2017 m. gruodžio pradžioje Rusijos Stačiatikių arkivyskupų taryba susirinko švęsti patriarcho pareigų atkūrimo šimtmečio.[1] Jį atkūrusi Maskvos taryba[2] prasidėjo beveik tuo pačiu metu kaip bolševikų revoliucija[3] ir trumpam teikė viltį, kad socialiai angažuotos bažnyčios ir autokratinės valstybės santykiai bus visiškai kitokie. Tačiau, praėjus šimtmečiui, viskas buvo kitaip. Likus kelioms dienoms iki pranešimo apie savo kandidatūros būti perrinktam prezidentu teikimą, Vladimiras Putinas atvyko kreiptis į susirinkusius arkivyskupus. Padėkojęs Bažnyčiai už jos tarnystę, tradicinių vertybių palaikymą ir dvasinį rūpinimąsi kariuomene, jis sakė:

žmonės žvelgia į Rusiją kaip į tvirtų tradicinių vertybių ir normalaus žmogiško gyvenimo pavyzdį. Tikiu, kad, norėdami oriai atsakyti į būsimus iššūkius, privalome ginti teisingumą, tiesą ir teisumą, išsaugoti savo gyvenimo būdą bei tapatybę, semtis stiprybės iš savo kultūros ir istorijos, mūsų dvasinio bei moralinio pamato. Turime žengti pirmyn, priimdami visa, kas nauja ir pažangu, tačiau amžiams išlikti Rusija.[4]

Patriarchas Kirilas atsakė:

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios arkivyskupų tarybos vardu norėčiau palinkėti Jums, gerbiamas Vladimirai Vladimirovičiau, ilgo, sveiko gyvenimo ir Dievo pagalbos įgyvendinant svarbią misiją, kurią ­pats Dievas Jums suteikė per išreikštą žmonių valią.[5]

Kodėl Kirilas taip įsitikinęs, kad jo draugas, populistas Vladimiras Vladimirovičius, atlieka Dievo duotą misiją? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, trumpai aptarsiu populizmą, o paskui pereisiu prie jo religinių šaknų krikščioniškose arba, tiksliau, pokrikščioniškose visuomenėse. Galiausiai grįšiu prie Kirilo ir jo paramos Putinui kaip pavyzdžio gilių pavojų, slypinčių šioje mesianistinėje nacionalinės valstybės ir religijos santykių vizijoje. Nors remiuosi šiuo pavyzdžiu, turėtume atpažinti panašias, net jei ne tokias mirtinas, vizijas, kurios egzistuoja daugumoje mūsų šalių, ne vien Rusijoje, kai populistai naudoja Dievą kaip savo politikos pateisinimą.

Populizmai

Populizmai egzistuoja tiek, kiek egzistuoja žmonija. Bet kas tai yra? Olandų politologas Casas Mudde, pagrindinis šiuolaikinis populizmo tyrinėtojas, populizmą apibrėžia taip:

siauro centro ideologija, pagal kurią visuomenė skirstoma į dvi vienalytes ir antagonistines grupes – „grynąją liaudį“ ir „korumpuotą elitą“, ir kuri teigia, kad politika turėtų būti bendrosios liaudies valios išraiška.[6] 

Išskleiskime šį turtingą, bet kiek sunkiai suprantamą apibrėžimą, išsamiau išnagrinėdami tris jo sąvokas. Kas yra siauro centro ideologija, ką reiškia antagonizmas ir kas yra liaudies valia?

Čia ypač remsiuosi kitais dviem autoriais, tyrinėjusiais populizmą – argentiniečiu Ernesto Laclau (1935-2014) ir jo bendraautore bei žmona belge Chantal Mouffe (g. 1943), kurių akademinė karjera plėtojosi Anglijoje.[7] Šiuos du mąstytojus pasirinkau dar ir dėl to, kad jie pabrėžtinai žvelgia į populizmą kaip į liaudies konstravimą. Todėl noriu pažvelgti, kokią būtent „liaudį“ bando sukurti religijos palaikomi populistai.

Siauro centro ideologija

Pirma, populizmas yra siauro centro ideologija. Laclau čia remiasi prancūzų psichoanalitiko Jacques‘o Lacano terminu, kuris nurodo į Pagrindinį arba Tuščiąjį signifikantą.[8] Lengviausia tai suprasti prisiminus prieš rinkimus iškabinamus plakatus su politikų nuotraukomis, kuriose jie stengiasi atrodyti prieinami ir patikimi, o greta būna trijų ar keturių žodžių šūkis: „Įstatymas ir Tvarka“, „Mūsų šalis mums“, „Atsakinga ir sąžininga“ ir pan. Šių šūkių esmė kaip tik ir yra ta, kad jie, kaip, pvz., Angelos Merkel atveju, negali turėti jokios konkrečios reikšmės,[9] bet kiekvienas ją gali savaip užpildyti. Tai kviečiantis susitelkti taškas, aplink kurį žmonės susiburia, nes kiekvienas gali jame įskaityti savo poreikius ir troškimus.

Šios frazės dažnai nurodo į šeimos vertybes, tradicijas arba tradicines vertybes,[10] kai kuriais atvejais net krikščioniškąsias vertybes. Tokios frazės paprastai tarnauja kaip neigiamų kampanijų prieš abortus, homoseksualumą ar migrantus, ypač musulmonus, trumpinys. To priežastis susijusi su tuo, ką Laclau ir Mouffe teigia apie liaudies konstravimą.[11] Paprastai centre būna konkretus reikalavimas ar reikalavimų rinkinys, būtent dėl jų ir kyla pretenzijos. Kairiųjų populizmuose šie reikalavimai paprastai susiję su vargšų ar atstumtųjų gyvenimo gerinimu. O dešiniųjų populizmuose tai yra reikalavimas pripažinti ir įvertinti, ir būtent tai veda link pretenzijos visiems primesti savo išskirtinį požiūrį į pasaulį.

Abi populizmo formos remiasi nepasitenkinimu; žmonės trokšta ar reikalauja to, ko nėra. „Krikščioniškųjų vertybių“ atveju žmonės reikalauja grįžti į pasaulį, kurį, jų manymu, jie pažinojo ir kuriame vyravo tikrumas ir aiškumas. Mouffe dažnai kalba apie emocingumo svarbą populizmuose.[12] Dauguma tokių pozicijų yra afektinis, emocinis, beveik instinktyvus atsakas į pokyčius. Kažkas negerai, net jei negalime įvardyti, kas.

Antagonistika

Pirmasis reikšmingas bendras Laclau ir Mouffe darbas vadinosi Hegemonija ir socialistinė strategija (Hegemony and Socialist Strategy).[13] Jiems abiem, o ypač pastaruoju metu Mouffe, kaip vienas iš būdų suprasti skirtingų populizmų skaldančią trauką, svarbi konkuruojančių antagonistinių ar bent jau agonistinių hegemonijų idėja. 2008 m. interviu Mouffe paaiškino, kaip ji ir Laclau supranta hegemoniją:

Kalbėti apie hegemoniją reiškia, kad kiekviena socialinė santvarka yra sąlyginis galios santykių junginys, neturintis galutinio racionalaus pagrindo. Visuomenė visada yra praktikų, kuriomis bandoma sukurti tam tikrą tvarką sąlyginiame kontekste, rezultatas. Šias praktikas vadiname „hegemoninėmis praktikomis“. Viskas visada gali būti kitaip. Kiekviena tvarka grindžiama kitų galimybių atmetimu. Konkreti tvarka visada yra tam tikrų galios santykių konfigūracijos išraiška…[14]

Kalba gal ir abstrakti, bet prasmė aiški. „Visada galėtų būti kitaip.“ Jokia konkreti politinė sistema ar pasirinkimas nėra natūralus ir savaime suprantamas, todėl visada turės būti nesutarimų, nuomonių skirtumų. „Kiekviena socialinė tvarka, – sako Mouffe, – yra sąlyginis galios santykių išsidėstymas, neturintis galutinio racionalaus pagrindo.“ Ji priklauso nuo daugelio dalykų, ypač konkrečių laiko ir vietos poreikių. Galios santykiai kinta. Kaip sako žymi patarlė, aklųjų karalystėje vienaakis karaliauja. Bet, žinoma, tai primena, kad dviakių karalystėje vienaakis atsiduria nepalankioje padėtyje, o tamsos karalystėje pranašumą turi aklasis. Galios santykiai yra sąlyginiai, priklauso nuo poreikių ir sąlygų, ir, tęsia Mouffe, jų artikuliacija „neturi galutinio racionalaus pagrindo“. Tai nepadaro jų iracionaliais, tačiau jų pagrindas taip pat neišvengiamai yra sąlyginis. Būtent dėl šios priežasties ir dėl to, kad „kiekviena tvarka grindžiama kitų galimybių atmetimu“, visada bus prieštaringų, antagonistinių pozicijų.

Iš esmės egzistuoja neišvengiama ir nepanaikinama priešprieša, dvi skirtingos vizijos, kas gali patenkinti žmonių poreikius, kas yra ši liaudis ir kokia ji gali ir turi būti. Viena vertus, tai teikia vilčių. Nėra nieko blogo politiniuose nesutarimuose, jie nebūtinai turi kelti neapykantą. Du tenisininkai gali būti draugai ir vis tiek norėti korte nugalėti vienas kitą – galiausiai tik vienas iš jų gali laimėti. O kitam tai yra paskata tobulėti ir nugalėti kitą kartą. Būtent taip veikia demokratija – konkuruojantys argumentai, kaip žmonės turėtų save suprasti ir organizuotis. Nė vienas iš jų neturi galutinio lemiamo racionalaus pagrindo būti priimtas (taigi ir atmestas). Tačiau daugeliui populizmo formų, taip pat ir religinėms, reikia priešo, kurį būtų galima ne tik nugalėti, bet ir pažeminti. Iš neabsoliuto padaromas absoliutas, nes velnią (t. y. tą, kuris piešiamas kaip priešas) reikia sutriuškinti.

Liaudies valia

Populistai dažnai remiasi tuo, ką jie vadina „liaudies valia“. Ši bendra žmonių valia priešinama tam, kas suvokiama kaip oligarchijos, mažumos, vadinamojo elito, kuris valdo šalį dėl savo interesų, valia. Dauguma populistinių lyderių (Borisas Johnsonas, Donaldas Trumpas, Andrejus Babišas mano šalyje, Jairas Bolsonaro Brazilijoje, Silvio Berlusconi, Vladimiras Putinas ir t. t.) pagal bet kurį šio žodžio apibrėžimą yra elito dalis. Daugelis jų pralobę labiau ar, greičiau, mažiau teisėtais būdais. Bet, žinoma, ne tai svarbu. Jie taip pat puikiai įgudę piešti paveikslus, nurodančius į anksčiau aprašytus antagonizmus – jie atsisako savo padėties elite, kad stotų į vieną gretą su „paprastais“ žmonėmis ir padėtų jiems įgyvendinti jų svajones ir troškimus. Jie išreiškia tokių žmonių nusivylimą, kai šie, pasimetę tarp aplink vykstančių pokyčių, nori, kad grįžtų senieji tikri dalykai (net jei šių tikrų dalykų niekada nebuvo, o jei ir buvo, tai jie buvo atmesti).

Be to, šiame diskurse yra daug to, ką Rene Girard‘as vadina mimetiniu aspektu.[15] Jei pakankamai dažnai girdime, kad to nori visi, mes irgi to norime, nes norėti išmokstame iš kitų norų ir troškimų. Italijos komunistų lyderis Antonio Gramsci, įkalintas valdant Musoliniui, įvedė organiškų intelektualų sąvoką.[16] Jis taip pat sukūrė hegemonijos idėją, kuria remiasi Laclau ir Mouffe. Organišką intelektualą galima suprasti kaip žmogų, kuris užeigoje, o dabar feisbuke ar kitame socialiniame tinkle aiškina, kodėl migrantai pavojingi, kodėl dėl visų pasaulio problemų kalta Europos Sąjunga ir pan. Arba tai gali būti žmonės, kurie atsisako priimti šiuos argumentus ir kuria kontrargumentus (socialinių pokyčių kontrhegemonijas). Taip vystoma liaudies valia. Tačiau tai visada bus tik dalies žmonių valia, kurie, kaip pabrėžia Laclau, vis dėlto save laiko visuma ir siekia primesti savo hegemoninę tvarką visiems.[17]

Tai mus sugrąžina prie antagonistinio daugumos populizmų pobūdžio, nes liaudis, suformuota skirtingų ir tarpusavyje konkuruojančių reikalavimų pagrindu, laiko save vienintele „tikrąja“ liaudimi. Kaip pabrėžia Mouffe, tarp šių dviejų pozicijų nėra jokio bendro pagrindo.[18] Jei paimčiau pavyzdį iš savo gimtinės, Jungtinės Karalystės, tarp tų, kurie balsavo už išstojimą iš ES, ir tų, kurie balsavo už pasilikimą, nerasi jokio bendro pagrindo. Kai tik kalbama apie dvinarį sprendimą, atsiranda esminis antagonizmas. Taigi, koks vaidmuo aiškiai ar netiesiogiai tenka religijai, kuria šie populistiniai požiūriai grindžiami?

Išrinktoji giminė, šventoji tauta, Dievo įsigytoji liaudis

Pirmasis Petro laiškas[19] nėra geriausiai žinoma krikščionių Naujojo Testamento dalis. Tačiau jame yra vienas išsamiausių apmąstymų apie krikščionių bendruomenės tapatybę Dievo ir juos supančio pasaulio atžvilgiu. Pirmoji laiško dalis baigiasi apibūdinimu, ką reiškia būti Dievo surinkta arba išrinktąja Bažnyčia. Jis yra veikiau neigiamas: jie turi būti „atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“. (1 Pt 2, 1). Dauguma dešiniųjų ar kairiųjų populizmų neapima šios dalies, įtarumo hermeneutikos, leidžiančios suabejoti savo elgesio motyvais.

Tačiau savęs kvestionavimas yra svarbus, norint padėti gerus pamatus ir pradėti konstruktyvią tapimo liaudimi dalį. O tai pabrėžia Pirmajame Petro laiške vartojami į statybas nurodantys žodžiai (gyvieji akmenys, iš kurių turi būti statomi dvasiniai namai, kertinis akmuo, suklupimo akmuo). Taip pastatyta liaudis (graikų kalboje – „jūs“ daugiskaita) bus „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, [Dievo] įsigytoji liaudis“. „Karališkąją kunigystę“ paliksiu nuošalyje ir susitelksiu į tris Petro vartojamus graikiškus terminus, atitinkamai genos (giminė), ethnos (tauta), laos (liaudis).

Šie trys žodžiai vartojami jau Septuagintoje, graikiškame žydų Šventojo Rašto vertime,[20] kalbant apie Izraelį, jo kaimynus ir jų santykį su Izraelio Dievu. Šiandien šie terminai daugiausia vartojami  nepageidaujamam kitam (migrantui, „Vakarams“, žmonėms, kurių seksualumas skiriasi nuo „mūsų“ ir t. t.) išskirti. Tačiau ar jie iš tikrųjų tai reiškia – galbūt jie atveria kitokias galimybes kurti liaudį, priimančią ir sveikinančią kitokį su visa jos ar jo įvairove?

Trijų terminų – genos, etnos ir laos – vartojimas greta būdingas tik Pirmajam Petro laiškui.[21] Kaip teigia britų Naujojo Testamento tyrinėtojas Davidas Horrellas, Laiškas siekia „įtvirtinti mintį, kad krikščioniškoji tapatybė yra būtent etninė ar etnorasinė tapatybė, t. y., tokia tapatybė kaip „liaudies“, „tautos“ ar „giminės.“[22] Kiekvienas iš šių daiktavardžių turi lydintį būdvardį ar būdvardinę frazę. Išrinktoji giminė, graikiškai eklekton, turi tą pačią šaknį kaip ekklesia, bažnyčia. Pagrindinė reikšmė yra pašaukimas – kaip ir daugelyje kitų Naujojo Testamento pasyvių posakių, jame numanomas veikėjas (tas, kurio jie yra pašaukti) yra Dievas. Būtent Dievas pasirenka genos, ne atvirkščiai, ir joje nėra nieko savaime pranašesnio. Akcentuojamas Dievas, kuris pašaukia, ne tie, kurie pašaukti. Panašiai kalbama ir apie liaudį, ji priklauso (eis peripoiēsin), vėlgi numanomas subjektas yra Dievas, taigi liaudis priklauso Dievui.

Galiausiai, giminė ir liaudis taip pat vadinama šventąja tauta. Žodis „šventas“ reiškia tautą, etnosą, atskirtą Dievui. Šis etnosas nepriklauso Izraeliui, tačiau, kaip ir Izraelis, jis yra šventas, pažymėtas ir išskirtas savo santykio su Dievu. Šventumas religijoje yra moralinė ir dvasinė kategorija. Jį reikia parodyti veiksmais, nes šventa tauta yra šventa tik tada, kai šventai elgiasi. Ne tautos veiksmai yra šventi todėl, kad tauta šventa, o tauta yra šventa tada ir tik tada, kai ji šventai elgiasi. O šventas kelias niekada negali būti toks, kuris žaloja kitus.

Taigi tikrosios „krikščioniškosios vertybės“ būtinai yra viršnacionalinės, pranokstančios vietą ar gentį. Tautą kuria santykis su Dievu, todėl ji yra atvira visiems. Tačiau įvyksta savotiškas apvertimas. Jau susiformavęs etnosas dėl ryšio su tam tikra vieta laiko save išrinktąja gimine ir šventąja tauta bei supranta save kaip galutinį vietinį to, ką reiškia būti krikščionimi, įkūnijimą, todėl krikščioniškosios vertybės yra jo vertybės. Tačiau tauta visada yra tik dalis, todėl jos vertybės negali būti šventos ir negali būti krikščioniškos. Jos, Mouffe žodžiais tariant, yra sąlyginės.

Krikščionių bendruomenė, kaip išrinktoji giminė, šventoji tauta, Dievo įsigytoji liaudis, pagal Pirmąjį Petro laišką, gyvena tarp dviejų pasaulių, todėl Petras gali juos vadinti „ateiviais ir svečiais“ (1 Pt 2, 11). Žodžiai, graikiškai reiškiantys ateivius ir svečius, yra paroikoi ir parapidēmoi. Priešdėlis par(a), kuriuo prasideda abu žodžiai, reiškia kažką panašaus į „šalia“ arba „greta“. Taigi pirmasis žodis paroikoi reiškia tuos, kurie gyvena šalia oikos, namų ar namų ūkio, platesne prasme – bendruomenės. Jis kalba apie žmones, gyvenančius pakraščiuose. Jie neturi visų teisių – jie yra parapidēmoi, žmonės iš kitur, gyvenantys greta vietinių, „nuolatinių gyventojų“. Tačiau būtent šis faktas reiškia, kad krikščionių bendruomenės uždavinys negali būti (religiniu pagrindu) teikti visapusišką paramą valdžiai. Ji tam tikra prasme stovi nuošalyje, kartu visapusiškai dalyvaudama darant gera.

Tačiau pagunda tapatinti mūsų dalines vertybes su visuma, šventomis „krikščioniškomis“ ar „tradicinėmis“ vertybėmis, išlieka. Tai yra vienas iš paaiškinimų to, kas vyksta Rusijoje, todėl grįžkime ten.

Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ir populizmas

Lengva nurašyti Putiną ir Kirilą kaip bepročius ir apskritai blogį. Nors antram apibūdinimui yra labai daug įrodymų, pirmąjį teiginį reikia geriau ištirti, nes jų pozicija turi vidinę logiką. Kaip žinoma, Putino agresiją, kurią remia patriarchas, palaiko rusų pasaulio (russkij mir) ideologija.[23] „Rusų pasaulis“ – tai viskas ir visi, kas (Rusijos valdžios nuomone) patenka į Rusijos įtakos sferą dėl kalbos, istorijos, bet taip pat ir religinių ryšių. Ši doktrina daugeliu atžvilgių yra amerikietiškojo išskirtinumo atitikmuo, leidžiantis manyti, kad tam tikra šalis (Rusija ar Amerika) yra išskirta („šventoji tauta“), turinti ypatingą likimą pasaulyje („išrinktoji giminė“) ir priklausanti Dievui („įsigytoji liaudis“), todėl viskas, ką ji daro, yra Dievo valia.

Apie mesianizmą ir misiją Rusijos užsienio politikoje rašanti Alicja Curanović pažymi, kad, mesianistinio idealo šalininkų požiūriu,

žmonijos istorijai vadovauja Aukštesnioji Priežastis (pvz., Dieviškoji Apvaizda arba Istorijos logika); istorija veda į tam tikro Idealo įtvirtinimą; jos kulminacija yra šio Idealo įgyvendinimas ir tai, kad Išrinktasis (individas arba bendruomenė) turi atlikti tam tikrą Misiją. […] Trumpai tariant, mesianizmui būdingas linijinis požiūris į istoriją, universalizmas ir misija.[24]

Ji toliau aiškina, kad ši misija,

[…] turi tris būdingus bruožus. Pirma, misijos jausmu apdovanota bendruomenė yra įsitikinusi išskirtiniu savo likimu (išskirtinumas). Šis įsitikinimas veda prie moralinio pranašumo jausmo (jis – taip pat išskirtinumo sudedamoji dalis)­. Tai antrasis misijos bruožas. Trečiasis bruožas pažymi, kad bendruomenė vykdo misiją ne tik savo pačios labui, bet ir visuotinei naudai (universalizmas). Klausti apie misiją reiškia klausti apie valstybės tapatybę, nes misija yra valstybės tapatybės projekcija globalioje arenoje. Misija nurodo imperatyvą veikti kaip ypatingą valstybės pašaukimą perlipdyti tarptautinę tvarką arba apsaugoti ją nuo pokyčių.[25]

Galima atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Trumpai tariant, Trečiosios Romos doktrina,[26] siekianti XV a. pabaigą, kai 1453 m. Konstantinopolis buvo užimtas osmanų ir Maskva buvo paskutinis laisvas stačiatikybės centras, leidžia Rusijai lengvai susitelkti į savo mesijinę misiją. Antra, visos populizmo formos (o mesijinės misijos idėja iš esmės yra populistinė), kaip matėme, yra priešprieša kitam, o tas kitas, Rusijos mesianizmo atveju, yra Vakarai.

Akivaizdu, kad Vakarai kaip visa apimanti sąvoka yra tuščias signifikantas. Tai tik tęsia ginčą, kuris bent jau nuo XVI a. buvo Rusijos gyvenimo šerdis, tarp tų, kurie XIX a. bus vadinami slavofilais ir zapadnikais.[27] Kadangi bolševikai sujungė abu, pokomunistinėje Rusijoje galimybės tam tikra prasme buvo atviros, o tai, kad buvo pasirinkti slavofilai, turbūt geriausia suprasti kaip pragmatinį ideologinį žingsnį. Jei Rusija negalėjo toliau lygiomis sąlygomis ekonomiškai ir įtaka konkuruoti su Amerika (ar Kinija), ji turėjo vėl paversti Ameriką ir visus likusius Vakarus savo priešais. Rusijos išskirtinumo ir jos misijos jausmas (pasmerkta didybei – kaip Curanović knygos paantraštėje) lėmė „rusų pasaulio“ ir „rusų idėjos“ prisiėmimą, tvirtai remiamą Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybės.

Visai neseniai Kirilas, žinoma, pasiūlė paramą karui Ukrainoje. Maskvos patriarchato interneto svetainės angliškoje versijoje naujausiose naujienose (2022 m. birželio viduryje) gausu pranešimų apie tai, ką ji vadina „schizmatikais“, užgrobusiais bažnyčias Ukrainoje.[28] Pats Kirilas laimino karo dalyvius ir stengėsi pateisinti karą kaip tradicinių vertybių gynimą ir paramą rusams, kuriuos puola kiti, žadėdamas karui Dievo palaiminimą.[29] Tai, žinoma, yra klasikinis populistinis žingsnis. Tradicinės vertybės, kaip jau pastebėjome, neturi konkrečios reikšmės, o teigiant, kad smurtas vykdomas ginant kitus, siekiama sukurti tariamą priešiškumą. „Kitas“ yra grėsmė, ir tautos valia turi būtinai gintis nuo šio išorinio priešo.

Bažnyčia prisistato kaip tradicinių vertybių gynėja, ir atrodo, kad Kirilo atveju tai dažniausiai reiškia priešinimąsi homoseksualumui.[30] Sunku pasakyti, kodėl jį kaip didžiausia grėsmė civilizacijai gąsdina būtent gėjų eitynės, kai planeta perkaitusi ir siaučia karas, o suprastinti Vakarų idėją iki teisėkūros, leidžiančios teisiškai pripažinti įvairius tos pačios lyties asmenų santykius, yra aiškiai redukcionistiška. Ir vis dėlto, populizmo galia slypi ne tame, ar jis teisus, o jo gebėjime konkrečiai ir suvokiamai įprasminti žmonių jaučiamą nerimą ir įtampą.

Svarbiausia, kad šiems išpuoliams prieš Vakarus ir karui Ukrainoje suteikiamas kvazireliginis pagrindas. Rusija yra išrinktoji rasė, šventoji tauta, turinti ypatingą ryšį su Dievu ir dieviškąją misiją. Savo kreipimąsi į arkivyskupų tarybą V. Putinas baigė žodžiais s Bogom, sutrumpinta atsisveikinimo forma: Eik su Dievu. Vis dėlto, Putinas ir Kirilas taip išreiškia gilų įsitikinimą, kad jie yra su Dievu, ir Dievas yra su jais, ir kad tai, ką jie daro, yra Dievo valia. Nereikėtų nuvertinti galios, kurią suteikia toks tikėjimas. Nes tikintysis žino – jei tokia yra Dievo valia, tai jai neįmanoma pasipriešinti.

Tim Noble yra misiologijos studijų profesorius Karolio universitete, Prahoje.

Iš anglų kalbos vertė Henrikas Žukauskas

[1] Pirmą kartą 1589 m. įsteigtą patriarchatą 1721 m. panaikino Petras Didysis, vietoj jo įsteigė generalinį sinodą, panašų į valstybės kontroliuojamas institucijas tokiose liuteroniškose šalyse kaip Švedija ar Prūsija. Taigi generalinis sinodas reiškė imperatoriaus bandymą visiškai pajungti Bažnyčią valstybės kontrolei. Patriarchatas buvo atkurtas 1917 m. lapkritį (pagal Grigaliaus kalendorių), praėjus vos kelioms dienoms po bolševikų revoliucijos pradžios.

[2] Apie tarybą žr. Hyacinthe Destivelle, OP, The Moscow Council (1917-1918). The Creation of the Conciliar Institutions of the Russian Orthodox Church (Notre Dame, IN: University of Notre Dame Press, 2015).

[3] Taryba pradėjo veikti 1917 m. rugpjūtį. Tačiau sprendimas atkurti patriarcho pareigas buvo priimtas praėjus trims dienoms nuo revoliucijos pradžios.

[4] Tekstą rusų kalba galima rasti adresu http://kremlin.ru/events/president/news/56255 (2018 m. kovo 5 d.), o vertimą į anglų kalbą – https://mospat.ru/en/news/47929/.

[5] Заседание Архиерейского собора РПЦ, (Zasedanie Arhierejskogo sobora RPC), 2017 m. gruodžio 1 d., pranešta http://kremlin.ru/events/president/news/56255 (2018 m. kovo 5 d.), cituojama Curanović, The Sense of Mission in Russian Foreign Policy, 154.

[6] Cas Mudde, „The Populist Zeitgeist“, Government and Opposition 39:4 (2004) 541-63, 543.

[7] Šiek tiek ilgesnį įvadą rasite Tim Noble, Liberation against Entitlement. Conflicting Theologies of Grace and Clashing Populisms (Eugene, OR: Wipf and Stock, 2022), 53-59.

[8] Žr. Jacques Lacan, The Psychoses. The Seminar of Jacques Lacan. Book III 1955–1956, redagavo Jacques-Alain Miller, išvertė ir pastabas parašė Russell Grigg. (Londonas: Routledge, 1993). Apie tai Laclau, žr. straipsnį Ernesto Laclau, „Why do Empty Signifiers Matter to Politics?“, Ernesto Laclau, Emancipations (London: Verso, 2007), 36-46.

[9] Ten pat, 185: „Kuo labiau signifikantas nieko nereiškia, tuo labiau jis nesunaikinamas“.

[10] Apie tai, ką tai konkrečiai reiškia Rusijoje, žr. Emil Edenborg, „Russia’s spectacle of „traditional values“: rethinking the politics of visibility“, International Feminist Journal of Politics 22:1 (2020) 106-26, 113-16.

[11] Pavyzdžiui, Ernesto Laclau, On Populist Reason (London: Verso, 2007), 65-171, ir Chantal Mouffe, For a Left Populism (London: Verso, 2018), 59-78.

[12] Chantal Mouffe, Agonistics. Thinking the World Politically (London: Verso, 2013), 85-105, skyrius „Agonistic Politics and Artistic Practices“.

[13] Ernesto Laclau ir Chantal Mouffe. Hegemony and Socialist Strategy. Towards a Radical Democratic Politics (London: Verso, 2001). Antrasis leidimas. Orig. 1985.

[14] Elke Wagner, „Interview with Chantal Mouffe,“ in Mouffe, Agonistics, 129-46, 131. Interviu iš pradžių buvo paskelbtas Elke Wagner, „Und jetzt, Frau Mouffe?“; Interview mit Chantal Mouffe“. Heinrich Geiselberger (ed.), Und jetzt? Politik, Protest und Propaganda (Berlin: Suhrkamp, 2007), 105-27.

[15] Pvz., René Girard, The Scapegoat, vertė Yvonne Freccero (London: Athlone, 1986).

[16] Žr. Quintin Hoare ir Geoffrey Nowell Smith (vertėjai ir redaktoriai), Selections from the Prison Notebooks of Antonio Gramsci (New York: International Publishers, 1971).

[17] Laclau, On Populist Reason, 81 ir 93-94. Trumpai apie tai taip pat žr. interviu su Laclau, „The Defender of Contingency. An Interview with Ernesto Laclau,” Intellectum, 2010 m. vasario 10 d., https://www.eurozine.com/the-defender-of-contingency/.

[18] Tai pagrindinis Mouffe’o knygos Agonistics argumentas.

[19] Apie šio veikalo autorystę žr. David Horrell, 1 Peter (London: Bloomsbury, 2008) 20-23. Jis linkęs pritarti nuomonei, kad autorius nėra apaštalas Petras. Taip pat, nors ir su kiek kitokia išvada, žr. straipsnį Ruth Anne Reese, 1 Peter (Cambridge: Cambridge University Press, 2022) 13-20. Man šiuo atveju nėra svarbu, ar jį parašė apaštalas Petras, ar kas kitas.

[20] Apie Septuagintą žr. Karen Jobes ir Moisés Silva, Invitation to the Septuagint (Grand Rapids, MI: Baker Academic, 2000). Taip pat žr. Tim Noble, Mission from the Perspective of the Other. Drawing Together on Holy Ground (Eugene, OR: Wipf and Stock, 2018), 23-33, apie kito supratimą vertime.

[21] Senajame Testamente (Septuagintoje) taip pat žr. Išėjimo knygos 19 skyrių: „Taigi dabar, jei iš tiesų išgirsite mano balsą ir laikysitės mano sandoros, būsite man ypatinga tauta (λαὸς περιούσιος) iš visų tautų (τῶν ἔθνων), nes visa žemė yra mano; ir būsite man karališkoji kunigystė (βασίλειον ἱεράτευμα) ir šventa tauta (ἔθνος ἅγιον)“, kur pasigendama žodžio genos. Taip pat žr. Įst 7, 6-7. Septuagintoje žodis genos dažniau vartojamas vėlesnėse knygose, pavyzdžiui, Juditos, Esteros ar Makabėjų.

[22] Horrell, „Race“, „Nation“, „People“, 129.

[23] Žr., pavyzdžiui, Oleksandr Zabirko, „Russkij Mir und Novorossija. Theologische und nationalistische Konzepte russischer (Außen-)Politik,“ Heinz-Gerhard Justenhoven (ed.), Kampf um die Ukraine: Ringen um Selbstbestimmung und geopolitische Interessen (Baden-Baden: Nomos,2018), 61-78; Mikhail Suslov, „‘Russian World‘ Concept: Post-Soviet Geopolitical Ideology and the Logic of ‘Spheres of Influence’”, Geopolitics 23:2 (2018), 330-53. Pastarajame straipsnyje teigiama, kad Rusų pasaulis nuo neteritorinės idėjos perėjo prie re-teritorializacijos idėjos, kaip matome invazijos į Ukrainą atveju.

[24] Alicja Curanović, The Sense of Mission in Russian Foreign Policy. Destined for Greatness! (Abingdon: Routledge, 2021), 3.

[25] Ten pat.

[26] Ten pat, 72-75. Apie Trečiosios Romos idėją taip pat žr. Ivana Noble, „Russian Orthodoxy and its Encounter with Modern Times“, in: Ivana Noble et al., The Ways of Orthodox Theology in the West (Yonkers, NY: St Vladimir’s Seminary Press, 2015), 73-104, 75-76.

[27] Galbūt bus šiek tiek provokuojanti pastaba, kad beveik visuotinai manoma, jog Rusijos pavadinimas kilo nuo senųjų rusų – skandinavų genties, o pats žodis kilęs iš senovės skandinavų kalbos. Taigi Rusija šia prasme yra vakarietiška. Apie slavofilus žr. Parush Parushev, „The Slavophiles and Integral Knowledge“, in: Ivana Noble et al, Wrestling with the Mind of the Fathers (Yonkers, NY: St Vladimir’s Seminary Press, 2015), 121-55.

[28] Žr. https://mospat.ru/en/news/, (žiūrėta 2022 m. birželio 10 d.) tokias istorijas kaip „Lvovo srities valdžia atėmė Ukrainos stačiatikių bažnyčios bendruomenės cerkvę“ (https://mospat.ru/en/news/89309/) arba „Schizmatikai užgrobė cerkvę Belaja Cerkovo vyskupijoje, Fursų kaime” (https://mospat.ru/en/news/89300/), ir tai tik du pavyzdžiai.

[29] Žr., pavyzdžiui, Jonathan Luxmoore, „Moscow Patriarch persists in his support for war on Ukraine“, Church Times, 2022 m. gegužės 6 d., https://www.churchtimes.co.uk/articles/2022/6-may/news/world/moscow-patriarch-persists-in-his-support-for-war-on-ukraine. Išsamiau žr. Engjellushe Morina ir Andrew Wilson, „Russia, Ukraine, and the Orthodox Church: Where religion meets geopolitics and war”, 2022 m. birželio 23 d., https://ecfr.eu/article/russia-ukraine-and-the-orthodox-church-where-religion-meets-geopolitics-and-war/

[30] Apie tai žr. pirmiau minėtą straipsnį Edenborg, „Russia’s spectacle of ‚traditional values‘“.