KARAS UKRAINOJE

Ignas Karvelis: Veidmainystė, šovinizmas ir vienybė

2022 m. vasario 24 d. prasidėjo neteisėta Rusijos invazija į Ukrainą. Jos humanitariniai ir ekonominiai padariniai šaliai – katastrofiški: daugiau nei 3 milijonai žmonių buvo priversti bėgti iš šalies, tūkstančiai žuvusiųjų, milijardų verta infrastruktūra ir gyvenamosios vietos sulygintos su žeme. Nors šūviai ir raketų sprogimai aidi toli nuo mūsų, Ukrainos karo poveikis akivaizdžiai pastebimas Europos Sąjungoje, o ypač – Lietuvoje.

 

Vienybės akivaizdoje

Lietuva – viena iš daugiausiai prie Ukrainos palaikymo prisidedančių valstybių. Vien Lietuvos piliečiai paaukojo daugiau nei 20 milijonų eurų daugeliui nevalstybinių organizacijų, padedančių kare. Dėl karo padidėjo palaikymas pagrindiniams valstybės vadovams (ypač ženkliai – buvusiems prezidentams Daliai Grybauskaitei ir Valdui Adamkui, dabartiniam prezidentui Gitanui Nausėdai bei ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei). Taip pat sumažėjo vadinamųjų „marginalų“ atstovų palaikymas (tokių kaip Mindaugas Puidokas, Valdemaras Tomaševskis ir pan.)[1]. Atrodo, jog pirmą kartą per gan ilgą laiką visas politinis spektras palaiko vieną bendrą poziciją. Prisimenant, kokia susiskaldžiusi ir pasidalinusi į poliarizuotas grupes Lietuvos visuomenė buvo vos prieš kelis mėnesius, tai išties stebinantis pokytis.

Tiesa, per Lietuvos politiką perbėgo de facto šovinizmo banga. Pradėta raganų medžioklė, priešų ir šnipų ieškojimas visuose sluoksniuose. Atrodo, jog visi kone per galvą verčiasi, kad tik sudalyvautų ir laimėtų šiose patriotiškumo „olimpinėse žaidynėse“. Jie rungiasi, kas gi daugiau paaukos, kas gi daugiau renginių suorganizuos, kas didesnę vėliavą iškels, kas daugiau su Rusija turinčių ryšių verslų boikotuos. Visi tik skuba dėtis Ukrainos vėliavas savo „Facebook“ profiliuose ir daryti politines reklamas su Ukrainos atributika. Net kai pati premjerė Ingrida Šimonytė paskatina nustoti bandyti įrodinėti visiems savo meilę Ukrainai ir pradėti dirbti, jos partijos ir koalicijos nariai toliau skuba naudotis reitingus keliančiais postringavimais, kurie nepadeda nei spręsti problemos, nei kovoti su jos pasekmėmis. 

Jau pastebimos gan akivaizdžios šių veiksmų pasekmės. Vienos politinės grupės pradeda demonstruoti savąjį dorumą (angl. virtue signaling). Seimo nariai, tokie kaip Petras Gražulis, anksčiau aršiai neigę bet kokią Rusijos keliamą grėsmę, netikėtai tapo baisiniais patriotais, asmeniškai bėgančiais į „Armijai ir civiliams“ pirkti rūbų bei diržų Ukrainos armijai. Visas politinis spektras, nuo de facto nacio Vytauto Sinicos iki centro-kairiųjų socdemų, palaiko bendrą idėją ir bando kapitalizuoti sutelktą visuomenės pasitikėjimą, pasiūlydami vis labiau ir labiau provokuojančias idėjas, ar tai Manto Maldeikio „naujoji pasaulio tvarka“ (skamba taip pat kaip sąmokslo teorija, kuri teigia, jog „globalistai“ nori užvaldyti pasaulį, ir yra atsakinga už daugybę vienišų šaulių išpuolių (lone wolf attacks) JAV), ar Dalios Grybauskaitės karo būgnų mušimas ir kvietimas NATO pajėgoms stabdyti Putino veiksmus karinėmis priemonėmis, kaip ji pati teigė: „Karą sustabdyti gali tik karas.“[2] Tai neišvengiamai sukeltų Trečiąjį Pasaulinį karą, o krizės akivaizdoje bėgimas kaip akis išdegus tikrai nėra optimaliausias požiūris.

Vėlgi, visai tai atrodo esanti gili iliuzija, Lietuvos žmonės individualiai prisideda prie pagalbos Ukrainai daug daugiau nei visa valdžia. Tačiau ši iliuzija vis tiek nukreipė visuomenės dėmesį. Buvo apleistos kone visos kitos Lietuvą paveikusios krizės. Į koronaviruso pandemiją žmonės tiesiog nekreipia dėmesio, eina į milžiniškas demonstracijas, nedėvi kaukių, tampa aplaidūs. Atrodo, jog nebesvarbūs tie kasdieniniai trys tūkstančiai susergančiųjų, nebesvarbūs tie beveik devyni tūkstančiai mirusiųjų. Ekonominė ir politinė reforma visiškai užstrigo. Apsaugos nuo smurto įstatymas vis dar atsisako pripažinti termino „smurtas lyties atžvilgiu“ būtinybę, o į Lietuvoje tvyrančią 14,2% infliaciją ir neįtikėtinai staigiai augančias pragyvenimo kainas valdantiesiems nusispjaut. Tiek daug aidima apie žmogaus teisių pažeidimus kitur, kad ignoruojamos Lietuvos problemos. Lietuvoje įsivyravo vadinamasis karo mentalitetas, kai valdančiosios buržuazinės klasės atstovai tiesiog pirštais bado į užsienio problemas, o į tai, kad kas penktas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos, numojama ranka. Lietuvos karinis biudžetas didinamas, nors NATO biudžetas jau dabar yra 12 kartų didesnis nei Rusijos. Lietuva planuoja investuoti 250 milijonų eurų iš biudžeto į prieštankines sistemas ir karinius dronus[3]. Šie skaičiai tarptautinėje skalėje yra bereikšmiai. Lietuva jau turi NATO apsaugą ir toks karinio biudžeto didinimas tikrai nebus tai, kas mus išgelbės nuo invazijos. Tai tik dar labiau nuskurdins biudžetą ir reikalingus pinigus nubrauks nuo kitų sektorių. 250 milijonų yra daugiau negu pusė Lietuvos aplinkosaugos biudžeto, tačiau atrodo, jog dabartiniame politiniame klimate kylantis jūros lygis ir anksčiau niekad Lietuvoje neregėtos sausros vėl niekam nebesvarbios. Belieka vėl laukti vasaros, kol kaimeliuose žmonės ir vėl neteks vandens šaltinių ir visi padūsaus, kad taip gyventi negalima. Atrodo jog, kad ir kokia menka kairioji pažanga ir politinis spaudimas buvo sukurti nuo 2016-ųjų, per mažiau nei mėnesį tai buvo nubraukta…

 

Vienybės ir paramos dviveidiškumas

Nepaisant visų mestų akmenų, valstybinė parama vienu aspektu buvo gana stipri. Tai pabėgėlių nuo karo Ukrainoje apgyvendinimas, apsaugojimas ir integracija. Kone pernakt buvo sukurta masyvi sistema, skirta atgabenti, apgyvendinti, integruoti pabėgėlius ir suteikti jiems visokeriopą pagalbą. Visuomenė tartum iš niekur suprato Ukrainos migrantų kalbinius ir kultūrinius sunkumus, rūbų ir turto trūkumą, būtinybę pasikalbėti su artimaisiais ir gauti psichologinę pagalbą. Dešiniųjų jėgų valdomos Europos Sąjungos šalys, pvz., Lenkija ar Vengrija, atviromis rankomis priima pabėgėlius iš Ukrainos ir jais rūpinasi. Net ir Lietuvoje pastebima vienybė šiuo aspektu.

Tačiau, kaip ir visa reakcija į Ukrainos karą, tai turi gilų rasistinį poskonį. Tie patys Lenkijos pasieniečiai, kurie pernai ašarinėmis dujomis troškino ir guminėmis lazdomis daužė migrantus iš Afganistano ir Viduriniųjų Rytų, dabar atviromis rankomis priima ukrainiečius. Tačiau iš Ukrainos bėga ne vien ukrainiečiai. Oficialiais tarptautiniais duomenimis, Ukrainoje yra 80 000 užsienio studentų[4]. Jungtinės Tautos jau gavo pranešimų apie kitataučius migrantus, sustabdomus prie Lenkijos sienos. Studentai iš Indijos, Pakistano, Malio, Kongo ir kitų Afrikos bei Azijos valstybių stabdomi prie sienos, neįleidžiami į Europos Sąjungą. Nesvarbu, jog šie žmonės yra tiek pat paveikti karo, nesvarbu, jog jie į Ukrainą pateko su visais dokumentais ir turi pačios Ukrainos valdžios pripažintą teisę gyventi, mokytis ir dirbti Ukrainoje. Bulgarijos ministras pirmininkas Kirilas Petkovas labai taikliai perteikė dabartinį įsivyravusį požiūrį: „Tai ne tie pabėgėliai, prie kurių esame įpratę. […] Šie žmonės yra europiečiai. […] Šie žmonės yra protingi; jie yra išsilavinę žmonės. […] Tai ne ta pabėgėlių banga, prie kurios esame įpratę, žmonės, dėl kurių tapatybės nebuvome tikri, neaiškios praeities žmonės, kurie galėtų būti teroristai.“[5] Nors oficialios statistikųos dar nėra, daugelio Azijos ir Afrikos šalių ambasados sulaukė daugybės kreipimųsi iš jų tautiečių, kad jiems būtų suteikta teisė ištrūkti. Afrikos Sąjunga – viena didžiausių tarptautinių organizacijų pasaulyje – oficialiame pranešime išreiškė susirūpinimą ir pasmerkė diskriminacinius veiksmus: „Pranešimai, kad afrikiečiai išskiriami dėl nepriimtino nevienodo traktavimo, būtų šokiruojančiai rasistiniai ir pažeistų tarptautinę teisę“[6]. Kad ir kokie tikrieji skaičiai, faktas: prie sienos vyrauja rasizmas ir diskriminacija. Liudininkai teigia, jog net patekę į traukinius ar autobusus jie būdavo priverstinai išlaipinami ir turėdavo galimybę išvykti tik tuomet, kai visi ukrainiečiai buvo išvežti[7]. Jie sistemingai palikti prie sienos be maisto, be prieglobsčio, be pagalbos. Europos Sąjungos valstybės toliau tęsia savo neoficialią politiką: „Žmogaus teisės – tik kai kuriems“. Sistemingai pažeidžiama ir taip labai daug paaukojusių kitataučių teisė pabėgti nuo karinio konflikto.

Šis reiškinys yra ypač dviveidiškas Lietuvos kontekste. Vos prieš pusmetį prasidėjusioje migrantų krizėje visas pagalbos mechanizmas neegzistavo. Žmonės buvo mušami, suimami, išsiunčiami atgal. Iš jų būdavo atimami telefonai, jie negalėdavo bendrauti su žurnalistais. Lietuvoje egzistavo žiauri represinė struktūra prieš šiuos individus. Gan ironiška, jog migrantai iš Irako taip pat bėgo nuo imperialistinio karo, bet Lietuvos valdžia tuo metu nekreipė dėmesio. Išvargę žmonės buvo vadinami „šnipais“ ir „Baltarusijos režimo agentais“. Giliai įsišaknijęs rasizmas prieš kitos odos spalvos žmones buvo pateisinamas nacionaliniu saugumu. Pabėgėliams buvo mėtomi trupiniai ir tik nevalstybinės organizacijos, tokios kaip Lietuvos Raudonasis Kryžius ir Lietuvos žmogaus teisių centras, suteikė pagalbą. Kol dovanojamos kojinės ir šilti drabužiai Ukrainos žmonėms, pačios Lietuvos miškuose žmonės šąla ir miršta nuo bado, skausmo ir šalčio. Toli gražu nemanau, jog parama Ukrainai turėtų būti mažinama, tačiau būtų daug žmogiškiau, jeigu visiems žmonėms būtų suteikiama adekvati pagalba ir parama, kad ir kokia būtų jų odos spalva ar kilmės šalis…

 

Pozityvūs ir ne tokie pozityvūs politiniai judėjimai

Tiesa, ne visi politiniai procesai buvo žalingi kairiajai, progresyviajai pusei. Visvaldo Matijošaičio vertimo kampanija gan įsisiūbavo, iš kauniečių lūpų pradingo populistiniai šūkiai „Tuoj pralenksime Vilnių“, žmonės išties pradėjo aktyviai reikšti savo nepasitenkinimą ir boikotuoti gan nevisvaldišką sistemą. Tiesa, gan liūdna, jog tiek ilgai užtruko, kad atsirastų kritinė sąmonė daugumos galvose. Kai medžiai ir žaliosios zonos buvo naikinamos, dauguma tylėjo. Kai „Kaunas Pride“ ir kitos visuomeninės organizacijos buvo žlugdomos ir stabdomos teisminiais procesais, dauguma tylėjo. Kai buvo tęsiamas sistemingas diskusijos ir demokratijos miesto taryboje naikinimas, dauguma tylėjo. Gan liūdna, jog prireikė tarptautinio konflikto, kad dauguma atsibustų ir pagrasintų merui. Pagaliau tai nebuvo tik nedideli mitingai, vedami profsąjungų ar nedidelių bendruomenių (tokių kaip Žemųjų Šančių) narių, tai tapo bendromis demonstracijomis, kurios gan stipriai pakratė mero kėdę ir, gan tikėtina, neleis jam joje ramiai sėdėti, o pasirodžius pirmai progai, išspirs iš jos visam laikui. Gan liūdna, jog šis supratimas atėjo, kai tiek daug žalos jau buvo padaryta, kai nemažai senos architektūros buvo nugriauta, Vytauto parkas sunaikintas, visas unikalus Kauno charakteris jau nugludintas ir niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito Europos miesto.

Tačiau ne visi politiniai procesai juda perspektyvia kryptimi. Gan didelis kiekis po Ukrainos karo atsiradusių politinių judėjimų yra reakcionistiniai. Atsirado daug baimės ir isterijos, pripildytos tuščio apeliavimo į rusų bendruomenę (tuo ypač užsiima tos grupės, kurioms anksčiau buvo giliai nusišvilpt ant šios bendruomenės problemų), pradedama boikotuoti viską: ir ką reikia, ir ko nereikia. Žinoma, drausti verslus, kuriuos tiesiogiai valdo Rusijos oligarchija, yra tikslinga, tačiau tai daryti neproporcingai yra kvaila. Europos Sąjunga supranta, jog didelę dalį prekybos su Rusija ir Baltarusija sudaro išankstiniai kontraktai, už kuriuos pinigai jau sumokėti, o prekės dar negautos. Todėl jų visi absoliutūs ribojimai suteikė kelis mėnesius galutinai išpildyti sandorius, tačiau Lietuva, savo nacionalizmo vedama, sandorius ir importą užbaigė iškart. Dėl to dabar tie Rusijos oligarchai, kuriuos sankcijos ir turėjo pažeisti, pinigus jau gavo, o prekes, kurias turėjo perduoti, galėjo pasilikti. Skamba kaip šaudymas sau patiems į kojas.

Lygiai tokie patys įvykiai egzistuoja ir kultūrinėje sferoje. Vėlgi, Kremliui lojalių estrados atstovų (tokių kaip Filipas Kirkorovas ir Nikolajus Baskovas) boikotavimas yra suprantamas. Žmonės, kurie aktyviai prisideda prie režimo palaikymo, neturėtų būti toleruojami. Tačiau atrodo, jog Lietuvoje įvyksta absoliutus etninis kultūrinių erdvių valymas, kompanijos ir bendruomenės viena per kitą verčiasi, kad tik panaikintų bet kokias asociacijas su Rusija ar Baltarusija (Vilniaus Žirmūnų „Iki Minskas“ po rekonstrukcijos prarado Minsko vardą). Atrodo, jog kaip politikoje, taip ir kultūroje bandoma viską išmesti, netgi tai, kas neturi jokių ryšių su Rusijos ar Baltarusijos režimais ir juo labiau niekaip nepadeda Ukrainai jos kovoje už laisvę. Netgi mirę žmonės negali ilsėtis ramybėje: Aleksandro Puškino gimnaziją Kaune planuojama pervadinti, nors pats poetas ne tik laikomas vienu geriausių poetų Europos istorijoje, bet ir rašė XVIII-XIX a. bei aršiai pasisakė prieš tuometinį carą. Tikrai gan keblu suprasti, kuo niekuo nei su Putinu, nei su dabartine Rusija, nei su Sovietų Sąjunga nesusijęs poetas trukdo Lietuvos patriotiškumui ar Uukrainos suverenitetui. „Skalvijos“ kino teatras užboikotavo mirusią rusų disidentę Kirą Muratovą ir, nors kino teatras vėliau šį boikotą atšaukė, tendencija aiški: bet kuris su Rusija nors minimaliai besiasocijuojantis terminas ar kūrėjas neišvengs giljotinos ašmens… Belieka tik laukti, kol Dostojevskio knygos bus išbrauktos iš literatūros programos, o Čaikovskio baletai neberodomi Lietuvoje…

Konflikto akivaizdoje svarbu nepamiršti, kad karą pradėjo ne „rusai“, o imperialistinių pažiūrų autokratas Putinas, remiamas Rusijos buržuazijos. Lietuvoje pagausėjo rusofobijos, tad malonu, jog Lietuvos žmogaus teisių centras ir jo vadovė Jūratė Juškaitė pastebi šią problemą: „Tačiau kai pradedame kalbėti apie tautybę, apie žmonių niekinimą dėl kalbos, kuria jie kalba – čia jau turime aiškiai pasakyti „stop“.[8] Reikšti nepasitenkinimą Rusijos užsienio politika yra viena, tačiau diskriminacija tautybės, pilietybės ar kalbos atžvilgiu neturėtų būti toleruojama. Neapykantos kurstymas tik toliau augina Rusijos valdžios propagandos mechanizmus, pasakojančius apie diskriminaciją ir išpuolius prieš rusakalbius. Rusakalbiai Šalčininkuose ar kituose Lietuvos rajonuose nėra mūsų priešai, jie netgi didesnės aukos nei mes: niekuo nekalti dėl Putino individualios politikos, tačiau iškart nuteisti žmonių akyse.

Nemažai Lietuvos visuomenės atstovų mano, jog sankcijas taikydami paprastiems žmonėms mes kažką pakeisime, tačiau čia jie patiria kognityvinį disonansą. Lietuvoje priimtas konsensusas, kad Rusijos valdžia yra autoritarinė ir naudoja galios struktūras, tokias kaip OMON ir KGB. Tačiau taip pat tikimasi, jog, jei paprasti žmonės bus žlugdomi, jie kažkaip pradės priešintis. Atrodo, jog Lietuvos strategija yra priversti Rusijos žmones badauti, kad jie išeitų į gatves milijonais, ir tuomet juos milijonais guminėm lazdom daužytų OMONas… Na, o visas požiūris, kad taip paveiksime Rusijos oligarchus, yra gan elitistinis ir neatitinka tikrovės. Istorija parodė, jog sankcijos dažniausiai labiausiai paveikia labiausiai vargstančius. Pavyzdžiui, UNICEF duomenimis, Irake Jungtinių Tautų sankcijos privedė prie pusės milijono vaikų mirčių[9]. Priežastys gan aiškios: ekonominių krizių metu juk irgi labiausiai kenčia neturtingi sluoksniai, o buržuazijos gyvenimas vargiai pasikeičia. Ir netgi jeigu šie sluoksniai būtų atsakingi už Putino režimo veiksmus, vis tiek nemoralu juos kankinti. Jungtinės Tautos nusprendė, jog prieiga prie maisto ir vandens yra neliečiama žmogaus teisė, tad gan sunku suprasti, kodėl šalies ekonomikos žlugdymas ir žmonių nardinimas į badą ir benamystę yra moralus veiksmas. Juk ir Lietuvoje mes nuteistų kalinių, atlikusių daug blogesnius dalykus, kaip žmogžudystės ar prievartavimai, nežudome ir nekankiname, nes suprantame, jog žmogaus teisės yra universalios ir mes neturime teisės jas pažeisti.

 

Judėjimas į priekį

 Nors situacija iš tiesų atrodo gan niūri – Ukrainos žmonės miršta ir kenčia tūkstančiais, vyksta tolesnė rasinė diskriminacija, atsiranda apsimetėlių, linkusių postringauti, bet ne prisidėti prie Ukrainos gynybos, – svarbu suprasti, jog negalima leisti istorijai kartotis. Karo akvaizdoje labiausiai nukenčia paprastų žmonių teisės į laisvę, saugumą ir gyvenamąją vietą. Ieškodami sprendimų, negalime apleisti savo teisių ir turime ginti tuos, kurie patiria didžiausią prievartą: nesvarbu, ar tai Ukrainos žmonės, nekalti kitų šalių piliečiai ar bėgantys arba Lietuvoje jau gyvenantys rusakalbiai. Skaldytis ir pagalbą suteikti tik kai kuriems yra veidmainiška ir apgailėtina. Slava Ukraini!

 

Ignas Karvelis – mokinys, aktyvus visuomenės aktyvistas ir debatinkas, savanoriaujantis Raudonojo Kryžiaus migrantų programoje.

Iliustracijos: Samuel Jerónimo

[1] „Naujausi reitingai: sunerimę dėl karo lietuviai tapo gerokai atlaidesni savai valdžiai“, Lietuvos Rytas, žiūrėta: 2022 kovo 31.

[2] „Grybauskaitė: karą sustabdyti gali tik karas, kuris jau prasidėjo, – nereikia apsimetinėti ir mėginti nuraminti savo sąžinę“, LRT, žiūrėta: 2022 kovo 31.

[3] Gytis Kapsevičius. „Nauja realybė: kuri 1,5 mlrd. eurų gynybos biudžeto dalis galėtų tekti Lietuvos verslui?“, 15min, žiūrėta: 2022 kovo 31.

[4] „Number of internationally mobile students in Ukraine from 2015 to 2020“, Statista, žiūrėta: 2022 kovo 31.

[5] „Europe welcomes Ukrainian refugees – others, less so“, Associated Press, žiūrėta: 2022 kovo 31.

 

[6] „AU ‘disturbed’ by reports Africans stopped from escaping Ukraine“, Al Jazeera, žiūrėta: 2022 kovo 31.

 

[7] Vivienne Dovi, „The treatment Africans are facing in Ukraine is despicable, but why are we surprised?“, EuroNews, žiūrėta: 2022 kovo 31.

[8] „03-17 Ryto Allegro“, LRT, žiūrėta: 2022 kovo 31.

[9] „Results of the 1999 Iraq child and mortality surveys“, UNICEF, žiūrėta: 2022 kovo 31.