Laima Vaigė[1]

Europoje ir visame pasaulyje vėl blaškosi nacionalizmo šmėkla. Mes verčiami patikėti, kad žmonės turi funkcijas, kurias nulemia tariamai prigimtinės lytys, ir tokių funkcijų teisingas atlikimas yra svarbus valstybių istoriniam išlikimui.

Tai gerai pažįstama kova dėl galios. Galios sistema engia žmones dėl rasės, lyties, klasės ir kitų faktorių, nuolat reprodukuodama ir apsaugodama galios centrą. Centre yra rasizmas, mizoginija, seksizmas, klasinė nelygybė, heteronormatyvumas, ir cisnormatyvumas. Galios voratinklyje, jo centre ar jo periferijose, esame visi.  

Stambulo konvencija pirmą kartą Europoje, nebe rekomendacijoje ar paprotinėje teisėje, o tarptautinėje sutartyje įtvirtina draudimą smurtauti prieš moteris dėl lyties. Ši konvencija meta iššūkį galios sistemai, mizoginijai ir seksizmui, sisteminei diskriminacijai. Todėl ji tariamai prieštarauja nacionalinėms konstitucijoms.

Iš tikrųjų ji prieštarauja lytinio nacionalizmo idėjai, pagrįstai nostalgija praeičiai, kai vyrai ir moterys „žinojo savo vietas“ ir paskirtis.

CEDAW konvencija kaip pamatas

Smurtas prieš moteris kaip diskriminacijos dėl lyties forma suvokiamas nuo 8-ojo dešimtmečio feminizmo bangos, kurios ryškiausias pasiekimas yra 1979 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW).

Šalia kitų dalykų, CEDAW konvencija nustato tokį valstybių įsipareigojimą:

pakeisti socialinius ir kultūrinius vyrų ir moterų elgesio modelius, kad išnyktų prietarai, papročiai ir visokia kitokia praktika, pagrįsta vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja arba stereotipišku vyrų ir moterų vaidmeniu (5 straipsnis)

Tai yra Lietuvai nuo 1995 m. galiojanti konvencija, teisės šaltinių hierarchijoje esanti aukščiau Lietuvos įstatymų.

Visi terminai, kuriuos kritikavo Stambulo konvencijos oponentai, pavyzdžiui, smurtas dėl lyties (gender based violence) ir esminė moterų ir vyrų lygybė (substantive equality), jau turėtų būti pažįstami ministerijų darbuotojams, nes, ratifikavusi CEDAW konvenciją, Lietuva reguliariai atsiskaito CEDAW komitetui dėl jos įgyvendinimo.

1992 m. CEDAW komitetas išaiškino, kad smurtas dėl lyties yra viena iš moterų diskriminacijos formų. Tai nesustabdė Lietuvos nuo CEDAW ratifikavimo.

CEDAW siūlomas feminizmas turi savo problemų, ir didžiausia iš jų yra tam tikras lyties esencializmas: moters patirties prilyginimas lyčiai. Visas smurtas prieš moterį pagal šią konvenciją yra diskriminacija dėl lyties. Tačiau, nors ir esencialistiška, CEDAW nėra transfobiška. Pagal CEDAW komiteto išvadas ir rekomendacijas, 1979 m. CEDAW konvencija yra taikoma ir trans moterims.

Lyčiai jautrų požiūrį galima kritikuoti, galima jį derinti su lyčiai neutraliu požiūriu ir strategijomis. Vis dėlto manau, kad negalime ir atsisakyti „smurto prieš moteris kaip diskriminacijos“ diskurso, nes smurtas prieš moteris yra problema. Ši problema tarptautinėje teisėje pagaliau (tik dabar) pripažįstama. Praktiškai visos valstybės dabar draudžia smurtą prieš moteris ir visi tarptautiniai teismai yra pripažinę, kad plačiai paplitęs smurtas prieš moteris yra sisteminės diskriminacijos išraiška.

Teisiškai kalbant, tai reiškia, kad smurto prieš moteris draudimas pagaliau tampa tarptautinės teisės norma. Nors ši norma iki šiol nenumatyta globalios, Jungtinių Tautų lygmeniu priimtos sutarties tekste, ji egzistuoja bent jau kaip tarptautinis paprotys. Paprotys nėra toks stabilus pagrindas, kaip tarptautinė sutartis.

Palyginimui, smurtas dėl rasės uždraustas 1965 m. aiškia tarptautinės sutarties norma, o smurtas prieš LGBTQ žmones kol kas teisėtas ir net institucinis apie 70 valstybių. Kol kas tik rekomendacinio pobūdžio tarptautinės teisės dokumentuose siūloma uždrausti smurtą ir prieš LGBTQ žmones.

Stambulo konvencija – ar galima smurtą uždrausti bent Europoje?

Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje (dar vadinama Stambulo konvencija) yra Europos Tarybos dokumentas, kurį rengiant dalyvavo ir Lietuvos atstovai. Jį pasirašė Europos Sąjunga, nors tai nėra ES dokumentas. 

Stambulo konvencija skirta kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje – tuo gali įsitikinti bet kas, mokantis skaityti. Konvencijoje nenumatytas tos pačios lyties santuokos įteisinimas, translytiškumo įteisinimas, privalomos pamokos apie seksą ir seksualinę orientaciją.

Konvencijos vertė yra paprasta – Stambulo konvencija yra pirmoji tarptautinė sutartis Europoje, kuri aiškiai įtvirtina viršnacionalinės teisės normą, draudžiančią smurtą prieš moteris. Iki 2011 m. ši norma buvo išvedama tik iš rekomendacijų ir paprotinės teisės, kuri remiasi daugumos Europos valstybių praktika.

Stambulo konvencija aiškiai nustato, kad smurtas dėl lyties yra smurtas, kurį patiria moteris, t. y. smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris, arba kurį neproporcingai dažnai patiria moterys (3 straipsnio d dalis).

Tai yra senoji CEDAW formuluotė, kuri buvo kritikuojama tam tikroje literatūroje paskutinius kelis dešimtmečius. Stambulo konvencija numato tik dvi lytis – vyro ir moters, kaip nurodyta ir apibrėžimuose 3 straipsnyje, ir prie konvencijos pridėtuose paaiškinimuose.

CEDAW ir Stambulo konvencijos skirtumai

CEDAW konvencijos tekste tiesiogiai neminimas smurtas prieš moteris, ir tik pagal CEDAW komiteto rekomendacijas, tiek bendrąsias, tiek skirtas konkrečioms valstybėms, tai tapo vienu iš esminių valstybių ataskaitų punktų.

CEDAW konvencija buvo sukurta kovoti su moterų diskriminacija, tad visas smurtas pagal šią konvenciją yra tam tikra moterų diskriminacijos forma. Suprantama, kad diskriminuoja visai ne koks nors vienas vyras, smurtaujantis prieš moterį, o kalbama apie sisteminę, istoriškai susiklosčiusią moterų diskriminaciją, dėl kurios įprasta smurtauti prieš moteris ir paplitęs smurtautojų nebaudžiamumas. 

Pagal Stambulo konvenciją, smurtas artimoje aplinkoje nebūtinai prilyginamas diskriminacijai. Taip pripažįstama, kad ir vyrai, ir LGBTIQ žmonės gali patirti smurtą namuose ir turi gauti pagalbą. Nors valstybė nėra įpareigota, tačiau ji gali nutarti Stambulo konvencijos nuostatas dėl smurto artimoje aplinkoje taikyti ir vyrams. Taigi, smurtas artimoje aplinkoje buvo iš dalies atsietas nuo moterų diskriminacijos paradigmos.

Postfeminizmas?

Kritikuojant konvenciją, neretai teigiama, kad gal anksčiau ir reikėjo kovoti už moterų teises, bet dabar jau tikrai nebereikia. Moterys, jeigu tik jos nori, gi jau gali kreiptis į policiją, kuri jas puikiai aptarnaus ir padės pagal nacionalinius teisės aktus. Greičiau jau vargšai vyrai šiuo metu diskriminuojami.

Problema ta, kad žmonės, kurie taip teigia, niekada ir nebuvo feministai, kovojantys prieš moterų (ir queer žmonių) patiriamą smurtą.

Tie žmonės, kurie dabar teigia, kad turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, buvo prieš šito įstatymo priėmimą. Jeigu tik kontekstas būtų tinkamas, jie mielai šį įstatymą atšauktų. Grįžimas atgal yra įmanomas. Rusija, kuri niekada net nežadėjo pasirašyti Stambulo konvencijos, nuo 2017 m. dekriminalizavo smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje, su sąlyga, kad nebus sulaužomi kaulai[2].

Tiek Turkijos, kurioje buvo priimta konvencija, tiek Lenkijos valdantieji neseniai pareiškė, kad valstybės traukiasi iš dalyvavimo Stambulo konvencijoje. „Puikiu“, jos manymu, kaimyninės Lenkijos pavyzdžiu siūlo sekti Rita Tamašunienė[3].

„Puikusis“ Lenkijos pavyzdys

Tačiau Lenkija būtent dėl ciniško ideologijos diegimo jau nebelaikoma demokratine valstybe. Jau nuo 2017 m. ES stebi teisės viršenybės principo pažeidimus Lenkijoje, kurie kasmet vis sunkėja. Pripažinta, kad nebeveikia konstitucinis valdžios padalijimo principas, nėra nepriklausomų nuo politinės valdžios teismų[4]. Kitų valstybių (Airijos, Nyderlandų, Vokietijos ir kt.) teismai nebeišduoda asmenų į Lenkiją pagal Europos arešto orderį būtent todėl, kad joje nėra nepriklausomų teismų[5], ir tai jau leidžia ES.

Bálintas Magyaras ir Bálintas Madlovicsius knygoje Pokomunistinių režimų anatomija (The Anatomy of Post-Communist Regimes) dėl daugelio išsamiai išnagrinėtų faktorių Lenkiją vadina „konservatyvia autokratija“, vedama ideologijos. O aš manau, kad dabar Lenkijos politinė valdžia jau nebėra tik „vedama“ ideologijos, bet ir aktyviai naudoja ir skiepija ideologiją. Tai reiškia, kad ne tik kovojama už savo vietą po saule, o ir aktyviai siekiama kurti „mus“ ir „juos“, pasinaudojant tokiomis sąvokomis, kaip Dievas, tauta ir šeima. Tai labai veiksmingi ir pavojingi įrankiai, kai skatinama baimė ir pasibjaurėjimas „jais“. „Jie“ (ne žmonės, o tik genderistai ar LGBT ideologija) nužmoginami ir paskelbiami valstybės priešais.

Trumpai tariant, Lenkija nėra joks puikus pavyzdys, jei dar norime būti demokratinė valstybė. Ir konservatyvūs konvencijos kritikai negali būti eks-feminist(-ėmis, -ais) ar post-feminist(-ėmis, -ais), jeigu nebuvo feminist(-ėmis, -ais) in the first place.

Siūlymas atsigręžti į vietos aktus

Siūlymai atsigręžti į vietos reformas yra logiški, tačiau be reikalo susikoncentruojama į vietos problemas, tarsi jos būtų unikalios.

Pirma, visoje Rytų Europoje vyksta kova prieš Stambulo konvenciją, kova dėl lytinio nacionalizmo. Įvairiose valstybėse kartojasi tokios pačios gėdingos kampanijos, net su Holokausto nuotraukų panaudojimu, gąsdinančios nebūtais dalykais apie Stambulo konvenciją. Autokratai Lenkijoje ir Turkijoje perspėja apie tariamą tarptautinės teisės totalitarizmą, nors tarptautinė teisė kaip tik ir siekia užkirsti kelią totalitarizmui.

Pavyzdžiui, Bulgarijoje Konstituciją aiškinti įgaliotas teismas pareiškė, kad konvencijos ratifikuoti negalima, nes „gender ideologija“ prieštarauja Konstitucijai[6]. Ne tik valstybių mastu, bet ir tarptautinėse arenose akivaizdi ši kova dėl ideologijų. Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo teisėjai iš Čekijos ir Lenkijos atviru tekstu pareiškė: „Biologinis lyčių papildomumas yra santuokos pagrindas.“[7]

Jie nurodė prokreaciją (dauginimąsi) kaip pagrindinį lyčių papildomumo ramstį, socialinę santuokos tarp moters ir vyro funkciją. Kaip dauginimasis gali būti socialinė funkcija? Juk žmonės gali susituokti ir nenorėdami, ir negalėdami turėti vaikų? Panašu, kad kalba eina ne apie kūnų reprodukavimą, o apie socialinių normų – binarinės lyčių sistemos, heteronormatyvumo, cisnormatyvumo – reprodukavimą.

Taigi, egzistuoja tarptautinis judėjimas prieš lyčių lygybę ir už lyčių papildomumo principą.

Antra, siūlymas atsigręžti į vietos aktų reformas aktualus nepriklausomai nuo Stambulo konvencijos ratifikavimo. Čia nėra jokio „ne ratifikuokime, o reformuokimės“, turi būti abudu dalykai: ir tarptautinės sutarties ratifikavimas, ir nacionalinių teisės aktų reforma. Kol konvencija neratifikuota, tarptautinio įsipareigojimo nėra. Nėra ir vidinės politinės valios reformai.

Vietos lytinis nacionalizmas

Lietuvoje iki šiol nėra normatyvaus „taip“ smurto prieš moteris draudimui, o yra didelis ideologinis „taip“ lytiniam nacionalizmui.

2017 m., gindamasi disertaciją apie smurto prieš moteris uždraudimą pagal tarptautinę teisę, pateikiau konkrečius Lietuvos teisės aktų pakeitimų pasiūlymus. Prieš rinkimus 2020 m. siunčiau trumpus pasiūlymus progresyvioms Seimo narėms dėl aktų keitimo (kai tai susiję su seksualiniu smurtu). Tai tik mano indėlis, o valstybės sistemoje dirba daugybė profesionalių teisininkų, kurie puikiai gali parengti reformas ir prižiūrėti šiems procesams. Bet procesai nevyksta.

Kas tam iki šiol trukdo? Manau, kad pasirinkta kryptis.

Stambulo konvencijos ratifikavimas vis dar, atseit, nepakankamai išdiskutuotas, tačiau nacionalistinis „lyčių papildomumo“ vardan „valstybės istorinio išlikimo“ principas buvo priimtas ir integruotas į Lietuvos teisės aktus visai be jokios diskusijos.

Panašu, kad dabartiniai politikai tokių pokyčių Lietuvoje irgi nekvestionuoja. Nesikreipta į Konstitucinį Teismą nei dėl „tėvystės ir motinystės papildomumo“ principo įtvirtinimo Civiliniame Kodekse, nei dėl „lyčių papildomumo“ dvasia pagrįsto Šeimos stiprinimo įstatymo. Neparuošti ir įstatymų projektai dėl šių keistų ir Konstitucijai prieštaraujančių darinių panaikinimo iš Lietuvos teisinės bazės.

Oficialusis nacionalizmas

Nors atrodytų, kad nacionalizmas pabrėžia tai, kas ypatinga vienai tautai, iš tikrųjų oficialusis nacionalizmas lengvai kopijuojamas. Reprodukuojamos tiek imperinės ambicijos, tiek ir baimės.

Apibrėždamas oficialųjį nacionalizmą savo knygoje Įsivaizduojamos bendruomenės, Benedictas Andersonas pavartojo dviveidžio Jano metaforą. Iš vienos pusės – šlovės nutviekstas veidas, nusigręžęs į imperinės galybės laikus. Atkuriamoji nostalgija stipriai rankai labai būdinga dabartiniams populistams. Tačiau imperiniai interesai sulipę ir su baime prarasti kontrolę ir neišlikti. Kitas veidas iškreiptas panikos, paranojos, pasiruošęs gintis.

Tai atsispindi net ir Seimo fizinėje erdvėje. Mažvydo bibliotekos pusėje matome daug šnekų sukėlusią žemėlapių instaliaciją. Nostalgiją imperijos galybei sukelia žemėlapis, kuris parodo Lietuvos žemes tarp Baltijos ir Juodosios jūros, mūsų 5 minučių „šlovę“ užkariavus dalį Ukrainos. Barikados iš kitos Seimo pusės primena pavojų valstybei, kuris dar visai neseniai buvo tikras, o ir dabar, ES gresiant pavojui ir stiprėjant Rusijos imperinei nostalgijai, vis stiprėja.

Nieko keisto, kad pakliuvusiems į Seimą žmonėms greitai tenka pajusti galios centro trauką. Sistema gina save, absorbuodama kliuvinius, ir žmones pakeičia greičiau, nei kas nors gali pakeisti sistemą.

Funkcijos pagal lytį

 „Funkcijas“ pasiskolinau iš Hannah’os Arendt, kuri Totalitarizmo ištakose teigė, kad žydai turėjo tam tikrą funkciją visuomenėse iki nacionalinių valstybių projektų. Ta funkcija buvo kapitalo skolinimas monarchijoms. Nacionaliniuose projektuose žydai tapo tiesiog žmonėmis, o „tiesiog žmogaus“ būvis jų neapsaugojo nuo tarpnacionalinio antisemitizmo. Tuo metu reprodukuojamas nacionalizmas (o galiausiai – totalitarizmas) buvo antisemitiškas ir naudojosi tuo, kad žydai tariamai nebeatlieka funkcijos, bet toliau akumuliuoja finansinį ir socialinį kapitalą.

Lytys visada buvo siejamos su nacionalizmu – tai, pavyzdžiui, teigia Nira Yuval Davis savo knygoje Lytis ir tauta (Gender and Nation). Pagal jos pateikiamą diskursų analizę, oficialusis nacionalizmas skiria daugiausiai dėmesio gyventojų dauginimui, o paprastai tariant, kuo didesnis lietuvių skaičius suvokiamas kaip galia.

Nacionalizme ypatingas vaidmuo skiriamas moterims, kurios tampa nacionalinių vertybių simbolinėmis saugotojomis. Simboliškai kontroliuojami moterų pasirinkimai, kūnai, gyvenimai. Tai būdinga ne tik valstybėms, kuriose paplitęs moterų lytinių organų žalojimas ar priverstinė santuoka, bet ir Europai, kurioje moterų apranga ar abortų pasirinkimas tampa nacionalinio identiteto klausimu. 

Moteris ir vyrus lytinis nacionalizmas skatina papildyti vienam kitą ir daugintis. Vyro „papildymas“ moterimi yra sena dvinarės lyčių sistemos idėja, ant kurios pamato sustatytos tradicinės galios sistemos. Ši idėja atspindi tariamai aiškią hierarchinę sistemą: vyras vadovauja moteriai, valdžia vadovauja piliečiams, Dievas valdo visą žmoniją. Tokiai tariamai prigimtinei sistemai daugelio valstybių populistai jaučia tariamai intuityvią nostalgiją.

Realūs vyrai ir moterys gali net negalėti turėti vaikų dėl amžiaus ar kitų veiksnių, ir jie tikrai gali neturėti galios, tačiau svarbiau yra ne pats biologinio dauginimosi faktas, o normos reprodukavimas ir patvirtinama heteronormos, cisnormatyvumo, tradicinių vertybių galia. Tradicinės normos būtent ir siūlomos tiems, kurie neturi galios ir namų, kaip namų ir galios pakaitalas.

Tradicinėmis vertybėmis pagrįstas oficialusis nacionalizmas yra lengvai kopijuojamas. Lytinis nacionalizmas yra tarptautinis reiškinys, taip pat kaip ir antisemitizmas, rasizmas, ir kova už lyčių lygybę.

Net ir žmogaus teisių aktyvistai posovietinėse valstybėse susiduria su dilema, kad jų kova įsivaizduojama kaip „išorės“ įtaka. Nenoras būti matomiems kaip tariami kopijuotojai ar „užsienio agentai“ gali pastūmėti link savojo nacionalizmo paieškų. Tampa lengva užsisukti vietos kovoje, nors ji yra didesnio tarptautinio judėjimo dalis.

Stambulo konvencija prieš lytinį nacionalizmą

Vienas iš konvencijos tikslų yra „skatinti realią moterų ir vyrų lygybę, be kita ko, įgalinant moteris“ (1 straipsnio 1b dalis)[8]. Būtent ši frazė neretai skamba pavojingai konvencijos oponentams, o reali lyčių lygybė (substantive equality) įsivaizduojama neįmanoma pagal Konstituciją.

Žinoma, tai ne Konstitucija, o politiniai normatyviniai įsitikinimai, kurie atrodo „virš visko“. Tradicinių vertybių ideologija intuityviai įsivaizduojama esanti aukščiau Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir net pačios Konstitucijos. Vis dėlto „tradicinių vertybių“ ideologija teisėje nėra suderinama su Lietuvos prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais. Be to, pasirinkus tradicinių vertybių kelią, atsisakoma lyčių lygybės vizijos. Galiausiai, paneigiant tarptautinės teisės svarbą, nesuvokiama, kad Lietuvos kaip nacionalinės valstybės išgyvenimas yra įmanomas tik per tarptautinę teisę. Tarptautinė teisė nustato ne tik žmogaus teises, bet ir tokių nedidelių valstybių, kaip Lietuva, nacionalinį suverenitetą.

Nepaisant nacionalizmo mums priskiriamų arba net ir mūsų pačių pasirinktų ir atliekamų funkcijų, žmonės yra vertingi ir jas visas atmetus. Europos Tarybos priimta Stambulo konvencija tampa svarbiu žymekliu kovoje su lytiniu nacionalizmu, tad verta dėl jos pakovoti, panašiai, kaip kažkada kovojome dėl narystės Jungtinėse Tautose, Europos Taryboje, o vėliau ir Europos Sąjungoje.

[1] Etinė pozicija: esu feministė, teisininkė, mokslininkė ir LGBT žmogus. Manau, kad kiekvienas žmogus yra vertingas pats savaime, nepaisant mums priskiriamų arba atliekamų funkcijų.

[2] Marianna Spring. „Decriminalisation of domestic violence in Russia leads to fall in reported cases“, TheGuardian.com, žiūrėta 2021 m.  balandžio 13 d.

[3] Rita Tamašunienė. „Quo vadis, Lietuva?“, www.lrt.lt, žiūrėta 2021 m.  balandžio 13 d.

[4] „Aukščiausias ES teismas: Lenkijos teismų reforma pažeidžia Bendrijos įstatymus”, www.lrt.lt, žiūrėta 2021 m.  balandžio 13 d.

[5] Pvz., Anna Wójcik, „A German court refuses to extradite a German citizen to Poland, because of the state of the Polish judicial system“, Ruleoflaw.pl, žiūrėta 2021 m.  balandžio 13 d.

[6] „Bulgaria Court says ‘Istanbul Convention’ Violates Constitution“, www.balkaninsight.com, žiūrėta 2021 m.  balandžio 13 d.

[7]Teisėjų Pejchal ir Wojtyczek atskiroji nuomonė Orlandi and others v. Italy byloje, 6 paragrafas. Hudoc.echr.coe.int, žiūrėta 2021 m.  balandžio 13 d.

[8] Čia naudotas ES vertimas į lietuvių kalbą, pateiktas šiai 2017 m. pasirašant konvenciją. Lietuvoje buvo atlikti dar keli vertimai, dėl kurių tikslumo kilo ginčų. Vertimai nėra įpareigojantys, kitaip nei  tarptautinės sutarties originalo tekstas. Stambulo konvencija, Manoteises.lt, žiūrėta 2021 m.  balandžio 13 d.