Kol mūsų visų gyvenimas buvo prikaustytas namuose ir prie zoomų, su keliomis draugėmis nutarėme paversti tai nauja galimybe ir sukūrėme Kairiojo feminizmo skaitymų grupę. Kiekvieną savaitę susijungusios skaityti, bendrauti, diskutuoti supratome, kaip svarbu užpildyti savo žinių ir argumentų spragas, ir kaip mažai iki šiol tam skyrėme laiko. Susibūrusios į šiuos feminizmo tekstų skaitymus nesitikėjome, kad tai taps vienu iš būdų „legitimizuoti“ skaitymui skirtą laiką ir susirasime naujų draugių.

Skaitymuose ketinome ne siekti gilios analitinės tekstų analizės, o skaityti ir analizuoti taip, kaip mums jie kalba, kaip mums jie yra aktualūs. Supratusios, kaip naudinga buvo perskaityti tuos tekstus mums pačioms, nutarėme pasidalinti ir savo įžvalgomis su žurnalo „Lūžis“ skaitytojomis bei pakviesti jungtis prie tolesnių grupės skaitymų. Taipogi tikimės, kad mūsų skaitytos literatūros sąrašas bei įžvalgos padės ir kitoms/iems atsirinkti savo skaitinius. Kaip ir skaitymuose, taip ir čia siekiame ne pateikti naujų tekstų interpretacinių analizių, pasakyti apie juos kažką ypatingai naujo, o pasidalinti mūsų, nors ir padrikomis, mintimis ir įžvalgomis.

Skaityti autoriai: Friedrichas Engelsas, Alexandra Kollontai, Margaret Benston, Selma James, Mariarosa Dalla Costa, Silvia Federici, Kimberlé Crenshaw.

Friedrichas Engelsas Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė, 1884

Šis Engelso tekstas, kurį jis parašė remdamasis jau mirusio Karlo Marxo užrašais, yra vienas pamatinių kairiosios feministinės minties tekstų, davęs pradžią emancipacijos sąvokai. Engelsas, remdamasis naujais tiems laikams antropologiniais tyrimais, pademonstruoja, kad šeimos tipai kito keičiantis visuomeninėms santvarkoms ir kad patriarchalinė šeimos (ir valstybės) sankloda yra gan nauja, susiformavusi tik atsiradus privatinei nuosavybei. Jis parodo, kad monogaminės šeimos leido labiau reikštis individualumui, kuris buvo pasiekiamas tik vyrams. Visuomeninėms grupėms perėjus prie sėslesnio gyvenimo būdo, vyrų fizine jėga paremtas darbas tapo svarbesnis ir iš to darbo kaupiamą turtą vyrai siekė perduoti savo palikuonims. Kad tai garantuotų, jie turėjo užtikrinti moterų paklusnumą.

Engelsas neturėjo iliuzijų dėl moterų padėties monogaminėse šeimose, jis aiškiai sakė, kad monogamija buvo taikoma tik joms. Vedybinė sutartis yra analogiška darbo sutarčiai, kai formaliai abi pusės yra lygios ir susitaria laisva valia. Tai yra lygybės mistifikacija, kuri slepia klasinę ir turtinę galių nelygybę. Vedybinė sutartis taipogi paverčia moters namų darbus privačiu reikalu, už kurį negali būti reikalaujama atlygio.

Būtent Engelsas išveda analogiją tarp darbininkų ir moterų padėties patriarchalinėje šeimoje, argumentuodamas, kad abi grupės turi turėti politines teises savo pozicijoms ginti. Nepaisant tokios progresyvios žiūros, Engelsas dar nekalbėjo apie reprodukcinį darbą kaip dvigubą moters išnaudojimą. Tačiau jis nubrėžė naujas trajektorijas moterų emancipacijai. Jis kalbėjo apie tikrąją monogamiją, kai tiek vyras, tiek moteris turi teisę rinktis savo aistras. Šiame kontekste Engelsas visiškai pasmerkia prostituciją kaip vieną iš žmogaus nusavinimo formų.

Nors Engelso veikale apie šeimą ir privatinę nuosavybę iškeltos idėjos yra plėtojamos arba bent aptariamos kiekviename kariojo feminizmo etape, pats jis sustojo prie darbo pasidalijimo ir privatinės nuosavybės vystymosi analizės. Moterų išsilaisvinimą jis sieja su lygiomis monogamijos sąlygomis bei moters išvedimu į darbo rinką, nepastebėdamas, kad lygios monogamijos sąlygos yra sunkiai pasiekiamos, o moters darbas fabrike neišlaisvina jos nuo reprodukcinio darbo.

Vis dėlto vienas svarbiausių Engelso (ir, reikia pasakyti, Marxo, nes būtent jo užrašais buvo remiamasi) pastebėjimų buvo išvesta paralelė tarp gamybos ir žmogaus pagimdymo. Nors XIX a. socialistai neatkreipė į tai dėmesio ir toliau akcentavo klasių kovą kaip esminę socialinei transformacijai, prie šios minties vėliau sugrįžo feministės socialistės, išskyrusios moteris kaip atskirą išnaudojamą klasę klasėje, o namų ruošą ir vaikų gimdymą – kaip socialinės produkcijos gamybą.

Alexandra Kollontai Naujoji moteris (iš „Naujoji moralė ir darbininkų klasė“, 1918) ir Komunizmas ir šeima, 1920

Kollontai stereotipiškai pristatoma kaip „laisvos meilės“ skleidėja. Bet pagrindinis jos visuomenės kritikos akcentas – nelygiavertė moterų ir vyrų padėtis jų tarpusavio santykiuose, susidariusi dėl vyraujančio patriarchalizmo ir nelygių ekonominių sąlygų. Pirmiausia į akis krito tai, kad Kollontai buvo itin kritiška liberaliam feminizmui, laikė jį buržuaziniu. Anot jos, moterų išsilaisvinimas įmanomas tik pakeitus socialinę santvarką ir ekonominę sistemą. Kollontai manė, kad liberalusis feminizmas pirmenybę teikė balsavimo teisės suteikimui buržuazijos moterims, tačiau visiškai nesirūpino darbininkių moterų darbo ir gyvenimo sąlygomis, ir netikėjo, kad pasiekusios balsavimo teisę liberalės tęs kovą už visas moteris.

Alexandra Kollontai klausia, kas yra ta „nauja moteris“, ar ji egzistuoja. Šis tekstas yra įvairiausių grožinės literatūros kūrinių analizė, ieškant juose „naujos moters“ pavyzdžių ir niuansų. Šiandien feministės daug kalba apie moterų anonimiškumą kultūroje ir politikoje, kad per amžius buvo sukurtas vaizdas, jog moterys yra nepajėgios kurti meną ar teorinę mintį. Dažniausiai šis moterų anonimiškumas argumentuojamas moterų „neprileidimu“ prie kūrybos. Ir tai yra svarus argumentas. Tačiau Kollontai mintis yra platesnė, ji sako, kad literatūra, pretenduodama į visuomenės atspindėjimą ir kritiką, dažniausiai kuriama vyrų, nesugebėjo pavaizduoti tikro moterų paveikslo, tikrosios jų padėties visuomenėje ir jų problemų bei minčių. Moters paveikslas buvo kuriamas vyrų, kurie, net ir augant moterų emancipacijai, nesugebėjo pastebėti šios kaitos. Anot Kollontai, „nepaisant „naujų moterų“ gausėjimo, rašytojai ir poetai praslinko pro jas lyg su storiausiais raiščiais ant akių“. „Literatūra, tobulindama save, ieškodama naujų kelių, naujų spalvų ir naujų pasaulių, užsispyrusiai toliau vaizdavo moterį per tradicinę pasaulėžiūrą.“ Dėl to pasaulis ir toliau gyveno nesuprasdamas moterų, turėdamas klaidingą, vyrų primestą jų vaizdinį.

Tai kokios gi tos „naujosios moterys“, kuo jos skiriasi nuo „senojo tipo“ moterų? Jos nebėra tyros, malonios mergaitės, kurių svajonė kuo sėkmingiau ištekėti. „Vieniša moteris“ pagal pasirinkimą, o ne „sutuoktinė“, „žmona“, vyro šešėlis arba papildinys. Iki tol literatūra tylėjo apie tokias „vienišas moteris“, geriausiu atveju pavaizduodavo „mėlynąsias kojines“. Tačiau, moterims pradėjus dirbti fabrikuose, atsirado milijonai tokių „vienišų moterų“, kurios kasdien nenuilsdamos dirba už menkus atlyginimus, gyvena darbininkų rajonuose, aptarnaudamos už prekystalių ar telegrafų stotyse ir bandydamos išgyventi. Tačiau jos yra ambicingos ir pilnos toliaregiškų idėjų, ir likusį nuo darbo laiką praleidžia ne sėkmingos santuokos paieškoms, o mokydamosi, planuodamos kurti meną ir mokslą, padėdamos vargstantiems ligoninėse ir rašydamos politines kalbas. Šios moterys didžiuojasi tuo, kad gali kliautis savo pastangomis. Jos taipogi tiesia kelius naujai socialinei tvarkai, kurioje galėtų būti savimi.

Kollontai pamini, kad dažnai „naujos moterys“, susitelkusios ties profesiniais pasiekimais, yra demonstruojamos kaip „šaltos“, nemylinčios, atsisakančios romantiškų meilės santykių. Tačiau iš tiesų jos yra labai aistringos, o savo aistrą išreiškia per atsidavimą darbui ir dar labiau – per politinę veiklą, ideologinį darbą, agitaciją. Autorė vietomis pamini, kad vyrai, atsiduodantys darbui ir politikai, niekada nebuvo kaltinami šaltumu ar abejingumu.

Kollontai vis dėlto iškelia ir asmenines „naujosios moters“ dilemas. Nepaisant to, kad naujoji moteris trokšta laimės visai žmonijai, ji nori meilės. Tačiau lygiaverčiai santykiai tarp vyro ir moters, nesusaistyti egoizmo, galimi tik pakeitus visuomeninę tvarką, dėl to ši moteris yra priversta sąmoningai atsisakyti asmeninės emocinės laimės; norėdama būti kūrybinga ir savarankiška, ji turi likti vieniša. Daliai moterų išlieka ir „motinystės troškimas“, kurį joms irgi tenka peržengti.

Motinystės troškimą Kollontai pamini vos probėgšmiais, tarytum atgarsį iš „senojo tipo moters“, todėl nėra labai aišku, ką ji tuo norėjo pasakyti. Tačiau paskaičius jos autobiografiją matosi, kad visą gyvenimą jai tai išliko skausminga tema, nes pati siekdama saviraiškos ir aktyvios politinės veiklos, kovos už moterų teises, paliko savo sūnų auginti buvusiam vyrui.

„Kaip sunku šiandienos moteriai nustumti šalin vidinį turinį, internalizuotą per tūkstantmečius, kuriuo ji stengėsi prisitaikyti prie vyro, kurį likimas išrinko būti jos šeimininku. Kaip sunku jai bus įtikinti save, kad savęs išsižadėjimas yra nuodėmė, net jei išsižadama dėl mylimojo ar dėl meilės galios.“

„Naujoji moteris“ ne tik nebijo būti nepriklausoma, bet vis labiau mėgaujasi tuo, kad jos interesai platėja, pereina jos šeimos, meilės, uždaro rato problemų ribas.

Taigi, dar vienas skiriamasis „naujosios moters“ bruožas – senosios buržuazinės, vienpusės (pateisinančios vyrą ir pasmerkiančios moterį) seksualinės moralės atmetimas. Ji nebesutinka būti priklausoma nuo vyro ar tėvo, stovi lygiavertiškai ir tvirtai greta vyro ir dalyvauja socialinėje kovoje. Tai kova už egzistenciją ir klasių kova. Moterys, anksčiau atsikovojusios sau „vyrų teises“, pamatė, kad tos teisės buvo tik buržuazinės klasės teisės. Taigi, kova už moterų išsilaisvinimą yra bendras visos darbininkų klasės interesas, nes tai kova prieš buržuazines privilegijas.

Deja, tokios Kollontai įžvalgos, parašytos 1918 m., yra dar ir šiandien ne visada suprantamos. Dirbantys žmonės vis dar yra lengvai sumanipuliuojami priešintis moterų teisių gynimui, vadindami tai ne pirmaeilės svarbos problema. Pavyzdys – šeimos maršai, kuriuose net toks dalykas, kaip siekis stabdyti smurtą prieš moteris šeimose, prilyginamas visuomenės griovimui.

Pats kapitalizmas, priversdamas moteris išeiti iš namų į darbus, privertė jas tapti kovotojomis už savo gyvenimus, savo teises, geresnes sąlygas. Ir nors senieji įpročiai jas vilioja grįžti į buvusį gyvenimą, bendražygių kolektyvinis solidarumas palaiko ėjimą į priekį.

„Bet vargas tai dirbančiai moteriai, kuri tiki individualia asmenine galia laimėti kažką sau, atskirai nuo kitų. Ginkluota kapitalo mašina ją ramiai sutraiškys. Tik suglaustos pasipriešinimo masių gretos gali nustumti šią ginkluotą mašiną.“ Ši tiesa tik papildo bendrą darbininkų solidarumo supratimą, kad tik kolektyvinėse derybose su darbdaviu dirbantieji gali sukurti lygiavertes derybines pozicijas.

Nepaisant to, kad kovos pradžioje visų išsilaisvinimo siekiančių moterų kelias panašus – siekiant nepriklausomybės, stiprinant asmenybę, plečiant protinį pasaulį, – skirtingų socialinių klasių moterų keliai vis labiau ir labiau išsiskiria. Darbininkų klasei, norint laimėti savo kovas, reikia stiprių moterų asmenybių, kurios priešinasi bet kokiai vergovės formai, aktyvių, lygių bendruomenės narių.

Perskaičius vien šį tekstą gali susidaryti įspūdis, kad Kollontai pasisako už visišką šeimos atsisakymą. Kad nesusidarytų toks klaidingas įspūdis, svarbu skaityti ir kitą tekstą – Komunizmas ir šeima.

Šį tekstą Kollontai pradeda būtent tokiu klausimu, kuris, anot jos, labai rūpi darbininkėms ir darbininkams: „Ar šeima egzistuos komunizme?“

Ji atsako, kad vadinamoji „tradicinė šeima“ nebeegzistuos. Tradicinė šeima – tokia, kur vyras yra viskas, o moteris – niekas, tipiška šeima, kur moteris neturi asmeninės valios, laiko sau ar pinigų. Tačiau „tik mūsų neišmanymas verčia mus manyti, kad dalykai, prie kurių esame pripratę, niekada nepasikeis“. Čia Kollontai seka Engelso pristatyta šeimos ir patriarchalizmo geneze, sakydama, kad nėra vieno šeimos modelio, nes jis per amžius keitėsi daugybę kartų. Todėl reikia džiaugtis, kad šeimos modelis turi potencijos keistis, atsisakant pasenusių, nebeveikiančių dalykų ir priimant naujus santykius tarp vyrų ir moterų.

Šeimos papročiai ir moraliniai principai keičiasi, keičiantis gyvenimo sąlygoms. Būtent išplitęs moterų darbas ne namuose radikaliai pakeitė šeimą. Kapitalizmas taip pakeitė gyvenimo sąlygas, kad per menki vyrų atlyginimai privertė moteris ieškotis darbo. Tačiau kapitalizmas nepanaikino prieš tai buvusių moters darbų, kurie keliaaukščiais krūviais liko ant jos pečių. Kaip sako Kollontai, moters gyvenimas niekada nebuvo lengvas, tačiau kapitalizmas padarė jį desperatišku. Anksčiau moters darbas namuose sudarė ekonomikos dalį (moterys pasirūpindavo maistu, audiniais ir pan., kurių perteklių dar ir parduodavo), tačiau tai tapo nebereikšminga, palyginus su vyro uždirbamu atlyginimu. Laikas yra pinigai ir niekas nenori jo švaistyti neproduktyviems darbams, nes visų pirma moteris yra darbininkė, algos nešėja.

Šeima nebegamina, tik vartoja. Namų ruoša neturi vertės nacionalinei ekonomikai. Ji nebegamina nieko, kas būtų laikoma preke. Ir vis dėlto, visada nuguls naujas dulkių sluoksnis, vyras pareis alkanas, o vaikai purvini. Todėl moteris ir toliau turi tuo pasirūpinti, nors tai ir nebelaikoma naudingu darbu.

Akivaizdu, kad individualus namų ūkis tampa neproduktyvus, o naujas kelias – kolektyvinis. Komunistinė visuomenė pasirūpins namų tvarkymu, viešu maitinimu, rūbų priežiūra ir skalbimu.

„Komunizmas išlaisvina moterį iš naminės vergovės ir praturtina jos gyvenimą. Dirbančios moterys bus apsuptos tokiu pat lengvumu, higiena ir grožiu, kokius anksčiau tik turtuolės galėjo sau leisti.“

Vienas iš esminių šeimos rūpesčių – vaikų priežiūra ir auklėjimas – turi tapti valstybės rūpesčiu. Kapitalistinis išnaudojimas dėl mažų atlyginimų ir ilgų darbo valandų neleido tėvams puikiai maitinti ir lavinti vaikų. Realiai darbininkų vaikų edukacija vyko gatvėse. Pati atsakomybė už vaiką tampa kolektyvinė.

Kollontai pripažįsta, kad net ir buržuazija suteikė šiokios tokios paramos šeimoms, kaip žaidimų aikštėlės ar vaikų darželiai, bet tik tiek, kad tėvai galėtų eiti į darbą. Ji sako, kad buržuazija bijojo nueiti per toli, nes senojo tipo šeima, kur moteris yra vergė (nemokamai atlieka visus šeimos darbus ir užtikrina darbo jėgos reprodukciją), o vyras yra atsakingas už žmoną ir vaikus, yra geriausias manipuliavimo būdas sustabdyti darbininkus nuo revoliucijų. Darbininkas, užgultas rūpesčio savo šeima, yra priverstas eiti į kompromisus su kapitalu. O vaikų edukacija niekada nepakilo į aukštesnį lygį dėl to, kad kapitalistai, privačios nuosavybės savininkai, tam priešinosi. Nuo darbo pervargę tėvai patys negali išauklėti „naujos asmenybės“.

Labai svarbu suteikti moteriai galimybę suderinti darbą visuomenei su motinyste.

Kollontai sako, kad, nepaisant to, kad kapitalizme šeima buvo našta, komunistinėje visuomenėje vienas kitą mylintys žmonės turi ne bijoti santuokos, o siekti laimės. Toje visuomenėje nereikės bijoti gimdyti, nes tai neapsunkins jų gyvenimo, bus užtikrinta, kad vaiku bus visiškai pasirūpinta.

Kadangi tradicinė šeima nebebus reikalinga nei valstybei (kaip ekonominis vienetas), nei patiems žmonėms (nes jie nebebus surišti ekonomiškai ir pareiga užauginti vaikus), naujoji šeima gims iš draugystės, sielų bendrystės, kaip dviejų lygių, laisvų, dirbančių žmonių sąjunga. Santuoka neteks visų materialinių elementų, kurie suluošina šeimos gyvenimą.

Labai optimistiškai Kollontai teigia, kad, pasikeitus darbo sąlygoms ir užtikrinus moterų materialinį saugumą, įsivyravus lygiaverčiams meile ir draugyste grįstiems santykiams, išnyks prostitucija.

„Šis velnias, žmonijos dėmė ir dirbančių alkanų moterų rykštė, išaugo iš prekių gamybos ir privačios nuosavybės instituto. Kai šios ekonomikos formos išnyks, prekyba moterimis automatiškai išnyks.“

Grįžtant prie „motinystės troškimo“: Kollontai sako, kad komunizme dirbančios moterys išmoks neskirstyti vaikų į savus ir nesavus. Jos turės suprasti, kad visi vaikai yra mūsų.

„Komunistinė visuomenė nori šviesių, sveikų vaikų ir stiprių, laimingų jaunų žmonių, laisvų savo jausmais ir prisirišimais. Lygybės, laisvės ir draugiškos naujos šeimos vardan mes šaukiame darbininkus ir valstiečius, vyrus ir moteris pašvęsti save drąsiai ir su tikėjimu perkuriant žmonių visuomenę, kad ji taptų tobulesnė, teisingesnė ir labiau įgalintų individą.“

Aleksandra Kollontai, būdama ministre ir, vėliau, pirmąja pasaulyje moterimi ambasadore, savo veiklose visada laikėsi tekstuose išsakytų principų. Ji kūrė vaikų namus našlaičiams, įsteigė pirmuosius gimdymo namus, kur gimdyvėms (nepaisant jų turto ir statuso) buvo suteikiama visa medicininė pagalba ir motinystės mokymai. Ji steigė viešojo maitinimo vietas bei politinio švietimo grupes moterims.

Jolanta Bielskienė yra politikos mokslų daktarė, publicistė, politinė aktyvistė.