XIX a. vidurio Viktorijos laikų Anglijoje buvo populiarus užsiėmimas pildyti klausimynus ir kaupti jų atsakymus. Turbūt ne visi skaitytojai prisimena panašią praktiką mokyklos laikais, kai klasiokės ir klasiokai prašydavo užpildyti jų klausimynus sąsiuviniuose, kartu paliekant kažkokį apie žmogų primenantį palikimą. Dažniausiai tai būdavo lipdukas. Taigi, panašų klausimyną apie mėgstamą poetą ar turimą motto užpildė Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Iš atsakymų matyti, kad Marxas mėgo žuvį, o jo istorinis herojus buvo Spartakas, organizavęs vergų sukilimą Romos Respublikoje. Klausimyne yra ir klausimas apie mėgstamą spalvą – Marxui patinka raudona spalva.^[1] Įdomu, kad Engelsas neįvardija konkrečios spalvos. Jam visos spalvos patinka, išskyrus tas, kurios išgaunamos iš anilino.^[2] Iš anilino gaminami sintetiniai dažai buvo išrasti XIX a. viduryje ir pasižymėjo atspalvių aštrumu ir ryškumu. Sintetiniu būdu išgauti dažai buvo plačiai naudojami tekstilės pramonėje ir mados industrijoje.^[3] Matyt, Engelsui nepatiko nei ryškios sintetinės spalvos, nei jų gausa kasdienybėje. Galbūt Engelsas išreiškia įprastą kritiką tam, kas tampa madinga ir pykina pertekliumi.

Marxo mėgstama spalva pasirinkta neatsitiktinai. Matyt, jo skoniui darė įtaką savotiška 1848 m. revoliucijos jėgų ginčo dėl vėliavos ir Paryžiaus komunos analizė. 1848 m. revoliucijos metu pagrindine vėliava vis tik tampa Prancūzijos trispalvė. Ginčas atvaizduojamas įspūdingame paveiksle Lamartine’as išgelbsti trispalvę. Vėliau, jau per Paryžiaus komunos revoliuciją, toje pačioje vietoje ir ant to paties pastato iškeliama raudona vėliava.^[4] Tai žymėjo Paryžiaus komunos revoliucijos statusą ir galutinai įtvirtintą įtaką.

Tai tik dalis pasakojimo apie raudoną spalvą ir jos atspalvius. Aš pasirinkau apie tai kalbėti, nes raudonos spalvos istorija bent jau vizualiai ir metaforiškai gali būti būdas atskleisti mūsų kairės solidarumo būklę ir iššūkius, kurie kyla bendrai organizuojantis. Neatsitiktinai pasirinkau gal kiek komišką pavadinimą, primenantį populiariosios kultūros dalimi tapusį knygą 50 pilkų atspalvių, kuris atskleidžia malonumo patyrimą per dominavimą ir paklusnumą. Kitaip nei 50 pilkų atspalvių, raudonos spalvos atspalvių įvairovė žymi autonomiškumą, kartais perdėtą ideologinį tyrumą ir lygiavertiškumą, ištrūkstančius iš dominavimo ir paklusnumo dialektikos. Tad šiame tekste pabandysiu trumpai pristatyti raudonos spalvos istoriją, jos tapsmą kairiojo flango politine spalva, o kartu apmąstysiu ir solidarumo būklę.

Trumpai apie raudoną spalvą

Dailės pamokose mus mokė, jog egzistuoja trys pagrindinės pirminės spalvos: mėlyna, geltona ir raudona. Remiantis šia teorija, buvo gaminamos papildomos spalvos ir jų atspalviai. O istorijoje formavosi kitos trys pagrindinės, dominuojančios spalvos: balta, juoda ir raudona. Nors gali atrodyti, jog juoda spalva yra baltos priešingybė, vis dėlto raudona buvo priešpriešinama baltai spalvai.^[5] Jeigu dėl pirmų dviejų spalvų galima numanyti ir atsakyti, kodėl, tai dėl raudonos spalvos populiarumo ir žodžio vartojimo esama įvairių versijų. Raudona spalva Romos Respublikos laikais reiškė jėgą, energiją, pergalę ir valdžią. Vienas iš atsakymų, kodėl raudona spalva tapo tokia dominuojanti, yra dvi nuorodos: ugnis ir kraujas. Šios nuorodos turėjo dvi puses, apdovanojančią ir baudžiančią. Ugnis buvo laikoma gėrybių šaltiniu, kurios gyvastį reikėjo nuolat palaikyti. Tačiau, jeigu ugnis nėra tramdoma, ji tampa nekontroliuojama grėsme. Kraujas suprantamas kaip gyvasties kūne pagrindas, bet kartu kraujas gali būti nuleistas ir jo netekimas gali pražudyti žmogų. Kraujas buvo vienas iš svarbių religinių ritualų ir misticizmo elementų.^[6]

Nepaisant teikiamų reikšmių raudonai spalvai, reikia turėti omenyje, jog iki modernybės spalvos nebuvo suvokiamos ar vartojamos kaip abstrakčios sąvokos. Raudona ir jos atspalviai turėjo daug pavadinimų. Jos buvo kildinamos iš medžiagų, iš kurių buvo gaminami dažai, arba vietų, kuriose jie buvo gaminami ar iš kurių gabenami. Medžiaga lėmė tiek atspalvį, tiek gamybos sudėtingumus, tiek dažų kainą ir populiarumą. Kuo sudėtingesnis procesas ir kuo ilgiau išsilaikydavo raudonos spalvos aštrumas, tuo brangesni dažai. Purpuras, gaunamas iš Viduržemio jūros pakrantėse randamų kriauklinių moliuskų, turėjo keletą skirtingų pavadinimų dėl skirtingų moliuskų rūšių. Dėl sudėtingo moliuskų rinkimo ir gamybos proceso gaminami raudonos atspalvio, purpuro, dažai buvo itin prabangūs. Įsigyti purpuro audinių ir drabužių gebėjo tik pinigų ar statusą visuomenėje ir valstybėje turintis žmogus. Taip pat bandyta riboti purpuro spalvos naudojimą drabužiuose ar buityje. Kitas, žinomesnis, raudonos spalvos atspalvis buvo gaminamas iš dažinės raudės, kurią galima kartais rasti mūsų soduose, auginamos dėl jos medicininių savybių, nes raudės šaknys neleidžia susidaryti kalcio akmenims inkstuose. Žinoma, raudę miniu ne dėl medicininės naudos, o dėl jos populiarumo gaminant raudoną spalvą ir dažant audinius. Manoma, jog raudė buvo pirmasis naudojamas dažiklis. Vis labiau naudojant raudę raudonos spalvos dažams gaminti, vis labiau plėtėsi ir raudonos atspalvių paletė. Tai taip pat lėmė didesnį raudonos spalvos naudojimą kasdienybėje ir prieinamumą.^[7]

Žinoma, raudės ir kriaukliniai moliuskai nebuvo vienintelės medžiagos, iš kurių gaminti raudonos spalvos dažai. Jų įvairovė ir skirtingi gamybos procesai lėmė raudonos spalvos atspalvių gausą. Kiekvienas atspalvis buvo išskirtinis ir išgaunamas tik nuosekliai laikantis recepto. Turbūt panašiai ir kiekvienas kairysis gamina savo raudonos atspalvį pagal savo receptą, kurį lemia skirtingos idėjos, patirtys ir prieigos.

 

Kaip raudona tampa kairės politine spalva?

Istorijos, kaip raudona tapo politine ir ideologizuota spalva, panašesnės į legendas nei į aiškius bandymus atsekti faktines priežastis ir jas lėmusias pasekmes. Tokios legendos pasakoja, jog vykstant Didžiajai Prancūzijos revoliucijai pralietas revoliucijos dalyvių kraujas nudažė karaliaus baltą vėliavą ir taip raudona vėliava tapo revoliucijos simboliu. Faktinis tikslumas čia nėra reikšmingas, nes būtent legendos ir atsitiktinumai išpopuliarina raudoną spalvą kaip kairiųjų skiriamąjį bruožą. Istorikas Michelis Pastoureau savo versiją aiškina praktika kelti raudoną vėliavą kaip įspėjamąjį ženklą, raginantį Paryžiaus gyventojus skirstytis ir nesiburti. Jos iškabinamos svarbiausiose miesto vietose. Istorikas pasakoja:

Situacija dar pasikeičia nepraėjus nė dviem metams – revoliucinę 1791 metų liepos 17 dieną. Svetur bandęs pabėgti Liudvikas XVI sulaikomas Varenėje ir atgabenamas atgal į Paryžių. Marso lauke, priešais Tėvynės altorių, padedama jį nuversti reikalaujanti „revoliucinė peticija“. Pradedami rinkti parašai, daug paryžiečių pasirašo. Minia įsiaudrinusi, susibūrimas gresia virsti riaušėmis, kyla pavojus viešajai tvarkai. Paryžiaus meras Bailly skubiai iškelia raudoną vėliavą, bet miniai dar nespėjus pradėti skirstytis nacionalinės gvardijos kariai be perspėjimo iššauna. Penkios dešimtys nušautųjų iškart paskelbiami „revoliucijos kankiniais“. Raudona vėliava, „nusidažiusi jų krauju“, tampa besipriešinančios ir pasiruošusios prieš tironus sukilti liaudies simboliu – senoji jos reikšmė ironiškai įgyjo priešingą prasmę.^[8]

Nuo to laiko raudonos spalvos vėliava konkuravo su kitomis Prancūzijai reikšmingos vėliavomis ir simbolikomis. Paryžiaus komunos revoliucijos dienomis trispalvės ir raudonos vėliavos reikšmės apsikeitė. Jeigu iki 1791 m. raudona vėliava reiškė tvarką ir teisėtumą, tai vykstant Komunos revoliucijai šias reikšmes įgavo trispalvė, o raudona vėliava žymėjo prispaustą ir sukilusią liaudį. Taip pat panašiu metu ir vėliau raudona vėliava išsprūsta iš Prancūzijos teritorijos ribų ir pradedama naudoti kaip susivienijusių darbininkų, profsąjungų, socialistų simbolis. 1889 m. paskelbus Gegužės 1-ąją Tarptautine darbo diena, imta oficialiai naudoti raudoną spalvą ir vėliavas šiai dienai minėti.

Istoriko Gerdo Koeneno teigimu^[9], raudona spalva ar kuris nors jos atspalvis nebuvo dominuojanti kurios nors politinės grupės praktika. Raudona vėliava pirmiausiai buvo darbo judėjimo, įvairiausių politinių kairiųjų grupių simboliu. Kai 1918 m. bolševikai su Leninu priešakyje įsitvirtino galios pozicijoje, raudona (ar jos atspalvio) vėliava tapo įtvirtintu ir dominuojančiu komunistų partijos simboliu, kuriuo bandyta perspjauti kitas raudonas vėliavas, o kartu ir kitas politines grupes po 1917 m. Vasario revoliucijos. Tai buvo vieno atspalvio dominavimas virš kitų. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl dabar esame linkę žiūrėti skeptiškai į kairiųjų grupes, kurios siekia įgyti galios ir bandyti įgyvendinti progresyvius pokyčius.

Grįžtant prie Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įvykių, pasikeitusi raudonos vėliavos reikšmė atsiskleidžia per pasikeitusį vėliavos iškėlimo tikslą. Jeigu iki Prancūzijos revoliucijos ji buvo iškeliama kaip tvarkos ir susibūrimų draudimo vėliava, tai po Revoliucijos vėliava iškeliama, kai Revoliucijos laimėjimams gresia pavojus. Raudona vėliava ėmė simbolizuoti susivienijimą.

Raudonos vėliavos iškėlimo kaip pavojaus Revoliucijos laimėjimams praktikos ir susivienijimo reikšmės čia yra ypatingai svarbios. Tai siejasi su mūsų gebėjimu matyti bendrą raudoną vienijančią spalvą, nepaisant skirtingų mūsų raudonos atspalvių, ir metaforiškai iškelti raudoną vėliavą kaip pranešimą apie pavojų prarasti laimėjimus.

Baigiamosios mintys apie solidarumą

Taigi, ką mums atskleidžia šis metaforinis bandymas palyginti kairę su raudonos spalvos atspalviais, jų išgavimo būdais ar istorija, bei ką byloja apie mūsų solidarumą bandant bendrai veikti? Prieš pradėdamas reziumuoti, noriu aiškiai skaitytojui pareikšti, jog tolesni bandymai formuoti išvadas remiasi mano paties organizavimo ir prisijungimo prie įvairiausių organizavimosi iniciatyvų patirtimi. Vietoj išvadų pateiksiu preliminarų solidarumo būklės aprašymą.

Tekste jau teko paminėti, jog raudonos atspalviai simbolizuoja kairįjį ar kairiųjų grupeles, kurios savo tapatybę formuoja per atsiskyrimą nuo kitų ir savojo „atspalvio“ paieškas. Atsiskyrimo procesą sąlygoja ideologiniai skirtumai, nesutarimai ar paprasčiausios simpatijos ir antipatijos. Teksto pavadinimas sufleruotų, jog yra baigtinis skaičius raudonos atspalvių, bet 50 raudonų atspalvių turbūt neužtektų apibūdinti kiekvieno kairiojo unikalumą ir autonomiškumą. Kartais užtenka detalės ar skirtumo požiūryje į valstybę, kurie iš karto lemia kitokius atspalvius. Tarp tų nesuskaičiuojamų atspalvių gali būti valstybe ar elektoraline politika nepasitikintis juodo, išdžiūvusio raudono kraujo, atspalvio anarchistas ar pažaliavusios raudonos atspalvio ekosocialistas, reikalaujantis klimato teisingumo, o gal purpurinio atspalvio feministė, reikalaujanti sprendimo dėl socialinės reprodukcinės veiklos. Matyt, fragmentacija ir savęs apibrėžimo procesas yra neišvengiamas, gal net būtinas. Individualizmas nepaneigia kolektyvizmo, ir atvirkščiai. Kolektyvinis veikimas yra būtinas siekiant užtikrinti individualų orumą: pilietines ir žmogaus teises bei socialinę ir ekonominę lygybę.

Jeigu atsiskyrimo nuo kitų procesas nesukelia didelių problemų, tai susijungti solidariam veiksmui jau tampa kartais rimtu iššūkiu. Tenka susidurti su lūžtančiu ar iki galo nesuveikiančiu solidarumu, nors, iš pažiūros, solidarumo sąvoka užima reikšmingą poziciją mūsų mąstyme ir kalboje. Kartais būna, jog vietoj palaikymo pasirenkame kritiką, vietoj pagalbos – pašiepimą, vietoj įtraukimo – išstūmimą, vietoj Kito – save. Atrodo, jog dažniau būname vartotojais, nei solidariais kairiaisiais. Rašydamas tekstą noriu išvengti moralizavimo ar konkrečių situacijų aptarimo, bet vienas istorinis įvykis prašosi būti aptariamas. 2022 m. pradžioje prasidėjo pirmasis privačiame sektoriuje „Achemos“ darbuotojų streikas. Atmintyje įstrigo pokalbis su vienu profsąjungiečiu, kuris taip pat streikavo. Jis pasakojo, kad „Šeimų maršas“ pasiūlė penkis autobusus žmonių, kurie galėtų atvykti ir palaikyti streikuotojus. Profsąjungiečiai juos atsisakė priimti. Žinoma, klausimas, ar būtų buvę tie penki autobusai pilni žmonių, bet man nedavė ramybės kita mintis, jog kairieji, kurie atvažiavo palaikyti, tilpo į vos vieną automobilį. Taip, laikas netinkamas, didelis užimtumas ir kapitalizmas pasiekęs tokį lygį, jog dirbame kartais per kelis darbus, ir, kaip vienas savo atspalvio atstovas išreiškė kaltinimus – turėjom privilegiją būti kartu su streikuotojais. Tik ar nėra pernelyg paprastas atsakymas ir pasiteisinimas? Ar tikrai tai yra tik privilegija ir mes tik nuolat dirbame bei neturime laiko išreikšti solidarumo?

Nepaisant buvimo atspalviu, kairiojo užduotis – matyti bendrą raudoną, atspalvius vienijančią, spalvą. Tai, dėl ko esame rojos (isp. „raudoni“), kaip Ispanijos diktatoriaus Franco režimas ir jo palaikytojai vadindavo tuos, kuriuos žūtbūt reikia sunaikinti. Diktatoriams ar konservatoriams juk esame vienodi, nesvarbu, ar kažkas yra socialistė, ar komunistas, ar anarchistas. Todėl svarbios pastangos nepasiduoti suprekintam pilietiškumui, kuris siūlo veikti tada, kai tai atitinka mūsų individualų, asmeninį, kartais puristinį, požiūrį. Perėjimas nuo kalbos apie raudoną spalvą ir jos atspalvius prie kalbos apie solidarumą nėra atsitiktinis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog klausimo svarstyme svarbus yra solidarumo apibrėžimas ir jo raiška. Ką kiekvienam atspalviui reiškia solidarumas ir kaip jie jį įsivaizduoja?

Bandant atsakyti į šį klausimą, man asmeniškai atrodo reikšmingas politologės Jolantos Bielskienės emancipacinio solidarumo apibrėžimas. Savo disertacijoje apie solidarumą, nagrinėdama Bolivijos atvejį, ji išskyrė emancipacinį solidarumą ir pristatė svarbų solidarumui sušaukimo konceptą. Būtent emancipacinis solidarumas reiškiasi per įsipareigojimą, o ne per individualų pasirinkimą prisijungti ar neprisijungti. Bielskienė apie sušaukimo principą rašo:

Kai reikia mobilizuoti mitingą ar pasipriešinimą, lyderiai ir bendruomenės paskirti šaukliai beldžia į kiekvieno namo duris ir kviečia šeimas eiti į gatves. Kiekviena šeima turi nustatytą kvotą, kiek narių ji privalo per tam tikrą laiką (pavyzdžiui, valandą) pristatyti į sušaukimo vietą. Solidarumas čia suprantamas kaip privalomas kolektyvinis veiksmas, o ne individualus savanoriškas apsisprendimas.^[10]

Mūsų solidarumas yra stiprus tiek, kiek, iškėlus raudoną vėliavą, galim, fenomenologiškai tariant, suskliausti mūsų skirtingus atspalvius ir vienytis bendrai iniciatyvai. Vienas iš tokių bandymų ieškoti jungčių tarp skirtingų atspalvių ir matyti bendrą raudoną spalvą yra įsteigtas politinis judėjimas „Kairiųjų aljansas“. Kairiųjų aljansas siekia autentiško dalyvavimo politiniame procese ir iškelti ne tik kiekvieno atspalvio unikalumą, bet ir legalizuoti emancipacinį solidarumą simbolizuojančią raudoną spalvą. ¡No pasaran!

Žygimantas Menčenkovas yra filosofas, filosofijos mokytojas, aktyvistas. 

^[1] Karl Marx. „Confession“, Marx-Engels archive, žiūrėta: 2022 spalio 15 d.

^[2] Frederick Engels. „Confession“, Marx-Engels archive, žiūrėta: 2022 spalio 15 d.

^[3] FIT Student. „Aniline Dyes“, Fashion History Timeline, žiūrėta: 2022 spalio 15 d.

^[4] Karl Marx. „The Paris Commune“, Marx-Engels archive, žiūrėta: 2022 spalio 15 d.

^[5] Michel Pastoureau, 2018. Raudona. Spalvos istorija. Vilnius: Artseria, p. 52.

^[6] Ten pat, p. 24-25.

^[7] Ten pat, p. 38.

^[8] Ten pat, p. 164.

^[9] Sarah Klein. „The Fading of a Political Colour“, Goethe-Institut, žiūrėta: 2022 spalio 15 d.

^[10] Jolanta Bielskienė, 2017. Emancipacinis politinis solidarumas. Bolivijos atvejo analizė. Daktaro disertacija. Klaipėda, p. 117.