Jau daugiau nei du dešimtmečius krikščionys ir marksistai vysto dialogą, užsimezgusį Austrijoje, bet dabar jau apėmusį ir visą Europą. Transversalaus dialogo, kuris įtrauktų šimtmečiais besiformavusias skirtingas ideologines stovyklas, būtinybę tik dar labiau pabrėžia karas Ukrainoje.

Prasidėjus Pranciškaus pontifikatui, šis dialogas įgijo naujų bruožų: pirmą kartą istorijoje Katalikų Bažnyčiai vadovauja žmogus iš Globaliųjų Pietų; svarbiausia XX a. 7-ajame dešimtmetyje iškilusios išlaisvinimo teologijos tema – „Skurdžiųjų pasirinkimas“ – su visomis jos sociopolitinėmis implikacijomis buvo pirmą kartą įtraukta į Katalikų Bažnyčios mokymą. Ir visa tai – šią istorinę akimirką, kai visoms politinėms ir ideologinėms jėgoms radikalaus permąstymo iššūkį meta pasaulinio karo su masinio naikinimo ginklais grėsmė bei pasaulinė ekologijos krizė.

Vadovybės pasikeitimo bangos dar nespėjo nuvilnyti per visą Katalikų Bažnyčią. Popiežius susiduria su aiškia opozicija, Bažnyčioje gausu įvairių krizinių reiškinių – taip reiškiasi ilgai atidėlioto atsinaujinimo poreikis. Taigi, pokyčiai nebūtinai bus neatšauktini. Nepaisant to, šis įvykis vis tiek yra pasaulinės reikšmės.

Mano galva, kapitalizmo kritika, kurią išsako dabartinis Popiežius, daugeliu atžvilgių pralenkia tą, kurią pateikia nemažai socialistų ar komunistų partijų. Ne kas kitas, o Popiežius jau 2014 m. šitaip kreipėsi į Pasaulinį liaudies judėjimų sąskrydį dėl tebesitęsiančių karų Irake, Sirijoje, Libijoje, Jemene ir Ukrainoje bei prekybos karo tarp JAV ir Kinijos:

Šiame sąskrydyje jūs taip pat kalbėjote apie Taiką ir Ekologiją. Tai – logiška. Negali būti žemės, būsto ar darbo, jei nėra taikos arba jei naikiname mūsų planetą.[1]

Savo kreipimąsi Popiežius pabaigė griežtai:

[…] Trečiasis pasaulinis karas jau vyksta – tik dalimis, nes esama ekonominių sistemų, kurios turi kariauti, kad išliktų.

Ar galima į Pranciškaus pamokslus žvelgti iš politinio taško? Aš manau, kad galima, nes ir pats Popiežius enciklikoje Fratelli tutti (2020) kvietė vėl imti vertinti politiką kaip

„didingą pašaukimą ir vieną aukščiausių labdaros formų“ [Evangelii gaudium, §205]. […] Nes kai žmonės padeda vieni kitiems, kai jie susivienija tam, kad pradėtų visuomeninius brolybės ir teisingumo visiems procesus, jie įžengia į „plačiausios labdaros sferą, t. y., politinę labdarą“ [Pijus XI]. Tai apima ir darbą siekiant socialinės ir politinės santvarkos, kurios dvasia – socialinė labdara (Fratelli tutti, §180).[2]

Dar prieš penkerius metus, enciklikoje apie aplinkosaugą Laudato si‘ (2015), Popiežius Pranciškus pateikė sintetinę to, ką socialistai vadina neoliberaliuoju kapitalizmu, kritiką:

Ši paradigma verčia žmones tikėti, kad jie laisvi tol, kol neva turi laisvę vartoti. Tačiau tikrai laisva tėra ekonominę ir finansinę galią valdanti mažuma. Šiame sąmyšyje postmoderni žmonija dar nesukūrė naujos savivokos, kuri galėtų jai pateikti gaires ir nurodyti kryptį – iš šios tapatybės stokos kyla nerimas. Turime per daug priemonių ir vos pora neesminių tikslų. (Laudato si‘, §203).[3]

Tai – tobulas problemos, su kuria susiduria žmonija, apibrėžimas: nerimastinga būtis pasaulyje, kuriame gausu priemonių, bet stinga tikslų. Popiežius aiškiai pareiškia, kad Bažnyčia neteigia išsprendusi šiuos mokslinius uždavinius bei nesiekia išstumti politikos; tačiau ji nori, kad jos balsas būtų aiškiai girdimas būtiname, atvirame ir skaidriame dialoge.

Nelygybė – socialinių negerovių pagrindas

Trečiasis dokumentas, kurį nurodyčiau kaip tinkamą šaltinį marksistų ir krikščionių dialogui – Apaštališkoji Adhortacija Evangelii gaudium, pirmasis šio Popiežiaus paskelbtas (2013 m. lapkritį) svarbus dokumentas. Joje Popiežius rašo:

[…] Evangelija nėra vien apie mūsų asmeninį santykį su Dievu. Mūsų meilės atsakas Dievui taip pat neturėtų būti suvokiamas kaip tiesiog mažų asmeninių gerų darbų sankaupa, tam tikras „labdaros švediškas stalas“, arba kaip veiksmai, kuriais siekiame tik nuraminti savąją sąžinę. […] Vadinasi, tiek krikščioniškas Gerosios Naujienos skelbimas, tiek krikščioniškas gyvenimas turėtų daryti įtaką visuomenei (Evangelii gaudium, §180).[4]

Ir visiškai nedviprasmiškai priduria:

Kol skurstančiųjų problemos nebus imtos spręsti radikaliai atmetus rinkų autonomiją ir finansines spekuliacijas bei užsiėmus struktūrinėmis nelygybės priežastimis, pasaulio problemoms – ar, tiesą pasakius, jokioms problemoms apskritai – nebus rasta jokio sprendimo. Nelygybė – socialinių negerovių pagrindas (§202).

Būna, kad dialogą tarp marksistų ir krikščionių apsunkina išankstinės nuostatos apie vieni kitų motyvus: marksistai galvoja, kad jei krikščionys prieina tokias pat išvadas kaip marksistai arba pasitelkia pastarųjų analizę ir žodyną, tai šie elementai jų tikėjimui tėra pridėtiniai, atėję „iš išorės“. O tarp krikščionių gaji išankstinė nuostata, kad marksistinis žmogaus suvokimas remiasi tam tikra išvirkščia homo oeconomicus versija, ir todėl marksistinė kapitalizmo kritika domėn nepriima asmeninių ir dvasinių žmogaus aspektų.

Abu požiūriai yra neteisingi ir neleidžia nei krikščionybei, nei marksizmui išlaisvinti juose glūdinčio potencialo.

Norėdami pabrėžti humanistinį marksizmo pašaukimą, socialistai dažnai cituoja žymiąsias pastraipas iš jaunojo Marxo Dėl Hegelio teisės filosofijos kritikos, kuriose jis kviečia „sutraukyti visus saitus, kurie žmogų verčia nužeminta, pavergta, apleista, niekinga būtybe“ – šį kategorinį imperatyvą kaip tam tikrą paskutinę moralinę priebėgą po 1990-ųjų ėmėsi kartoti daugybė socialistų. Tačiau ir jaunasis Marxas jau buvo žengęs už etinės kapitalizmo kritikos ribų. Ekonominiuose ir filosofiniuose 1844 metų rankraščiuose jis rašė:

Vadinasi, objektų gausėjimą lydi svetimų galių, kurioms paklūsta žmogus, viešpatijos plėtra, o kiekvienas naujas gaminys reiškia naują galimybę apgaudinėti ir plėšti savo artimą. Žmogus vis labiau skursta kaip žmogus, jam reikia vis daugiau pinigų, kad galėtų suvaldyti šią priešišką jėgą. […]

Vadinasi, pinigų poreikis yra tikrasis poreikis, kurį gamina ekonominė sistema, ir tai – vienintelis poreikis, kurį ji geba pagaminti. […] Perteklius ir besaikiškumas tampa tikrosiomis jos normomis.[5]

Bei:

Privati nuosavybė mus pavertė tokiais vienmačiais kvailiais, kad objektą laikome savu tik tada, kai jį turime – kai jis mums egzistuoja kapitalo pavidalu arba kai jį tiesiogiai turime, valgome, geriame, dėvime, gyvename jame ir t. t. – trumpai tariant, kai jį naudojame. Nepaisant to, pati privati nuosavybė tokią tiesioginę nuosavybės realizaciją suvokia tik kaip priemonę gyventi, o gyvenimas, kuriam objektas panaudojamas kaip priemonė, yra privačios nuosavybės gyvenimas – darbas ir jo virtimas kapitalu.

Vadinasi, visus fizinius ir protinius jausmus pakeitė paprasčiausias šių jausmų susvetimėjimas – turėjimo jausmas. Žmogų reikėjo taip absoliučiai nuskurdinti tam, kad jis atiduotų vidinius savo turtus išoriniam pasauliui.[6]

Palyginkime jaunojo Marxo žodžius su tais, kuriuos 2014-ųjų spalį Pasauliniam liaudies judėjimų sąskrydžiui tarė Popiežius:

Ekonominė sistema, kurios centre – dievybė vardu pinigai, taip pat turi niokoti gamtą, kad išlaikytų jai reikalingus beprotiškus vartojimo lygius. […] Broliai ir seserys, kūrinija nėra daiktas, su kuriuo galim elgtis kaip panorėję; o tuo labiau nėra kieno nors ar vos kelių žmonių nuosavybė.[7]

Marxas savo laiku su įstabia nuojata nuspėjo kapitalistinio gyvenimo būdo krizę, o Popiežiui tai – empirinis faktas, su kuriuo turi tvarkytis visa žmonija, nepriklausomai nuo tikybos, pilietybės, filosofinių ar politinių įsitikinimų.

Nesunku rasti ir dar gausybę pavyzdžių, iliustruojančių, kokie panašūs yra Popiežiaus ir Marxo conditio humana suvokimai – tam užtenka užmesti akį į pagrindinį Marxo veikalą, Kapitalą, kuriame jis, pasitelkdamas prekinio fetišizmo teoriją, apibrėžia, kaip kapitalizme visuomeniniai santykiai, kurie marksizme sudaro žmogaus esmę, žmonėms pasirodo susvetimėjusia ir reifikuota forma – kaip daiktų judėjimas. Pranašingas Pranciškaus pamokslas apie pinigų garbinimą nurodo į tą pačią socialinę patologiją.

Čia nebandau propaguoti kokio nors sinkretizmo. Dauguma marksistų yra ateistai ar bent agnostikai, savo visuomenės etiką grindžiantys istoriškai besivystančia socialine žmonių prigimtimi. Reikia pasakyti, kad dauguma jų jau yra apleidę ir ateistinį patosą. Tačiau socialistų partijose gajus ir prisiminimas, kaip aukštieji katalikybės hierarchijos sluoksniai – šimtmečius sudarę valdančiųjų klasių dalį – su jomis kovojo kaip su nesutaikomais priešais; ir atvirkščiai, daug krikščionių gyvai prisimena, kokį persekiojimą ir engimą teko kentėti valdant komunistų partijoms. Norėdami pradėti dialogą, su šia istorija turime skaitytis valingai ir atidžiai. Todėl teisus buvo Popiežius, teigdamas:

Negalime judėti pirmyn, neprisimindami praeities; progresas nevyksta be sąžiningos ir skaidrios atminties (Fratelli tutti, §249).

Ar jis komunistas?

Apie pandemiją Popiežius pasisakė taip:

Jei visa yra susiję, sunku įsivaizduoti, kaip ši pasaulinė katastrofa galėtų būti nesusijusi su mūsų prieiga prie realybės […] (Fratelli tutti, §34).

Vadinasi, nebegalime kalbėti apie skirtingas, nesusijusias krizes, t. y., suvokti ekologinę, pasaulinę socialinę ir ekonominių institucijų krizes kaip atskiras problemas. Gyvename visos gamybos ir vartojimo sistemos krizės laikais, tiesą sakant – nežaboto kapitalizmo ir jo skatinamo liberalaus pasaulio suvokimo krizės laikais. Todėl, kalbėdamas apie „žemę, darbą, būstą“, taikos ir gamtos apsaugą, Popiežius ne pasisakė už kuklias struktūrines reformas, o kvietė į „veržlią kultūrinę revoliuciją“ (Laudato si‘, §114).

O kreipimesi į Pasaulinį liaudies judėjimų sąskrydį 2014 m. spalį Popiežius aiškino:

Keista, bet kai apie tai kalbu, atsiranda sakančių, kad Popiežius – komunistas. Jie nesupranta, kad meilė skurstantiesiems yra kertinis Evangelijos akmuo. Žemė, būstas ir darbas – tai, dėl ko jūs kovojate, yra šventos teisės. Tai teigti – nieko neįprasto; toks yra visuomeninis Bažnyčios mokymas.[8]

Čia verta prisiminti Antonio Gramscį, kuriam marksizmo „etinio-kultūrinio aspekto“ raida buvo esminė politinės teorijos užduotis.[9] Faktas, kad artėjame prie planetos ekologinių ribų, o 80% išteklių valdo 20% pasaulio gyventojų – taigi, patiriame visapusišką kapitalistinio gyvenimo būdo krizę – turėtų keisti mūsų požiūrį, kaip ginti materialinius išsivysčiusios kapitalistinio pasaulio dalies darbo klasės interesus. Labiau nei bet kada kapitalizmo istorijoje, šiandien klasių kova apima ir kultūrinės transformacijos – to, ką Gramscis vadino „kultūros ir moralės reforma“ – būtinybę privilegijuotoje pasaulio dalyje, nes nebėra sienų, kurios šiuos plotus nuo tokios būtinybės apsaugotų. Nebėra ir jokių populistinių apylankų, kurios apsaugotų politinę kairę nuo poreikio siekti Popiežiaus aptartos kultūrinės revoliucijos – tokios, kuri transformuotų kiekvieną iš mūsų iš vidaus.

Tokią žinutę kairei siunčia istorija apie gerąjį samarietį, kurią Fratelli tutti mini ir Popiežius: individualiai ir kolektyviai, nepaisant klasinių ir politinių skirtumų, susiduriame su pasirinkimu – arba abejingai nusukame žvilgsnį ir tampame plėšiko bendrininkais, arba stojame į aukos pusę.

Dabar, [susidūrus su šiuo pasirinkimu,] esama tik dviejų rūšių žmonių – tų, kuriems rūpi, kad kažkam skauda, ir tų, kurie praeina pro šalį; tų, kurie pasilenkia ištiesti pagalbos rankos, ir tų, kurie nusuka žvilgsnį ir nuskuba. Taip nukrenta visi mūsų medaliai, etiketės ir kaukės (Fratelli tutti, §70).

Šiame pasirinkime glūdi ir giliausia šiandien iš naujo politiškai bundančių patologijų – etninio nacionalizmo, ksenofobijos ir rasizmo – priežastis, ypač privilegijuotose kapitalistinio pasaulio dalyse.

Krikščionims toks mąstymas ir tokie veiksmai nepriimtini (Fratelli tutti, §39).

Kitaip tariant, šiandien reikia proceso, kurį Gramscis apibrėžė kaip „perėjimą nuo vien ekonominio prie etinio-politinio momento, […] katarsį“[10].

Įstabu, kaip drąsiai ir nepaliaujamai Popiežius priešinasi vyraujančiai neoliberaliai kultūrai. Jis smerkia

manipuliaciją skambiais žodžiais, […] kaip demokratija, laisvė, teisingumas ar vienybė, […] kurie visaip lankstomi ir minkomi, kad būtų panaudoti kaip užvaldymo įrankiai, kaip bereikšmės etiketės bet kuriam veiksmui pateisinti (Fratelli tutti, §14).

Jis pliekia radikaliai vartotojišką neoliberalios kultūros aspektą kaip sunkiausiai išnaikinamą virusą, verčiantį mus tikėti, kad už visa svarbiausia – visiškai pasiduoti mūsų pačių ambicijoms. Jis taip pat demaskuoja ir galingųjų veidmainystes:

Karas, teroro išpuoliai, rasinis ir religinis persekiojimas bei gausybė kitų nusikaltimų žmogaus orumui vertinami priklausomai nuo to, kiek jie gali būti naudingi tam tikriems, dažniausiai ekonominiams, interesams. Tiesa, buvusi patogi galingiesiems, tampa melu, vos tik tapusi nepatogia (Fratelli tutti, §25).

Iš tikrųjų, tvirtina jis,

džiaugtis ekonomine laisve, kai realios sąlygos gausybei žmonių neleidžia ja iš tikrųjų pasinaudoti ir galimybės įsidarbinti toliau mažėja – tai kalbėti naujakalbe [cit. Laudato si‘, §129]. Tokie žodžiai kaip laisvė, demokratija ar brolybė pasirodo besą bereikšmiai, nes faktas toks – „kai mūsų ekonominė ir socialinė sistema nebepareikalaus nė vienos aukos, nė vieno apleisto žmogaus, tik tada galėsime švęsti visuotinės brolybės šventę“ (Fratelli tutti, §110).[11]

Reliatyvizmas – ne sprendimas. Apsimesdamas tolerantišku, reliatyvizmas galiausiai palieka dėl moralinių vertybių spręsti tiems, kurie turi galią – spręsti, kaip tik jiems norisi (Fratelli tutti, §206).

Šių sakinių galia slypi ne tik pačioje kritikoje veidmainiškiems naratyvams, bet ir tame, kaip nuosekliai Popiežius aiškina, kokiems galios santykiams tie naratyvai naudingi. Tai primena eilutę iš Bertolto Brechto eilėraščio Pagyros revoliucionieriui:

Pažiūras jis tardo klausdamas: „Kam jūs naudingos?“

Su Fratelli tutti Popiežius pateikė reformos darbotvarkę, kuri galėtų suvienyti Globaliųjų Pietų liaudies judėjimus su progresyviomis Šiaurės partijomis – programą, kuri kartais vadinama Žaliuoju naujuoju kursu, o kartais – Marshallo planu Trečiajam pasauliui arba Nauja pasaulinės politikos mintimi. Akivaizdu, kad tokios darbotvarkės įvykdymui būtina dabartinės pasaulio tvarkos, kurios pagrindinis bruožas – kolonializmas, transformacija. Tai suvokdamas, Popiežius klausia:

Argi realistiška tikėtis, kad apsėstieji pelno maksimizavimu sustos ir susimąstys, kiek žalos aplinkai jie palieka ateities kartoms? Ten, kur svarbus vien pelnas, nėra vietos mąstymui apie gamtos ritmus, jos nykimo ir atgimimo etapus arba ekosistemų, kurias gali visiškai sujaukti žmogaus kišimasis, sudėtingumą (Laudato si‘, §190).

O Fratelli tutti jis aiškiai teigia:

Pasaulio visuomenė serga sunkiu struktūriniu nepakankamumu, kurio nepagydysime pavieniais ar skubotais sprendimais (§179).

[…] skurdo nešlovės neišspręsime kurdami apribojimo strategijas, kurios tik apramina skurstančiuosius ir sutramdo juos, kad neišsišoktų (§189).

Tai verčia klausti: kas yra pagrindiniai šio pokyčio veikėjai? Nevyniodamas žodžių į vatą, Popiežius atsakė į šį klausimą kreipdamasis į Pasaulio liaudies judėjimų sąskrydį – tų pačių judėjimų, kuriuos radikali kairė sutiko Porto Alegrės Pasaulio socialiniame forume beveik prieš du dešimtmečius. Skurstančiuosius jis įvardino ne tik neteisingos pasaulio tvarkos aukomis, bet ir pagrindiniais veikėjais kuriant geresnę tvarką, naujojo pasaulio „visuomenės poetais“ (Fratelli tutti, §169) – taip jis vadina ir liaudies judėjimus.

Jūs nesitaikstote su tuščiais pažadais, alibi ir išsisukinėjimais. Taip pat nesėdite rankų sudėję ir nelaukiate, kol jums padės NVO, gerovės valstybė ar bus priimti (niekad taip ir nepriimami) patronizuojantys sprendimai […]. Jūs norite būti pagrindiniai veikėjai. Jūs organizuojatės, studijuojate, dirbate, keliate reikalavimus ir, svarbiausia, užsiimate tuo itin ypatingu solidarumu, kurį vienas kitam rodo kenčiantieji.[12]

Marksizmu paremtas socializmas čia taip pat turi ką pasakyti. Jau cituotuose Ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose jaunasis Marxas braižė būsimų savo tyrimų žemėlapį – jie turėjo atskleisti

esmines jungtis tarp privačios nuosavybės, godumo, darbo pasidalijimo, kapitalo ir žemės nuosavybės; jungtis tarp mainų ir konkurencijos, vertės ir žmonių nuvertinimo, monopolio ir konkurencijos, ir t. t. – turime atskleisti visą šį susvetimėjimo aparatą, susijusį su pinigų sistema.[13]

Jis jau 1844-aisiais, nors ir preliminariai, priėjo išvadą:

Juo daugiau prekių pagamina, tuo pigesne preke tampa pats darbininkas. Žmonių pasaulio nuvertėjimas tiesiogiai proporcingas kylančiai daiktų pasaulio vertei. Darbas gamina ne tik prekes: jis gamina patį save ir darbininką kaip prekę – tokiu pat greičiu, kokiu gamina visas kitas prekes.[14]

Po dvidešimties metų Marxas Kapitale pademonstravo, kaip darbas iš gyvenimo raiškos tampa, savo vertę kuriančia forma, faktoriumi, generuojančiu darbuotojams priešišką galią, galią, kuri užvaldo juos, kaupdama vis daugiau kapitalo, ir galiausiai dalį darbingos populiacijos paverčia atliekama, taip sukurdama pramoninę atsargos kariuomenę, kuri šiuo metu egzistuoja pasauliniu mastu, gyvena sunkiomis sąlygomis ir be teisių, bei priklauso nuo kapitalo judėjimo, jo potvynių ir atoslūgių.

Kitaip tariant, tai ir bandau čia pasakyti: išskirtinis marksistinių pažiūrų bruožas yra tai, kad skurstantieji suvokiami ne tik kaip tie, kuriems nepasisekė skirstant materialines gėrybes, bet ir kaip tie, kurie kuria visą turtą ir todėl yra teisėti jo savininkai.

* * *

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad bent jau toje kapitalistinio pasaulio dalyje, kuri vis dar jaučia gausos privilegiją, krikščionys ir socialistai ar komunistai yra atsidūrę kritinių mažumų pozicijoje – jie priešinasi neoliberaliai, vartotojiškai, individualistinei kultūrai. Abi grupės sutinka su Popiežiumi Pranciškumi, kai jis sako:

Vadinamoji „istorijos pabaiga“ dar labai toli, nes sąlygos tvariai ir taikiai raidai dar nėra patenkinamai suformuluotos ir įgyvendintos (Evangelii gaudium, §59).

Mes, marksistai, tikime, kad šie tikslai, kuriuos sau gali užsibrėžti žmonija, yra pasiekiami. Sakoma, kad naktis tamsiausia prieš pat aušrą. Arba, kaip sakė Popiežius:

Viena rimčiausių pagundų, žudanti drąsą ir ryžtą – tai defetizmas, verčiantis mus tūžmingais, nusivylusiais pesimistais, „zanūdomis“. Niekas ryžtingai nežengia į mūšį, jei netiki būsima pergale. Pradėti kovą savimi nepasitikint – tai iš karto pralaimėti pusę mūšio ir užkasti savuosius talentus (Evangelii gaudium, §85).

Walter Baier – ekonomistas, redaktorius, transform! Europe politinės programos koordinatorius.

Iš anglų kalbos vertė Tomas Marcinkevičius

[1] „Address of Pope Francis to the Participants in the World Meeting of Popular Movements“, Old Synod Hall, 2014 m. spalio 28 d. Žiūrėta 2022 spalio 28.

[2] Encyclical Letter „Fratelli tutti“ of the Holy Father Francis on Fraternity and Social Friendship, §180 (cit. Apaštališkoji Adhortacija Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 205). Žiūrėta 2022 spalio 28.

[3] Encyclical Letter „Laudato Si’“ of the Holy Father Francis on Care for Our Common Home, žiūrėta 2022 spalio 28.

[4] Apostolic Exhortation „Evangelii Gaudium“ of the Holy Father Francis to the Bishops, Clergy, Consecrated Persons and the Lay Faithful on the Proclamation of the Gospel in Today’s World, žiūrėta 2022 lapkričio 1.

[5] Karl Marx, Economic and Philosophical Manuscripts of 1844, in Karl Marx and Frederick Engels, Collected Works, vol. 3, New York: International, 1975, pp. 306-7.

[6] Ten pat, p. 300.

[7] Popiežius Pranciškus, „Address to Participants in the World Meeting of Popular Movements“.

[8] Ten pat.

[9] Antonio Gramsci, Gefängnisschriften [Kalėjimo dienoraščiai], vol. 3, Berlin, 1992, p. 500.

[10] Gramsci, p. 1259.

[11] Popiežius čia cituoja savo sveikinimo laišką renginiui „Pranciškaus ekonomika“. „Letter Sent by the Holy Father for the Event „Economy of Francesco“, žiūrėta 2022 lapkričio 1.

[12] Popiežius Pranciškus, „Address to Participants in the World Meeting of Popular Movements“.

[13] Marx, p. 271.

[14] Ten pat, p. 272.