FEMINIZMAS IR LYČIŲ POLITIKA
Amelia Martinez-Lobo ir Andrea Peniche: Pandemijos krizė ir jos poveikis moterų gyvenimams
Krizių padariniai niekada nebūna neutralūs; COVID krizė – ne išimtis. Nors oficialių duomenų apie jos poveikį vis dar trūksta, nelygybės patirtis kasdieniame gyvenime stiprėja kaip niekada. Kadangi nelygybė ir iki šiol buvo gili jų / mūsų gyvenimų stigma, moterys šį poveikį junta neproporcingai intensyviai. Krizė tik pablogino padėtį, taigi, ikipandeminę situaciją turime vertinti kartu su dabar labai aiškiai patiriamais sunkumais. Kalbant apie pandemijos krizę, reiktų atskirti infekciją nuo afekto, t. y. poveikio. Pačiam virusui lytis nesvarbi, tačiau, žvelgiant į krizės padarinius, skirtumai tarp lyčių gana akivaizdūs. Pandemija įtvirtina iki šiol egzistavusias nelygybes bei apnuogina pažeidžiamiausius taškus socialinėse, politinėse ir ekonominėse sistemose, kurios pasirodo nepakankamai tvirtos, kad pateiktų būtinus sprendimus.
Ne paslaptis, kad visame pasaulyje moterys, palyginus su vyrais, gauna mažesnes algas, turi mažiau galimybių susitaupyti ir dirba prekariškesnius darbus. Jos sudaro didžiąją dalį darbuotojų tiek plačiuose, neva „nebūtiniausiuose“ sektoriuose (kirpyklos, restoranai, grožio salonai, drabužių parduotuvės), tiek srityse, kurios per pandemiją pačios būtiniausios – rūpyba, ligoninės (slaugytojos, valytojos), prekybos centrai ir t. t., – tiek neformaliame ekonominiame sektoriuje, kuriame dirbama be sutarčių, teisių ir apsaugos. Todėl moterys tampa itin pažeidžiamos, joms gresia netekti pajamų ir socialinės apsaugos, o tai mažina jų gebėjimą tvarkytis su ekonominiais, socialiniais ir psichologiniais pandemijos krizės padariniais.
Oficialusis diskursas, taip pat konstruojantis ir viešąją nuomonę, karantiną apibrėžė kaip vieną iš faktorių, sustabdžiusių ekonomiką. Tačiau, leiskite paklausti, kas yra toji ekonomika, kuri sustojo? Tam tikra ekonomikos dalis taip niekad ir nebuvo sustojusi bei, dar svarbiau, niekad ir nesustos: tai namų ir rūpesčio darbo ekonomika. Vis dėlto, kadangi kalbame apie moterų darbą, tai jis išlieka nematomas ir nekvalifikuotas, tarsi apskritai nebūtų ekonomikos dalis. Per krizę rūpybos darbuotojos neturėjo kada atsikvėpti, nesustojo ir neapsaugotas prekariško darbo sektorius – o jame didžioji dalis darbuotojų yra moterys.
Ši krizė parodė, kokios gležnos yra socialinės apsaugos sistemos, kurias metai po metų ėsdina neoliberali politika. Vis dėlto, kad ir kaip ten būtų, dabartinė krizė reikalauja stipraus atsako būtent iš socialinės apsaugos sistemų, kuris domėn priimtų ir visų padarinių ypatybes. Vienoje valtyje mes niekuomet visi nesėdėjome, tad jei norime, kad krizės sprendimai nežlugtų, nereiktų jų planuoti taip, lyg toji valtis būtų kada nors egzistavusi.
Priešakinėse linijose – moterys
Didžioji dalis sveikatos apsaugos darbuotojų Europos Sąjungoje – moterys. Tačiau priešakinėse linijose, daugiausiai susiduriančiose su infekcijos grėsme – ne tik sveikatos apsaugos profesionalės, bet ir prekybos centrų darbuotojos, ligoninių valytojos, viešojo transporto darbuotojos, maisto gamintojos ir pristatytojos ir t. t., o taip pat – bendruomenės darbuotojos, besirūpinančios seneliais, vargšais, benamiais, žmonėmis su negalia ir t. t.; jų dauguma – taip pat moterys.
Pasaulinis formalus rūpybos sektorius labai svarbus ekonomikai ir visuomenei: jis sudaro 12% visų pasaulio darbo vietų, t. y., apie 381 milijoną darbuotojų. ES 83% šių darbo vietų užima moterys. Joms saugaus atstumo laikymasis ar nuotolinis darbas niekad nebuvo prieinami. Prie formalaus sektoriaus dar pridėkime ir neformalų bei neapmokamą rūpesčio darbą – pasaulyje iš viso tai dirba apie 2 milijardai žmonių, o vien Europoje apytiksliai priskaičiuojami 125 milijonai žmonių, vienaip ar kitaip užsiimančių neformalia rūpyba. Paskaičiuota, kad neapmokamas reprodukcinis darbas, kurį iš esmės atlieka moterys, sukuria apie 9% pasaulio BVP. Portugalijos skaičiavimais, jo kasmetinė vertė – 4 milijardai eurų, o asmenų, atliekančių vienos ar kitos rūšies neapmokamą rūpesčio darbą šioje šalyje – tarp 800 tūkstančių ir milijono. Keturios iš penkių, arba 80% – moterys. Per pandemijos krizę laikinai užsidarius ar bankrutavus visuomeninėms institucijoms, šie skaičiai šovė į viršų. ANCI (Associacao Nacional de Cuidadores Informais – Portugalijos Nacionalinės neformalios sveikatos apsaugos asociacijos) duomenimis, dabar jau 90% asmenų, Portugalijoje dirbančių neapmokamą reprodukcinį darbą, yra moterys.
Krizė socialinės reprodukcijos sektoriuje
Karantino ir nuotolinio mokymosi laikotarpis išryškino namų ruošos ir rūpesčio darbų pasidalinimo nelygybę; atskirtos nuo apmokamo darbo vietos ir įkalintos namuose, daugybė moterų nudirbo liūto dalį šeimos ūkio darbų. Vaikų priežiūra ir namų darbų tikrinimas, viso maisto gamyba, namų valymas, drabužių skalbimas, pagalba susirgusiems giminaičiams bei tuo pat metu spaudžianti formalaus darbo darbotvarkė pademonstravo, kaip veikia 24 valandas per parą vykstantis išnaudojimas: tarnystė šeimai, įmonei ir šaliai.
Pasak Sasekso universiteto tyrimo, darbų pasiskirstymo nelygybė tarp tėvų per karantiną išaugo, ir Britanijos visuomenė regresavo atgal į XX a. 6-ąjį dešimtmetį: motinų, kurios pačios vienos yra visiškai arba beveik visiškai atsakingos už vaikų priežiūrą, dalis išaugo nuo 27% iki 45%, o 70% apklaustų moterų teigė, kad joms vienoms tenka atsakomybė už su vaikų lavinimu susijusias veiklas. Dvigubas įprasto darbo ir rūpesčio darbo krūvis moterims reiškia mažiau laisvo laiko bei didžiules fizines ir psichologines perkrovas, ribojančias autonomiją ir ekonomines galimybes. Be to, moterys sudaro ir didžiąją vienišų tėvų dalį (Portugalijoje – 85%), vadinasi, daugybei moterų darbų pasiskirstymas apskritai niekuomet nebuvo prieinamas.
Kai kurios įmonės per pandemiją atsisakė įdarbinti moteris, nes bijojo, kad tomis valandomis, kurias anksčiau vaikai praleisdavo mokykloje, dabar jos turės užsiimti su jais namuose.
Taigi, turime priimti domėn ir ilgalaikius pandemijos krizės padarinius – būtent tai, kad moterų ekonominės nepriklausomybės atžvilgiu rizikuojame regresuoti atgal į mūsų senelių laikus.
Reprodukcinės sveikatos ir teisių krizė
Šį kovą UNESCO paskelbė, kad dėl pandemijos į mokyklą negalėjo eiti apie 1,52 milijardo vaikų visame pasaulyje. Daugybėje pasaulio šalių mokyklos yra saugiausios vietos pažeidžiamoms mergaitėms. Vadinasi, iš naujo iškilo senosios grėsmės, ypač – moterų lytinių organų žalojimo bei priverstinių santuokų. Nelankydamos mokyklų, nemažai mergaičių neteko prieigos prie higienos priemonių, įskaitant ir naudojamų per mėnesines, o tai savo ruožtu turėjo ženklių padarinių jų lytinei ir reprodukcinei sveikatai.
Užsidarymas namuose ir baimė pasigauti virusą daugybę moterų atribojo nuo sveikatos apsaugos paslaugų. „Marie Stopes International“, saugias kontraceptines priemones ir abortus keliose valstybėse teikianti NVO, paskaičiavo, kad dėl krizės jos paslaugomis galimai nepasinaudojo iki 9,5 milijono moterų ir mergaičių. Motinų sveikata lengvai pažeidžiama, tad numatoma, kad pasaulyje pagausės nėščiųjų ir gimdyvių mirčių. Sunkiai pasiekiamos kontraceptinės priemonės, šeimos planavimo konsultacijos, abortai bei medicininė pagalba prieš ir po gimdymo – tiesioginės apribotų teisių ir reprodukcinės sveikatos apsaugos pasekmės.
Grėsmės teisei į gyvybę
Jungtinių Tautų skaičiavimais, 249 milijonai moterų ir mergaičių per paskutiniuosius 12 mėnesių yra patyrę vienos ar kitos formos seksualinę arba fizinę prievartą iš partnerio, o per karantiną šis skaičius tik augo. Nepaprastoji padėtis daugybę moterų įkalino namuose kartu su smurtautojais, o tai tik pasunkino ir taip smurtinius santykius. Per savaitę nuo karantino pradžios pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje Prancūzijoje padaugėjo 30%; pagalbos prašymų Argentinoje – 25%; Brazilijoje – nuo 40% iki 50%; Kipre ir Singapūre pagalbos moterims linijos sulaukė atitinkamai 30% ir 33% daugiau skambučių; Jungtinės Karalystės NVO „Refuge“ vos per vieną dieną sulaukė 700% daugiau skambučių į savo pagalbos aukoms liniją nei įprastai; Ispanijoje skundų padaugėjo 18%, JAV – 35%. Skyrybų bei smurto atvejų pagausėjimas registruotas ir Uhane, kuriame pirmą kartą aptiktas koronavirusas. Portugalijoje iš daugmaž 16 tūkst. skambinusiųjų į nacionalinę pagalbos aukoms liniją 1167 žmonės buvo vyresni nei 66 metų. Prieš pagyvenusias moteris dažnai smurtauja artimiausi giminaičiai, tad apie tokius atvejus dažnai nepranešama.
Kadangi smurto aukomis daugiausiai rūpinosi NVO, o pandemija apsunkino jų veikimą, aukos buvo iš dalies paliktos be apsaugos. Be to, sveikatos apsaugos specialistai buvo perkrauti COVID gydymu, policija – užsiėmusi atsargumo taisyklių užtikrinimu, teismai dirbo padidėjusio spaudimo sąlygomis, o moterų nedarbas vis augo – taip susidarė palankios sąlygos dar vienai, smurto prieš moteris pandemijai.
Nematomųjų krizė
Nutrūkus klientų srautui, sekso darbuotojos tapo finansiškai nesaugios. O kadangi jų veiklos didžioji dalis teisinių sistemų Europoje ir pasaulyje nepripažįsta darbu, jų, kitaip nei kitų darbuotojų, nesaugo ir darbo kodeksai. Jos ir jų šeimos atsidūrė padėtyse be išeities. Kadangi negali gauti socialinės apsaugos, jos išgyvena kliaudamosi vien tarpusavio solidarumu.
Neatidėliotinas poreikis spręsti socialines ir politines sekso darbuotojų problemas tapo akivaizdus. Susidūrus su visišku šių darbuotojų nematomumu ir socialinės apsaugos nebuvimu, tapo aišku, kad prohibicionistinis modelis patyrė nesėkmę; jis paremtas skaldančiu moraliniu diskursu ir neatsižvelgia į tikrų žmonių, reikalaujančių socialinio teisingumo, poreikius. Šių žmonių laikymas ne visai žmonėmis vardan moralinės distopijos veda prie nuspėjamų pasekmių, o pandemijos krizė aiškiai ir betarpiškai nušvietė susiklosčiusią padėtį: tai – visuomenės dalis, neturinti nei apsaugos, nei teisių, besikliaunanti vien tarpusavio solidarumu, kad išgyventų šią krizę; šios darbuotojos, iš dalies dėl jų stigmatizacijos, neturi jokios socialinės erdvės, kurioje galėtų papasakoti apie patiriamus sunkumus ir pareikalauti pagalbos.
Demokratijos krizė, pandemijos ir moterų teisių instrumentalizacija
Kraštutinė dešinė naudojo ir tebenaudoja COVID-19 krizę it naujai atrastą ginklą. Viena vertus, kraštutinės dešinės vadovaujamos vyriausybės vykdo nekropolitiką,[1] išnaudodamos žmonių gyvybes savo tikslams ir naudodamosi savo galia spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Kitur, kur neofašizmas neturi vyriausybinių, institucionalizuotų galios pozicijų, kraštutinė dešinė sugebėjo mobilizuoti savo sekėjus socialiniuose tinkluose ir gatvėse; jie flirtuoja su denializmu ir sugeba savo žinutę įtraukti į oficialias politines darbotvarkes. Kitaip tariant, ši pasaulinė sveikatos krizė kraštutinei dešinei pasitarnavo kaip pretekstas ir postūmis atnaujinti ideologinį arsenalą. To, ką jie vadina idėjų karu, šerdyje nesunku įžvelgti melagienomis paremtas ir neapykanta kurstomas komunikacijos strategijas. Visos jos gana panašios, bet geriausiai jose matosi rasizmas ir mizoginijos ideologija, įskaitant ir bandymus numalšinti kovą už moterų teises. Šis kraštutinės dešinės konsensusas akivaizdžiai homofobiškas, islamofobiškas, ultrakonservatyvus ir antiimigrantiškas. Svarbu nepamiršti, kokį svarbų vaidmenį kraštutinės dešinės veiklose vaidina antifeminizmas. „Karas prieš socialinę lytį [gender]“ – pagrindinė erdvė, iš kurios koordinuojama pasaulinė kraštutinė dešinė“, – ne kartą pabrėžė žurnalistė ir antropologė Nuria Alabao.[2] COVID-19 krizė tik dar aiškiau parodė, kad „šio karo prieš socialinę lytį internacionalizacija – pagrindinis pasaulinių dešiniųjų judėjimų koordinacijos forumas“. Pasak Alabao, kova prieš „genderizmą“ skirtingose vietose reiškiasi skirtingai, kad galėtų geriau prisitaikyti prie vietinių savitumų.
Kraštutinės dešinės tikslas, teigia Alabao, – „išjudinti gretas radikalia retorika“. Be to, priduria ji, „šį žaidimą jie žaidžia siekdami užsitikrinti sau politinę ir kultūrinę bazę, bet nebūtinai nori jį laimėti; tiesiog nori pasinaudoti „vertybių karu“ kaip agitacine priemone.“ Tiesą pasakius, kai kurios jų mantros – neapykanta LGBTIQ žmonėms ir pasipriešinimas abortams – apskritai paėmus, pasaulyje girdimos vis rečiau: „Į didžiąją rinkėjų dalį jie nesitaiko – tiesiog užsiima agitacija ir stengiasi sudrebinti egzistuojantį konsensusą.“
Nebekyla jokių abejonių dėl to, kad egzistuoja tarptautinė reakcingos mizoginijos tendencija bei kad „karas prieš socialinę lytį“ šiame kryžiaus žygyje prieš moterų teises užima kertinę poziciją – būtent šia kryptimi radikali dešinė iš naujo kreipia savuosius pasakojimus, siūlymus ir strategijas. Tačiau pastebima ir tai, kad kraštutinės dešinės retorika nėra visur vienoda. Be to, šalia jos dar aptinkame ir reakcingą ultrakatalikišką-konservatyvią poziciją, kurios ideologija ragina moteris grįžti prie jų tradicinio vaidmens – prisiimti visą atsakomybę už rūpesčio ir šeimos priežiūros darbus.
„Didysis pakeitimas“ ir femonacionalizmo iškilimas
Pasak austrų tyrėjos Judith Goetz, „didžiojo pakeitimo“[3] teorija paremta vadinamąja „demografine problema“ – mažesniu gimstamumu „vietinių gyventojų“ tarpe. „Kalbėdami apie demografinius pokyčius, teorijos šalininkai naudojasi rasistiniais pasakojimais, kad įteigtų, jog vietiniai gyventojai bus pakeisti musulmonais, kurie nori atversti Europą į islamą“, – turėdama omenyje kraštutinę dešinę, aiškina Goetz. Kad tam būtų pasipriešinta, moterys turėtų gimdyti daugiau vaikų, t. y., reikia grįžti prie tradicinių vertybių ir žemesnės moterų pozicijos visuomenėje – reprodukcinį darbą jos turėtų nudirbti nepastebimai ir nemokamai, taip ženkliai prisidėdamos prie kapitalistinės sistemos išlikimo. „Didžiojo pakeitimo“ idėja neva nepolitiškai kalba apie „prigimtį“, „normalias šeimas“ ar „demografiją“ ir „atvirai pasitelkia prigimtį tam, kad pateisintų rasistines, kolonialistines ir klasines struktūras“.
Šalia šios moterų nesaugumo idėjos egzistuoja ir kitas puikus kraštutinės dešinės pasakojimas – neva apie moterų teisių gynimą. Jis išskiria ir stigmatizuoja migrantus vyrus kaip prievartautojus, o dešiniesiems priskiria moterų saugotojų ir teisių gynėjų pareigas. Prisidengdami šia mantra, jie paprasčiausiai slepia savo islamofobiškus planus ir pasitelkia moterų teises kaip rasistinės propagandos įrankį. Alabao teigimu, pagrindinė kraštutinės dešinės partijų, „kurios ėmė vėl kilti į paviršių kaip atsakas į 1968 m. gegužės įvykius, naujovė – imigrantų laikymas prievartautojais“. Tokių nepagrįstų kaltinimų pavyzdžių gausu, bet tikriausiai pats žymiausias – 2015 m. Naujųjų metų išvakarės Kelne. Šio diskurso tikslas – susieti ekonominius sunkumus su nesaugumo idėja. „Jie sako, kad materialines problemas visuomenėje sukelia ne neoliberalizmas, o vertybių krizė. Savąją nesaugumo idėją jie sieja su grįžimu prie tradicionalizmo, prie tradicinės heteronormatyvios šeimos, kuri neva pasirūpina žmonėmis.“ Ji pastebi, kad nestabilios darbo sąlygos atnešė daug naudos kraštutinei dešinei ir kad, nors rasistinė politika pasaulyje veikia jau šimtmečius, „rasistinė retorika kurį laiką nebuvo priimtina, o dabar jau yra.“
Nors šios idėjos iš pirmo žvilgsnio apima tai, ką vadiname „kultūrų karu“ arba „idėjų kova“, visi lyties klausimai visų pirma yra materialiniai. Kova už teisę į abortą yra kova už materialines teises: už tai, kam priklauso moterų kūnų kontrolė ir apsisprendimo teisė. Idėja, kad moterys turėtų grįžti į tradicines pozicijas, nėra vien tik idėja; tai yra materialinis ir ekonominis kapitalistinės sistemos, paremtos rūpesčio ir neapmokamos socialinės reprodukcijos sistema, pagrindas. Seksistinio smurto nematomumo pasekmė – viešosios politikos suirimas ir jai skiriamų pinigų išnykimas; politikos, skirtos kovoti su mizoginija paremtomis moterų žmogžudystėmis, kurias įvykdo vyrai.
Kokio feminizmo mums reikia?
Dabar mums kaip niekada reikia kolektyvinės feministinės savimonės – tokios, kuri gebėtų susikurti ir nusistatyti sau strategiją. Lobizmo ar institucinių žaidimų feminizmui nepakanka.
Feminizmas pateikia konkrečius ir materialius atsakymus į plačiai paplitusias problemas: pavyzdžiui, teisę į abortą, kaip parodė neseni įvykiai Lenkijoje;[4] Meksikoje pastaruoju metu[5] feminizmas bando didinti seksualinio smurto ir femicido matomumą bei kovoti prieš juos ir už tokias teises kaip lygus atlygis už lygų darbą, iki kurio dar tolimas kelias;[6] šį sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Be to, feminizmas yra ir tvirtovė kovoje prieš kraštutinę dešinę. Ten, kur į valdžią ateina ultradešinė, mobilizacijas prieš jos rasistinę ir mizoginišką politiką veda feministinės organizacijos, pvz., „EleNao“ judėjimas Brazilijoje.[7] Feminizmas yra kontragalia, kuri turi būti formuojama ir kuriama. Taigi, svarbu ir toliau pateikti kolektyvinius, taikius, antikonservatyvius ir antipuritoniškus feministinius atsakymus į svarbius klausimus apie sekso darbuotojų, LGBTIQ ir nedvinarių asmenų teises. Feminizmas sutelkia visą dėmesį į gyvybę, reikalauja teisių ir darbo sampratos, kuri įtrauktų visus moterų gyvenimų matmenis: tų, kurios rūpinasi žmonėmis ir atlieka namų ruošos darbus apmokamai, tų, kurios už rūpesčio darbą algos negauna, ir tų, kurios šiuos darbus atlieka neformalioje ekonomikoje, be sutarčių ir teisių – nematomųjų ir migrantų.
Taigi – pliuralistinio, antifašistinio, antikapitalistinio feminizmo, gebančio pasiekti, kad tiek antifašizmas, tiek antikapitalizmas būtų suvokiami kaip iš tikrųjų demokratiškos visuomenės pagrindai, tokios, kokią įsivaizdavo Rosa Luxemburg: visuomenės, kurioje visi būtume socialiai lygūs, žmogiškai skirtingi ir visiškai laisvi.
Iš anglų kalbos vertė Tomas Marcinkevičius
PASTABOS
[1] Nekropolitika – socialinės ir politinės galios naudojimas sprendžiant, kurie žmonės turi gyventi, o kurie – mirti. Ji susijusi su vadinamąja „tanatopolitika“, šie terminai vartojami sinonimiškai. Pirmasis šį terminą moksliškai ėmėsi nagrinėti Achille Mbembe knygoje Apie postkoloniją (De la postcolonie), to paties pavadinimo straipsnyje. Nekropolitika dažnai lyginama su biopolitika, Michelio Foucault nukaltu terminu, reiškiančiu socialinės ir politinės galios naudojimą žmonių gyvenimams kontroliuoti. Mbembei atrodo akivaizdu, kad nekropolitika tęsiasi už teisės žudyti (Foucault ją vadino „kardo teise“, droit de glaive) ribų bei įtraukia ir teisę leisti kitiems žmonėms (įskaitant ir bendrapiliečius) mirti. Jo nekropolitikos samprata taip pat apima ir teisę pasmerkti socialinei ar pilietinei mirčiai, teisę pavergti bei kitas politinio smurto formas. Nekropolitika – tai gyvų mirusiųjų teorija, t. y., būdas analizuoti, kaip „šiuolaikinės gyvenimo pajungimo mirčiai formos priverčia kai kuriuos kūnus egzistuoti įvairiose būties tarp gyvenimo ir mirties stadijose“. Mbembe pasitelkia vergijos, apartheido, Palestinos kolonizacijos ir savižudžio sprogdintojo kaip personažo pavyzdžius demonstruodamas, kaip įvairios nekrogalios kūnui formos (valstybinė, rasinė, ypatingosios padėties, neatidėliotinumo ir kankinio) žmones priverčia gyventi nestabiliomis sąlygomis.
[2] <https://nurialabao.blog/2020/04/12/contra-la-ultraderecha-luchar-en-tiempos-delas-identidades-oscuras/>.
[3] „Didžiojo pakeitimo“ (Grand Remplacament) konspiracijos teoriją 2011 m. suformulavo ir išpopuliarino prancūzų rašytojas Renaud Camus. Pasak jos, Europoje vyksta suplanuotas ir valdančiųjų palaimintas europiečių „pakeitimas“ afrikiečiais ir azijiečiais – jis neva pasireiškia augančiais migracijos srautais ir skirtingais gimstamumo lygiais europiečių ir neeuropiečių šeimose. Ši moksliškai paneigta rasistinė teorija yra įkvėpusi ne tik gausybę radikalios dešinės partijų, bet ir nemažai baltųjų teroristų (vert. past.).
[4] <https://www.amnesty.org/en/latest/news/2020/11/poland-crackdown-onwomens-
strike-protests-continues-unabated/>.
[5] <https://elpais.com/mexico/2020-11-21/la-onu-pide-al-gobierno-de-mexico-queproteja-a-las-mujeres-y-no-ataque-a-las-que-se-manifiestan-contra-la-violencia.html>.
[6] <https://ec.europa.eu/info/policies/justice-and-fundamental-rights/gender-equality/
equal-pay/gender-pay-gap-situation-eu_en>.
[7] <https://ctxt.es/es/20181024/Politica/22535/elecciones-brasil-jair-bolsonaro-dilmarousseff-corrupcion.htm>.