James Meadway yra Didžiosios Britanijos kairysis ekonomistas, nevyriausybinės organizacijos The Progressive Economy Forum direktorius bei viešasis intelektualas.

2015 m. jis tapo Leiboristų partijos kanclerio Johno McDonaldo patarėju ekonomikos klausimais. Tuo metu opozicinę partiją vedė Jeremy Corbynas, kurio suburti kairieji 2017 m. rinkiminei kampanijai pateikė radikalų For the Many not the Few (Už daugumą, o ne už mažumą) manifestą, prie kurio dirbo ir Meadway. Šiame manifeste pateiktas planas apmokestinti daugiausiai uždirbančius asmenis bei kompanijas, o iš surinkto biudžeto siūlyta stiprinti pašalpų sistemą, socialines garantijas bei viešąsias paslaugas. Taip pat siūlyta nacionalizuoti vandentiekį bei finansuoti kitas valstybinės nuosavybės industrijas.

Nors Corbynui nepavyko iškovoti valstybės vadelių ir įgyvendinti manifeste išdėstytos politikos, šios ekonominės idėjos išliko populiarios. Jos padėjo tiesti kelią naujosios ekonomikos judėjimui (New Economics Movement), kuriame Meadway yra vienas ryškiausių balsų. Šis judėjimas pateikia alternatyvą neoliberalios ekonomikos ortodoksijai ir sprendžia neatidėliotiną problemą – ekonominio teisingumo negalime atskirti nuo klimato teisingumo.

Meadway veda tinklalaidę Macrodose, kurioje analizuoja pagrindines savaitės ekonomines temas, bei rašo straipsnius įtakingiems kairiosios pakraipos Britanijos leidiniams, tarp jų – The Guardian, Novara Media, Byline Times ir The New Statesman.

Meadway kalbino ir tekstą vertė Severia Bielskytė

Šiuo metu Lietuvoje infliacija aukštesnė nei Vakarų Europoje, žmonės jaučia kainų augimą. Tačiau Rusijos grėsmė ir noras palaikyti Ukrainą visgi nustelbia finansinius sunkumus politiniame diskurse. Vyrauja požiūris, jog neturėtume skųstis, nes bent jau Lietuvoje nėra karo, esame nepriklausomi. Koks jūsų požiūris į tai? Ar infliacija yra vien Rusijos karo pasekmė?

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, be abejo, stipriai įtakojo kainas, ryškiausiai – energetikos srityje, bet taip pat ir trąšų bei tam tikrų pamatinių maisto produktų, pavyzdžiui, grūdų, kainas. Bet kainos jau kilo ir gerokai prieš invaziją, nuo 2021-ųjų vidurio. Tai, iš dalies, COVID-19 izoliacijos posmūgis. 2020-2021 m. daug kur pasaulyje sustojo gamyba, trūko produktų bei medžiagų, ir dėl to pakilo kainos.

Tačiau dabartinė situacija yra blogesnė nei šios palyginti trumpalaikės pasekmės. Pablogėjo ir klimato bei gamtos krizės, o šios krizės taip pat įtakoja pasaulinį produktų bei medžiagų trūkumą. Šie trūkumai pasireiškia aukštesnėmis gamybos ir prekių transportavimo kainomis. Pavyzdžiui, pernai Reinas ir Dunojus dėl ekstremalių karščių stipriai nuseko ir tapo sunkiai naviguojami, o tai pakėlė transportavimo kainas Vakarų Europoje. Kavos gamybai Brazilijoje kliudė šalnos, o grūdų auginimui Kanadoje kenkia potvyniai. Pomidorų derliui Viduržemio jūros srityje smūgiuoja lietus bei prastas oras.

Yra keli labai dideli verslai, valdantys pasaulinę pamatinių prekių gamybą, kurie šiuos trūkumus pavertė aukštesnėmis kainomis ir stipriai kylančiais pelnais. Per pastaruosius metus dėl aukštesnių maisto kainų keturių didžiausių agroverslų pelnai pakilo 225%. Iškastinio kuro kompanijos pernai gyrėsi rekordiniais visų laikų pelnais. Taigi, klimato krizė bei korporacijų lupikavimas yra pagrindinės šios infliacijos priežastys.

Matėme, jog Europos centriniai bankai infliaciją bando malšinti keldami palūkanų normas. Ar tai teisinga prieiga? Jei ne, kokia turėtų būti alternatyva?

Tai kvaila ir neproduktyvu. Ši prieiga, kaip ir buvo galima numanyti, niekur nepagerino situacijos. O kaipgi galėjo pagerinti? Kaip palūkanų normų pakėlimas gali išgauti daugiau gamtinių dujų ar užauginti daugiau kavos? Palūkanų normų pakėlimas taip pat neatgraso korporacijų nuo lupikavimo, tačiau, mažinant ekonominę paklausą, iškyla recesijos grėsmė, o tai grasina dar labiau pakenkti žmonių gyvenimo sąlygoms.

Centriniai bankai turėtų pasitraukti iš kelio, jei mes norim matyti alternatyvas. Tokie pinigų politikos žaidimai kaip palūkanų normų kėlimas neišspręs nei korporacijų lupikavimo problemos, nei klimato krizės. Mūsų vyriausybės turėtų pakelti minimalias algas ir socialines išmokas iki infliacinio lygio, o šias išlaidas padengti apmokestindamos turtinguosius ir nesąžiningai pasipelniusias korporacijas. Būtinosioms prekėms reikėtų įvesti kainų kontrolę – ne tik šildymui, bet ir nuomai, o galimai ir kai kuriems maisto produktams, tokiems kaip grūdai, saulėgrąžų aliejus ar duona.

Kaip infliacija įtakoja nelygybę?

Kadangi sparčiausiai kyla būtiniausių prekių (pvz., maisto, energijos ir transporto) kainos, ši infliacija stipriai padidins nelygybę. O tai lemia, kad mažiau pasiturintys žmonės yra linkę proporcingai didesnę dalį savo pajamų išleisti būtiniausioms prekėms, kadangi šios išlaidos yra neišvengiamos – juk negali žmonės tiesiog nustoti valgyti! Tuomet išaugusios būtinų prekių kainos labiau apsunkina mažiau pasiturinčius nei turtingesnius. Štai kodėl tiek atlyginimus, tiek pašalpas, tiek pensijas reikėtų kelti kartu su infliacija – antraip infliacija padidins nelygybę.

Baltijos šalių situacija kiek skiriasi nuo Didžiosios Britanijos tuo, kad dabartiniai atlyginimai yra dvigubai didesni nei prieš įstojimą į euro zoną 2015 m. Nors infliacija dabar yra didesnė nei atlyginimų augimas, Lietuvos vyriausybė teigia, kad to poveikis nėra stipriai jaučiamas, nes atlyginimai ženkliai augo per pastarąjį dešimtmetį. Spekuliuojama, jog štai priežastis, kodėl Lietuvoje mažai streikuojančių darbuotojų. Tačiau galbūt realesnės priežastys yra silpnesnės profsąjungos bei itin griežti streikų įstatymai.

Per pastaruosius metus Didžiojoje Britanijoje vyko nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio nematyto dydžio streikai. Profsąjungiečiai bei aktyvistai lėtesni nei infliacijos algų kilimą yra įvardinę „realiu atlyginimų sumažinimu“, (real terms wage cuts). Taip jie įvardija tai, jog ši situacija yra ne atsitiktinumas, o politinių sprendimų pasekmė. Kaip manote, kaip Lietuvos profsąjungos bei aktyvistai turėtų reaguoti į realių atlyginimų sumažinimą?

Mums reikėtų priešintis realiam atlyginimų mažinimui visur. Didžiosios Britanijos centrinis bankas (Bank of England) neseniai bandė teigti, kad realus atlyginimų mažinimas yra sąžiningas, nes mes visi turėtume dalintis infliacijos naštą. Tai yra nesąmonė – nėra jokio socialinio solidarumo tarp darbuotojo, kurio tikrosios pajamos staiga stipriai krenta, ir nesąžiningai pasipelnančio energetikos įmonės savininko, kurio įmonės keliamos kainos ir lemia šį atlyginimų mažinimą. Didžioji dauguma mūsų pralošia kylant infliacijai, bet yra ir mažuma, kuri pasipelno. Be abejo būtina kovoti už realų atlyginimų augimą. Centrinis klausimas visada turėtų būti tas, kurį dažniausiai ignoruoja centriniai bankai ir valdžia – pelno ir nelygybės klausimas.

Švedų energijos kompanijos dabar tapo didžiausiomis Lietuvos energijos tiekėjomis. Lietuva reikalauja, kad Švedija pasidalintų netikėtais pelnais ir iš jų surinktais mokesčiais su Lietuva, tačiau kol kas Švedija priešinasi. Žvelgiant į ateitį, kaip reikėtų spręsti kylančias energijos kainas?

Išties sudėtinga, kai didžioji dalis šalies būtinų poreikių tiekiama iš užsienio, arba kai juos tiekiančios kompanijos priklauso asmenims užsienyje. Didžiojoje Britanijoje mes irgi importuojame didžiąją dalį savo energijos bei maisto, o tai reiškia ne tik tai, kad pelnai dingsta iš mūsų šalies, bet ir tai, kad tampa sunkiau juos apmokestinti. Tačiau vyriausybės nėra bejėgės, juk įmanoma įvesti mokesčius verslų operacijoms, kurios vyksta toje šalyje. Nėra absoliučiai jokio ekonominio argumento, kuris galėtų pateisinti energetikos įmonių lupikavimą. Iki paskutinio penso šie pelnai yra išspaudžiami iš vartotojų. Vyriausybės privalo įvesti šioms kompanijoms netikėto pelno mokestį bei garantuoti žmonėms ir smulkiems verslams prieinamas kainas.

Žvelgiant į ateitį, mums reikia atsinaujinančių energijos išteklių, o šie ištekliai turėtų būti arba vieša, arba kolektyvinė nuosavybė, valdoma vietos ar regiono valdžios institucijų. Tai vienintelis būdas susidoroti su lupikavimu, globalių iškastinio kuro kainų keliamais nestabilumais ir, be abejo, anglies dioksido išmetimu į atmosferą. Energijos kainos turėtų būti nustatomos pagal sąžiningą tarifą, kuris padėtų žmonėms bei mažiems verslams klestėti. Pavyzdžius, kaip tai galima pasiekti, yra pateikusi Vokietijos kainų komisija bei britų nevyriausybinė organizacija New Economics Foundation.

Kokių ekonominio teisingumo siekiančių veiksmų turėtų reikalauti kairieji Lietuvoje?

Pirmiausia reikėtų padidinti socialines išmokas bei pensijas iki infliacijos lygio. Infliacija, kurią šiandien matome, yra globalių reiškinių bei lupikavimo, o ne aukštesnių atlyginimų pasekmė. Kitas žingsnis turėtų būti žymiai aukštesni pelno mokesčiai, ypač kai pelnai kyla dėl dramatiškai kylančių produktų kainų. Trečia, kad apsaugotų kasdienius vartotojus, vyriausybės turėtų reguliuoti būtinų produktų kainas – šildymo, dujų, nuomos ir būtinų maisto prekių. Galiausiai, žvelgiant į ateitį, būtina investuoti į vietinius, regioninius ir nacionalinius atsinaujinančius energijos šaltinius. Tai vienintelė alternatyva, kuri susidorotų su korporacijų lupikavimu, kuris valdo pasaulinį būtinų produktų tiekimą.

Severija Bielskytė – Goldsmiths universiteto miesto sociologijos magistrantūros absolventė, feministė, šiuo metu dirbanti Londone moterų teisių srityje.