2020 m. švedų rašytojas, akademikas ir klimato aktyvistas Andreas Malmas išleido knygą, ekologinio sabotažo bibliją, Kaip susprogdinti dujotiekį (How to Blow up a Pipeline). Knyga Vakarų pusrutulyje pasėjo mintis apie teršėjų sabotažą. Tai paskatino visuomenę veikti – aktyvistai pastaraisiais metais užima gamyklas, sprogdina geležinkelius, nuleidžia visureigių padangas. Turiu pripažinti, kad iš dalies simpatizuoju sabotažo idėjai. Ekologinės katastrofos įkarštyje didėjantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekis atmosferoje, masinis biologinės įvairovės nykimas, politinės galios suvaržymas ir augantis teršėjų pelnas priverčia įsileisti vis radikalesnes mintis. Sabotažas suteikia šansą aiškiai matomą poveikį sukurti labai greitai. O akivaizdus rezultatas suteikia didelį pasitenkinimą. Šį kartą nesigilinsiu į sabotažo ar Malmo siūlomo „apgalvoto“ sabotažo (ang. intelligent sabotage) viziją, kuri kviečia žaloti infrastruktūrą, o ne žmones, bet panagrinėsiu uždarymo temą.

Uždarymas, kaip ir sabotažas, yra radikali ir politiška samprata, tačiau nuo pastarosios skiriasi savo kompleksiškumu. Sabotaže pasigendu ilgalaikės strategijos ir diskusijos „Kas toliau?“ Nutraukę aplinkai žalingas veiklas turėsime susidurti su labai rimtomis pasekmėmis, gal net sudėtingesnėmis nei pats sabotažo aktas. Taigi, siekiu uždarymą analizuoti kaip patobulintą ekologinio sabotažo modelį, kuris siekia atskleisti procesų sudėtingumą bei nustato trajektoriją solidariam veiksmui.

Ne „užkrauti“, o uždaryti

Kažkada susimąsčiau, kiek naujų daiktų atsirado dėl „tvarumo“ bangos. Mediniai indai, tvari mada, įpakavimai be plastiko, organiška kosmetika ir šimtai kitų. Kasdien sukuriama vis daugiau alternatyvų, kurios siūlomos jas įpirkti galinčiam, dažniausiai vidurinės klasės miesto gyventojui. Tai nereiškia, kad plastiko puodelių kiti žmonės nebenaudoja. Tvarūs ir netvarūs produktai egzistuoja kartu, masindami skirtingas vartotojų grupes. Jei šiandieninę pasiūlą įsivaizduotume kaip akmenų krūvą, tvarumo banga prisidėjo prie jos didėjimo. Visi netvarūs ir taršūs produktai ir toliau sudaro krūvos pagrindą, išlaikydami visos akmenų sistemos balansą ir augimą. Todėl taršias praktikas iš didėjančios grūsties ištraukti tampa vis sunkiau. Šį „užkrovimo“ modelį pastebiu gana dažnai. Pavyzdžiui, sekdama energetikos sektoriaus naujienas, nuolatos girdžiu apie atsinaujinančios energetikos plėtrą. Nutylima, kas nutiks iškastinio kuro industrijai. Tiesa tokia, kad pasaulyje iš iškastinio kuro pagamintos energijos jau šimtmečius sunaudojama vis daugiau ir daugiau, o atsinaujinanti energija užima tik labai nedidelę lėtai didėjančią energijos poreikio pyrago dalį^[1]. Taršios praktikos savaime neišnyks, o jų vietos nauji inovatyvūs sprendimai lengvai neužims. Ypač jei ir toliau problemos priežastis slėpsime po žaliųjų inovacijų gausa. Ekologinės grėsmės reikalauja taršių praktikų uždarymo, o gerųjų praktikų trūkumas liudija, kad tai nėra lengva užduotis. Uždaryme slypi tikrasis šiandienos sudėtingumas, ir nuo to, kaip tai spręsime, gali priklausyti, ar pavyks sukurti teisingesnę ateitį, ar ne.

Ką turime uždaryti? Kalbu apie institucijas, veiklas ar infrastruktūrą, kurios netelpa apibrėžtose sveikos planetos ribose (angl. planetary boundaries). Paprastai ir techniškai tariant, uždaryti reikia viską, kas neigiamai veikia ir išbalansuoja Žemės ekosistemas, ko transformuoti į kažką neutralaus klimatui ar nežalingo aplinkai nepavyks. Pavyzdžiui, naftos ar dujų deginimas negali būti transformuotas į aplinkai ir klimatui neutralų. Žinoma, nemažai pramonės atstovų drįstų su manimi nesutikti. Opozicijos argumentai remiasi šiandien neegzistuojančiais technologiniais sprendimais, o ne empirika. Mokslas dešimtmečius pasaulio valstybes ragina kuo greičiau sumažinti ŠESD emisijų kiekį nustojant deginti iškastinį kurą, o šis sprendimas reikalauja gamyklų, dujotiekių ir kitos infrastruktūros uždarymo.

Kodėl turime kažką uždaryti?

Uždarymas – tai besaikio augimo priešprieša. Jis kviečia permąstyti šiandieninės ekonomikos modelį. Neseniai viename iš Lietuvos dienraščių aptikau Finansų ministrės pateiktus argumentus dėl naujosios mokesčių reformos: „Norime skatinti verslus augti ir investuoti įgyvendinant žaliosios darbotvarkės tikslus ir inovacijų plėtrą“^[2]. Kitaip tariant, siekiame ir ekonominio augimo, ir poveikio aplinkai mažinimo. Toks įsitikinimas, kad šie procesai gali sėkmingai egzistuoti kartu, yra klaidingas. Pastarąjį dešimtmetį teisėkūroje dominuojantis „žaliojo“ augimo diskursas remiasi prielaida, kad bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą įmanoma atskirti nuo visų tipų ekologinės žalos didinimo. Europos aplinkos biuro tyrimo duomenimis^[3], tokį atskyrimą įrodančių empirinių duomenų nėra. Šiandien žinomi atvejai įrodo tik trumpalaikio, reliatyvaus ar itin lokalaus atskyrimo galimybę. Neįrodytas ekologinis neutralumas priverčia abejoti, ar augimas gali išlikti ekonomiką varančia jėga.

Žaliojo augimo principu pagrįsta ir „ekologinio perėjimo“ strategija. Pavyzdžiui, energijos sektorių tikimasi pertvarkyti augančio energijos poreikio kontekste. Logika paprasta, jei energijos poreikis kasmet augs, jam patenkinti reikės daugiau vėjo, saulės jėgainių. Arba teks atsisakyti žaliųjų iniciatyvų ir toliau deginti iškastinį kurą. Panašiai šią žiemą elgtasi Vilniaus mieste deginant mazutą. Be to, atsinaujinančios energetikos infrastruktūrai gaminti naudojamas ne kas kitas, o iškastinis kuras. Taigi, didėjantis infrastruktūros poreikis reikalaus intensyvesnio iškastinio kuro deginimo. Augant energijos ir sunkiųjų metalų poreikiui, perėjimas prie atsinaujinančios energijos tampa labai sudėtingas, jei iš viso įmanomas. Ypač kai šis perėjimas privalo įvykti likusio globalaus emisijų biudžeto ribose. Paryžiaus susitarimo tikslus pasiekti būtų įmanoma tik tada, jei nuo 2022 m. emisijų išmetimai neviršytų 380 milijardų tonų anglies dvideginio (CO2) dujų^[4]. Jei tarša liktų tokia, kokia yra šiandien – likusį taršos limitą išnaudosime per mažiau nei devynerius metus. Taigi, laiko manyti, kad ekonominis augimas gali būti tvarus, nebėra. Augimas visus be galo sudėtingus persiorientavimo procesus dar labiau apkartina. Melu pagrįsta viltis šiuo atveju gali tapti pražūtimi.

Prancūzų filosofas André Gorzas jau 1972 m. viešai kritikavo žaliojo augimo logiką teigdamas, kad kapitalistinė sistema nėra suderinama su ekosisteminiu balansu^[5]. Jo pradėtas neaugimo judėjimas (angl. degrowth, pranc. décroissance) šiandien populiarėja ir toliau. Ši filosofija kviečia transformuoti ekonomines sistemas, turtą visuomenėje paskirstyti tolygiai bei tausoti Žemės resursus. Neaugimo idėjos, sparčiai sklindančios po visą pasaulį, skatina Vakarų civilizaciją persiorientuoti į mažėjančios ekonomikos trajektoriją bei nusigręžti nuo laisvosios rinkos. Tiesa, šis modelis negali būti primestas besivystančioms Pietų valstybėms, kurios iki šiol kenčia nuo imperializmo pasekmių ir opresijos. Neaugimą nagrinėjantys akademikai^[6] kuria išsamius ateities scenarijus. Keli iš jų: universalios bazinės paslaugos, keturių dienų darbo savaitė, mažesnis vartojimas, energijos taupymas ir pan. Žinoma, neaugimo advokatai kalba ir apie uždarymą. Tai akcentuoja kaip neišvengiamą būtinybę: pertvarkyti ir / ar uždaryti taršiuosius ir kitus žmonėms bei gamtai naudos nekuriančius sektorius. Uždarymas suprantamas kaip įrankis, padedantis subalansuoti netolygius galios santykius visuomenėje ir aplinkoje.

Sprendimai gamyklos viduje

Kaip uždaryti? Uždarymo strategija turi būti kuriama demokratiškai, remiantis vietiniu kontekstu, o ne apibendrintais, primestais būdais. Šiandien uždarymo idėja nėra populiari. Ji gąsdina elitą, piliečius, ir ypač darbuotojus. Užaugau Mažeikiuose, tad tikrai žinau, kad uždarius Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, darbą prarastų daugelis giminaičių, kaimynų. LRT duomenimis, gamykloje dirba net trečdalis miesto gyventojų^[7]. Kartais svarstau, ar gamyklos uždarymas reikštų Mažeikių pabaigą? Ar nustojus rūkti kaminams miesto gyventojai išvyktų gyventi į kitus miestus ar šalis? Progreso vejamoje nūdienoje uždarymas greičiausiai būtų įgyvendinamas patiriant mažiausius kaštus. Pigiau reiškia greičiau, taigi – negalvojant apie ilgalaikę strategiją ar pasekmes. Uždarymo samprata iki šiol nepelnė demokratiško proceso reputacijos, nes įvykdyti sprendimai nebuvo pritaikyti tiems, kuriuos jie tiesiogiai paveikė. O jei uždarymą įsivaizduotume kiek kitaip? Štai Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos darbuotojai organizuotai siekia tapti uždarymo lyderiais ir vedliais. Jų patirtis, įgūdžiai padeda sukurti gamyklos uždarymo bei infrastruktūros transformavimo strategiją. Numatytus darbus vykdo patys darbuotojai, turėdami visas galimybes dalyvauti sprendimų priėmime.

Uždarymo veikla turėtų tapti organizacijų, verslo, mokslo ir valstybės bendradarbiavimo platforma. Pokyčiai užtruks, tačiau pokalbį privalome pradėti dabar. Uždarymas turi tapti procesu, kurį vykdo patys žmonės, bendruomenės. Idėjos ir galia uždaryti turi būti sutelkta ne valdžios, ne ekspertų ar profesorių, o pačių vietos darbuotojų rankose. Savo funkciją ir veiklas turėtų modifikuoti ir profesinės sąjungos. Jų darbas būtų sutelktas darbuotojų gerovei kurti ir užtikrinti ateitį jiems pakeitus veiką. Europoje plinta ekologinių sąjungų judėjimas, kuris skatina žaliąją revoliuciją pradėti ne už gamyklos sienų, o jos viduje. Judėjimą Prancūzijoje pradėjusi „Le Printemps écologique“^[8] („Ekologinis pavasaris”) ekosąjunga jau jungia kelis tūkstančius darbuotojų iš 130 įmonių visoje šalyje. Vokietijoje įsikūrusi pokyčio laboratorija „Next Economy Lab“^[9] („Kitos ekonomikos laboratorija“) kartu su vietinėmis profesinėmis sąjungomis kuria transformacijos ir uždarymo strategijas konkrečioms gamykloms. Organizuotis darbovietėse tampa svarbu ne vien dėl socialinių, bet ir dėl ekologinių priežasčių. Socialinio ir ekologinio konceptų tapatinimas yra kertinis ir be galo svarbus pokytis žmonių mintyse. Galios perėmimas darbovietėse gali padėti transformuoti ir uždaryti taršą kuriančius objektus bei tai padaryti teisingai, solidariai.

Uždarymo tema tampa svarbi ir bendruomenėms. Neseniai lankiausi mažoje Prancūzijos Šastre (Chastreix) bendruomenėje, kuri susiduria su uždarymo dilema. Dėl šiltėjančio klimato dauguma Prancūzijos slidinėjimo kurortų nebeturi sniego. Kasmet trumpėjant slidinėjimo sezonui, apie 300 veikiančių slidinėjimo trasų anksčiau ar vėliau privalės užsidaryti. Užsidarymas yra itin problematiškas mažiesiems slidinėjimo kurortams, kaip Šastre, kuris priklauso vietinei bendruomenei. Šastre žmonėms ši vieta jau 50 metų teikia pragyvenimo šaltinį ir, svarbiausia, suformavo jų gyvenimo būdą bei tapatybę. Bendruomenė jau trejus metus diskutuoja apie savo kaimo ateitį be sniego. Tiek laiko reikėjo išmokti kalbėtis, vienas kito klausyti ir nesmerkti. Ši patirtis man atvėrė akis, koks sudėtingas ir gilus yra uždarymas. Kiek laiko reikia, kad išmoktume dirbti kartu, kad pakeistume įsisenėjusį mąstymą.

Tikiu, kad gilūs sisteminiai pokyčiai kuriami ilgai. Tačiau naujos minties sėklą pasėti kituose galima greitai. Malmas, kalbėdamas apie savo nepopuliarias ir radikalias idėjas, paveikė tūkstančius visame pasaulyje. Nors šios idėjos sulaukė nemažai kritikos ar pasipiktinimo, sabotažas tapo atviro dialogo tema. Lietuvoje panašų pokalbį, tikiuosi, galėsime taip pat pradėti. Reikia laiko ir kantrybės. Kritiškai vertindami nusistovėjusias hegemonijas, galime duris atverti alternatyviems ateities scenarijams. Šiandien jaučiami silpni signalai leidžia tikėti, kad demokratiškas uždarymas gali tapti plačiai praktikuojamas. Žaliojo kapitalizmo iliuzija nebetiki vis daugiau žmonių, o alternatyvas populiarinantys judėjimai, įskaitant neaugimą, sulaukia vis daugiau palaikymo. Tikiuosi, kad ateityje uždarymas reikš ne pralaimėjimą, o kažką viltingesnio mums ir planetai. Gal tuomet uždarytas dujotiekis taps žmonijos ir gamtos partnerystės ženklu.

Rūta Žulpaitė yra ekologijos aktyvistė, antropoceno dizainerė/strategė, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje. Rūta yra viena iš „Extinction Rebellion Lietuva” pradininkių bei kitų socialinių judėjimų koordinatorė.

^[1] Hannah Ritchie, Max Roser, Pablo Rosado. „Energy”, Our World in Data, žiūrėta: 2023 kovo 10 d.

^[2] Iveta Danieliūtė. „Pristatė, kaip nori keisti mokesčius: tai paliestų visus“, lrytas.lt, žiūrėta: 2023, kovo 21 d.   

^[3] Timothée Parrique, Jonathan Barth, François Briens, Christian Kerschner, Alejo Kraus-Polk, Anna Kuokkanen, Joachim H. Spangenberg. „Decoupling debunked: Evidence and arguments against green growth as a sole strategy for sustainability“, European Environmental Bureau, žiūrėta: 2023 vasario 20 d.  

^[4] Prof Piers Forster, Dr Debbie Rosen, Dr Robin Lamboll, Prof Joeri Rogelj. „What the tiny remaining 1.5C carbon budget means for climate policy”, Carbon Brief, žiūrėta: 2023, kovo 18 d.

^[5] Timothée Duverger. „Degrowth: the history of an idea”, Digital Encyclopedia of European History, žiūrėta: 2023, kovo 5 d.  

^[6] Jason Hickel, 2021. Less is More: How Degrowth Will Save the World. London: Penguin Random House, 40 psl.; Tim Jackson, 2021. Post Growth: Life after Capitalism. Cambridge: Polity Press, 70 psl.; Bastian Lange, Martina Hülz, Benedikt Schmid, Christian Schulz, 2021. Post-Growth Geographies: Spatial Relations of Diverse and Alternative Economies. Bielefeld: Transcript Verlag, 15 psl.

^[7] Rūta Kupetytė. „Mažeikiai sulauks 2 500 darbuotojų „Orlen Lietuva“ gamykloje, jiems pastatys miestelį”, LRT, žiūrėta: 2023 kovo 10 d.

^[8] Millie Servant. „11 mots pour tout comprendre à l’éco-syndicalisme”, Printemps écologique, žiūrėta: 2023 kovo 11 d.

^[9] Nela: Next Economy Lab. „Mission”, NELA | Next Economy Lab, žiūrėta: 2023 kovo 11 d.