sveikatos problemų pavyzdžiais.
Iš pirmo žvilgsnio klimato kaitos problema neatrodo visiškai neįkandama įrankiui, kurį vadiname gerovės valstybe. Tereikia socialines teises praplėsti ekologinėmis. Visgi bandymai tai padaryti neišvengiamai baigsis tuo, kad nepavyks nei rasti veikėjų, kurie tas teises pažeidžia, nei būdų, kaip užtikrinti jas tautinės valstybės kontekste. Pavyzdžiu imkime teisę į švarią aplinką. Žmogaus teisę į švarią aplinką pažeidžia tūkstančiai veikėjų, kurių didelė dalis yra anapus gerovės valstybės ribų. Kita vertus, XX a. problemas buvo galima spręsti kuriant ir skiriant lėšas institucijoms, pvz., kuriant viešą mokyklų tinklą, statant valstybinius būstus, tinkamai finansuojant ligonines ir užtikrinant visuotinį sveikatos draudimą. Klimato kaitos problemos sprendimui tokie įrankiai yra aiškiai nepakankami. Jei netikime staigiu spontanišku žmonijos kultūros pokyčiu, taršiąsias industrijas teks stipriai apmokestinti, o gal net ir iš viso uždrausti. Taip valstybė aktyviai kišis ir primetinės tam tikrą gamybos ir gyvenimo būdą. O tai radikaliai kertasi su liberalizmu, kuriuo paremta socialinių teisių idėja ir gerovės valstybė. Ši problema egzistavo ir anksčiau, kalbant apie kovą su rūkymu ir alkoholizmu, bet buvo pridengta tuo, kad ši kova buvo pristatoma kaip kova su priklausomybėmis, t. y. atvejais, kai pilietis tampa nebepajėgus rinktis. Bet dabar iš politikos pakraščio ji persikels į patį jos centrą – pramonę, žemės ūkį ar gyvenimo būdo pasirinkimus. Kairė privalo pasiūlyti savo atsakymus į šį neliečiamos laisvės ir ekologijos konfliktą.
Anot 2018 m. Statistikos departamento duomenų, jei sudėsime sergančiuosius širdies ir kraujagyslių ligomis su diabetikais, Lietuvoje šiomis ligomis serga kas ketvirtas. Apskritai, tai, kokiu greičiu Vakarų demokratijose daugėja sergančiųjų fizinėmis ir psichinėmis ligomis, turėtų kelti nerimą. Todėl visuomenės sveikatos problemos ateityje taps vis svarbesnėmis. Gerovės valstybės idėja šiame kontekste ir vėl atrodo nieko nesakanti. Natūraliausia iš jos plaukianti idėja būtų subsidijuoti vaistus, palengvinančius minėtas ligas. Tokia idėja atskleidžia šiaip jau gana akivaizdų gerovės valstybės trūkumą: tokia valstybė kur kas labiau linkusi taisyti pasekmes, nei dorotis su jas sukėlusiomis priežastimis. Kalbant apie ligas ir visuomenės sveikatos problemas matyti ir tai, kad apie visuomenę mąstoma nepakankamai sistemiškai. Kaip suderinti sveikatos apsaugos ministro pareigą žvelgti į visuomenę kaip į sistemą bei mažinti sergančiųjų skaičių, ir individo teisę gyventi taip, kaip jis nori? Viena vertus, pati priešprieša atrodo kvaila ir niekur nevedanti. Kita vertus, kas nors galėtų sakyti, kad nėra tokios teisės, kaip teisė į gyvenimą sveikoje visuomenėje. Bet visi pripažins teisę į saugią ir teisingą visuomenę. Ir čia atsimušame į tą pačią problemą. Individų teisingumo reikalavimas versus aiškus supratimas, kad bausmės ir įkalinimas ne mažina, o didina nusikalstamumą visuomenėje, taigi, pažeidžia teisę į saugų gyvenimą. Ir čia atrodome įstrigę neišsprendžiamuose klausimuose ir netinkamose priešpriešose.
Tuo mūsų amžiui būdingos ir gerovės valstybės struktūros nesprendžiamos problemos nesibaigia: šalia klimato kaitos ir visuomenės sveikatos paminėtina ir tai, kad žmonės jaučiasi vis nereikšmingesni, darbo beprasmiškumas, problemos su demokratija, fake news, žiniasklaidos padėtis apskritai, kovos švietimo ideologijos baruose, finansinis kapitalizmo pobūdis ir t. t. Vargu, ar šias problemas pavyks išspręsti atsigręžiant į ankstesnius modelius. Veikiau būtina pateikti naują, XXI a. kairiosios politikos viziją, o gerovės valstybės tegali būti laikomos užuovėjomis jos kūrimui.