Kur buvęs, kur nebuvęs, konservatorių aktyvistas Laurynas Kasčiūnas, linksniuotas ir stambaus korupcija įtariamo koncerno istorijoje, kartu su kolega iš krautuvininkų sluoksnio vėl skelbia kryžiaus žygį prieš Tarptautinę darbininkų solidarumo dieną Lietuvoje. Pritrūkę argumentų, šį kartą šie veikėjai nesikuklino supriešinti dvi itin svarbias ir savo dvasia itin panašias bei jautrias – Laisvės gynėjų bei Darbininkų solidarumo dienas. Abu Seimo nariai registravo pataisą, kuria siūlo Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – paskelbti nedarbo diena, o Gegužės 1-ąją – Tarptautinę darbo dieną – išbraukti iš nedarbo dienų sąrašo.

Verta pažymėti, kad mintis dėl Sausio 13-osios yra sveikintina. Tačiau labai nuvilia, kad šiuo siūlymu Sausio įvykiai yra dirbtinai ir ciniškai supriešinti su kita kovos bei solidarumo diena, kuri svarbi visai žmonijai. Ir ką jau kalbėti apie Gegužės 1-osios svarbą Lietuvai, kuri vis dar beviltiškai įstrigusi posovietinio neoliberalaus kapitalizmo darbo santykių „Rytuose“, bet neslepia ambicijų būti „Vakaruose“. Tad susidaro įspūdis, kad rimtus politikus mėgstantys vaidinti Kasčiūnas ir Kreivys visai nesikuklina pažaisti pigių populistinių žaidimėlių, kuriais ir vėl siekiama skaldyti ir manipuliuoti žmonių jausmais.

Kai 1991-ųjų Sausio įvykių dienomis šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių susirinko prie svarbiausių atkurtos valstybės objektų ir taikiu solidarumu, barikadomis bei savo kūnais nuo sovietų kulkų bei tankų dengė trapią nepriklausomybę bei savo atstovus parlamente, jie gan aiškiai nubrėžė raudoną liniją tuometinei galiai ir jos atstovams, pareiškę, jog jau gana, neįbauginsite, nepalaušite mūsų. Pamirštame, kad būtent šie orūs, laisvi ir solidarūs žmonės, nepabūgę sovietinės sistemos demonstruojamos brutalios jėgos bei bandymų vėl primesti senąją nužmoginančią bei eksploatuojančią santvarką, tapo svarbiausia demokratinės Lietuvos tęstinumo sąlyga.

Lygiai taip pat milijonai žmonių visame pasaulyje jau beveik du amžius solidariai kovojo ir tebekovoja už savo teisę būti žmonėmis, už laisvę, orumą ir net demokratiją, stabdydami eksploataciją ir besaikio kapitalo ar netikusios valdžios norą pasinaudoti silpnesniųjų dauguma. Jei ne tos daugiatūkstantinės demonstracijos, kruvini susirėmimai su ginkluotais policijos ir apsaugos daliniais (taip pat ir XX a. pirmosios pusės Lietuvoje), streikai (kuriuose, be kita ko, skambėjo ir Lietuvos atkūrimo šūkiai) bei iš susitelkusių darbininkų ratelių ir profesinių sąjungų išaugusios politinės idėjos, šiandien neturėtume nei darbo valandų ribojimo, nei atostogų, nei taip visų laukiamų savaitgalių. Ką jau kalbėti apie teisę sirgti, nemokamai mokytis, gydytis, auginti vaikus, juos lavinti ir turėti viltį bei galimybes tobulėti, kurti, jaustis reikalingam ar net būti savimi. Be to, be Gegužės 1-osios pasiekimų ir problematikos net negalime pradėti diskusijų apie gerovės valstybę.

Ir kodėl dabar turėtume išsižadėti Gegužės 1-osios, net jei ji – tik dar viena nedarbo diena, kai įspraustas į rutiną žmogus gali pabūti su šeima ar draugais, nuvažiuoti į kaimą ar aplankyti kitą šalį? Ko parlamentarams pasidarė gaila – žmonių laisvo laiko ar kapitalo neva neuždirbtų milijonų? Jei Lietuvoje turėtume idealius darbo santykius, o ne tris dešimtmečius kuriamą „komunizmą“ stambiam verslui, kurio interesus, tikėtina, ir atstovauja gerbiami konservatoriai, gal toks pasiūlymas ir turėtų loginį pagrindimą.

Deja, retas Lietuvoje samdomą darbą dirbantis žmogus galėtų patvirtinti, kad čia viskas gerai. Dažniau jis papasakos apie gan liūdną lietuviškų darbo santykių realybę. Ir apmaudu, kad apie tai darbuotojas prabyla tik patyliukais arba tik tada, kai nebeturi ką prarasti. Deja, dalies Lietuvos darbdavių ir jiems patarnaujančiųjų požiūris į darbuotoją bei mus supančią aplinką vis dar neišsižadėjo sovietijoje suformuotų normų, o dažnai jas išnaudojimo ir cinizmo masteliu net ir pralenkė. Be to, akivaizdu, kad bolševikinę ideologiją mūsų buvę komunizmo statytojai, vėliau tapę uoliais kapitalistais, pakeitė kitu kraštutinumu – laisvosios rinkos propaganda grindžiamu ir į visas viešojo bei privataus gyvenimo sritis brukamu neoliberalizmu.

Suprantama, kad informacijos sraute girdėdami tik verslo atstovų argumentus ir pagraudenimus dėl neva jų pečius užgriuvusių naštų, „perteklinių reguliavimų“ ir „verslo sąlygų nepakankamumo“, esame nepajėgūs, o gal ir nenorime išgirsti samdomų darbuotojų, kurie tyliai ir kantriai dirba savo darbą, bet vos suduria galą su galu. Jau esame beveik įtikėję, kad didinti pelnus darbuotojų ir mažinamų įsipareigojimų valstybei bei visuomenei sąskaita yra normalu. Nepaisant to, vis girdime apie darbuotojų ir mus supančios aplinkos išnaudojimo atvejus, neadekvačius atlyginimus ir mokesčius valstybei, verslo ir valdžios korupcijos bei nepotizmo skandalus ir iš to išplaukiantį neteisybės bei bejėgiškumo jausmą. O tai daro įtaką mūsų visų psichologinei savijautai ir stipriai prisideda prie gausybės mūsų visuomenę kamuojančių problemų. Verta kelti klausimą, ar tas laisvosios rinkos apaštalų uzurpuotas ir monopolizuotas viešasis diskursas bei įtaka politikų sprendimams neardo mūsų vis dar „jaunos“ demokratijos, lygių galimybių ir mūsų visų pasitikėjimo valstybės institucijomis bei vieni kitais? 

Be abejo, Gegužės 1-oji nėra panacėja ir visų šių problemų neišspręs. Tačiau ji visada mums primins, kur mes esame ir ką padarėme, kad visuomenė būtų harmoningesnė, laisvesnė ir oresnė, o samdomą darbą dirbantis žmogus jaustųsi laimingas, sveikas ir tikįs savo ateitimi.

Be to, atrodo, kad mūsų politikams, o ir daugeliui žmonių vis dar sunku įsivaizduoti, kad šių dienų darbininkas – ne tik gamyklos darbuotojas ar kasininkas, bet ir mokytojas, gydytojas, programuotojas ar net savarankiškai dirbantis bei savo paslaugas stambesniam rinkos žaidėjui parduodantis smulkusis verslininkas ar vadinamasis freelanceris. Taip, Gegužės 1-oji bei jos keliami klausimai rūpi ar turėtų rūpėti daugumai tų, kurie dirba samdomą darbą ir turi „darbo santykių“, nors daug kas, ypač sutartyse, jų taip ir neįvardina. Ji aktuali ir tiems, kurie dėl stambiojo verslo ekspansijos į viešąsias sferas gavo brangesnes, bet prastesnes paslaugas, neteko darbo ar buvo priversti patirti didesnių nepatogumų. Ji aktuali ir sąžiningam verslui, sveikai konkurencinei aplinkai, verslininko įvaizdžiui, darbo migrantams. Galų gale, Gegužės 1-ąją gvildenamos temos, keliami klausimai itin svarbūs visai visuomenei, kuri nori matyti teisingesnę, solidaresnę ir augančią, kuriančią, o ne mūsų visų pinigus įsisavinančių įžūlių snukių pilną Lietuvą. O kur dar „uberizacijų“, optimizacijų ar robotizacijų iššūkiai, kurie yra čia pat.

Atrodytų, kad tai – nuostabi terpė mūsų rinktiems atstovams parlamente produktyviai pasireikšti visuomenės labui. Deja, dauguma mūsų rinktų politikų kažkodėl šiandien ir vėl labiau nori tenkinti stambaus kapitalo interesus, nei atstovauti dirbančiųjų daugumai. Ši situacija norom nenorom vis dar primena Sausio 13-ąją, kai didžioji dalis visuomenės sukilo prieš galią, o kita, mažesnė, tikėtina, dėl patogumų ir privilegijų, jai vis dar pataikavo.