2021 m. rugpjūčio 9 d. buvo išleista šeštoji Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimo ataskaita. Joje buvo aiškiai pasakyta, jog žmonių ūkinė ir ekonominė veikla privedė prie milžiniškos klimato kaitos. Ataskaita akcentuoja, kad net absoliučiai sustabdžius klimato kaitą, jos veiksnių katastrofiškumo išvengti būtų neįmanoma. Ji kviečia viso pasaulio šalis ir žmones susivienyti bendram tikslui – klimato kaitos stabdymui. Jeigu dabartinis klimato kaitos greitis nebus sustabdytas ar netgi padidės, tai sukels didžiausią geopolitinę ir demografinę krizę visoje pasaulio istorijoje. Tad ką gi galima padaryti ?..

Asmeninio pokyčio ištakos

Kuo toliau, tuo dažniau girdėdami apie vis prastėjančią klimato kaitos situaciją, vis daugiau žmonių susirūpina šia problema. Visų mintyse kirba klausimas: kaip AŠ galiu prisidėti prie šios problemos sprendimo? 

Galimi klimato kaitos stabdymo ir jos padarinių panaikinimo būdai pasiskirstė į dvi pagrindines stovyklas: asmeninio veiksmo ir sisteminio pokyčio. Šis pasidalijimas matomiausias žiniasklaidos sraute, kuriame naujienų šaltiniai ir visokio plauko tinklaraštininkai leidžia savo patarimus, kaip sumažinti keliamas problemas nusiperkant metalinį šiaudelį ar kompostuojant atliekas. Jiems tiesiai į gerkles kabinasi aktyvistai, reikalaujantys pokyčių valstybiniu lygmeniu ir pasisakantys už kolektyvinio veiksmo viršenybę. 

Asmeninio veiksmo požiūris iš pagrindų yra struktūriškai prastas, nes jis tiesiogiai seka klimato kaitą sukeliančia ir bloginančia ideologija – neoliberalizmu. Tikima nepagrįsta idėja, jog didžiulė, visas pasaulio šalis veikianti ir neįsivaizduojamai didelę žalą kelianti problema gali būti išspręsta keičiant individualius vartojimo įpročius: nusiperkant elektra varomą automobilį ar naudojant LED apšvietimą. 

Šias neoliberalias idėjas XX a. 8-ajame dešimtmetyje pradėjo skleisti du labai gerai žinomi pasaulio lyderiai: JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher. Taip šios idėjos pasiekė ir XXI a. Lietuvą. Pagrindinės šių idėjų proponentės Lietuvoje yra dvi dabartinės valdančiosios koalicijos partijos: Liberalų Sąjūdis ir Laisvės partija. Neoliberalių partijų hiperindividualistinis mentalitetas persmelkia mūsų kasdienį požiūrį. Šios partijos akcentuoja ir propaguoja valstybinių įmonių ir kapitalo privatizavimą, rinkos dereguliaciją, mokesčių lengvatas bei absoliutų kai kurių mokesčių panaikinimą, laisvą ir absoliučiai nevaldomą rinką. Visa tai priveda prie požiūrio į žmogų ne kaip į pilietį, kuris yra kolektyvinio veiksmo ir bendruomenės dalis, bet kaip į vartotoją, asmenybę, kuri savo paties tikslus ir interesus iškelia aukščiau visuomeninių.

Pokytis asmeniniame vartojime

Būtų klaidinga teigti, jog asmeninis pokytis yra bevertis. Svarbu suprasti, jog asmeninis pokytis yra svarbus, tačiau labai stipriai ribotas savo veiklumo skalėje. Susitelkdami į asmeninio veiksmo pasekmes, mes dažnai praleidžiame pro akis kolektyvinio veiksmo galimybes. Mes pradedame kalbėti apie asmeninius veiksmus, tačiau šie veiksmai reikalauja gilaus gyvenimo būdo pokyčio. Pokyčio, kuris reikalauja fizinių ir ekonominių galimybių. 

Nemaža dalis Vakarų valstybių, tokių kaip Australija, Didžioji Britanija, JAV ir netgi mažesnių, bet į Vakarų hegemoniją integruotų valstybių (kaip Lietuva), gyventojų yra atsakingi už didžiąją dalį taršos. Bendra pasaulinė tendencija – kuo labiau šalis yra išsivysčiusi, tuo ji labiau teršia ir tuo didesnis taršos kiekis tenka vienam gyventojui. Tačiau žmonės, kurie gyvena šiose Vakarų valstybėse, ir yra tie, kurie turi galimybes pakeisti savo vartojimą. 

Dažnai ekologiškai gyventi gali tik turtingesni visuomenės sluoksniai. Įsigyti saulės baterijas ar mažiau teršiantį automobilį reikia didelio kapitalo, tad iš to kyla pirmoji šios stovyklos, kovojančios prieš klimato kaitą, problema. Marginalizuotos bendruomenės bei mažumos dažnai neturi tiek privilegijų, kad galėtų sau leisti asmeninius gyvenimo būdo pokyčius. Kai tavo pasirinkimai yra pusvalandžio kelionė automobiliu arba pusantros valandos maršrutas autobusu, tu esi daug labiau linkęs pasirinkti taršesnę alternatyvą. Lygiai taip pat ir su riboto mobilumo žmonėmis. Jiems automobilis yra pirmosios būtinybės daiktas, nes kitaip jie negali įveikti didesnių atstumų. Juo labiau, kad infrastruktūra, pvz., šaligatviai, dviračių takai ir netgi autobusų stotelės bei maršrutai, dažnai yra vystoma tik aplink turtingesnius rajonus, o ne tuos, kuriuose gyvena darbo klasė ar mažumos. Galų gale, indvidualūs aplinkosaugos sprendimai turi būti interpretuojami pasauliniame kontekste. Tai yra trumpalaikis, minimalus žalos ribojimas, o ne ilgalaikis visų klimato problemų sprendimas.

Pokytis asmeniniame požiūryje

Visos minėtos idėjos yra grindžiamos neoliberalistiniu požiūriu į žmogų kaip į vartotoją. Tačiau įmanomas ir kitas požiūrio taškas: reikia žvelgti į žmogų kaip į pilietį ir aktyvų visuomenės dalyvį. Pokyčiai asmeniniame požiūryje ir padidėjęs susidomėjimas dalyvavimu valstybės gyvenime – viena iš alternatyvų. To pavyzdžiai būtų balsavimas už aplinkosaugos idėjas propaguojančias partijas bei didesnis spaudimas dabartinėms valdžios institucijoms, kad šios pradėtų kreipti daugiau dėmesio į žmonijos egzistencijai grėsmę keliančias problemas. 

Mes turime atsisakyti archajiško požiūrio, kad metalinius šiaudelius naudojantys žmonės turėtų būti šlovinami, o žmonės, į darbą važiuojantys dyzeliniais arba benzininiais automobiliais, žeminami. Dabartinis perdėtas spaudimas daryti asmeninį pokytį žemina žmones už jų kasdieninius įpročius ir veiksmus, nors individas retai gali išvengti aplinką teršiančių pasirinkimų visuomenėje, paremtoje iškastinio kuro naudojimu. Visos perdėtos asmeninės kritikos rezultatas dažnai yra tiesiog kaltės permetimas aukai. 

Kreipdami tiek dėmesio į vieną mažą ir nereikšmingą individą, mes ignoruojame daug didesnę ir svarbesnę klimato kaitos sukelėjų problemą. Priežastis, kodėl vos 100 didžiausių pasaulio kompanijų yra atsakingos už daugiau nei 71 procentą anglies dioksido taršos, yra paprasta: pasaulio šalių vyriausybės leidžia nekontroliuojamai naikinti aplinką dėl didesnių pelnų ir greitesnio ekonomikos augimo. Tokiam akiplėšiškam aplinkos naikinimui besipriešinantieji dažnai apkaltinami veidmainyste, kai išaiškėja tam tikros jų pačių gyvenimo aplinkybės. Atrodo, tiesiog negali būti kovotojas prieš klimato kaitą, nebent tu tiesiogiai atsikratei visų taršų savo gyvenime, nuo plastikinių šiaudelių iki automobilio. Visa tai veda prie labai suskaldyto judėjimo, kuriame žmonės dažnai neturi bendro tikslo ar lyderio. Toks susiskaldymas naudingas tiktai taršiosioms kompanijoms ir niekam kitam. 

Į visus taršos klausimus dažniausiai pateikiamas vienas bendras atsakymas. Milžiniška transporto industrijos tarša? Tai tik pasiūlos ir paklausos klausimas, vartotojai patys nori pigesnių produktų, jeigu jie norėtų, tai galėtų priversti kompanijas neteršti! Pramonė leidžia teršalus tiesiai į upes ir jūras? Vartotojai patys tai leidžia, nes nepasirenka pirkti iš įmonių, kurios neteršia. Šis paklausos ir pasiūlos mechanizmas yra tarsi ,,Nemokamo išėjimo iš kalėjimo“ kortelė ,,Monopolio“ žaidime. Teršti kompanijoms ekonomiškai apsimoka, todėl jos iš visų jėgų stengiasi užgniaužti bet tokį klimato aktyvizmą. Štai viena didžiausių JAV dujų, naftos ir kito iškastinių kurų konglomeratų ,,ExxonMobil“ apie klimato kaitą žinojo nuo 1977 m., nors pasaulyje šios žinios paplito tik nuo 1990-ųjų. 

Klimato kaitos judėjimo skaldymas ir diskreditavimas yra pagrindinis ir dažniausiai vienintelis būdas šioms korporacijoms išlaikyti laisvę teršti ir nesirūpinti to pasekmėmis. Tačiau kompanijos stengiasi ne tik suskaldyti dabartinius judėjimus, bet ir apriboti bet kokį jų augimą ateityje. Jos suformuoja tokį žmonių mąstymą, kad jie dažnai mano, jog negali prisidėti prie kovos prieš klimato kaitą vien dėl to, jog jų materialinės sąlygos verčia juos naudotis automobiliu ar pirkti plastikinius šepetėlius. Žmonės bijo būti išvadinti veidmainiais, jie bijo ateiti su tikslu apsaugoti gamtą ir tuomet būti apkaltinti, esą jie yra visos problemos šaknys. Kitaip tariant, asmeninis pokytis – tas pat, kaip bandyti užgesinti didžiulį miško gaisrą su kibiru vandens: nors iš tiesų tas kibiras šiek tiek pristabdys ugnį, tačiau vien dėl to miško gaisras nenuslops. Lygiai taip pat ir su klimato kaita. Kol žmonės delsia ir nepradeda gesinti gaisro tiesiogiai, tol jis neslopsta, netgi priešingai, jis plečiasi ir stiprėja, kol galų gale pasieks tokį tašką, ties kuriuo niekas nebesugebės jo užgesinti.

Kolektyvinio veiksmo svarba

Gaisro gesinimo operacijoje reikia kolektyvinio visuomenės veiksmo, kuris turi vykti kartu su asmeninio požiūrio kaita. Platesnio masto sprendimai neįmanomi be visos visuomenės įsitraukimo. Šioje globalioje visuomenėje visos gyvenimo sritys yra pilnos iškastinio kuro, jo produkcijos ir jo kompanijų įtakos. Vienas lauke – ne karys. Jeigu mes nedirbsime visi kartu ir nespausime valdžios institucijų apriboti teršiančių kompanijų įtakos, mes niekada neišspręsime problemos, mes tiesiog tęsime vandens pilstymą iš kibiro ant miško gaisro. Galų gale visiškai nesvarbu, ar tu naudoji metalinį šiaudelį, ar vairuoji elektromobilį, tavo tikslas turėtų būti pritraukti pakankamai visuomenės paramos ir spaudimo valstybės institucijoms ir teršiančioms įmonėms, tik taip bus priimti griežtesni taršą reguliuojantys įstatymai ir sukurta geresnė aplinkos apsauga. Nes tai neturėtų būti vien vartotojo atsakomybė – ar teršti aplinką automobiliu, ar nenuvykti į darbą. Ši kova turi būti pasidalinama ant visos visuomenės pečių. 

Kaip įgyvendinti šį kolektyvinį veiksmą?

Kolektyvinio veiksmo svarbą sunku nuneigti, tačiau, be abejo, tuomet kyla klausimas, kaipgi jį sukurti. Visų pirma, labai svarbu yra bendruomenės švietimas. Nemažai visuomenės narių nevisiškai supranta klimato kaitos gilumą ir svarbą, tad neįtikėtinai svarbu jiems išaiškinti, kokioje desperatiškoje situacijoje mes dabar esame. Dažnai nereikia žvelgti kažkur toli, jog rastum žmogų, kuriam situacija neatrodo kritinė, jie dažnai būna mūsų šeimos nariai ar artimieji, tad geriausias būdas išugdyti vieningą bendruomenės poziciją aplinkosaugos klausimu yra padėti vienas kitam suprasti. Dažnai žmonės mano, jog klimato kaita – kažkas labai tolimo, kažkas, kas jų tikriausiai nepalies, tačiau tik paaiškindami jiems tikrąsias keliamas žalas, pvz., kelerius metus iš eilės Lietuvą alinusias, niekad anksčiau nematytas sausras, mes galime tikėtis teigiamo atsako. 

Antras labai svarbus žingsnis yra politinis spaudimas. Jeigu jūsų bendruomenėje susidaro pakankamas kiekis neabejingų žmonių, reikia rašyti laiškus jūsų vienmandatės apygardos atstovui, kuriuose būtų išreiškiama pozicija ir norimas bei reikalingas pokytis. Na, o jeigu jūsų vienmandatės Seimo narys nesirūpina jums svarbiais klausimais, kituose rinkimuose siūlome ieškotis kandidato, kuris teikia pirmenybę ekologiniams klausimams. Dažnai efektyvus politinis spaudimas taip pat reikalauja ir protesto akcijų, kuriose galima dar aiškiau užakcentuoti savo požiūrį. Svarbu nepamiršti ir jau egzistuojančių ekologinių judėjimų, tokių kaip „Fridays For Future“, kurie visomis pajėgomis stengiasi kovoti prieš klimato kaitą. Tik prisijungdami prie centralizuotų judėjimų, o ne išsiskaidydami į mažas grupeles, mes galime įvykdyti tam tikrą pokytį. 

Galų gale, atsakymas į klausimą „Ką AŠ pats galiu padaryti dėl klimato kaitos?“ yra gan paprastas: stenkitės daryti kuo daugiau indvidualių veiksmų, tokių kaip važiavimas dviračiu į darbą ar efektyvesnių buitinės technikos prietaisų naudojimas, tačiau svarbu čia nesustoti. Vienintelis būdas išvengti absoliučios katastrofos yra kovoti kaip vienam kolektyviniam judėjimui, kartu susijungusiam pasiekti vieną tikslą: aiškiai išsakyti savo nepasitenkinimą dabartine situacija ir paskatinti kompanijas, o ypač – valdžios ir savo apygardų atstovus atstovauti mūsų norams ir tikslams. Svarbiausia sukurti tokią ateitį, kurioje vartotojas nebūtų laikomas atsakingas už visą problemą.