KARAS UKRAINOJE
Severija Bielskytė: Vakarų kairėje nieko naujo

Praėjusį rudenį teko dalyvauti darbo pokalbyje viename įtakingiausių britų kairiųjų žinių multimedijos portalų. Prieš pokalbį pateikta užduotis – paruošti žinių pranešimą sėkmingai laidai. Peržiūrėjusi jų naujausius straipsnius bei laidas, nustebau neradusi naujienų apie pabėgėlius, atvykstančius į Lietuvą ir Lenkiją iš Baltarusijos. Taip pat neradau analizės apie Baltarusijos susidorojimą su disidentais, tad nusprendžiau paruošti žinių pranešimą apie pabėgėlius, išgyvenančius baisią humanitarinę krizę Europos Sąjungos pasienyje, bei geopolitinę Rytų Europos padėtį. Vis dėlto per pokalbį atsiliepimai nebuvo itin teigiami, neva mano pasirinkimas kalbėti apie Lukašenkos vaidmenį šioje krizėje per daug imitavo populiariosios žiniasklaidos poziciją ir nukreipė dėmesį į neteisingą pusę. „Argi tai ne nepagrįstas gąsdinimas apie tolimas, išgalvotas pabaisas, kuris atitraukia mūsų dėmesį nuo tikrųjų problemų?“, – komentavo laidos vedėjas. Tikriausiai nenustebsite sužinoję, jog šio darbo aš negavau. Beje, per keletą mėnesių po to teko dėl to ir pasidžiaugti, stebint šių bei kitų britų kairiųjų analizes – arba, tiksliau, tų analizių trūkumą – apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Vos pora savaičių prieš Rusijos Federacijai pradedant karą Ukrainoje, prieš karą kampanijas organizuojanti britų kairiųjų koalicija Stop The War (Sustabdykite karą) suorganizavo renginį pavadinimu „Karui Ukrainoje – ne: stabdykime NATO plėtrą“. Renginio plakato fone – Ukrainos žemėlapis, kuriame Krymas akivaizdžiai nepriskiriamas Ukrainos teritorijai. Vienas žymiausių šio renginio dalyvių bei Stop The War koalicijos narys – buvęs leiboristų partijos lyderis Jeremy Corbynas, kuris, prieš pralaimėdamas rinkimus 2019-aisiais, stipriai kreipė leiboristų partiją kairėn. Kalbėdamas renginyje, Corbynas kritikavo Jungtinės Karalystės premjero Boriso Johnsono vizitą į Ukrainą, šaipydamasis, kad Johnsonas save įsivaizduoja istorinio momento dalyviu ir bando nukreipti dėmesį nuo politinės krizės namuose. Vos po kelių minučių Corbynas pagyrė kitą Jungtinės Karalystės konservatorių politikę, Užsienio reikalų ministrę Liz Truss, už diplomatinę kelionę į Maskvą. Pagrindinė Corbyno bei Stop The War koalicijos analizė teigia, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą yra tiesioginis Jungtinių Amerikos Valstijų imperializmo bei NATO plėtros padarinys. Minėtame renginyje leiboristų parlamentarė Diane Abbott pareiškė: „Jungtinės Valstijos nusprendė siųsti JAV ir kitų NATO šalių karius prie Rusijos sienų. Jau vien tai įrodo, kad turėtume skeptiškai vertinti teiginį, jog Rusija yra agresorė. NATO plėtra į rytus sukelė viso šio regiono destabilizaciją.“ Šie komentatoriai dažnai mini Rusijos „teisėtą susirūpinimą savo saugumu“, tačiau retas susirūpina kitų Rytų Europos šalių saugumu, nepaisant Rusijos agresyvaus imperializmo. Ši analizė, ar naiviai, ar ciniškai, užmerkia akis prieš faktą, kad Ukraina bei kitos Rytų Europos valstybės kovoja prieš Rusijos agresiją ilgiau, nei pati JAV egzistuoja.
Tiesa, karui prasidėjus, Stop The War koalicija nedelsiant pasmerkė Rusijos veiksmus, tačiau juos įvardino ne „invazija“, o, kiek dviprasmiškai, „kariuomenės įžengimu į Ukrainos teritoriją“. Nepaisant semantinio neryžtingumo, Stop The War pareikalavo, kad Rusija nutrauktų karinius veiksmus, patrauktų kariuomenę iš Ukrainos ir ieškotų diplomatinio sprendimo. Po šio pareiškimo kritika buvo greitai vėl nukreipiama JAV, NATO ir Britanijos linkme. Taip pat kritikuotas Britanijos sprendimas tiekti ginklus Ukrainai, o ši vyriausybės pozicija buvo pavadinta eskalacija. Skaitytojai buvo agituojami priešintis ginklų tiekimui, neva tai išreikštų tikrąjį palaikymą „visiems, dažnai labai sunkiomis sąlygomis protestuojantiems prieš karą Rusijoje ir Ukrainoje.“ Abstraktūs pasisakymai už taiką naiviai ignoruoja tai, kad Ukraina kariauja gynybinį karą. Ukrainiečiai, kitaip nei taikos apsupti britai, neturi privilegijos mojuoti balta taikos vėliava, tikėdamiesi, kad taip išvengs invazijos. Reikalavimas nutraukti ginklų tiekimą yra pavojingas bandymas iškeisti teisėtą Ukrainos pasipriešinimą į tokį pamojavimą vėliava. Nesvarstomos tokių veiksmų pasekmės Ukrainos visuomenei, LGBTQ+ asmenims, kairiesiems ir kitiems aktyvistams.
Vis dėlto verta paminėti ir tai, kad liberalioji leiboristų partijos frakcija – kuriai vadovauja seras Keiras Starmeris – nedelsiant pasinaudojo Stop The War pareiškimu kaip pretekstu toliau dorotis su radikalios kairės frakcija. Starmeris pagrasino iš partijos išmesti visus parlamentarus, pasirašiusius Stop The War pareiškimą. Tai ne pirmas kartas, kai Starmeris grasina iš partijos išmesti socialistus bei radikalios kairės atstovus. (Pats Corbynas 2020 m. buvo išmestas iš parlamentinės leiboristų partijos dėl, anot Starmerio, pernelyg silpno antisemitizmo partijoje pasmerkimo). Šie susidorojimai susilaukė stipraus ir teisėto pasipiktinimo iš radikalios kairės atstovų. Radikali kairė Britanijoje yra vis labiau marginalizuojama, o partijos politika ryžtingai kreipiama dešinėn.
Svarbu akcentuoti tai, kad kitos britų kairiųjų frakcijos aktyviai priešinasi Stop The War koalicijos ideologijai ir energingai skatina Vakarų kairiuosius įsiklausyti į Rytų kairės pozicijas, kurios neretai kritikuoja tokią trumparegystę. Tarp jų ir Paulas Masonas, kuris 2020-aisiais, pakviestas DEMOS kritinės minties instituto, lankėsi Vilniuje ir vos kelios dienos prieš Rusijos invaziją važiavo į Ukrainą susitikti su profsąjungomis, aktyvistais bei nevyriausybinėmis organizacijomis, nepaisydamas kitų britų kairiųjų pašaipų. („Štai būtent dabar laikas“, – vasario 20 d. tviteryje sarkastiškai rašė Aaronas Basrtani, rašytojas bei kairiosios žiniasklaidos portalo Novara Media įkūrėjas, cituodamas Masono apžvalgą iš Ukrainos, – „kai išgyvename būstų krizę, klimato krizę, kai naikinamos viešosios paslaugos Anglijoje, Škotijoje bei Velse, agituoti už ukrainiečių kairiąją partiją…“)
Vis dėlto manau, kad būtų klaidinga nurašyti šias, antiimperialistais pasivadinusias Vakarų kairiųjų frakcijas prie marginalų. Panašios nuomonės kairiųjų terpėse egzistuoja ir JAV – žymiausias pavyzdys būtų Amerikos demokratinių socialistų grupė (Democratic Socialists of America), – ir Vokietijoje. Lenkų kairiosios partijos Razem nariai stipriai kritikavo vokiečių politikus iš kairiosios Die Linke partijos bei Vokietijos socialdemokratus už jų polinkį pabrėžti NATO agresiją bei plėtrą kaip pagrindinę karo Ukrainoje priežastį[1]. Razem taip pat viešai nutraukė santykius su europinėmis organizacijomis Progressive International bei DiEM25, feisbuke sukritikavę tai, kad jų bendražygiai nepasmerkė Rusijos agresijos Ukrainoje.
Anarchistė Zosia Brom, išreikšdama pasipiktinimą tokiomis vakariečių pozicijomis, jas šmaikščiai įvardijo žodžiu westsplaining[2], o šią frazę entuziastingai priėmė ne vienas komentatorius internetinėse diskusijose. Šis terminas skolinasi prasmę iš panašaus žodžio mansplaining, kuris apibūdina dažną vyrų polinkį aiškinti moterims apie jų pačių priespaudos aplinkybes. Westsplaining tokią tendenciją priskiria Vakarų mąstytojams Rytų geopolitikos klausimų kontekste. DiEM25 įkūrėjas, buvęs Syrizos narys bei ekonomistas Yanis Varoufakis, atsakydamas „Rytų Europos kairiesiems“ į išreikštą nepasitenkinimą DiEM25 pozicija, nemažą analizės dalį skyrė westsplaining termino kritikai ir asmeninei nuoskaudai. Neva tokie nesolidūs pravardžiavimai naikiną kairiųjų ryšius bei solidarumą. Varoufakis pripažįsta, kad egzistuoja skirtingos priespaudos ir skirtingos jų patirtys bei analizės, pateikdamas Graikijos santykių su NATO pavyzdį. Tačiau, užuot įsiklausęs į kritikų pozicijas ir ėmęsis analizuoti Putino fenomeną, Varoufakis toliau kritikuoja NATO plėtrą. Jis teigia, jog, nepaisant Rytų Europos šalių piliečių pozicijų NATO klausimu, NATO veikla ir JAV imperializmas privalo būti analizuojami kritiškai. Jis nepriima hipotezės, jog Rusija būtų toliau vykdžiusi imperializmą, jei buvusios Sovietų Sąjungos šalys nebūtų prisijungusios prie NATO. Tiesa, išties sunku atsakyti į klausimą „kas būtų, jeigu būtų…“ Visgi, Varoufakio įsižeidimas dėl westsplaining reiškia, kad jo analizėje nebelieka vietos ieškoti emancipacinių sprendimų, kurie ir užtikrintų Rytų Europos šalių saugumą, ir mestų iššūkį Amerikos imperializmui. Varoufakio pasakymas „nei Putinas, nei NATO“, lieka teorinės kritikos lygmenyje, jis nepateikia alternatyvų, kurios galėtų numalšinti rytų europiečių baimę.
Lietuvos kairieji gerai supranta, ką reiškia būti apšauktiems „Kremliaus propagandistais“, tad ganėtinai ironiška, kai jiems tenka demonstruoti, kaip bendražygiai iš Vakarų kartoja Putino retoriką. Vis dėlto negalime užmerkti akių prieš tai, kad Kremliaus propaganda yra daugialypė ir rafinuota. Kremliaus finansuojamas žinių kanalas RT daug metų save pozicionuoja kaip priešpriešą Amerikos politiniam ir kultūriniam dominavimui. Toks pozicionavimas ir gudrus Putino panegirikos vengimas leido šiam kanalui išpopuliarėti Vakarų kairiųjų terpėse. Dar iki karo dažnai buvo galima išvysti britų ar amerikiečių kairės atstovus RT politinių laidų diskusijose. Į kritiką šiems komentatoriams būdavo numojama ranka ir kartojami pusiau suformuluoti argumentai, tokie kaip „žodžio laisvė!“ ir „reikia atsižvelgti į įvairius požiūrio taškus, Vakarų žiniasklaida irgi šališka“. Britanijos bei Europos Sąjungos sprendimas uždrausti RT veiklą šiose šalyse taip pat neliko nesukritikuotas kairiųjų.
Britų VICE neseniai publikavo tyrimą apie Redfish tinklalapį, kurį taip pat finansuoja Kremlius bei kuris rašo išimtinai kairiesiems svarbiomis temomis[3]. VICE nustatė, jog socialiniuose tinkluose milijonai kairiųjų dalinosi Redfish turiniu, dažnai net nežinodami šio tinklalapio sąsajų. Šis kairiųjų flirtas su Kremliaus žiniasklaida gali bent dalinai paaiškinti, kodėl kai kurie Vakarų kairieji buvo linkę matyti Rusijos įtaką kaip palankią kovoje prieš Amerikos kultūrinį bei politinį dominavimą – nors retas tai tiesiogiai įvardindavo. Tačiau, manau, būtų per paprasta sieti proputiniškus atgarsius Vakaruose vien su šios propagandos įtaka.
Sirų akademikė bei aktivistė Leila Al Shami 2018-aisiais kritikavo šias pačias kairiąsias frakcijas Vakaruose už jų supaprastintą pasipriešinimą JAV intervencijai prieš Bašaro al-Assado režimą Sirijoje, remiamą Rusijos Federacijos[4]. Naivius šūksnius „Karui ne!“, nukreiptus prieš Amerikos intervenciją, kai Sirijos civiliai buvo nepaliaujamai žudomi, Shami pavadino „idiotų anti-imperializmu“. Jos manymu, šios pozicijos kyla iš to, kad vakariečių mąstytojai nesugeba suprasti pasaulio iš už savo įtakos ribos. Kitaip tariant, vakariečiai save supranta kaip pasaulio bambą, o šis požiūris neretai gali juos privesti prie klaidingos išvados, kad mano priešo priešas yra mano draugas. Taip analizuojant tam tikrų vakariečių suprimityvintą pasaulio supratimą tampa nesunku suprasti, kodėl jie, tyčia ar ne, linkę kartoti proputiniškas pozicijas.
Ukrainiečių kairysis Volodymyras Artiuchas taip pat išreiškė panašią kritiką. Jis primena, jog Rytų kairieji išmoko iš vakariečių daug, ir giria vakariečių išpuoselėtą gebėjimą kritikuoti Amerikos galią. Tačiau, pasak jo, pasaulis jau nebeegzistuoja vienos Amerikos priespaudoje, tad nebeužtenka analizuoti vien Amerikos galią bei imperializmą[5].
Pasirėmę Shami ir Artiucho kritika galime geriau suprasti britų kairiųjų išreikštas abejones dėl to, ar verta minėti Lukašenkos vaidmenį surežisuotoje humanitarinėje krizėje ES pasienyje. Kai gyveni pasaulio bamboje, kam plėsti savo akiratį? Tai, kas vyksta tavo regos lauko pakraštyje, telieka periferija, suprantama tik iš centrinio taško. Tuomet kitų neva išgalvotos pabaisos iš tiesų atrodo tolimos ir nereikšmingos. Kai vieninteliu priešu laikomas Amerikos neoliberalus kultūrinis bei politinis dominavimas, priešai randami tik namuose. Sunku suvokti, kaip įmanoma domėtis Ukrainos profsąjungų padėtimi, kai dėl daug metų vykdomos neoliberalios energetikos politikos pačiam sunku sukrapštyti pinigų komunaliniams apmokėti. Visgi ši pasaulėžiūra greitai griūva, kai viena Rusijos pradėto karo pasekmių – energijos kainų krizė Vakarų Europoje. Belieka tik dar labiau užsispirti ir kartoti gerai pažįstamą Amerikos imperializmo kritiką.
Laimei, šios nevykusios analizės nelieka nepastebėtos „Rytų Europos kairiųjų“. Kaip skatina Artiuchas, mes, neturėdami vakariečių patogios geopolitinės padėties, turime unikalią poziciją vystyti savą galios analizę. Galios analizę, kuri gali geriau suprasti naujai multipolinį pasaulį bei Rytų Europos vaidmenį jame. Tik ši nauja galios analizė bei paraleliai vystomi ryšiai ir solidarumas tarp buvusių Sovietų Sąjungos ir kitų Rytų Europos šalių kairiųjų gali padėti mums kurti saugesnę bei tolerantiškesnę visuomenę. Kairiesiems Lietuvoje reikia savęs paklausti: kaip mes remsim kairiuosius Ukrainoje bei kitus kairiuosius šiame regione karui pasibaigus? Kaip mes kursime kairįjį judėjimą, jungiantį Rytų Europos ir kitas šalis ir jų visuomenes, kurios taip pat yra nukentėjusios nuo Rusijos imperializmo? Kai Vakarų kairėje nieko naujo – tenka žvilgsnį sukti į Rytus.
Severija Bielskytė yra Goldsmith universiteto miesto sociologijos magistrantūros absolventė, feministė, šiuo metu dirbanti Londone moterų teisių srityje.
Iliustracijos: Don Fotjin
[1] Zofia Malisz, Magda Milenkovska, Dorota Kolarska, Jakub Gronowski. „Enough with the struggle of superpowers. Voices from Central and Eastern Europe“, Partia Razem, žiūrėta: 2022 kovo 19 d.
[2] Zosia Brom. „Fuck Leftist Westsplaining“, Freedom News, žiūrėta: 2022 balandžio 10 d.
[3] David Gilbert. „Millions of Leftists Are Reposting Kremlin Misinformation by Mistake“, VICE News, žiūrėta: 2022 kovo 19 d.
[4] Leila Al Shami. „The ‘anti-imperialism’ of idiots“, Leila’s blog, žiūrėta: 2022 kovo 19 d.
[5] Volodymyr Artiukh. „US-plaining is not enough. To the Western left, on your and our mistakes“, Commons, žiūrėta: 2022 kovo 19 d.