Pasiryžti rašyti straipsnį apie veganizmo diskursą paskatino britų režisierės Andreos Arnold sukurtame dokumentiniame filme „Karvė“ („Cow“) vaizduojama vienos karvės gyvenimo istorija ,,etiškame” karvių pieno ūkyje, paženklinta pasikartojančios seksualinės prievartos ir motinystės patirčių. Žiūrint filmą kilo keletas klausimų. Ar verslai, prisidengdami šiuolaikinių etikos susitarimų atitikimu, keičia pačią gyvūnų žudymo ir seksualinės prievartos, darbuotojų psichikos sveikatos sutrikdymų esmę? Ir kaip kairieji gali prisidėti prie jau įsikūrusių gyvūnų teisių judėjimų?

Prieš pradedant kalbėti apie veganizmą, svarbu teisingai apibrėžti sąvokas, kurios dažnai neteisingai vartojamos viešajame diskurse. Veganizmas neturėtų būti įvardijamas kaip dieta ar gyvenimo būdas, o verčiau kaip kova už visų rūšių gyvūnų išsilaisvinimą, pasireiškianti tiek individualiais, tiek sisteminiais veiksmais. Kitaip nei veganizmas, rūšizmas visai neturi nuorodų. Rūšizmas – įsitikinimas, kad žmonės turi savaiminę vertę, o nežmoginės kilmės gyvūnai – nepretenduoja į šią sąlygą. Ir vėlgi mes suskumbame pridurti, kad rūšizmas turi būti pripažįstamas kaip diskriminacija, pagrįsta individo priklausymu rūšiai, nekreipiant dėmesio į kitus reikšmingus kriterijus, lygiai taip pat kaip ir rasizmas, seksizmas ar homofobija, nes riboja individo teises. Ši toksiška pasaulėžiūra taip pat verčia žmones kurti neegzistuojančius skirtumus tarp gyvūnų rūšių, pagrįstus tik eksploatacinėmis kategorijomis. Pastaruoju metu taip pat pasirodo vis daugiau tyrimų, kurie atskleidžia, jog utilitarinės ir dominavimo nuostatos gyvūnų atžvilgiu yra susijusios su polinkiu pritarti rasistinėms, seksistinėms ir kitokio išnaudotojiško pobūdžio nuostatoms, todėl galima manyti, kad stiprinamas tikėjimas žmonių viršenybe ir tam tikros socialinės grupės dominavimu siekia pateisinti nelygybės ir priespaudos sistemas. 

Dominavimo ir išnaudojimo kultūra

Dominavimo kultūra persikėlė į tarprūšinį lygmenį: nežmogiškos kilmės rūšys neturi teisės į gyvybę, vardą, gyvenamąjį plotą, šeimą, kūno autonomiją, visa šių individų egzistencija apmąstoma pagal eksploatacinės vertės kriterijus. Tai patvirtina ir bauginantys žmogaus dominavimo mastai – kasmet nužudoma 80 milijardų sausumos gyvūnų[1].

Moteriškosios lyties gyvūnų reprodukcinių funkcijų išnaudojimas yra svarbi gyvulinės kilmės produktų industrijos dalis: štai, pavyzdžiui, karvės, kurios yra išnaudojamos pieno fermose, priverstinai apvaisinamos, nes nėštumo periodu padidėja prolaktino gamyba ir sumažėja estrogeno ir progesterono. Dėl to karvės didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia nešiodamos prievartos vaisius, kurie, praėjus trims dienoms nuo gimdymo, yra atskiriami. Heteronormatyvumas persikelia ir į gamyklines fermas: jaučiai ir karvės, vienos iš dažniausiai homoseksualius santykius kuriančių rūšių, gamyklinėse fermose patiria seksualinę prievartą: jaučių analinė anga dirginama elektros srove, kad šie galėtų apvaisinti karves. Gyvūnų kūnų objektifikavimas normalizuoja seksualinės prievartos kultūrą: prievartos stelažas (angl. rape racks) – pramonės terminijoje įsitvirtinusi sąvoka, apibūdinanti prietaisą, naudojamą nežmoginiams gyvūnams suvaržyti sėklinimo metu – siekiant užtikrinti nuolatinį gyvūnų apsėklinimą. 

Frank Ascione atliktas tyrimas atskleidė, kad 88% atvejų, kai pranešama apie smurtą šeimoje, tuose pačiuose namuose pastebima ir prievartos prieš gyvūnus apraiškų[2]. Dar kitas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusė apie smurtą šeimoje pranešusių moterų nurodė, kad smurtaujantys partneriai grasino pakenkti ir jų augintiniams[3]. Sąsajos tarp smurto prieš vaikus ir moteris bei smurto prieš nežmoginius gyvūnus patvirtina, kad patriarchatas kenkia tiems iš mūsų, kurie yra žemesnėje galios pozicijoje.

Kai išnaudojame gyvūnus dėl to, kad esame aukštesnėje galios pozicijoje ir pasipelnome iš jų eksploatacijos, diskriminacija prieš kitas visuomenes grupes tampa daug prieinamesnė. Smurtas yra tarprūšinis, todėl mūsų judėjimai, kovojantys prieš dominavimo kultūrą, turi įtraukti ir kitas rūšis. 

Darbo sąlygos

Dažnai gyvūnų teisių aktyvistai pašiepiami ir kritikuojami, kad jiems iš tiesų nerūpi žmogaus teisių klausimai, tačiau, žvelgiant į tyrimus apie mėsos industrijos darbuotojus, galima teigti, kad yra atvirkščiai: ar galime manyti, kad mums rūpi žmogaus teisės, jei mokame už tai, kad darbuotojai dirbtų industrijoje, kuri yra mirtinai kenksminga fizinei ir psichikos sveikatai?

Skerdyklų įranga yra mirtinai pavojinga, o darbo tempas greitas, tad labai paprasta susižeisti. Darbuotojų saugos ir sveikatos administracijos (OSHA) įrašai rodo, kad kas mėnesį JAV skerdyklose įvyksta apie 17 „sunkių“ nelaimingų atsitikimų, o kas savaitę maždaug dviem skerdyklų darbuotojams technika nupjauna galūnę, pasitaiko akies, rankų sužeidimų ar galvos traumų. OSHA tyrime nurodoma, jog JAV skerdyklų darbuotojai tris kartus dažniau patiria rimtų sužalojimų nei vidutinis amerikietis. Žmonės, dirbantys kiaulienos ir jautienos gamyklose, beveik septynis kartus dažniau patiria daugkartinius sužalojimus. Remiantis 2017 m. naujienų pranešimais, atskleidžiama, kad du trečdaliai Niujorko pieno ūkių darbuotojų patyrė bent vieną traumą darbo vietoje, o didžioji dalis darbuotojų nurodė, kad jiems buvo liepta dirbti net ir susižalojus, patyrus traumą. „Oxfam America“ ataskaitoje atskleidžiama, kad paukštynų fermų darbuotojai baiminasi, jog bus atleisti iš darbo, jei darys „neplanuotas“ tualeto pertraukas, todėl daugelis nešioja sauskelnes. 

Fitzgeral, Kalof ir Dietz tyrime, nagrinėjančiame sąsajas tarp skerdyklos veikimo ir nusikalstamumo rajone, daugiausiai smurtinių ir seksualinių nusikaltimų buvo užfiksuota rajonuose, kuriuose veikė skerdykla[4]. Šio tyrimo duomenys taip pat buvo palyginti su apskritimis, kuriose veikia gamyklos ir proporcingai tiek pat gyventojų priklauso žemesniam socioekonominiam sluoksniui, darbininkų klasei, ir buvo nustatyta, kad skerdyklos veikimo rajone veiksnys statistiškai reikšmingiausiai prognozavo nusikalstamumo padidėjimą. Skerdyklų darbuotojams, kuriems mokamas nepakankamas užmokestis už darbą, dideli nužudomų gyvūnų kiekiai atsiliepia ir psichologinei sveikatai: nejautra, įgyta darbo metu, atsispindėjo ir elgesyje už darbo ribų. Tokio emocinio disonanso pasekmės yra smurtas šeimoje, socialinis atsiribojimas, piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu bei stipriai išreikštas nerimas. Skerdyklų darbuotojai vis dažniau gydomi nuo potrauminio streso sutrikimo, dėl šios priežasties vis dažniau atsiranda mėginimų sistemingai tyrinėti darbo mėsos industrijoje pasekmes darbuotojų sveikatai[5]. 

Mėsos industrijos indėlis į klimato krizę

Kalbant apie nežmoginės kilmės gyvūnų opresiją svarbu pabrėžti aukos archetipus, tačiau svarbu ir deracionalizuoti, atskleisti, kokia nelogiška yra visa mėsos industrijos sistema ir jos vadovaujamas išteklių skirstymas. 

Kultūros antropologė Barbara Noske kalba apie „mėsos valgymą kaip apie pagrindinį kapitalistinį produktą, nes norint pagaminti produktą sunaudojama tiek daug išteklių“[6]. Pasaulinis mėsos industrijos kapitalas, siekiantis jau 2 trilijonus dolerių, kasmet stabiliai auga po 3%[7]. Galbūt čia galime atrasti dalį atsakymo, kaip mes sugebame pamaitinti 60 milijardų fermose atsidūrusių gyvūnų, bet ne 7,8 milijardo žmonių?

Klimato krizė ir biologinės įvairovės nykimas yra didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria mūsų pasaulis. Daug kalbama apie miškų naikinimą, iškastinio kuro, kitos antropogeninės veiklos žalą, tačiau vengiama nurodyti vieną pagrindinių klimato krizės varomųjų jėgų – gyvulininkystę, dėl kurios veisiant gyvūnus fermose išmetama daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei sugebėtų visas transporto sektorius kartu sudėjus. Taip yra todėl, kad per metus vidutiniškai nužudoma 80 milijardų sausumos gyvūnų, o karvėms, kiaulėms, vištoms, avims ir kitiems fermose atsidūrusiems gyvūnams auginti reikia didžiulių išteklių – nuo ​​žemės, vandens ir pašarų iki elektros energijos[8]. Gyvulininkystė yra vienintelis didžiausias metano ir azoto oksido šaltinis JAV valstijose, o metanas šildo Žemę 80 kartų galingiau nei CO₂. Azoto oksidas dar pavojingesnis – jis šildo 300 kartų labiau nei CO₂. Taip pat mėsos industrija yra atsakinga už miškų nykimą Brazilijoje ir didžiulius tiesiogiai ir netiesiogiai sunaudojamo vandens kiekius.

Taip pat galima pridurti, kad vietinės kilmės arba ekologiškas gyvūninės kilmės maistas labiau kenkia aplinkai nei veganiškas maistas. Nustatyta[9], kad, gaminant 1 kilogramą jautienos, kurios anglies dvideginio pėdsakas mažiausias, išmetama ne mažiau nei 9 kilogramai CO₂ ekvivalento (CO₂e), o pagaminus 1 kilogramą didžiausią pėdsaką paliekančios jautienos, išmetama daugiau nei 105 kilogramai CO₂e. Palyginimui, pagaminus 1 kilogramą tofu, išmetama nuo 1 iki 3,5 kilogramo CO₂e. Gyvūninės kilmės maistas paprastai sukelia nuo 10 iki 50 kartų daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei augalinės kilmės[10]. Nepriklausomai nuo to, ar lyginate maisto produktų anglies pėdsaką pagal svorį, baltymų kiekį ar kalorijas, išvados visada yra tos pačios: gyvūninės kilmės maistas palieka didesnį anglies pėdsaką nei augalinės kilmės ekvivalentai.

Individuali atsakomybė

Tikriausiai būtų labai sunku surasti nors vieną kairįjį, kuris, viešai prisipažinęs, jog yra veganas, nebūtų užverstas klausimų virtine: ar kova už tai, kad visi narvai ištuštėtų, yra verta pastangų – juk balsavimas pinigine nekeičia gamintojų planų? Į tokius klausimus mes skubame atsakyti kitu klausimu: ar mes boikotuojame individualių veiksmų praktiką LGBT+, feminizmo ir kitų sričių aktyvizme, tikėdami, jog tokia praktika nekeičia tikrovės pavidalo? Veganizmas yra praxis, siekianti pasipriešinti „neįvardijamam Dalykui“, „plastiškai esybei“, kuri prievarta pavergia visa, kas savo prigimtimi nesugeba įsitraukti į rinką pagal jos reikalavimus. Veganizmas yra politinis tęstinumas, vieta, kurioje kairysis gali įveiksminti politinę praktiką. Visiškai kitokia praktika įsigalėjusi Argentinos, Vokietijos ir kitų užsienio šalių kairiųjų bendruomenėse, kuriose priklausymas politinei kairei yra neatsiejamas nuo aršaus kovojimo prieš visų rūšių priespaudą. Todėl verta pabrėžti, jog kategoriška pozicija prieš kovą už gyvūnų išsilaisvinimą verta nuodugnesnio išsiaiškinimo, kaip moterų ir queer išnaudojimas persikelia į tarprūšinį lygmenį. 

Kita vertus, mes taip pat susilaukiame klausimų, kodėl ši žalinga tradicija vis dar tokia gaji mūsuose ir kodėl mes taip linkę užsimerkti prieš šį skausmą? Ar tai žmogiškasis pavydas nepavergiamai gamtai? Ar dėl visko kaltas individualizmas, einantis išvien su visų formų išnaudojimu? Ar mes vėl mėginame įsitraukti į nesibaigiančias atsakomybės nusikratymo varžybas?

Pabaigai

Taip pat svarbu nepamiršti, jog mes stovime toje pačioje fronto linijoje – mes reikalaujame, jog augalinės kilmės produktai būtų piginami ir prieinamesni – veganiški pieno ir mėsos gaminiai, higienos priemonės, vitaminai, kad maistas būtų prieinamas mokyklose, darželiuose, šalia darboviečių. Nenorime, kad veganizmas taptų privilegija, turčių moralės skalbykla ar viršenybės matu. Mes taip pat nenorime, kad, eilinį kartą pasiglemžę kairiąją gyvūnų apsaugos sritį, dešinieji priekaištautų, jog kairė vėl nesuskubo užimti tvirtos pozicijos šiuo klausimu. Viskas turi eiti koja kojon ir diskriminuojamos mažumos neturi laukti, kol ateis jų eilė išsireikalauti teisių. Kol nebus veganizmo interesų atstovavimo politikoje ir švietimo sistemoje, kentės ir mažumos, ir gyvūnai, ir planeta.

Austėja Zaveckaitė yra gyvūnų teisių ir klimato aktyvistė ir iliustratorė.

Viltė Zaveckaitė – klimato aktyvistė, Fridays for Future judėjimo ir Gegužės 1-osios profesinės sąjungos narė.

[1] Food and Agriculture Organization of the United Nations. 2021. FAOSTAT: Crops and livestock products, žiūrėta: 2022 gegužės 30 d.

[2] Frank R. Ascione 1997. „Battered women’s reports of their partners’ and their children’s cruelty to animals”, Journal of Emotional Abuse, Nr. 1, psl. 119-133.

[3] Elizabeth DeViney, Jeffrey Dickert ir Randall Lockwood 1983. „The care of pets within child abusing families“. International Journal for the Study of Animal Problems 4 Nr. 4, psl. 321-329.

[4] Amy, J. Fitzgerald, Linda Kalof ir Thomas Dietz. 2009 „Slaughterhouses and increased crime rates: An empirical analysis of the spillover from „The Jungle” into the surrounding community“ Organization & Environment 22, Nr. 2, psl. 158-184.

[5] Jennifer Dillard 2008. „A slaughterhouse nightmare: Psychological harm suffered by slaughterhouse employees and the possibility of redress through legal reform” Georgetown Journal on Povery Law & Policy, Nr. 15, psl. 1-18.

[6] Barbara Noske, 1989. Humans and other animals: Beyond the boundaries of anthropology. London: Pluto.

[7] Xiaoming Xu, Prateek Sharma, Shijie Shu, Tzu-Shun Lin, Philippe Ciais, Francesco N. Tubiello, Pete Smith, Nelson Campbell ir Atul K. Jain. 2021. „Global greenhouse gas emissions from animal-based foods are twice those of plant-based foods.” Nature Food 2, Nr. 9, psl. 724-732.

[8] Priyadarshi R. Shukla, J. Skeg, E. Calvo Buendia, Valérie Masson-Delmotte, H-O. Pörtner, D. C. Roberts, Panmao Zhai ir kiti, 2019. Change and Land: an IPCC special report on climate change, desertification, land degradation, sustainable land management, food security, and greenhouse gas fluxes in terrestrial ecosystems. London: Intergovernmental Panel on Climate Change.Žiūrėta 2022 gegužės 30.

[9] Neus González, Montse Marquès, Martí Nadal ir José L. Domingo, 2020. „Meat consumption: Which are the current global risks? A review of recent (2010–2020) evidences“. Food Research International Nr. 137, psl. 1-6.

[10] Ibid.