Vuk Vukotic: Individo hegemonijos pabaiga? Neoliberalizmo aukos kaip naujas kolekvytinis subjektas

Individo suvokimą dabartiniame kapitalistiniame pasaulyje aiškiausiai galima apibūdinti Margaret Thatcher priskiriamais žodžiais: „Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris – kapitalistai. Štai, ko aš noriu.“[1] Individas nėra suprantamas kaip politinis subjektas arba tam tikros bendruomenės dalis – jis visų pirma apibrėžiamas per dalyvavimą rinkoje. Toks individo suvokimas, grįstas tik ekonomine laisve, yra būdingiausias ideologijos, kurią vadiname neoliberalizmu, bruožas. Neoliberalus individo suvokimas smarkiai skiriasi nuo klasikinio liberalizmo, kuriame akcentuojama individo politinė ir religinė laisvė. Kitaip tariant, neoliberalizmas žada ne politinį išsilaisvinimą, o tai, kad kiekvienas iš mūsų yra potencialus milijonierius.
Neoliberalizmas ir visuomenės atomizacija posocialistinėse šalyse
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, susidarė palankios sąlygos įsitvirtinti šiai „rinkos individo“ hegemonijai. Sovietų Sąjungos propaguojamos socializmo vertybės buvo apverstos aukštyn kojom, tad vietoj saugumo buvo propaguojama laisvė, vietoj valstybės – rinka, vietoj kolektyvo – individas. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad individo ir rinkos ideologija Vakarų Europos šalyse labai skiriasi nuo atitinkamos ideologijos Lietuvoje ir kitose posocialistinėse šalyse. Greitai po Berlyno sienos griūties lenkų sociologas Jerzy’is Szacki pastebėjo, kad, jei kapitalistiniai rinkos santykiai Vakarų Europoje vystėsi per ekonominius santykius, iš apačios, posocialistinėse šalyse kapitalistinės rinkos sąlygos buvo diegiamos „iš viršaus“.[2] Jis teigia, kad šios šalys neturėjo išvystytos liberalaus kapitalizmo kultūros tarpukariu, tad liberalus kapitalizmas čia atsirado ne kaip praktika, o kaip doktrina, naudojama pasipriešinimui prieš Sovietų Sąjungą. Tai lėmė spartesnę ekonominės santvarkos kaitą, grįstą ideologine linija, o ne situacijos analize.
Pati Thatcher per vienuolika metų ministrės pirmininkės poste privatizavo apie 40 valstybinių įmonių, perduodama nuosavybės teisę į privačių individų rankas. O Lietuvoje vien per 1991–1995 m. laikotarpį privatizuota 5714 įmonių,[3] ir privatizacijos procesas vis dar neužbaigtas. Kitose posocialistinėse šalyse privatizacija buvo vykdoma panašiai greitai ir brutaliai. Mano gimtinėje Serbijoje 2000 m. finansų ministro įsakymu vyko aukcionai, kuriuose visų didžiausių fabrikų, kuriuos buvo ypač sunku privatizuoti, pradinė kaina buvo vienas JAV doleris – nemažai jų ir buvo parduoti po kelis dolerius. Tokie privatizavimo būdai ir tempai darbuotojams pasiuntė aiškią žinutę – tu esi vienas; nebesitikėk valstybės pagalbos; tavo likimą sprendžia rinka; dirbk ir gudriai investuok.[4] Posocialistinės šalies pilietis, tapęs perkančiu-parduodančiu ir dirbančiu-investuojančiu subjektu, netenka progos matyti save kaip politinio, pilietinio ar darbinio kolektyvo dalį, nes nuo jo(s) aktyvaus įsitraukimo į rinką priklauso jo(s) išgyvenimas. Lietuvoje ši ideologija ypač aiškiai matoma įvairių partijų (ypač TS-LKD, bet ir kitų) naratyvuose. Jie teigia, kad Lietuvos ekonominės problemos kyla iš pačių žmonių negebėjimo mąstyti ekonomiškai, iš prastos darbo etikos ir disciplinos. Taip jie kaltina individus dėl prastos visos valstybės ekonominės padėties.
Knygoje Totalitarizmo ištakos Hannah Arendt įtikinamai parodė, kad palankias sąlygas valdyti dideles žmonių mases Vokietijoje sukūrė ne kolektyvizacija, o kaip tik masinė individų atomizacija – izoliacija nuo bendruomenės, politinių ir nepolitinių organizacijų, kaimynų ir net šeimos. Individai be socialinio apsauginio tinklo nuolat baiminasi dėl savo ateities, todėl tampa lengvai valdomi politinių organizacijų ir jų lyderių, kurie žada greitus ir paprastus sprendimus. Neoliberalizmas irgi kuria visiškai izoliuotą individą – vienintelis skirtumas čia toks, kad žmones valdo ne politinė organizacija, o rinka ir jos logika.
Rinkos diktatas matosi visose gyvenimo srityse, jis taip pat galioja ir valstybei. Neoliberali valstybė organizuojama sėkmingos įmonės principu – ji rūpinasi pelnu, optimizuoja vidinę struktūrą, privatizuoja viešąsias paslaugas, protingai investuoja ir taupo. Vis dėlto pačioje valstybėje yra ir jos dalis, kuri iš esmės prieštarauja kapitalizmo logikai – viešasis sektorius.
Valstybės „žmogiškasis kapitalas“
Kaip keista bebūtų, galima teigti, kad valstybė neoliberalioje santvarkoje yra savo pačios didžiausias priešas. Būtent jos pirminės funkcijos, t. y. nemokamos paslaugos (švietimas, sveikata ir saugumas), finansinėje apskaitoje suvokiamos kaip „išlaidos“. Tai galima pastebėti vyraujančiame žodyne, kai diskutuojama apie viešojo sektoriaus problemas. Kalbama apie jo efektyvumą, kainą, kiek pridėtinės vertės jis gali sukurti. O apie privatų verslą kalbama kaip apie ekonomikos pagrindą – dėl to valstybė aktyviai leidžia pinigus jį remdama.
Viešojo sektoriaus egzistavimas pagrindžiamas parodant, kad jis geba kurti pridėtinę vertę. Kaip pavyzdį paimkime švietimą. Kadangi valstybė supranta švietimą kaip investiciją, ji laukia šios investicijos atsipirkimo. Taigi, valstybė į švietimo objektus (piliečius) žiūri nebe kaip į laisvus individus, o kaip į „žmogiškąjį kapitalą“. Šią logiką aptinkame puslapyje „Invest Lithuania“. 2019 m. birželį jame pasirodė reklama, siūlanti užsienio investuotojams investuoti į Lietuvos tyrėjus. Reklamoje pavaizduota, kaip užsienio įmonės galėtų vietoj vieno tyrėjo iš Vokietijos už tuos pačius pinigus įdarbinti tris Lietuvos tyrėjus, o vietoj vieno Suomijos tyrėjo – net keturis tyrėjus iš Lietuvos. Kitaip tariant, žmonės su aukščiausiu išsilavinimu buvo reklamuojami kaip pigi prekė. Nors ši reklama sulaukė patyčių socialiniuose tinkluose ir greitai buvo pašalinta, akivaizdu, kad ji atspindi Lietuvoje vyraujantį požiūrį į mokslinių tyrimų reikšmę. Į lietuviško tyrėjo išsilavinimą ir kvalifikacijų tobulinimą tikrai investuota mažiau pinigų nei Vokietijoje, bet dėl prastai apmokamo darbo jis gali sukurti daug daugiau pridėtinės vertes. Laimi valstybė, nes sutaupė pinigų ir pritraukė kapitalą, laimi ir investuotojas, nes gaus greitesnį pelną, pralaimi tik darbuotojas.
Natūralu, kad kada nors turi įvykti lūžis, nes prasmingą darbą dirbantys žmonės nenori būti traktuojami kaip išlaidų eilutės ar pigios prekės. Manyčiau, pastarųjų dvejų metų įvykiai yra ženklas, kad atomizuoto individo hegemonija baigiasi, o žmonės ima suprasti svarbią tiesą – vienas esu bejėgis, o kolektyve – stiprus. Tačiau šis supratimas toli gražu neišsprendžia pagrindinės problemos – kolektyvinio veiksmo problemos. Ją paprastai galima apibūdinti kaip žinojimą, kad visiems būtų geriau, jei vienytumės ir bendradarbiautume, bet tai stabdo tam tikri žmogiški faktoriai. Dėl to įdomu panagrinėti, kaip dabar vystosi kolektyvinis subjektas ir ko galima laukti ateityje.
Kolektyvinio subjekto formavimas viešajame sektoriuje
2017 m. pabaigoje matėme dvi gana sėkmingas viešas akcijas, kurios stipriai atkreipė visuomenės dėmesį į viešojo sektoriaus problemas. Gruodžio 11 d. mokslininkai surengė gan inovatyvias „Aukštojo mokslo laidotuves“ Vilniaus universitete. Įvykis pritraukė netikėtai daug žiniasklaidos dėmesio ir paaštrino viešą diskusiją dėl aukštųjų mokyklų darbuotojų finansinės padėties. Panašiai aštriai sureagavo ir medikai, kurie 2018 m. sausio 4 d. surengė mitingą „Paskutinių medikų žygis į oro uostą“, atkreipdami dėmesį į menkai apmokamą medikų darbą ir prastas darbo sąlygas. Į gatves išėjo net tūkstantis žmonių. Po šio mitingo vienas jo organizatorių, „Lietuvos medikų sąjūdis“ (jauniausia medikų organizacija, įkurta 2017 m. lapkritį), pradėjo kalbėti ir apie galimus medikų streikus.
Mokytojų streikas 2018 m. gruodį visuomenei buvo didelis siurprizas. Lietuvoje nuo 1990-ųjų nėra buvę daug streikų, o vienintelė dažnai streikuojanti grupė yra būtent mokytojai, tad jų streikai nėra didelė naujiena žiniasklaidoje. Bet šį kartą streikuojančios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) nariai pasinaudojo proga ir, po to, kai ministrė nesutiko su jais pasikalbėti, liko miegoti Švietimo ir mokslo ministerijos posėdžių salėje. Tris savaites trukęs mokytojų buvimas ministerijoje žiniasklaidos iš pradžių buvo pristatytas kaip ministerijos „okupacija“ ir „užėmimas“, bet vėliau žiniasklaida pradėjo teigiamai vertinti mokytojų pastangas išsikovoti didesnes algas.
Praėjo daugiau nei metai nuo šio garsaus streiko, bet ar mokytojai gavo, ko prašė? Iš tiesų, ne visai. Dar nerastas tinkamas būdas reformuoti švietimo sistemą atsižvelgiant į pačių darbuotojų norus. Atlyginimai irgi, iš esmės, liko nepadidinti (bazinis darbo užmokestis nebuvo pakeistas). Tačiau buvo pasiektas pagrindinis mokytojų reikalavimas – valdžia įtraukė mokytojus į sprendimų priėmimo procesą. Viešojo sektoriaus darbuotojai pagaliau turi galimybę ne būti valdomi, o patys spręsti apie savo darbo organizavimą. Šie laimėjimai nebūtų buvę pasiekti vien pavienių individų pastangomis. Nuo tada profesinės sąjungos sulaukia vis daugiau visuomenės dėmesio.
Prieš tęsiant diskusiją, svarbu aptarti posocialistinių šalių profesinių sąjungų specifiką. Visgi Lietuvos situacija gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos. Senosios, dar nuo sovietmečio veikiančios profesinės sąjungos turi visai kitokį požiūrį į darbuotojo ir darbdavio santykius. Vienintelė valstybinio socializmo šalis, kurioje dalis profesinių sąjungų atvirai kovojo su darbdaviu, buvo Lenkija. Kitose šalyse, pvz., Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje, profesinės sąjungos buvo mažiau linkę konfliktuoti, jų santykiai su darbdaviais būdavo draugiškesni (nors ir ne visada ir ne visur vienodai). Kai kurie autoriai teigia, kad profesinės sąjungos valstybinio socializmo šalyse apskritai buvo perteklinės ir atliko tik simbolinę funkciją (pvz., kelionių organizavimą).
Visgi toks „geltonųjų“ profesinių sąjungų įvaizdis yra labai supaprastintas. Iš tikrųjų profsąjungų prigimtis sovietmečiu buvo kur kas sudėtingesnė. Sovietinės profesinės sąjungos turėjo atsiskaitinėti ir įmonės vadovybei, ir darbuotojams, o taip pat ir valstybei bei Komunistų partijai. Nors niekas neabejoja, kad valdžia joms darė didelę įtaką ir kad jos dažnai padėdavo valstybei vykdyti politinės reformas, daugelis tyrėjų pastebi ir teigiamą jų poveikį darbuotojų kasdieniam gyvenimui.[5]
Dar įdomesnis atvejis yra Jugoslavijos profesinės sąjungos. Klasikinės profesinių sąjungų funkcijos Jugoslavijos „savivaldos ekonomikoje“ beveik pilnai sutapo su pagrindinio darbuotojų valdymo organo – darbininkų tarybų – funkcijomis. Darbininkų tarybos turėjo galią rinkti viršininkus, skirstyti pelną, nustatyti darbo užmokesčius ir skirti nemokamus būstus darbuotojams. Nepaisant to, profesinės sąjungos dalyvaudavo derybose su vadovybe ir tarybomis, o nuo 28 iki 64 proc. profesinių sąjungų įteiktų prašymų dėl būstų ir darbo užmokesčio pakeitimų būdavo patenkinami.[6] Kai kurių įmonių profesinės sąjungos organizuodavo net ir streikus, o kitos juos kritikuodavo (kai juos skelbdavo darbininkų tarybos arba spontaniškai organizuotos darbuotojų grupės) ir kviesdavo darbuotojus grįžti į darbą.
Žinoma, profesinės sąjungos, kilusios iš tokios sistemos, veikia kitaip, nei susiformavusios kapitalizmo sąlygomis. Jos daugiau laiko leidžia prie derybų stalo, lengviau eina į kompromisus, vengia konfliktinių situacijų ir streikų. Šalia naujų, kovingų sąjungų senosios profsąjungos atrodo pernelyg „diplomatiškos“ arba pasyvios. Tačiau jos keičiasi ir turės keistis. Didžioji naujiena 2019 m. lapkričio 28 d. buvo įspėjamasis streikas, organizuotas ne LŠDPS, o Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS). Ši profesinė sąjunga įkurta 2019 m. susijungus trims švietimo profesinėms sąjungoms, kurios ilgą laiką nepalaikė 2018 m. LŠDPS streiko. Įspėjamasis streikas interpretuojamas skirtingai – vieni teigė, kad streikas suveikė, nes vos kelios dienos po jo valdžia sutiko pasirašyti naują kolektyvinę sutartį. Kiti mano, kad jis įvyko tam, kad LŠMPS pasireklamuotų ir pritrauktų daugiau narių, o dar kiti – kad LŠMPS jau buvo susitarusi su valdžia dėl naujos kolektyvinės sutarties, todėl streikas nebuvo tikras. Kad ir kaip bebūtų, tiesa yra tai, kad būtent streikas, o ne derybos už uždarų durų, buvo panaudotas susitarimui legitimuoti. Tai turbūt reiškia, kad ateityje tokios profesinės sąjungos kaip LŠMPS turės veikti dar radikaliau, kad pateisintų savo egzistavimą.
Kolektyvinis darbuotojų subjektas – formavimas iš kitos pusės?
Ankstyvojo kapitalizmo laikais privataus sektoriaus darbuotojų organizavimosi ir kovos būdas buvo pavyzdys viešojo sektoriaus darbuotojams, kaip galima organizuotis ir iškovoti geresnes sąlygas (viešasis sektorius buvo labai mažas, lyginant su privačiu). Gal neoliberalizmo laikais kolektyvinį subjektą gali prikelti būtent viešojo sektoriaus darbuotojai? Kol kas neaišku, bet visos sąlygos tam yra. Darbuotojų Lietuvoje pradeda smarkiai trūkti tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje; tiek universitetuose, tiek prekybos centruose. Jų derybinė galia dėl to didėja, trūksta tik tinkamų organizavimosi ir kovos būdų, kuriuos po truputį išgrynina viešojo sektoriaus profesinės sąjungos.
Kolektyvinio subjekto formavimąsi rodo ir vis augantis solidarumas tarp skirtingų visuomenės grupių. Kai mokytojai 2018 m. kategoriškai pareikalavo, kad biudžete atsirastų daugiau pinigų jiems, valstybė išbandė seną „skaldyk ir valdyk“ strategiją, argumentuodama, kad tuos pinigus turės atimti iš dėstytojų, gydytojų ir ugniagesių. Ši strategija supriešinti skirtingų profesijų atstovus nepavyko, protesto akcijų ir bendro nepasitenkinimo tik daugėja, pernai protestavo ir ugniagesiai, ir valstybės įdarbinti advokatai, o iš privataus sektoriaus prie jų prisijungė ir ūkininkai bei vežėjai.
Nauju kolektyviniu subjektu gali tapti ir labai plati žmonių grupė, kuri pasipriešins neoliberaliam rinkos diktatui. Joje greit gali atsirasti ne tik privataus ir viešojo sektorių darbuotojai, bet ir pensininkai, studentai bei visi kiti, kurių gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo rinkos sąlygų. Rinkos diktatui pasipriešinti gali tik susivieniję žmonės, kurie nesileis žeminami, skaldomi ir supriešinami, o dalyvaus bendroje kovoje už socialiai jautresnę ir žmogiškesnę ekonomiką.
[1] Taip teigė Bernard Ingham, pagrindinis Thatcher atstovas žiniasklaidai dokumentiniame filme apie jos gyvenimą.
[2] Szacki, Jerzy. „A Revival of Liberalism in Poland?“ Social Research 57, no. 2 (1990), p. 463–491.
[3] Visuotinė lietuvių enciklopedija. Privatizacija. https://www.vle.lt/Straipsnis/privatizacija-76210
[4] Reikėtų paminėti, kad ne visos posocialistinės šalys pasirinko neoliberalų masinės privatizacijos modelį. Tose valstybėse, kurios, kaip, pvz., Slovėnija, išlaikė įmonių nuosavybę bent iki kol atsirado rimtesnių investuotojų, ekonomika ir valstybės efektyvumas augo. Kita vertus, tose valstybėse, kurios pasirinko neoliberalų modelį, privatus sektorius patyrė nuosmukį, o kartu su juo krito ir šalies BVP (žr. King, L. & Hamm, P. „The Governance Grenade: Mass Privatization, State Capacity and Economic Development in Postcommunist and Reforming Communist Societies.“ Working Papers in Technology Governance and Economic Dynamics no. 17 (2008)
[5] Ruble, B. A. Soviet trade unions: their development in the 1970s. Cambridge: Cambridge University Press, 1981.
[6] Daugiau profesinių sąjungų prašymų buvo atmetama, nei patenkinama, kas rodo, jog jos galėjo ir konfliktuoti su vadovybe; žr. Reljanović, M. „The normative position of trade unions and the ideals of self-managment.“ We have built cities for you. Belgrade: Centre for cultural decontamination, 2010, p. 61–78.